Meldimasis už savo bendruomenę
Danieliaus knyga 9, 1-19: Aš, Danielius, supratau pagal knygas metų skaičių, apie kurį Viešpaties žodis buvo duotas pranašui Jeremijui, kad Jeruzalė bus apleista septyniasdešimt metų. Aš nukreipiau savo veidą į Viešpatį Dievą malda ir maldavimais su pasninku, ašutine ir pelenuose.
Meldžiau Viešpatį, savo Dievą: “Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų. Mes nusidėjome ir nusikaltome, nedorai elgėmės, maištavome, atmetėme Tavo potvarkius ir nuostatus. Mes neklausėme Tavo tarnų pranašų, kurie kalbėjo Tavo vardu mūsų karaliams, kunigaikščiams, tėvams ir visai tautai. <...> Visas Izraelis sulaužė Tavo įstatymą ir nusisuko, kad neklausytų Tavo balso. Tada išsiliejo ant mūsų Tavo prakeikimas, kaip parašyta Dievo tarno Mozės įstatyme, nes mes Jam nusikaltome. <...> Viešpatie, dėl Tavo teisumo tenusigręžia Tavo rūstybė nuo Jeruzalės, Tavo šventojo kalno. Nes dėl mūsų nuodėmių ir mūsų tėvų nedorybių Jeruzalė ir Tavo tauta tapo panieka visiems, aplink mus gyvenantiems. Dabar, mūsų Dieve, išklausyk savo tarno maldą bei maldavimą, leisk savo veidui nušvisti virš sugriautos savo šventyklos. Mano Dieve, palenk savo ausį ir išgirsk, atverk akis ir pažvelk į mūsų dykvietes ir į miestą, kuris pavadintas Tavo vardu. Mes maldaujame ne dėl savo teisumo, bet dėl didelio Tavo gailestingumo. Viešpatie, išgirsk! Viešpatie, atleisk! Viešpatie, išklausyk ir veik! Nedelsk dėl savęs paties, mano Dieve. Juk Tavo vardu pavadintas Tavo miestas ir Tavo tauta”.
Šiandien yra rinkimų diena. Mūsų mintyse Lietuvos ateitis. Kaip mums reikėtų melstis už šią šalį? Ar mums reiktų melstis už ją kaip už krikščionišką šalį? Ar kaip už nuodėmingą šalį? Ar meldeisi už šios dienos rinkimus? Jeigu taip, kaip meldeisi? Kad Dievas išsaugotų laisvę? Kad Dievas leistų mums klestėti? O kaip dėl koronos krizės? Ar norėtum žinot, kaip tau reikėtų melstis?
Šiandien mes pažvelgsime į puikų krikščioniškos maldos pavyzdį. Mes neperskaitėme kiekvieno šios maldos žodžio, todėl aš raginu jus asmeniškai perskaityti visą Danieliaus knygos 9 skyrių. Šiandien mes susitelksime ties pagrindiniais šios maldos punktais. Aš noriu, kad mes pamatytume, ką Danielius išmoko apie meldimąsi Dievui. Paskutinius 80 metų jis meldėsi bent tris kartus per dieną (žr. Danieliaus 6, 10). Jis grįždavo į savo namus Babilone, į kambarį, kurio langai buvo nukreipti į Jeruzalės šventyklą, ir ten atsiklaupęs melsdavosi ir garbindavo Dievą. Kokios buvo jo maldos? Sužinosime detaliau pažvelgę į šį maldos pavyzdį.
1. Meldimasis, remiantis Dievo planu ir pažadais
Kodėl Danielius meldėsi būtent tokia malda? Iš karto pasidaro aišku jog dėl to, kad jis skaitė ir studijavo Bibliją. Danielius neturėjo visų Biblijos knygų, kurias mes turime šiandien. Jis turėjo tik didžiąją dalį Senojo Testamento. Taigi mums labiau pasisekė negu jam. Mes žinome daug daugiau apie išgelbėjimo planą negu jis tuo metu žinojo. Mes žinome, kad izraelitai tikrai sugrįžo iš tremties Babilone į Pažadėtąją žemę Izraelyje. Mes žinome, kad Šventykla buvo atstatyta. Mes taip pat žinome, kad Jeruzalė buvo atkurta.
