Kodėl verta studijuoti slegiančias pranašystes?

Danieliaus knyga 8, 1 ir 15-27: Trečiaisiais karaliaus Belšacaro karaliavimo metais aš, Danielius, mačiau antrą regėjimą. <...> Kai aš, Danielius, mačiau tą regėjimą ir stengiausi jį suprasti, štai čia, prie manęs, stovėjo tarsi vyras. Aš išgirdau nuo Ulajo upės žmogaus balsą: “Gabrieliau, išaiškink jam regėjimą”. Jam atėjus prie manęs, aš išsigandau ir parpuoliau veidu žemėn.
O jis tarė: “Žmogaus sūnau, suprask, kad tas regėjimas apie laikų pabaigą”. Jam bekalbant, aš gulėjau be jausmų ant žemės. Jis palietė mane, pastatė ant kojų ir tarė: “Aš tau atskleisiu, kas atsitiks rūstybės dienų pabaigoje, nes galas ateis skirtu metu. Dviragis avinas, kurį matei, yra mèdų ir persų karaliai. Gauruotasis ožys yra Graikijos karalius. Didysis ragas jo tarpuakyje tai pirmasis karalius. Jam nulūžus, išaugo keturi ragai, tai reiškia keturias karalystes, kilusias iš jo tautos, bet nepasiekusias jo galybės. Jų karaliavimui baigiantis, kai piktadariai bus pripildę savo saiką, iškils akiplėša ir klastingas karalius. Jis bus galingas, bet ne savo jėga, ir įvykdys baisių nusikaltimų. Ką darys, jam seksis, jis sunaikins galinguosius ir šventųjų tautą. Jo planai bus klastingi ir jam seksis. Jis didžiuosis savo širdyje ir taikos metu daugelį sunaikins. Jis pakils prieš kunigaikščių Kunigaikštį, bet bus sunaikintas be žmogaus rankos. Regėjimas, kuriame kalbama apie vakarus ir rytus, yra tikras. Tu paslėpk tą regėjimą, nes jis išsipildys tolimoje ateityje”. Aš, Danielius, labai nusilpau ir kelias dienas sirgau. Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato.
Pamokslo pradžioje aš noriu pakomentuoti mūsų skaitinio paskutinę eilutę. Ši eilutė užbaigia skyrių. Ji yra atsakas į viską, kas buvo apreikšta šiame skyriuje. Dar kartą ją perskaitykime: Aš, Danielius, labai nusilpau ir kelias dienas sirgau. Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato (Danieliaus 8, 27).
Turiu prisipažinti, kad, kai perskaičiau šitą eilutę, buvau ir sutrikęs, ir sužavėtas. Danieliaus sąžiningumas ir atvirumas žavi. Jis buvo taip išsekęs, kad net susirgo. Tačiau tai taip pat yra ir keista. Jo reakcija į tai, kas jam buvo apreikšta, buvo priešinga negu turėtų būti. Argi Danielius neturėjo būti kupinas energijos ir entuziazmo? Juk jam ką tik buvo parodyta ateitis. Dievas dar kartą patvirtino nuostabią tiesą, kad Jis kontroliuoja kiekvieną detalę ir istorijos įvykius. Remdamasis savo patirtimi, Danielius galėjo būti užtikrintas, jog Dievas pasirūpins, kad viskas išeitų Jo žmonių naudai. Tai kodėl gi Danielius buvo išsekęs vietoje to, kad būtų pilnas gyvybės ir entuziazmo?
Aš tikiu, kad Danieliaus reakcija į tą viziją padeda mums suprasti, kodėl Dievas mums nieko daug neatskleidžia apie mūsų pačių ateitį. Mums galbūt atrodo, jog būtų smagu žinoti viską, kas įvyks... galbūt ne visas detales, bet bent jau pagrindinius įvykius. Tuomet mes galėtume paruošti save morališkai, galbūt finansiškai ir būtinai dvasiškai viskam, kas įvyks. Argi tai nebūtų nuostabu? Gaila, bet nebūtų. Tiesa yra ta, jog mes nesugebame atlaikyti viso žinojimo apie savo pačių ateitį. Vienu metu mes galime atlaikyti tik vieną dieną. Jėzus sakė: Kiekvienai dienai užtenka savo vargo (Mato 6, 34). Dėl to Jis mus mokino melstis: Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien.
