Danielius liūtų duobėje
Danieliaus knyga 6, 1-28 (6, 1-11. 16. 19-23): Darijus nusprendė paskirti karalystėje šimtą dvidešimt vietininkų, kurie būtų paskirstyti po visą karalystę, ir tris jų valdovus, tarp kurių buvo Danielius. Vietininkai turėjo jiems atsiskaityti, kad nebūtų padaryta žalos karalystei. Danielius buvo pranašesnis už visus valdovus ir vietininkus, nes nepaprasta dvasia buvo jame.
Karalius galvojo paskirti jį visos karalystės valdovu. Valdovai ir vietininkai ieškojo priežasties Danielių apkaltinti karalystės reikaluose, bet jie nerado jokios priežasties nė kaltės, nes jis buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame. Tie vyrai kalbėjo: “Mes nerasime jokios priežasties apkaltinti Danielių, nebent kuo nors iš jo Dievo įstatymo”. Valdovai ir vietininkai, susirinkę pas karalių, tarė: “Karaliau Darijau, gyvuok per amžius! Visi karalystės vietininkai, valdovai, kunigaikščiai, patarėjai ir valdytojai susitarė prašyti karaliaus išleisti nutarimą ir jį patvirtinti, kad kiekvienas, kuris per trisdešimt dienų prašys ko nors iš bet kokio dievo ar žmogaus, o ne iš tavęs, karaliau, būtų įmestas į liūtų duobę! Karaliau, išleisk nutarimą ir pasirašyk jį, kad jis nebūtų pakeistas ar atšauktas pagal medų ir persų įstatymą”. Karalius Darijus išleido nutarimą ir pasirašė. Kai Danielius sužinojo, kad toks nutarimas pasirašytas, parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo. Tada šitie vyrai susirinko ir rado Danielių, besimeldžiantį ir beprašantį savo Dievą. <...> Tada karalius įsakė atvesti Danielių ir įmesti jį į liūtų duobę. Ir karalius tarė Danieliui: “Tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, išgelbės tave!”<...> Auštant karalius atsikėlė ir nuskubėjo prie liūtų duobės. Artėdamas prie duobės, jis šaukė verksmingu balsu: “Danieliau! Gyvojo Dievo tarne! Ar tavo Dievas, kuriam nepaliaudamas tarnauji, galėjo tave išgelbėti iš liūtų?” Danielius atsiliepė: “Karaliau, gyvuok per amžius! Mano Dievas atsiuntė angelą, kuris užčiaupė liūtų nasrus, ir jie nesužeidė manęs, nes Jo akivaizdoje buvau nekaltas. Taip pat ir tau, karaliau, nepadariau jokio nusikaltimo”. Karalius labai apsidžiaugė ir įsakė ištraukti Danielių iš duobės. Danielių ištraukus iš duobės, nebuvo rasta ant jo jokio sužeidimo, nes jis tikėjo savo Dievu.
Šios dienos skaitinys tikriausiai yra pati žinomiausia istorija iš Danieliaus knygos. Tikriausiai tai netgi viena žinomiausių istorijų visoje Biblijoje - panašiai kaip Adomo ir Ievos istorija ar Dovydo ir Galijoto. Būdami vaikai mes būtent šias istorijas pirmiausia išmokstame bažnyčioje arba namie. Ir tai nekelia nuostabos, nes jos yra linksmos, įdomios istorijos su laiminga pabaiga... šiek tiek panašios į pasakas. Tačiau ta laiminga pabaiga tapo problematiška šioms gerai žinomoms Biblijos istorijoms. Šios istorijos yra tokios dramatiškos ir panašios į pasakas, kad mums netgi sunku patikėti, jog jos apibūdina tikrą, istorinį įvykį. Aš manau, kad daug žmonių, girdėdami istoriją apie Danielių liūtų duobėje, ją priskiria „fantastikai“... bent jau tą dalį, kurioje Danielius visą naktį praleidžia sėdėdamas šalia liūtų ir išlipa iš duobės nesužeistas.
Šiandien jūs galite YouTube internetinėje svetainėje rasti vaizdo įrašų, kuriuose liūtai „įsivaikina“ gyvūnus, kuriuos paprastai nužudytų ir suėstų.[1] Pažiūrėjus tas istorijas, galbūt sutiksite, kad Danieliaus istorija yra tikra. Tačiau, aš manau, kad vis tiek daugelis iš mūsų skaito istoriją „Danielius liūtų duobėje“ kaip pasaką. Taip yra dėl to, kad jie negali įsivaizduoti, jog stebuklai iš tiesų vyksta. Taigi, kadangi pagal jų supratimą paprastai žmogui nėra įmanoma išgyventi liūtų duobėje, jie laiko šią istoriją netikra. Taip, yra ir kitų istorijų apie tikrus žmones, kurie išgyveno neįmanomas situacijas[2], tačiau kažkodėl žmonės labai skeptiškai žiūri į biblinius stebuklus.
