Pakartota pranašystė
Danieliaus knyga 7, 1-14: Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais Danielius, gulėdamas lovoje, sapnavo sapną ir matė regėjimą. Jis užrašė tą sapną: “Aš, Danielius, naktį mačiau regėjimą. Keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą. Iš jūros išėjo keturi dideli žvėrys, kurie skyrėsi vienas nuo kito. Pirmasis buvo lyg liūtas su erelio sparnais.
Mačiau, kaip jo sparnus išplėšė, jį pakėlė nuo žemės ir pastatė ant kojų lyg žmogų ir jam buvo duota žmogaus širdis. Antrasis žvėris buvo panašus į lokį. Vienu šonu pasikėlęs, jis laikė tris šonkaulius nasruose tarp savo dantų. Jam sakė: ‘Kelkis! Ėsk daug mėsos!’ Po to regėjau kitą žvėrį lyg leopardą, kuris turėjo keturis paukščio sparnus ant nugaros ir keturias galvas. Ir jam buvo duota valdžia. Po to nakties regėjime mačiau ketvirtą žvėrį: baisų, siaubingą ir nepaprastai stiprų, kuris turėjo didelius geležinius dantis. Jis ėdė, triuškino, mindė kojomis. Jis skyrėsi nuo pirmiau matytų žvėrių ir turėjo dešimt ragų. Aš stebėjau ragus, ir štai kitas, mažas ragas išaugo tarp jų. Trys iš pirmųjų ragų buvo išrauti. Rage buvo akys ir burna lyg žmogaus, kuri išdidžiai kalbėjo. Man bežiūrint, buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Amžinasis, kurio drabužiai buvo balti kaip sniegas ir galvos plaukai kaip gryna vilna. Jo sostas kaip ugnies liepsna, jo ratai kaip liepsnojanti ugnis. Ugnies srovė tryško iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, miriadų miriadai stovėjo Jo akivaizdoje. Teismas atsisėdo, ir knyga buvo atskleista. Aš mačiau, kad už išdidžius žodžius, kuriuos kalbėjo ragas, žvėris buvo užmuštas, o jo kūnas sunaikintas ir įmestas į ugnį. Likusiems žvėrims buvo atimta valdžia, bet jiems buvo leista gyventi iki skirto laiko. Aš mačiau nakties regėjime dangaus debesimis ateinantį tarsi žmogaus sūnų. Jis buvo privestas prie Amžinojo.
Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų. Jo valdžia amžina valdžia, kuri nesibaigs, ir jo karalystė nesunaikinama!
Šios dienos skaitinys pradeda naują Danieliaus knygos dalį. Šioje knygos dalyje (nuo septinto skyriaus iki knygos pabaigos) matome pasikeitimą: dėmesys nukreipiamas nuo pirmuose šešiuose skyriuose aprašytos vietinės, fizinio pasaulio istorijos, į nematomą, dvasinį pasaulį. Mes, žmonės, esame ir fizinės, ir dvasinės būtybės. Tačiau paprastai mes galvojame tik apie tai, ką galime matyti, paliesti ir pajausti. Mums nėra lengva mąstyti apie dvasinius dalykus. Tačiau šiandien Dievas mus patikina, kad dvasinis pasaulis yra tikras.
Dvasinės jėgos, kurių mes negalime matyti, netgi kontroliuoja fizinį pasaulį. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams 6, 12 rašė: „Nes mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje.“
Paskutiniai šeši Danieliaus knygos skyriai kalba apie tas dvasines blogio jėgas. Jie apibūdina, kaip ta kova atrodė per 500 metų nuo Danieliaus iki Kristaus atėjimo, ir parodo mums, krikščioniams, kaip mes turėtume gyventi šiandieniniame chaotiškame pasaulyje. Šiandien tiek daug dalykų, kurių mes negalime kontroliuoti: Koronos virusas, politinis chaosas JAV ir Baltarusijoje, nepastovi ekonomika. Nieko keisto, jeigu mes jaučiamės kaip pėstininkai, kuriais kažkas manipuliuoja šachmatų žaidime.
