Karaliaus Belšacaro arogancija
Danieliaus knyga 5, 1-2, 4-6, 13-14, 17, 24-30: Karalius Belšacaras iškėlė didelę puotą tūkstančiui savo didžiūnų ir jų akivaizdoje gėrė vyną. Belšacaras, paragavęs vyno, įsakė atnešti auksinius ir sidabrinius indus, kuriuos jo tėvas Nebukadnecaras buvo atgabenęs iš Jeruzalės šventyklos, kad iš jų gertų karalius, jo kunigaikščiai, žmonos ir sugulovės. <…>
Jie gėrė vyną ir gyrė savo auksinius, sidabrinius, varinius, geležinius, medinius ir akmeninius dievus. Tą pačią valandą pasirodė žmogaus rankos pirštai ir rašė ties žvakide ant karaliaus rūmų sienos. Karalius matė rašančią ranką. Jo veidas pasikeitė, jį apėmė neramios mintys, sąnariai suglebo ir keliai drebėjo. <…> Kai Danielių atvedė pas karalių, karalius tarė: “Ar tu tas Danielius iš Judo tremtinių, kuriuos karalius, mano tėvas, atvedė iš Judėjos? Aš girdėjau apie tave, kad šventųjų dievų dvasia yra tavyje ir taip pat šviesa, supratimas bei nepaprasta išmintis. <…> Danielius atsakė karaliui: “Dovanos telieka pas tave arba duok jas kitam! Tačiau aš perskaitysiu raštą karaliui ir jį išaiškinsiu. <…> Todėl Jis siuntė ranką, ir šitas raštas buvo užrašytas. Štai kas parašyta: ‘Mene, mene, tekel, uparsin’. Tokia jų reikšmė: ‘Mene’ Dievas suskaičiavo tavo karalystės dienas ir jas užbaigė; ‘Tekel’ esi pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas; ‘Peres’ tavo karalystė padalyta ir atiduota medams ir persams!” Belšacaras įsakė apvilkti Danielių purpuru, užkabinti auksinę grandinę ir paskelbė, kad jis bus trečias valdovas karalystėje. Tą pačią naktį karalius Belšacaras, chaldėjų karalius, buvo nužudytas.
Praeitą savaitę mes apžvelgėme karaliaus Nebukadnecaro išdidumą. Mes matėme, kaip Dievas jį auklėdamas pažemino, o vėliau sugrąžino į Babilono karaliaus sostą. Šiandien mes pasižiūrėsime, kas atsitinka, kai nepriimi Viešpaties auklybos. Laiško hebrajams 12 skyriuje apaštalas Paulius rašo, jog Dievas mus drausmina, „kad taptume Jo šventumo dalininkais“ (Hebrajams 12, 10). Dievas nori, jog susidūrę su sunkumais mes augtume.
Dėl šios priežasties, paaiškindamas auklėjimo tikslą, apaštalas Paulius cituoja Patarlių knygą: “Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink Jo baramas: nes kurį Viešpats myli, tą griežtai auklėja, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priima” (Patarlių 12, 5-6). Jeigu tu myli Dievą, ir Jis myli tave, tuomet turi tikėtis iš Jo auklybos, kuri tave darys vis labiau panašų į žmogų, kokiu Dievas nori, kad tu būtum.
Bet kas atsitinka, kai nepriimi Viešpaties auklybos? Kas būna, kai taip užkietini savo širdį, jog Jo auklėjimas neturi jokio teigiamo poveikio tavo gyvenime? Šios dienos skaitinys yra būtent apie tai. Jame mes matome, kas atsitinka, kai kvaila išdidumo nuodėmė tampa užkietėjusia arogancijos nuodėme. Kvailas išdidumas - tai išdidumas, kai pamirštama, jog visi palaiminimai ateina iš Dievo. Karalius Nebukadnecaras visą savo gyvenimą kovojo su šia nuodėme. Tačiau jis atgailavo, ir Dievo auklyba jam buvo tik laikina.
Bet šiandien mes pažvelgsime į visiškos arogancijos nuodėmę. Tai ekstremalaus išdidumo nuodėmė, dėl kurios net nenorima atgailauti. Tai nėra tik kvailumas, užmirštant, kad Dievas tau davė kiekvieną sugebėjimą, kurį turi. Ši nuodėmė yra kur kas gilesnė. Tai sąmoningas atsisakymas atiduodi garbę ir šlovę Dievui. Kai gyveni visiškos arogancijos nuodėmėje, tu ne tik puikuojiesi ir esi išdidus, bet ir nesiruoši nusigręžti nuo šios nuodėmės. Tu „didžiuojiesi tuo, kad esi išdidus“. Tu visuomet pastatai save pirmoje vietoje. Nors Dievas kartais tau apreiškia savo šlovę, tu atsisakai Jam atsiduoti ir atiduoti šlovę, kuri Jam priklauso. Tu sąmoningai atmeti Dievą. Ir kas tada įvyksta?