Tėvai, ką jūs darytumėte, jeigu žinotumėte, jog vienas iš jūsų vaikų turės nepagydomą ligą, kuri pareikalaus viso jūsų laiko, energijos ir pinigų? Arba, dar blogiau, jeigu žinotumėte, kad jūsų vaikas taps monstru - Adolfu Hitleriu arba Josifu Stalinu? Ar galėtumėte gyventi su tokiu žinojimu? Ar tikrai galėtumėte žvelgti į ateitį, žinant, kas jūsų laukia? Jeigu sąžiningai sau atsakytumėte, argi tokio žinojimo nebūtų per daug? Būtent taip Danielius jautėsi, kai Dievas jam apreiškė Izraelio ateitį. Danielius buvo išsekęs ir priblokštas. Jam reikėjo pailsėti. Taigi jis atsitraukė nuo savo darbų, kad galėtų atsigauti nuo šoko, kurį sukėlė tai, ką jis pamatė.
Bet kas bus toliau? Ar esate matę filmą, apie žmogų, kuriam pranešamos šokiruojančios naujienos, kad jis turi nepagydomą ligą ir jam liko mažai laiko gyventi? Yra komedija pavadinimu Paskutinės atostogos, kurioje vaidina aktorė Dana Owens. Ji yra kukli parduotuvėje dirbanti asistentė, kuriai praneša, jog ji serga reta liga, ir kad jai liko gyventi tik kelios savaitės. Ji nusprendžia visus savo pinigus išleisti prabangioms atostogoms Čekijoje. Ji rezervuoja patį brangiausią kambarį aukščiausios klasės viešbutyje; nusiperka drabužius, kurių visada norėjo; lošia kazino (laimi daug pinigų); užsisako kokius tik sugalvoja pačius geriausius ir brangiausius patiekalus. Ji daro viską, ką visada norėjo daryti.
Šis filmas tėra komedija, tačiau jame yra mums svarbi žinia. Jis mus skatina sau užduoti šiuos svarbius klausimus: Jeigu aš žinočiau, kad mano gyvenimas greitai pasibaigs, ir man reikės už jį atsakyti prieš Dievą, ką aš pakeisčiau? Ar aš ir toliau dirbčiau ir tarnaučiau Dievui kaip visada?
Galbūt jūsų kasdienis darbas nedaro įspūdžio žmonių akyse. Tačiau, jeigu tai yra sąžiningas darbas, kurį jūs ištikimai atliekat, jeigu sugebate aprūpinti savo šeimą ir ištikimai liudyti savo krikščionišką tikėjimą, tuomet ir toliau darykite tai, ką darėte kiekvieną dieną iki šiol. Dievas palaimins jūsų darbus, ir gyvenimo pabaigoje Jis ištars jums: Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! (Mato 25, 21).
Tačiau galbūt jūsų atsakymas į šiuos klausimus yra: Mano gyvenimas ne toks, koks turėtų būti. Man būtų gėda jį toki atnešti Viešpačiui. Aš Jam netarnauju taip, kaip turėčiau. Jeigu tai yra jūsų atsakymas, tuomet aš jus raginu ir drąsinu nelaukti medicininės diagnozės, kad jūsų gyvenimas greitai baigsis, bet jau dabar padaryti reikiamus pakeitimus. Nelaukite. Pakeiskite savo gyvenimą dabar.