Gaila, nes krikščionybė yra stebuklų religija. Tik pagalvokite apie sukūrimo stebuklą, mūsų išgelbėjimo stebuklą, stebuklingą Jėzaus gimimą, mirtį ir prisikėlimą. Stebuklingas Danieliaus išgyvenimas liūtų duobėje tėra tik vienas iš daugelio stebuklų. Kiekvienas stebuklas mums vis daugiau atskleidžia apie mūsų Dievą ir Jo jėgą, kuri yra stipresnė už gamtinius dėsnius. Apie gamtinius dėsnius - kurie apibūdina, kaip viskas įprastai veikia - mes išmokstame mokykloje, bet dažnai ten mus taip pat mokina nesitikėti, jog įvyks kažkas neįprasto.
Tačiau visgi kažkas neįprasto įvyko duobėje tą naktį, kai Danielius buvo apsuptas liūtų. Jie jo nepalietė... nes jie negalėjo. Dievas užčiaupė liūtų nasrus. Tas pats Dievas, kuris apsaugojo Danielių nuo liūtų, saugo ir mus nuo didžio „riaumojančio liūto“- mūsų priešo velnio. Jeigu jam būtų leista, jis iš karto mus sunaikintų (1 Petro 5,8). Bet kadangi mes žinome, kas atsitiko Danieliui Babilone prieš 2500 metų, mes galime būti užtikrinti, jog Dievas mus saugo nuo velnio.
Kas atsitiko?
Štai kaip Danielius atsidūrė liūtų duobėje. Babilono imperiją užkariavo persų armija. Jeigu atsimenate Nebukadnecaro sapną iš antro skyriaus, tuomet prisiminsite, kad auksinę statulos galvą (Babiloną) turėjo pakeisti sidabrinė krūtinė (Persų imperija). Po to, iki Jėzaus gimimo Betliejuje, per 500 metų turėjo iškilti dar dvi imperijos. Tačiau šiuo metu valdė persai. O jų vadovas buvo karalius Darijus.
Darijus buvo vietinis karalius, kuriam buvo paskirta užduotis užkariautą Babilono miestą padaryti augančios Persijos imperijos dalimi. Jam labai greitai reikėjo įtvirtinti savo valdžią virš vietinių, priešiškai nusiteikusių gyventojų, nes kitaip jie galėjo virsti ilgalaikiais maištininkais. Kadangi jam reikėjo veikti greitai ir ryžtingai, natūralu, jog jis išsirinko vietinius vadovus ir, įsitikinęs, kad jie bus ištikimi, naująją karalystę valdė per juos.
Atrodo, kad daugelis šių vietinių vadovų buvo oportunistai. Jie teigė esą ištikimi karaliui Darijui, tačiau jiems rūpėjo tik jų pačių karjeros sėkmė. Jie nesirūpino kitais. Ar tas pats neatsitiko Lietuvoje, kai pasitraukė sovietai? Ar neatsirado buvusių komunistų vadovų, kurie staiga tapo „ištikimi lietuviai“? Jei taip, tuomet galit pažvelgti į istoriją prieš 2500 metų ir matyti, kad tai yra normalu politikoje.
Tačiau karalius Darijus pilnai nepasitikėjo šiais vietiniais babiloniečiais. Jie buvo vadinami chaldėjais. Darijus žinojo, kad jie nenorėjo persų valdžios. Chaldėjai negalėjo pakęsti, jog jie pavaldūs išdidiems persams. Netgi šiandien persai iraniečiai save laiko viršesniais už Irako arabus. O Irako arabai niekaip negali pasitikėti Irano vadovais.
Taigi Darijus nusprendė, kad aukščiausiais vadovais jam reikia paskirti ne babiloniečius. Taip jis atrado svetimtaučius, tokius kaip Danielius. Jis paskyrė Danielių būti valstybės tarnautojų viršininku. Ir tai pasirodė esą geras sprendimas. Danielius „buvo ištikimas. Jokio apsileidimo nė kaltės nebuvo surasta jame“. Kol Danielius valdė, karalius Darijus galėjo būti ramus, nes karalystė buvo gerose rankose.
Tačiau karaliaus pasitikėjimas Danieliumi sukėlė daug pavydo chaldėjų administratorių širdyse. Jie buvo pasiryžę jo atsikratyti. Jie žinojo, kad tai nebus lengva, nes Danielius turėjo labai gerą reputaciją dėl savo sąžiningumo. Tačiau galiausiai jie sukūrė planą. Jie sugalvojo panaudoti Danieliaus stiprybę - jo sąžiningumą - prieš jį.