Mes apie visa tai skaitome Ezros ir Nehemijo knygose. Iš Naujojo Testamento mes taip pat žinome, kad Danieliaus sapnas išsipildė būtent taip, kaip jis buvo užrašytas. Jis buvo toks tikslus, kad praeitame amžiuje (1900-aisiais) daug liberalių Biblijos mokslininkų netgi teigė, jog Danielius negalėjo užrašyti šios pranašystės 500 metų prieš Kristų. Ji per daug tiksli. Ši knyga turėjo būti parašyta vėliau.
Tačiau tie mokslininkai klydo. Biblijos knygos buvo užrašytos per 1500 metų laikotarpį, keturiasdešimties skirtingų žmonių, trijuose skirtinguose kontinentuose. Tačiau jos nepaprastai nuoseklios, istoriškai tikslios ir apjungtos vienos centrinės temos: Dievo žmonių išgelbėjimo. Jūs galite pilnai pasitikėti viskuo, kas parašyta Biblijoje. Ir dėl to Danielius meldėsi. Jis buvo skaitęs pranašo Jeremijo pranašystę, užrašytą prieš 80 metų. Toje pranašystėje rašoma: Visas kraštas pavirs baisia dykuma, ir šios tautos tarnaus Babilono karaliui septyniasdešimt metų. Po septyniasdešimties metų Aš nubausiu Babilono karalių, jo tautą ir chaldėjų šalį už jų nedorybes ir ją paversiu amžina dykyne / Jeremijo 25, 11-12[1]/. Danielius žinojo, kad gali pasitikėti ta pranašyste. Jis tikėjo, kad tai buvo Dievo Žodis, užrašytas per pranašą Jeremiją. Taigi jis meldėsi tuo remdamasis.
Danielius nežinojo visų detalių, kaip ta pranašystė išsipildys. Taip, jis žinojo, kad Babilono imperiją pakeis Persų imperija, tačiau tai dar nebuvo įvykę. O kai tai įvyko, Danielius negalėjo nuspėti, kaip persai elgsis. Jie buvo nuožmūs ir žiaurūs. Ar jiems bus įdomu atstatyti Izraelį? Danielius nežinojo. Jis tiesiog turėjo paprastą pažadą: tremtis pasibaigs po septyniasdešimties metų. Ir to Danieliui užteko. Jis atėjo pas Dievą ir meldėsi.
Bet kam melstis už tai, kas jau ir taip pažadėta? Čia Danielius mums parodo, kuo skiriasi krikščionis nuo fatalisto. Fatalistas tiki dievu, kuris viską kontroliuoja ir nesirūpina savo kūriniais. Tai yra musulmoniškas Dievo supratimas. Tačiau krikščionys tiki suvereniu Viešpačiu, kuris viską kontroliuoja, nes Jam rūpi kiekvienas žmogus ir visa kūrinija. Į Jo galią įeina gebėjimas atsakyti į mūsų maldas. Taigi Jis nori, kad mes dalintumėmės su Juo savo rūpesčiais, poreikiais, viltimis ir baimėmis. Jis pažada atsakyti į mūsų maldas. Jeigu reikia, Jis netgi pakeis įprastą istorijos eigą mūsų naudai. Mes nežinome, kaip tai veikia. Tačiau kažkokiu būdu mūsų maldos veikia kartu su Dievo suvereniu, amžinu planu, ir taip pakeičiama istorija. Būtent tai mums yra žadama Danieliaus knygos devintame skyriuje.
Taigi, imkime Dievo pažadus - tuos, kuriuose Dievas žada, kad bus ištikimas tau ir tavo vaikams, pasirūpins tavimi ir tave apsaugos - ir naudokime juos maldoje, konkrečiai meldžiantis už savo šeimą ir artimuosius. Prašykime Dievo, kad Jis būtų ištikimas pažadams, kurie buvo suteikti krikšto metu. Prašyk, kad Dievas veiktų tavo širdyje ir tavo vyro, žmonos, brolių, sesių, vaikų, šeimos narių ir draugų širdyse. Prašyk, kad Dievas tavęs pasigailėtų vien dėl to, kad tu esi Jo vaikas ir prašai Jo palaiminimo.
