Kun. Raimondas Stankevičius

1 Jn 1,8-10: ⁸Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. ⁹Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. ¹⁰Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.

Mk 7,20-23: ²⁰Jis dar pasakė: „Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. ²¹Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, ²²svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. ²³Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. Amen.

Nuoširdus, atsakingas, giliai tikintis krikščionis stengiasi švęsti kiekvieno sekmadienio pamaldas. Artėja Advento metas, laukimo, susikaupimo budėjimo metas. Bažnytiniai metai eina į pabaigą, artėja žiema, dienos trumpėja, nuotaikos prastėja. Kaip ir kasmet. Visgi 268-je mūsų giedamoje giesmėje randame viltingus žodžius – po žiemos ateina vasara nauja. Kaip ir po nakties ateina diena.

Šiandien mes kabėsime apie nuodėmę. Nepopuliari ir labai liūdna tema. Bet, reikalinga. Kad ateitų vasara, prieš tai būna pavasaris, žiema, o kad išauštų diena, reikia nakties tamsos, taip ir, kad galėtume teisingai gyventi, reikia pažinti ir suprasti nuodėmę, jos blogį.

Apie tai kalba ir mūsų tikėjimo knygą – Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (VTI) – Šią jų nuodėmę Dievas savi išmintingu ir šventu nutarimu leido, nes buvo numatęs ją panaudoti savo šlovei (VTI V sk.1d.). Nuo seniausių laikų nuodėmės svarba krikščionims buvo ir turėtų pasilikti labai svarbiu gyvenimo akcentu. O to vedini krikščionys susirinkę į pamaldas, jas pradeda nuo atgailos, nuo išpažinties ir nuo priminimo, kokie silpni, nuodėmingi, sugedę esame. Šiandienos laiško skaitinys, tikriausiai daugiausiai pažįstamas kaip Atgailos maldos įžanga. Šioje vietoje vėl verta cituoti ir mūsų Heidelbergo katekizmo (HK) dalį iš 1-jo skyriaus: Jis brangiu savo krauju už visas mano nuodėmes tobulai sumokėjo ir išvadavo mane iš visos velnio galybės

Viešpats Jėzus Kristus atpirko mūsų nuodėmes – ir tai Velykų esmė ir stebuklas. Tai tikėjimo pagrindas ir dėkojimo priežastis. Nuodėmes, kurias padarėme savo motinoms, tėvams, vaikams draugams ar priešams, o kartu mūsų Viešpačiui. Jis – Jėzus Kristus sumokėjo savo krauju, savo mirtimi ant kryžiaus už mūsų ir mūsų protėvių, kurie buvo suvedžioti Šėtono gundymo suktybės ir nusidėjo, valgydami uždraustą vaisių. (VTI VI sk.1d.)

Šiandienos skaitinys iš 1-jo Jono laiško mus skatina išpažinti savo nuodėmes. Ir tai padarome. Ar dažniausiai padarome. Bet ar to užtenka?

Ar išpažinę nuodėmes tampame švarūs? Ar to užtenka mano išgelbėjimui?

To tikrai reikia mano išgelbėjimui, tačiau bloga žinia, kad to tikrai neužtenka mano išgelbėjimui.

Dauguma tiki, kad esame išgelbėti, nes Jėzus mirė ir už mus. Kodėl ir už mus? Ir už mane? Atsakymas aiškus – aš išpažinau Jėzų, atgailavau už savo nuodėmes, aš buvau su Jėzumi. Aš padariau viską ko reikia – Krikštas, Konfirmacija, nario auka. Bažnytinė santuoka. Viešpaties Vakarienė. Net į pamaldas ateinu dažniau nei du kartus per metus. Bet ar aš šiandien tebeesu su Kristumi, ar tebeatgailauju, ar tebetikiu taip, kaip tikėjau tada kai savo širdyje sutikau, priėmiau Kristų? Ar neatkritau ir nepamiršau to pažado duoto Konfirmacijos metu ir vis kartojamo prieš Viešpaties Vakarienę?

Dvasininkai daug kalba apie Bažnyčios narystę. Būtų galima tai palyginti su tikėjimu Kristumi, atpirkimo užtikrintumu, nuodėmių atleidimu.

Taigi, ar aš galiu būti užtikrintas išgelbėjimu, jei įtikėjau, jei išpažinau nuodėmes? Tikrai ne! Liūdna, bet ne! To neužtenka. Ir tai yra kai kam blogoji naujiena! Jei kartą įtikėjęs – atkritau, jei po Konfirmacijos man nebėra poreikio lankyti Bažnyčią, jei po kartą atliktos atgailos ir išpažinties – neberandu savyje nuodėmės – reikėtų suprasti, kad atgailos ir nebuvo, tikėjimo irgi.

Nuoširdžiai įtikėjęs Kristų, jame ir pasilieka, nebeturi galimybės gyventi be Kristaus, savarankiškai, ar gal savavališkai.