Kadangi Darijus mėgo Danielių, chaldėjų administratoriams reikėjo būti labai apdairiems pateikiant planą karaliui. Jie įtikino Darijų, jog, jeigu jis trumpam laikui įvestų labai griežtą kontrolę, tai sustiprintų jo savo valdžią Babilone. Kai gyventojai priims faktą, kad Darijus ir persai tikrai valdo Babiloną, tuomet jis galės atleisti suvaržymus ir suteikti daugiau laisvės.
Šis chaldėjų pasiūlytas metodas Darijaus kaip karaliaus sustiprinimui buvo gana įprastas tuo metu. Nors persai buvo žinomi dėl jų tolerancijos religijai, chaldėjai rekomendavo, kad Darijus reikalautų, jog tam tikrą laikotarpį visos maldos dievams būtų nukreipiamos per jį. 30 dienų visos maldos į dangų turėjo kilti per Darijų.
Ši idėja būtų panaši į popiežiaus paskelbimą, kad tam tikrą metų dieną visi Romos katalikai turi melstis Dievui per savo globėją. Ar ne Šv. Kazimieras yra Lietuvos globėjas? Argi kovo mėnesio pradžioje nėra kažkokios specialios šventės, skirtos jo gyvenimui paminėti? Taigi tai būtų nedidelis pakeitimas, jeigu popiežius reikalautų, jog kovo 4 d., per Kazimiero šventę, visos Romos katalikų maldos Lietuvoje turėtų būti meldžiamos per Šv. Kazimierą. Iš esmės tai panašu į tai, ko reikalavo karalius Darijus.
Tačiau jų planas buvo suktas. Chaldėjams iš tikrųjų nerūpėjo maldos karaliui Darijui ar maldos per jį. Jis nebuvo jų taikinys. Ir jie nebandė įtvirtinti jo sosto. Jie norėjo atsikratyti Danieliaus. Jie žinojo, jog karalius mėgo Danielių, ir, jei galėtų, jis padarytų išimtį Danieliui, kad jam nereikėtų laikytis šio 30 dienų maldos įstatymo. Taigi jiems reikėjo tokią galimybę pašalinti. Chaldėjai buvo tipiški, gudrūs politikai.
Jie pradėjo meilikaudami karaliui: „Karaliau Darijau, gyvuok per amžius! Mes visi susitarėme prašyti tavęs išleisti nutarimą“. Ar girdite, kaip jie manipuliuoja karaliumi? Jie atėjo kaip grupė. Jų prašymas yra vieningas. Galbūt karalius pagalvos, kad net ir Danielius pritaria šiam pasiūlymui. Jų pasiūlymas atrodo kaip išmintinga idėja, padėsianti jam sustiprinti savo valdžią karalystėje. Taigi, kad babiloniečiai tikrai suprastų šio įstatymo svarbą, karaliui reikia šį įstatymą padaryti tokiu, kurio nebūtų galima nei pakeisti, nei atšaukti.
Čia karalius Darijus padaro klaidą. Jam reikėjo palaukti ir pasitarti su vyriausiaisiais patarėjais. Tačiau Darijus jaučia spaudimą. Ar jis atrodys silpnas, jeigu iš karto nepriims sprendimo? Jis žino, kad „stiprūs vadovai“ yra ryžtingi. Ir šis siūlomas įstatymas yra apie būvimą stipriu. Galiausiai, dėl pagundos „atrodyti stipriu“, karalius Darijus priima neišmintingą, skubotą sprendimą. Ir įstatymas jau nebegali būti pakeistas.
Taigi dabar chaldėjai turi spąstus, jiems belieka į juos įvilioti Danielių. Ir, tarsi specialiai lipdamas į jų spąstus, Danielius „parėjo į savo namus. Aukštutiniame kambaryje langai buvo atidengti į Jeruzalės pusę ir tris kartus per dieną jis atsiklaupęs melsdavosi ir dėkodavo savo Dievui, kaip ir anksčiau darydavo.“
Savanoriškai įlipdamas į jam padėtus spąstus, Danielius mums suteikia vaizdinį, ką po 600 metų padarys Jėzus. Jėzus, žinodamas, jog eina į jam paspęstus spąstus, vis tiek ėjo į Jeruzalę švęsti Paschos. Tą dieną, kai buvo išduotas, jis ėjo į Getsemanės sodą, nors žinojo, jog Judas Iskarijotas jį ten išduos.
Ar Jėzus žinojo, kad yra išduodamas? Žinoma, kad žinojo[3]. Ar Jis žinojo, kad Jis numirs? Žinoma, kad žinojo[4]. Tačiau tas žinojimas nepalengvino Jo gyvenimo. Priešingai, Getsemanės sode, Jėzus meldėsi: „Aba, Tėve, Tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau ne kaip Aš noriu, bet kaip Tu” (Morkaus 14, 36-37). Jėzaus savanoriškas atsidavimas kryžiui nepadarė jo kentėjimo lengvesniu. Tačiau nepaisant skausmo, Jėzus pasirinko paklusti savo dangiško Tėvo valiai.