Iš mūsų skaitinio matome, jog Danieliui nereikėjo nieko pakeisti. Jis rašo: Po to sustiprėjęs tvarkiau karaliaus reikalus. Jis toliau ištikimai tarnavo pagoniui Babilono karaliui taip, kaip tai darė paskutinius penkiasdešimt metų. Danielius tarnavo šiam karaliui, nes suprato, jog iš tikrųjų jis tarnauja Dievui. Dievas jį įstatė Babilone. Nors emociškai ir fiziškai jis buvo išsekęs, ir jam reikėjo keleto dienų atsigauti, jis sąmoningai atsikėlė ir grįžo į darbą, kurį iki tol ištikimai dirbo. Grįždamas prie savo kasdienės rutinos, jis sumažino to sapno daroma jam įtaką. Sapnas nesuparalyžiavo jo. Danieliaus reakcija mums yra geras pavyzdys, kaip mes turėtume reaguoti į „nelaimes“ mūsų gyvenimuose. Susidūrę su jomis, mes galime netekti drąsos, patirti širdgėlą, jaustis sugniuždyti. Tačiau jos niekada neturėtų mūsų suparalyžiuoti. Pailsėję ir praleidę laiko maldoje, mes turėtume sugrįžti prie darbo, kurį Viešpats mums yra davęs.
Galbūt atrodo nelogiška, o gal net fatališka, tačiau geriausias būdas išsiugdyti ilgalaikę dvasinę stiprybę ir atsparumą yra grįžimas prie Biblijoje duotos tvarkos: šešių darbo dienų ir vienos dienos, skirtos garbinimui ir poilsiui. Nuolankiai kasdien pasitikėdami Dievu mes suprasime, jog Jis eina šalia mūsų, veda mus ir padeda ištverti sunkias dienas. Jeigu dabartiniai kentėjimai nėra dėl tavo nuodėmingo gyvenimo ir Dievo drausminimo, tuomet grįžk prie to, ką darei, ir toliau tai gerai daryk Dievo šlovei.
O dabar grįžkime prie klausimo: kokia mums nauda iš šios pranašystės? Jeigu, kai Dievas atskleidžia mums mūsų ateitį, tai mus išsekina ir mums reikia po to atsigauti, tai kam švaistyti savo laiką studijuojant tokias pranašystes? Argi nebūtų geriau jas ignoruoti ir tiesiog gyventi savo kasdienį gyvenimą? Šiaip ar taip, neatrodo, kad jos mums daug padėtų. Pažiūrėkit į Danielių. Net po to, kai jam buvo paaiškinta pranašystė, jis vis tiek liko sumišęs: Buvau sunerimęs dėl regėjimo, bet niekas jo nesuprato. Argi neatrodo, kad vizija padarė daugiau žalos negu suteikė naudos? Tai kam dar bandyti ją suprasti?
Iš pradžių toks mąstymas atrodo logiškas. Daug žmonių pasirenka gyventi paprastą, ramų gyvenimą čia ir dabar vietoj to, kad užstrigtų pranašystėse. Juk atrodo, niekas jų nesupranta. Arba, jeigu supranta, tuomet susigalvoja keisčiausių teorijų, kas toliau įvyks pasaulyje. Taigi nekeista, jog daugelis iš jūsų paliekate pranašysčių knygą, tokią kaip Apreiškimo, ramybėje, vietoj to, kad leistumėte jai jus trikdyti.
Bet Biblijoje parašyta, jog: Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Timotiejui 3, 16-17). Taigi turi būti kažkokia nauda iš šitos pranašystės. Kokia gi ji?
Dvi imperijos ir blogas diktatorius
Pati pranašystė yra paprasta. Ji toliau apibūdina 500 metų laikotarpį nuo Danieliaus ir pirmo Jėzaus Kristaus atėjimo. Tačiau šįkart vietoj to, kad apibūdintų visas keturias imperijas, kurios egzistavo per tą laikotarpį, susitelkiama ties dviem: persų ir graikų imperijomis. Ir didžiausias dėmesys skiriamas vienam karaliui, kuris gyveno graikų laikotarpiu. Per savo dešimt Izraelio valdymo metų, jis žiauriai persekiojo žydus. Šiandien, palygindami Bibliją su kitais istoriniais šaltiniais, žinome, jog tas karalius buvo išprotėjęs vyras vardu Antiochas Epifanas. Jo vardas reiškia: dievas Antiochas, kuris skaisčiai šviečia. Jis valdė maždaug 170-ais metais prieš Kristų. Antiochas Epifanas buvo žiaurus. Jis nužudė per 40 000 žydų, kurie jam nenusilenkė. Jeruzalės šventykloje jis aukojo ir kiaules, ir žmones. Šventų Švenčiausioje jis pastatė graikų dievo Dzeuso statulą. Tai buvo vienas tamsiausių Izraelio istorijos laikotarpių.