Kas yra pagrindiniai „žaidėjai šiame žaidime“? Ar tai politikai, kurie valdo šalis? Ar labai turtingi pramonės vadovai? O galbūt šie vyrai ir moterys patys yra marionetės, kurias valdo galingos piktosios dvasios? Yra du pagrindiniai atsakymai į šiuos klausimus, ir juos abu randame Danieliaus knygos septintame skyriuje. Pirmiausia, šis skyrius moko, kad Dievas turi visišką, absoliučią valdžią virš to, kas vyksta visuose pasauliuose. Jis yra visagalis ir amžinasis Dievas. Niekas negali pakeisti Jo planų.
Tačiau šiame skyriuje taip pat skaitome apie vykstantį dvasinį karą. Jame imperijos kovoja viena su kita, bandydamos gauti valdžią. Šių karų tarp imperijų kontekste, mes, krikščionys, dažnai jaučiamės visai nereikšmingi ir bejėgiai. Tačiau Danieliaus knygos septintas skyrius mus moko, jog tai netiesa. Mes priklausome imperijai, kuri yra galingesnė už bet kokią žemišką imperiją. Tai Dievo karalystė, kurią įkūrė Jėzus Kristus. Pažvelkime, kas vyksta šiame skyriuje.
Pirmiausia matome Danielių. Jis jau yra senas vyras, gyvenantis Babilono mieste, valdininkas imperijoje, kuri greitai išnyks. Į sostą atėjo naujas karalius. Jo vardas Belšacaras. Šis karalius skiriasi nuo savo senelio Nebukadnecaro, kuris valdė Babiloną 43 metus ir kuris pagarbiai elgėsi su Danieliumi bei kitais žydais. Belšacaras buvo kitoks, ir Danielius tikriausiai bandė nuspėti, kokia jų laukia ateitis.
Aš manau, kad 1940 metais, kai sovietai užėmė šalį, Lietuvos krikščionys buvo panašioje situacijoje. Sovietų komunistai nepritarė krikščioniškam tikėjimui. Jie netgi aktyviai jam priešinosi. Daugeliui reformatų kunigų ir vadovų turėjo atrodyti, kad reformatų bažnyčių ateitis yra blanki. Ji tokia ir buvo... 50 ilgų metų. Ar mums krikščionims teks vėl su tuo susidurti? Kaip mums elgtis situacijose, kur atrodo, kad mes turime labai mažai įtakos, ir kur mūsų niekas nepaiso?
Viena iš pamokų Danieliaus knygoje yra ta, kad mums nereikia stebėtis, kai ateina persekiojimai ir kentėjimai. Iki Jėzaus atėjimo mes patirsime ir palaiminimus, ir išbandymus; ir laisvę, ir priespaudą; klestėjimą ir taip pat ekonomines krizes. Daugelis iš mūsų tam turės labai mažai įtakos. Ir mums gali iškilti klausimas, ką mums daryti? Koks turėtų būti mūsų atsakas?
Kas iš jūsų prieš metus būtų nuspėjęs Koronos virusą? Daugelis iš mūsų nebuvo net girdėję ar pagalvoję apie jį. Bet tais metais mes buvome ne vienai savaitei uždaryti savo namuose. Mes matėme pasaulio ekonomikos susitraukimą. Taip pat matome daug didesnį priešiškumą tarp pagrindinių pasaulio jėgų ir mes net nenutuokiame, kaip viskas susiklostys ateityje.
Tokiais sudėtingais laikais mums reikia žinoti, kad mūsų Dievas yra valdžioje. Todėl šis Danieliaus knygos septintame skyriuje apibūdintas sapnas mums yra labai vertingas. Jis mus moko, kad Dievas tikrai yra valdžioje - dabar ir prieš 2500 metų, kai Danielius tai susapnavo. Dievas netgi turi planą, kuriame mūsų vaidmuo yra svarbus. Pažvelkime, kaip tai atrodo Danieliaus knygos septintame skyriuje.