Karaliaus Belšacaro kvailumas
Karalius Nebukadnecaras Babiloną valdė 43 metus. Po to valdė jo anūkas Belšacaras (Nebukadnecaro sūnui Nabonidui valdžia nebuvo įdomi. Situacija buvo panaši, kas būtų, jeigu po karalienės Elžbietos valdytų ne princas Čarlzas, bet princas Viljamas). Belšacaras tapo karaliumi tuo metu, kai Babilono imperiją atakavo jos kaimynai - Irano persai. Įvykių, aprašomų penktame skyriuje, metu persai buvo apsupę Babilono miestą. Tačiau miestas turėjo tvirtas ir aukštas sienas, per kurias nebuvo įmanoma prasiskverbti vidun. Babiloniečiai turėjo nuolat tekantį vandenį iš Eufrato upės, o sandėliuose buvo sukaupę tiek maisto, kad jo užtektų aštuoneriems metams. Taigi, jie lengvai galėjo atlaikyti persų apgultį.
Karalius Belšacaras buvo toks užtikrintas miesto sutvirtinimais, kad nusprendė iškelti puotą. Jis tuo bandė parodyti persams, jog jaučiasi saugus savo mieste - Babilone. Jis nesidavė gąsdinamas persų armijos grasinimų. Taigi, jis susikvietė savo šeimą, savo valdytojus ir prasidėjo puota. Vynas gausiai liejosi, ir neilgai trukus karalius bei jo palyda buvo girti. Kaip dažnai būna apgirtus, jie pradėjo kvailai elgtis.
Mes nežinome, kas iššaukė karaliaus Belšacaro kvailą elgesį. Gali būti, kad šią idėją jam pasiūlė vienas iš jo namų valdytojų. Vietiniai chaldėjai (Irako arabai) pavydėjo „kitataučiams žydams“: Danieliui, Šadrachui, Mešachui ir Abed Negui, kurie Babilono valdžios administracijoje užėmė aukštas pozicijas. Taigi, vienas iš chaldėjų galėjo laisvai pasiūlyti: „Kodėl gi mums neatsinešus aukso ir sidabro indų paimtų iš Jeruzalės šventyklos ir nepanaudojus jų šioje puotoje? Juk jie guli sandėlyje jau beveik septyniasdešimt metų.“ Tas patarėjas turėjo puikiai žinoti, kad tai būtų didelis įžeidimas žydams, kurių jie nekentė. Apgirtęs karalius Belšacaras nusprendė, kad tai puiki mintis ir iš karto sutiko. Netrukus indai, kurie buvo skirti Viešpaties šlovinimui, buvo atnešti ir naudojami šioje girtuoklių puotoje.
Tai buvo sąmoningas, tyčinis maištas prieš Izraelio Dievą. Jis parodė širdį, kuri buvo užkietinta ir nenorėjo nei Dievo, nei Jo gerumo; širdį, kuriai atgaila visai nerūpėjo. Belšacaro širdies kietumas buvo panašus į kito karaliaus, kuris taip pat buvo išdidus ir arogantiškas prieš Dievą. Jo vardas buvo Erodas. Jis karaliavo tuo metu, kai Jėzus mirė ir prisikėlė. Apaštalų darbų knygoje mes skaitome: „Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie susitarę atvyko pas jį ir <...> prašė taikos, nes jų kraštas maitinosi iš karaliaus. Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. Liaudis ėmė šaukti: “Tai dievo, ne žmogaus balsas!” Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas“ (Apaštalų darbų 12, 20-23).
Atkreipkite dėmesį, kad bausmę karaliui Erodui įvykdė angelas. Tai neturėtų mūsų stebinti. Angelai tarnauja danguje prie Dievo sosto. Jie mato Dievo šlovę. Ir jie žino, kaip Dievo šlovė atrodo palyginus su mūsų kvailu, išpūstu išdidumu. Jie žino, kad teigdami, jog esame kaip Dievas ir galvodami, kad nusipelnėme Jo šlovės, mes įžeidžiame Dievą. Jie tyliai nestovės, matydami mus taip kvailai besielgiančius. Jie gins karalių Karaliaus garbę. [1] Praeitą savaitę mes taip pat matėme, kaip jie įvykdė bausmę karaliui Nebukadnecarui, kuris išprotėjo.