Šios trikdančios pranašystės tikslas
Mums gali būti įdomu, kodėl Viešpats Danieliui ir mums pasakoja apie šį vyrą. Atsakymas nėra sudėtingas. Viešpats perspėjo Izraelį (kuris yra Senojo Testamento Bažnyčia), kad neilgai trukus iki pirmojo Jėzaus Kristaus atėjimo bus intensyvaus persekiojimo laikotarpis. O mums, Naujojo Testamento Bažnyčiai, ši pranašystė duota, nes tai tikriausiai pasikartos prieš antrą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimą. Paskutiniai Naujojo Testamento Apreiškimo knygos skyriai patvirtina, kad tai tikrai įvyks (Apreiškimo 20, 1-8).
Bet kodėl Dievas mums duotų tokį gąsdinantį ir slegiantį perspėjimą? Todėl, kad, kai visa tai vyks, mums iškils pagunda galvoti, jog Dievas apleido savo Bažnyčią. Kai kurie žmonės netgi bandys pabėgti ir pasislėpti nuo pasaulio. Jie slėpsis atsiskyrusiose krikščionių bendruomenėse, tikėdamiesi, kad pasaulis sakys: Gerai, jus mus palikote ramybėje, mes jus irgi paliksime.
Tačiau ši strategija neveiks dėl dviejų priežasčių.
Pirma priežastis, kodėl slėpimasis nuo mūsų persekiotojų neveiks, yra ta, kad Dievas įsakė savo Bažnyčiai elgtis priešingai. Vietoj to, kad atsiskirtume nuo pasaulio, Jis mums įsakė: eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones (Mato 28, 19). Dievas mums neleis atsitraukti į savo atsiribojusias bendruomenes. Dievui labai rūpi ateitis tų, kurie Jam priešinasi. Jeigu jie neatgailaus dėl savo maišto ir neatsigręš į Jėzų, jų laukia amžina bausmė.
Įsivaizduok horizonte milžinišką bangą vandenyne (cunamį). Tu žinai apie artėjantį cunamį, nes girdėjai perspėjimus per televiziją ir radiją. Tu žinai, kad daugybė žmonių nuskęs. Bet tu turi gelbėjimosi liemenę - tikėjimą Jėzumi Kristumi, mūsų Gelbėtoju. Jis pasigailėjo mūsų ir parūpino, ko reikia, kad išgelbėtų mus. Dabar Jis mums sako: Aš, kuris pasigailėjau tavęs, dabar siunčiu tave, kad tu tą pačią malonę parodytum kitiems. Mes galim atsakyt: Žiūrėk! Artėja cunamis! Leisk mums įeiti į Tavo Bokštą (dangų), kur tikrai bus saugu. Bet vietoj to, kad patenkintų mūsų prašymą, Jėzus sako: Jeigu tu turi Mano gelbėjimosi liemenę, turi viską, ko reikia, kad išgyventum šitą cunamį. Dabar eik ir gelbėk kitus. Pasakyk jiems, kad jie ateitų pas Mane. Aš jiems taip pat duosiu gelbėjimosi liemenes. Bet jeigu jie neateis, jiems gresia tikras amžinos mirties pavojus. Ar tu eisi pas juos? Jeigu mumyse yra Kristaus meilė, tuomet ji mus privers jiems papasakoti apie Jėzų, nes ji mus valdo (2 Korintiečiams 5, 14). Dėl šios priežasties mes negalime pasislėpti nuo pasaulio ir jo persekiotojų.