Prisiminkite, ką Jėzus sakė apie maldą. Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo“ (Mato 7, 7-11). Dievas yra geras mūsų Tėvas. Jis išgirs ir atsakys į tavo maldas.
2. Meldimasis, remiantis Dievo charakteriu
Mes tai matome Danieliaus maldos pradžioje. Viešpatie, didis ir baimę keliantis Dieve! Tu laikaisi sandoros ir esi gailestingas tiems, kurie Tave myli ir laikosi Tavo įsakymų. Danielius pasitikėjo Dievo planu ir pažadais, nes Jis žinojo, koks yra Dievo charakteris. Jis žinojo, kad Dievas išlieka ištikimas savo sandoroms su mumis, nors mūsų įsipareigojimai Dievui nuolat kinta. Danielius žinojo, kad Dievas yra maloningas, nors mes esame savanaudžiai. Danielius žinojo, koks Dievas yra iš to, ką skaitė Biblijoje, ir iš savo asmeninės patirties su Juo.
Tai, kad tu esi čia šiandieną, įrodo, jog Dievas yra ir kantrus, ir gailestingas. Jeigu sąžiningai pažvelgtum į save ir palygintum save su Dievo šventu įstatymu (kuris atspindi Jo charakterį), tikriausiai pripažintum, jog nenusipelnei čia būti. Tiesą sakant, tu nenusipelnei nė vieno gero dalyko, kurį Dievas tau davė ar dėl tavęs padarė. Tačiau tu pas Jį neateini dėl to, kad kažko nusipelnei. Tu pas Jį ateini, nes Jis yra gailestingas ir maloningas. Kadangi Jis rūpinasi tavo amžina gerove, galbūt tau teko patirti Jo auklybą. Bet Jis niekada tavęs nepaliks. Jis pažadėjo visuomet atstatyti savo žmones pasibaigus auklybai. Jis yra lygiai tiek pat mylintis, kiek ir teisingas.
Taigi, labai svarbu, kad visos tavo maldos Dievui prasidėtų nuo Jo charakterio savybių įvardinimo: Jo išminties, jėgos, šventumo, teisingumo, suverenios galios, gerumo ir tiesos. Maldoje minėdamas šias Dievo savybes, tu ne tik sau primeni apie Asmenį, kuriam meldiesi, bet taip pat ir dedi pamatą savo prašymams. Kiekvienas prašymas turi sutapti su Jo charakteriu. Pavyzdžiui, Dievas yra šventas. Jis negali pritarti nuodėmei. Taigi tai yra tau priminimas, kad negaištum savo laiko, prašydamas Dievo pagalbos išsisukti nuodėmiaujant. Vietoj to, Jo šventumas tau primena, jog reikia prašyti Jo atleidimo. Prašyk, kad Jis pakeistų tavo charakterį, kad tavo krikščioniški žodžiai atsispindėtų tavo elgesyje.
Dievo charakterio savybės ne tik tau primena, kaip tau reikėtų elgtis, bet taip primena, kaip Dievas pažadėjo elgtis tavo atžvilgiu. Pavyzdžiui, jeigu tu sergi, patiri daug finansinių sunkumų ir esi prislėgtas, tavo maldos turėtų prasidėti žodžiais: Visagali Dieve ir dangiškasis Tėve. Žodžiai dangiškasis Tėve tau primins, jog Dievas rūpinasi tavimi, o žodžiai Visagali Dieve primins, kad Jis sugeba pakeisti tavo beviltišką situaciją. Jis ne tik girdi ir užjaučia tave, bet taip pat ir veikia, kad tau padėtų.
Laiške hebrajams mes skaitome apie Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį ir Didįjį Kunigą. Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl drąsiai artinkimės prie malonės sosto, kad gautume gailestingumą ir rastume malonę pagalbai reikiamu metu (Hebrajams 4, 15-16).