Karalius Belšacaras iš karto susikvietė savo mokslininkus, užkerėtojus, magus - visus taip vadinamus Babilono išminčius. Jis jiems pažadėjo didžiulį atlygį ir garbę, jeigu jie išaiškins, kas parašyta ant sienos. Tačiau jie nesugebėjo to padaryti. Karalius dar labiau nusigando. Jis suprato, kad vyksta kažkas antgamtinio, tačiau jis negalėjo to išsiaiškinti, ir tai vis labiau jį neramino.
Tuomet karalienė (tikriausiai karalienė - motina, nes ji atsiminė istorinius įvykius, kurie įvyko prieš Belšacarui tampant karaliumi) įėjo į kambarį. Ji atėjo, nes norėjo išsiaiškinti, kodėl taip staiga nutilo triukšminga puota. Matydama karaliaus susirūpinimą, ji patarė jam paprašyti Danieliaus pagalbos. Atrodo, kad Danielius jau prieš kelerius metus buvo išėjęs į pensiją. Nieko keisto, nes jam jau buvo apie 85 metus. Nors ir tikėjosi greitai mirti, Danielius vis dar laukė tos akimirkos, kai izraelitams bus leista sugrįžti į Pažadėtąją žemę. 70 metų auklėjančios tremties jau ėjo į pabaigą. (Danielius šiuo atžvilgiu buvo panašus į ilgaamžį pranašą Simeoną, kuris šventykloje laukė Jėzaus gimimo. /Luko 2, 24-33/)
Karalius Belšacaras žadėjo didelius turtus ir garbę tam, kas išaiškins, kas užrašyta ant sienos. Tačiau Danieliui to nereikėjo. Jis jau buvo per senas, kad pinigai, ką nors pakeistų jo gyvenime. Taigi jis atsakė karaliui: „Savo dovanas sau pačiam pasilaikyk ir apdovanojimus kam nors kitam duok!“. Danielius papasakojo Belšacarui, kaip Dievas auklėjo jo tėvą Nebukadnecarą dėl išdidumo nuodėmės. Dievas Nebukadnecarui davė didžią garbę ir didybę, tačiau vietoje to, kad jis atsakytų Dievui su nuolankia padėka, Nebukadnecaras tapo išdidus. Taigi, Dievas jį pažemino iki tol, kol jis pripažino, kad Dievas yra aukščiausias visos žemės Dievas.
Danielius galėjo atsistoti ir tiesiog išversti, kas buvo parašyta ant sienos, tačiau jis to nepadarė ir vietoje to tapo pranašišku Dievo balsu Belšacarui (panašiai kaip prieš 1000 metų Mozė buvo Dievo bausmę skelbiantis balsas Egipto faraonui). Danielius perspėjo Belšacarą, sakydamas: „Tu nepasielgei kaip tavo tėvas. Tu nenusižeminai širdimi, nors visa tai žinojai. Tu pasipūtei prieš dangaus Viešpatį.“ Danielius taip pat priminė Belšacarui apie didžią nuodėmę, kurią jis padarė paimdamas Jeruzalės šventyklos šventus indus ir naudodamas juos savo girtuoklių puotoje.
Tai pasakęs, Danielius išaiškino, kas parašyta ant sienos. Jis paaiškino: „MENE, MENE reiškia, kad tavo gyvenimo dienos artėja prie pabaigos. Greitai artėja diena, kai tau reikės atsiskaityti prieš Dievą. TEKEL reiškia, kad tavo gyvenimas buvo pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas. Dėl to persų armija, kuri yra už miesto vartų, ateis ir nubaus tave.“
Kaip ši bausmė buvo įvykdyta? Jau anksčiau matėme, kad Babilono miestas buvo apsuptas, tačiau persų armijai nepavyko pralaužti miesto sienų ir jo užpulti. Karalius Belšacaras buvo užtikrintas savo ateitimi. Tačiau jis nežinojo, kad persų armija paskutinius kelis mėnesius praleido kasdama gilų kanalą aplink miestą. Jie suplanavo pakreipti Eufrato upę ir slapta įsėlinti per sausą buvusią upės vagą. Babiloniečiai nepagalvojo apie tokią galimybę, taigi jie taip pat nepagalvojo, jog reikėtų pastatyti upėje vartus, kurie sulaikytų besiveržiančią armiją. Taigi jie paliko „atviras duris“ persų armijai. Tą naktį, kai Belšacaras matė ant sienos rašančią ranką, persai užtvenkė upę ir, kai upės vaga išdžiūvo, jie įsmuko į miestą. Tą pačią naktį jie užkariavo Babilono miestą ir nužudė karalių Belšacarą.