Nuoširdus Kristaus priėmimas – įtikėjimas, yra supratimas, kad amžinai kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. (HK 1 sk. 1 d.)

Martynas Liuteris savo garsiąsias tezes pradeda būtent apie atgailą. Jis akcentuoja į tęstinį atgailos veiksmą – Mūsų Viešpats ir mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas: ,,Atgailaukite" ir t. t., norėjo, kad visas tikinčiųjų gyvenimas būtų atgaila.“ (Martynas Liuteris 1-oji tezė)

Kaip tikėjimas, taip ir atgaila, nuodėmių išpažinimas, turi būti tęstinis tikinčio, dievoto žmogaus, krikščionio veiksmas ir supratimas.

Labai dažnai girdžiu sakant, kad „nepadariau didelių nuodėmių, neturiu ko išpažinti, neturiu už ką atgailauti.“ Labai tuo abejoju. Greičiau toks žmogus vis dar nepažvelgė į savo nuodėmių veidrodį, neatsigręžė, nepanoro panaršyti savo kasdienės praeities veiklos archyve. Ar tikrai ten nėra nuodėmės, nėra priežasties atgailai? Netgi jei ir taip, kuo labai abejoju, Vestminsterio išpažinimo VI skyriaus 3 punktas primena apie prigimtinę nuodėmę: Kadangi Adomas ir Ieva yra visos žmonijos protėviai, kaltė už jų nuodėmę buvo užskaityta visiems žmonėms, jų palikuonims, ir jiems iš kartos į kartą persidavė mirtis nuodėme ir suteršta prigimtis.

Kaip liūdna bebūtų, turime pripažinti, kad kiekvienas iš mūsų turime šią prigimtinę nuodėmę – Adomo ir Ievos nuodėmę, kurios atpirkėjas vienintelis – Kristus Jėzus. Bet ne mes patys – išpažinau nuodėmes, atgailavau, įtikėjau – susitvarkiau, esu laisvas, esu išgelbėtas... NE! Nuodėmė niekur nedingo, liko sugedusiame, nuodėmingame žmoguje, kuris dėl šios nuodėmės  yra linkęs į blogą, linkęs priešintis gėriui ir tą nuodėmę žmogus augina toliau. Koks nuodėmės derlius?

Antrajame skaitinyje Mk 7,20-25 konkrečiai išvardijamos nuodėmės: „pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas.“ Deja, tai vis apie mus – sugedusius žmones, save laikančius teisiais, dažnai apie atgimusius krikščionis, apie sveikuosius, kuriems nereikia atgailos, kurie nieko blogo nedaro ir kuriems nereikia Gelbėtojo.

Čia galime prisiminti ir apie blogio prigimtį. Dažnai mėgstame kalbėti ką reikia valgyti – švarų maistą, žydai jį vadina košeriniu, mes dažnai vadiname sveiku, žaliu, šviežiu ir t.t. Ir dažniausiai šiuo maistu, ypač stabams paaukotu, mes manome, kad nuodijame savo kūnus, sielas, gadiname gyvenimus ir taip nusidedame. Tačiau Morkus sako kitaip: „Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“ (Mk 7,23) Taigi, mielieji, Dievo Žodis moko ir aiškina, kad žmogų suteršia tai, kas išeina iš jo vidaus. Ne ką suvalgai, išgeri, ką išgirsti, bet ką pasakai, galvoji ir ką darai – kas iš tavęs išeina. Ir Senojo Testamento Mokytojo knygoje skaitome: „Iš tikrųjų nėra žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų toks teisus, jog tik gerai elgtųsi ir niekada nenusidėtų.“ (Mok 7,20) o taip pat ir apaštalas Paulius Laiške romiečiams 3,10-12 sako, kad „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų.  Visi pasiklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“

Štai tokia beviltiška padėtis kiekvienam žmogui. Ir jei mes prisipažįstame, kad esame šioje beviltiškoje padėtyje, kad mes niekaip negalime nugalėti nuodėmę, o tik grimztame į šį nuodėmės liūną, tuomet pripažįstame, kad mums reikia Gelbėtojo. Ir šis gelbėtojas - Jėzus. Štai išganingoji ir viltingoji Rašto eilutė, kurią daugelis moka atmintinai, iš Jn 3,16: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Taigi, viltį turime, Gelbėtoją Jėzų turime, savo vaikus, mokinius, mylintį Tėvą turime. Tai Evangelijos šerdis, kad šis mylintis žmogus ir Dievas – Jėzus Kristus atidavė savo gyvybę už nusidėjėlius, nugalėdamas nuodėmę, mirdamas ir prisikeldamas nugalėjo mirtį. Viešpats Jėzus suteikė mums galimybę, davė pažadą ir viltį, davė gyvenimą Kristuje – nuoširdų ir amžinai besitęsiantį.