Supraskime Danieliaus sapną, pažvelgdami atgal į Danieliaus knygos antrą skyrių
Aš iš karto jums pasakysiu tai, ką jūs patys atrastumėte, jeigu studijuotumėte Danieliaus knygos septintą skyrių savarankiškai. Danieliaus sapnas, aprašytas septintame skyriuje, apibūdina tą pačią situaciją, kaip ir Nebukadnecaro sapnas Danieliaus knygos antrame skyriuje. Abu sapnai yra apie keturias imperijas, kurios iškils prieš Jėzaus Kristaus gimimą: Babilono, Persų, Graikų ir Romos imperijas. Pirmos trys imperijos iškils ir sugrius. Jos pakeis viena kitą. Bet ketvirtoji imperija – romėnų - išliks iki Jėzaus gimimo ir dar kurį laiko po to.
Grįžkime prie Nebukadnecaro sapno Danieliaus knygos antrame skyriuje. Tame sapne, karalius Nebukadnecaras matė milžinišką statulą, kuri buvo padaryta iš aukso, sidabro, žalvario ir geležies bei molio mišinio. Tos medžiagos simbolizavo keturias imperijas: Babilono, Persų, Graikų ir Romos. Toliau iš sapno sužinome, kad šios keturios imperijos bus sugriautos akmeniu, ne žmogaus rankomis sukurto. Šis akmuo „tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę“ (Danieliaus 2, 35). Šis kalnas taps nauja imperija. Tai Dievo karalystė, įkurta Jėzaus Kristaus, mūsų išgelbėjimo Uolos (Psalmių 95, 1; Apaštalų darbų 4, 11).
Danieliaus sapnas Danieliaus knygos septintame skyriuje
Turėdami antro skyriaus sapną omenyje, pažvelkime į Danieliaus sapną iš šios dienos skaitinio. Iš karto pastebėsime, kad jis apibūdina labai panašią situaciją. Kodėl Dievas taip elgiasi? Kodėl Jis duoda du sapnus apie tą patį įvykį? Pirma eilutė šiame skyriuje („Pirmaisiais Babilono karaliaus Belšacaro metais) atsako į šį klausimą. Septintame skyriuje aprašytas Danieliaus sapnas buvo duotas penkiasdešimt metų po Nebukadnecaro sapno antrame skyriuje. Taigi praėjus penkiasdešimčiai metų po to, kai Dievas davė šią informaciją Nebukadnecarui, Jis ją pakartoja Danieliui. Kartais mums tiesiog reikia priminimo iš Dievo apie kažką, ko Jis mus mokė prieš daugelį metų.
Kodėl Danieliui reikėjo šio priminimo? Jo gyvenimo aplinkybės pasikeitė - jos pablogėjo. Naujas karalius, Belšacaras, buvo kitoks nei jo senelis Nebukadnecaras. Jis negerbė Danieliaus Dievo - Izraelio Dievo. Penktame skyriuje netgi parašyta, kad jis pagoniškai puotai naudojo šventus indus, kurie buvo paimti iš Jeruzalės šventyklos. Taigi, kai į valdžia atėjo toks žmogus kaip Belšacaras, Danieliui beliko spėlioti: „Kodėl Dievas tai leido? Ką Jis daro?“
Kai mūsų šalyje iškyla bedievis, ne krikščionis vadovas, mes dažnai užduodame tuos pačius klausimus. Ką Dievas daro? Kodėl Dievas leidžia, kad nuodėmingų žmonių veiksmai žlugdytų Jo planus? Tokiose situacijose mums dažnai reikia užtikrinimo. Mums reikia priminimo, kad Dievas vis dar yra valdžioje, ir kad viskas vyksta pagal Jo planą. Būtent tai Dievas ir sako mums Danieliaus septintame skyriuje.