Taip buvo įvykdyta Viešpaties bausmė karaliui Belšacarui. Jis nepaisė Dievo perspėjimų dėl jo arogancijos. Jis pasitikėjo savo miesto sienų tvirtumu ir savo galinga armija. Tačiau ta jėga neprilygo visagalio Dievo planui ir jėgai.
Ar kitą dieną Danielius buvo nustebęs, kai persų armija pasirodė miesto gatvėse? Jį tikriausiai nustebino, kada ir kaip viskas įvyko, bet dėl to, kad jis pasitikėjo Viešpaties Žodžiu, jis nenustebo, kad jie pasirodė. Jam nereikėjo žinoti visų detalių, kaip Dievas įvykdys savo planą. Jis tiesiog žinojo, kad Dievas bus ištikimas savo planui. Danielius jau daugybę kartų savo gyvenime matė Dievo ištikimybę.
Būtent to ir mes galime pasimokyti iš šios Danieliaus gyvenimo istorijos dalies. Nors mums naudinga žinoti, kad Dievas yra teisus ir kad Jis nubaus tuos, kurie neatgailauja, pagrindinė šios ištraukos žinia mums, kurie pasitiki Dievu, yra ta, kad mes visuomet galime būti užtikrinti, jog Dievas laikysis savo Žodžio. Viešpats mums pasakė, kad Jis sugrįš ir prikels mus amžinam gyvenimui su Juo. Mes nežinome visų detalių, kada ir kaip tai įvyks. Biblija mums visko nepaaiškina. Ir aš noriu jus perspėti, kad saugotumėtės spekuliacijų ir žmonių, kurie sako: „Čia Jėzus!” arba “Jau tuoj Jis ateis!” Jėzus labai aiškiai pasakė, kad niekas nežino Jo antro atėjimo nei dienos, nei valandos (Mato 24, 36).
Tačiau mes žinome, kad Jo antras atėjimas tikrai įvyks. Mes taip pat žinome, kad bus teismas tiems, kurie užkietino savo širdis Dievui. Taigi nebūkime kvaili kaip Belšacaras, kuris elgėsi taip lyg nebūtų nei Dievo, nei Jo teismo. Rimtai priimkime Dievo perspėjimus.
Atsigręžk į Jį ir prašyk Jo, kad Jis priimtų tave kaip savo sūnų ar dukrą. Pasakyk Jam, jog nori nusisukti nuo savo išdidumo nuodėmės ir arogancijos. Pasakyk Jam, kad pripažįsti, jog Jis yra visagalis Dievas, ir kad tu nori gyventi dėl Jo.
Biblijoje parašyta, jog Viešpats niekada neatmes sudužusios ir atgailaujančios širdies.[2] Kaip žinome iš sūnaus palaidūno palyginimo[3], Viešpats nekantriai laukia, kol mes sugrįšime pas Jį. Jeigu tu to dar nepadarei, tai dabar turi galimybę. Nors dėl savo švento charakterio Viešpats privalo nubausti nuodėmę ir įvykdyti teisingumą, Jam nėra malonu tai daryti. Jis daug labiau trokšta, kad mes sugrįžtume pas Jį ir gyventume.[4] Taigi ateik pas Jį ir kartu pasimelskime, kad išskėstomis rankomis Jis tave ir mane priimtų į savo amžiną būvį. Ateik, nusižeminkime prieš Viešpatį. Pasimelskime. Amen.
[1] Tai nereiškia, kad angelų veiksmai yra nepriklausomi nuo Dievo. Jie veikia kaip Jo patikėtiniai. Bet jie nėra robotai. Angelai taip pat turi „Kristaus protą“ (2 Korintiečiams 2, 16), ir arogancija juos pykdo taip, kaip ji turėtų pykdyti ir mus (Psalmių 139, 21-22).
[2] Psalmių 51, 17 “Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi.”
[3] Luko 15, 11-32
[4] Ezechielio 18, 23 “Argi Aš noriu nedorėlio mirties, sako Viešpats, o ne kad jis gręžtųsi nuo savo kelių ir būtų gyvas?”