Dar yra antra priežastis, kodėl atsiskyrimas neapsaugos mūsų nuo persekiojimų. Šio pasaulio valdovai neleis tam įvykti. Jie negali pakęsti nė vieno krikščionio savo karalystėse. Kodėl? Ką tokio užgaulaus gali padaryti romūs krikščionys, kurie bando gyventi taikoje su kitais žmonėmis? (Romiečiams 12, 18). Pats mūsų būvimas primena žmonėms, kad jie yra maištininkai, kurie nekenčia Jėzaus ir visko, kas su Juo susiję. Jėzus sakė savo mokiniams: „Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!“ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios (Jono 15, 20). Bet kodėl jie nekenčia Jėzaus? Ką Jis jiems padarė? Jėzus taip pat atsako ir į šį klausimą. Jis sakė: Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo pateisinti savo nuodėmės (Jono 15, 22).
Tu esi išgelbėtas nusidėjėlis. Tu esi išgelbėtas, nes pripažinai savo nuodėmingumą. Aplink tave yra žmonių, kurie nenori to padaryti. Nors jie savęs nevadina Antiochu Epifanu (dievu, kuris skaisčiai šviečia), jie nori laisvės ir galios veikti lyg būtų patys sau dievai. Tačiau tu jiems esi priminimas, kad Jėzus - tikrasis Dievas - sugrįš. Tu esi įrodymas, kad teismas artėja. Dėlto tu esi jiems papiktinimas.
Tai ką tau reiktų daryti? Iš pradžių šis žinojimas gali tave slėgti. Nebūtų nieko keisto, jeigu tu labai nusiviltum, kai į valdžią ateitų blogi vadovai. Tačiau neleisk, kad tai tave paralyžiuotų. Elkis kaip Danielius. Pirmiausia jis pailsėjo - giliai įkvėpė. Tuo metu jis taip pat meldėsi. Kitame skyriuje mes randame jo maldą, kurią studijuosime kitą savaitę.
Bet ką daryti po to, kai pailsėsi ir pasimelsi? Danieliaus formulė yra paprasta: atsikelk, eik į darbą ir gyvenk dėl Jėzaus. Tiesiog ir toliau ištikimai tarnauk visose situacijose, į kurias Dievas tave įstato. Tau nereikia daryti nieko dramatiško. Tavo gyvenime gali būti keletas intensyvių, dramatiškų situacijų, bet atmink, jog dvi dramatiškos istorijos iš Danieliaus knygos - trys draugai, kurie išgyveno krosnyje, ir Danielius liūtų duobėje - buvo atskirtos viena nuo kitos penkiasdešimties metų. Taigi, jeigu didis persekiojimas (kai tau tą minutę reikės priimti gyvybės ar mirties sprendimus) įvyks tavo gyvenime, jis tikriausiai įvyks tik kartą ar du.
Taigi, žinant, kad intensyvų, tiesioginį persekiojimą teks patirti tik keletą kartų ir, tikriausiai, ne tuo pačiu metu, gali būti tikras, jog tavo pats efektyviausias Kristaus liudijimas bus ne per tas didžios dramos situacijas. Tikriausia, geriausiai tavo liudijimą aplinkiniai matys gyvenimo kasdienybėje. Kai tavo pastovus santykis su Jėzumi Kristumi atsispindės tavo sąžiningume ir dorume; tavo nuoširdžiame rūpestyje dėl kenčiančių žmonių; tavo meilėje kitiems Bažnyčioje; ir tavo reguliariame Jėzaus garbinime sekmadieniais.
Nors ir skaitėme pranašystę apie dešimt labai intensyvių persekiojimo metų Senojo Testamento Bažnyčiai, šiandien Dievas mums kelia iššūkį dėl likusių 490 metų, kuriuos Izraelis nugyveno prieš Jėzaus atėjimą į šią žemę. Jis tavęs klausia: Ar tu gebi sekti Jėzumi per mažiau dramatiškus - gal net nuobodžius - savo gyvenimo laikotarpius? Jeigu sugebi, tuomet tu supratai ir pritaikei šią pranašystę. Tu supratai, kad, nors Dievas ir perspėja tave, jog bus intensyvių išmėginimų ir išbandymų laikotarpiai tavo gyvenime, Jis taip pat tau sako: kelkis ir tvarkyk karaliaus reikalus. Tik šįkart Karalius yra Jėzus. Aš meldžiu, kad Dievas duotų tau gebėjimą nuosekliai vaikščioti Jo takais kiekvieną tavo gyvenimo dieną. Amen.