Panašiai ir Danielius pasirinko paklusnumo savo Tėvui danguje kelią, nors žinojo, jog tai gali sukelti didelį skausmą ir kentėjimą. Mes galime žiūrėti į jo paklusnumą žinodami, kad Viešpats jį išgelbės iš liūtų nasrų, ir galvoti: „Danieliui nebuvo sudėtinga paklusti“. Bet Danielius nežinojo, kuo viskas baigsis. Jam nebuvo apreikšta ateitis. Neatsižvelgiant į tai, kad buvo daug nežinomybių dėl ateities, Danielius pakluso savo Dievui. Ir tuo parodė savo ištikimybę. Galime pastebėti du dalykus jo charakteryje: pasitikėjimą ir pastovumą. Danielius pasitikėjo Dievu. Ir tai darė pastoviai. Jis pasitikėjo taip pat kaip praeityje... nepaliaudamas. Tokiu savo elgesiu Danielius mums primena Jėzų.
Danieliaus gyvenimas - 70 metų nugyventų Babilone - mums kelia iššūkį. Jis buvo vyras, kuris pasitikėjo Dievu pačiose sunkiausiose aplinkybėse. Dėl to pasitikėjimo - pasitikėjimo Dievu ir Jo charakteriu, o ne įvykių baigtimi - Danielius sugebėjo pastoviai tarnauti Dievui per tuos daugybę metų, praleistų Babilone.
Danielius jau buvo senas vyras. Jo kūnas buvo silpnas. Jis galėjo pasinaudoti tuo kaip pasiteisinimu, kad išvengtų liūtų duobės. Jis galėjo uždaryti savo kambario langus. Jis galėjo melstis slaptoje. Bet, jeigu jis būtų tai padaręs, jeigu jis būtų radęs pasiteisinimą dėl ko nepaklusti ir nesimelsti „tik šį vieną kartą“, tuomet jis jau nebebūtų tas pats vyras, kuriuo jis buvo paskutinius 80 metų. Tačiau Danielius buvo nepajudinamas. 80 metų jis meldėsi tris kartus per dieną prie atvirų langų, nukreiptų į Jeruzalę. Ištikimybė buvo giliai įraižyta jo širdyje, sieloje, prote ir kūne.
Šiandien mes švenčiame jaunos poros konfirmaciją, jų tapimą mūsų bendruomenės nariais. Jie stovės prieš jus ir įsipareigos būti ištikimi šio surinkimo nariai iki tol, kol jie bus su mumis. Ar šis įsipareigojimas atlaikys laiko, gąsdinimų, trukdymų, pavojų išbandymus? Ar jie neatsisakys Jėzaus dėl daugybės kitų galimų priežasčių? Mes turime tikėtis išbandymų. Ir mums reikia jiems pasiruošti, išsiugdant įpročius; įpročius, kurie bus taip giliai įrėžti mumyse, jog mes nei minutei nesudvejosime ir pasitikėsime bei paklusime Viešpačiui. Nebus lengva, tačiau Jėzus yra su mumis. Jis buvo ištikimas. Per Savo Dvasią Jis mums duoda jėgų ir stiprybės taip pat būti ištikimais. Pasimelskime, jog kiekvienas iš mūsų būtų ištikimas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pasekėjas. Amen.
[1] Pavyzdžiui, https://youtu.be/E5J_ARKyftA arba https://youtu.be/dt6yszR2kzY
[2] Pavyzdžiui, 2013 metais birželio mėnesį, Harrison Okene, 29 metų virėjas iš Nigerijos, vienintelis išgyveno po to, kai audroje apsivertė ir paskendo naftos žvalgymo laivas. Kiti vienuolika įgulos narių mirė po to, kai laivas paskendo maždaug 20 km nuo Nigerijos kranto. Harrison po vandeniu jau buvo praleidęs beveik 60 valandų, kai išgirdo tuksėjimą laivo denyje. Pietų Afrikos narai, ieškantys žuvusiųjų kūnų, labai nustebo išgirdę tylų tuksėjimą kaip atsaką. Vienas iš narų kajutėje rado Harrison, kuris sėdėjo oro kišenėje. Niekas negali paaiškinti, kodėl kajutė neprisipildė vandeniu. Vienas iš narų komentavo: „Aš sakyčiau, kad Kažkas pasirūpino Harrison“.
[3] Jono 13, 21-27; Jono 18, 1-4; Morkaus 14, 21 ir 42
[4] Jono 18, 32