Viešpats davė sapną Danieliui. Jis buvo apie keturis žvėris. Pirmas buvo kaip liūtas, bet su erelio sparnais. Antras panašus į lokį. Trečias panašus į leopardą. Ir ketvirtas buvo baisus, keliantis siaubą, nepaprastai stiprus ir turėjo didelius geležinius dantis. Jis taip pat turėjo dešimt ragų. Danieliaus knygos 7, 17 parašyta, kad „Šitie keturi dideli žvėrys yra keturi karaliai, kurie iškils žemėje.“ Kaip jau ankščiau minėjau, šie žvėrys apibūdina tas pačias imperijas, kurios paminėtos antrame skyriuje: Babilono, Persų, Graikų ir Romos imperijas.
Vietoje to, kad imperijas simbolizuotų statulos dalys, dabar jas vaizduoja žvėrys. Toks apibūdinimas atspindi jų savimonę - kaip jie nori, kad kiti žmonės galvotų apie juos. Pavyzdžiui, babiloniečiai būtų patenkinti, jeigu jų imperija būtų apibūdinta kaip „sparnuotas liūtas“. Šie keisti žvėrys puošė Babilono vartus, sienas ir pastatus. Visas pasaulis žinojo, kad „sparnuotas liūtas“ yra Babilono imperijos simbolis.
Persai buvo žinomi dėl savo žiaurumo, užkariaujant kitas tautas. Taigi lokys, su kaulais nasruose, buvo tinkama reprezentacija. Graikus taip pat labai gerai vaizduoja leopardas. Buvo žinoma, kad šis gyvūnas greitesnis už beveik visus kitus. Tačiau jis neturi ištvermės. Jis gali greitai bėgti, tačiau toli nenubėgs. Tai puikiai pavaizduoja Graikų imperiją. Aleksandro Didžiojo armija aplėkė pasaulį kaip leopardas, bet žlugo taip pat greitai kaip ir iškilo. Ji neturėjo ištvermės. Vietoje vieno vadovo, ji buvo pasidalinta ir ją valdė „keturios galvos“- keturi Aleksandro Didžiojo generolai, kurie valdė po jo mirties.
Ketvirtas žvėris - Romos imperija, buvo pats baisiausias. Romėnai buvo neįtikėtinai veiksmingi ir negailestingi; jų imperija išsiplėtė daugiau negu iki tol kas nors yra matęs. Taigi galite suprasti „geležinių dantų“ įvaizdį. Romos miestas buvo pastatytas ant dešimties kalvų. Gali būti, kad dešimt ragų vaizdavo kalvas. Tačiau lygiai taip pat gali būti, kad jie vaizdavo Romos generolus, kurie grumėsi dėl tapimo ciesoriumi.
Vienas iš dešimties ragų tapo stiprus ir kariavo su šventaisiais ir ėmė viršų iki tol, kol atėjo Amžinasis (Danieliaus 7, 21-22). Šis ragas galėjo būti vienas iš keleto Romos ciesorių - Augustas, Tiberijus, Neronas, Domicijus - jie visi persekiojo krikščionis. Jis netgi galėjo būti Poncijus Pilotas. Svarbiausia yra tai, kad šis ragas vaizdavo žmogišką valdovą, kuris priešinosi Karaliui Jėzui. Jo tiksli identifikacija nėra svarbi.
Vietos pasikeitimas
Visi šie vaizdai trikdė Danielių. Tačiau įvyko staigus pokytis jo sapne. Pasikeitė vieta. Sapnas persikėlė iš žemės ir jos imperijų į dangų prie sosto. Čia mes matome neįprastą sceną. Dievas Tėvas pavaizduotas visoje savo didybėje. Palyginus su juo, žemės žvėrys yra menki ir silpni. Aiškiai matosi, kad Jis sprendžia imperijų likimą. Jis baudžia tuos, kurie kenkia Jo žmonėms.
Po Dievo Tėvo apibūdinimo, mes matome į kambarį ateinantį „tarsi žmogaus sūnų“. Parašyta, kad „Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė, kad visų kalbų tautos ir giminės jam tarnautų“. Tai yra aiškus Viešpaties Jėzaus Kristaus vaizdinys. Po to, kai Jis užbaigė išgelbėjimo darbą žemėje, Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu“. Nuo to laiko Jėzus pradėjo savo Bažnyčios žemėje įkūrimą. Tai ir yra Jo Karalystė.
Tačiau sapne toliau matome pasipriešinimą Bažnyčiai (Danieliaus 7, 23-25). Tas pasipriešinimas ateis iš žmogiškų valdovų ir jų imperijų. Jie dažnai yra kontroliuojami demonų ir kitų dvasinių jėgų. Jų pasipriešinimas tęsis „tris su puse laikus“ (1+2+0.5 laikotarpius, Danieliaus 7, 25).
Biblijoje žmonijos istorija yra padalinta į dvi dalis po tris su puse laiko. (Biblijoje skaičius 7 reiškia visą žmonijos istoriją). Pirmas „tris su puse“ laiko yra laikotarpis nuo sukūrimo iki kryžiaus, kuomet Jėzus ištarė: „Atlikta!“ (Jono 19, 30). Antra istorijos dalis yra nuo prisikėlimo iki Jėzaus antro atėjimo. Mes gyvename antrame „trijų su puse“ laikotarpyje. Tai pasipriešinimo, priespaudos ir persekiojimo laikotarpis Kristaus Karalystei ir Jo Bažnyčiai. Pasaulio istorijoje nėra nė vienos akimirkos be kur nors vykstančio šio pasipriešinimo.
Taigi nenustebkite, jeigu persekiojimas vėl sugrįš į Lietuvą. Šio pasaulio imperijos bei jų vadovai nekenčia Jėzaus Kristaus valdžios. Jie nori patys viską kontroliuoti. Jie daro viską, kas jų galioje, kad sustabdytų ir netgi panaikintų Jėzų. Tie, kurie gyvenote sovietų laikais, žinote tai iš savo patirties. Mūsų Kauno reformatų bažnyčios pastatas yra to įrodymas. Pažvelkite į krepšinio aikštelės žymes mūsų grindyse. Buvo daroma viskas, kad tik Jėzus Kristus ir Jo Bažnyčia būtų išstumti. Aš neabejoju, kad, jeigu Jėzus greitai neateis, tai vėl gali pasikartoti. Šėtonas nekenčia Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Jis manipuliuos žmogiška valdžia ir bandys sunaikinti Bažnyčią.
Taigi nenustebkite, kai ateis persekiojimai. Vietoje to, reaguokite kaip Danielius. Pripažinkite, kad kainuoja būti krikščionimi. Kai kurie žmonės galvoja, kad krikščionio gyvenimas turi būti be skausmo, sunkumų, kentėjimų ir nežinomybės. Tačiau taip niekada nebūna. Netgi pats Jėzus kentėjo čia žemėje. Taigi kentėsime ir mes. Ir kai tai įvyks, šaukitės Jėzaus, kad Jis jums duotų jėgų ištverti ir išlikti ištikimais iki jūsų gyvenimo žemėje pabaigos. Prašykite, kad Jis jums duotų charakterį, kuris pasižymi drausmingumu ir įsipareigojimų laikymusi. Atminkite, danguje jūsų laukia didis atlygis. Ten jus gausite atilsį nuo sunkumų ir pamatysite sėkmingą Dievo plano baigtį.
Niekada nepamirškite, jog yra dvasinė perspektyva to, kas vyksta. Dievas Tėvas sėdi savo soste. Ten, kartu su savo Sūnumi Jėzumi Kristumi, mūsų Viešpačiu, Jis valdo. Kartu per Šventąją Dvasią Jie viską kontroliuoja. Ir nėra jokios žmogiškos imperijos, kuri sėkmingai pasipriešintų mūsų Viešpačiui. Taigi tepadrąsina jus Danieliaus knygos septintas skyrius. Dievas yra valdžioje. Jis yra su jumis. Jis pasirūpins jumis. Jūs galite Juo pasitikėti. Ir aš meldžiu, kad Danieliaus sapnas jums padėtų dar labiau ir labiau pasitikėti Dievu. Amen.