Nuostabiais žodžiais artinkimės prie malonės sosto tu esi kviečiamas melstis. Dievas, didis Karalius, sėdi soste Danguje. Jis kviečia tave pas Jį ateiti. Jis sako, jog tu gali drąsiai prie Jo artintis. Kodėl? Nes Jis pažadėjo tau suteikti gailestingumą ir malonę, kai tau jų reikės. Argi ne nuostabu žinoti, kad toks yra mūsų Dievas?
3. Susitapatinimas su Dievo žmonėmis
Išties, nuostabu žinoti... iki tol, kol mes nepasižiūrime atgal į save ir nenusiviliame savo pačių nevertumu. Mes žinome, kad Dievas mus kviečia Jam melstis. Bet jeigu Jis žinotų, koks aš iš tikrųjų esu,- mes sau sakome, tuomet Jis tikrai neduotų man pažadėto gailestingumo ir malonės. Net jeigu mes jaučiame, kad galbūt Dievas mums asmeniškai parodys savo gailestingumą, mums kyla abejonių, ar Jis taip pat bus gailestingas mūsų bendruomenei - Bažnyčios bendruomenei arba mūsų tautai.
Mums sunku nuspėti, kaip Dievas atsakys. Galbūt Jis pasigailės manęs, nes aš išpažinau savo nuodėmes ir prašiau Jo atleidimo. Bet kas bus su žmonėmis aplink mane? Jie juk neprašė atleidimo. Jiems net neatrodo, kad jiems jo reikia. Jiems nerūpi Bažnyčia. Jie nejaučia noro garbinti Dievą. Taigi, ar Dievas jiems parodys tokią pačią malonę, kaip kad parodys man? Ką man tokiose situacijose daryti?
Biblijoje mes randame ne vieną, bet du maldos už neištikimą žmonių bendruomenę pavyzdžius. Pirmas pavyzdys buvo viena iš Abraomo maldų. Jis prašė Dievo pasigailėti Sodomos ir Gomoros miestų. Dievas pasakė Abraomui, jog dėl jų ekstremalaus nuodėmingumo, Jis sunaikins šiuos miestus (Pradžios 18, 21). Taigi Abraomas atnešė šiuos miestus prie malonės sosto. Galima net sakyti, kad Abraomas derėjosi su Dievu.
Abraomas prašė Viešpaties, kad nesunaikintų miestų, jeigu juose bus rasta 50 teisių žmonių. Kadangi Abraomas prašė, Viešpats pažadėjo, esant toms aplinkybėms, parodyti gailestingumą. Abraomas toliau derėjosi, norėdamas sumažinti skaičių iki 45 žmonių. Viešpats sutiko. Tada Abraomas vėl bandė - 40, 30, 20, 15 - galiausiai nusiderėdamas iki 10 teisių žmonių. Kadangi Abraomas, teisus Dievo vaikas, prašė ir meldėsi už Sodomą ir Gomorą, Dievas prižadėjo nesunaikinti šių miestų, jeigu juose bus rasta 10 teisių žmonių. Gaila, tačiau šiuose miestuose nebuvo net ir tokio apgailėtinai mažo skaičiaus teisių žmonių. Taigi, galiausiai jie buvo sunaikinti.
Antras pavyzdys, kai Dievas išgirdo maldas už netikinčių žmonių grupę, yra malda, kurią skaitėme šiandien. Ir galime drąsiai sakyti, kad ji buvo sėkmingesnė. Dievas pasigailėjo izraelitų, nes Danielius meldėsi už juos. Danielius žinojo, jog izraelitai nenusipelnė gailestingumo. Tačiau Danielius priskaitė save prie jų. Jis meldėsi: Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą ... gailestingumą, kurio mes nenusipelnėme. Kadangi Danielius susitapatino su Izraeliu, Dievas išgirdo Danieliaus maldą ir leido izraelitams grįžti į savo tėvynę.
Visa tai mums parodo, kaip mes galime melstis už Bažnyčias ir už Lietuvos žmones. Nei ši tauta, nei ši Bažnyčia nenusipelnė Dievo gailestingumo. Bet jos abi turi nuostabų paveldą. Ir mes, esantys reformatų Bažnyčioje, galime šauktis Dievo, kuris mums suteikė tą paveldą. Mes galime prašyti, kad Jis atstatytų Lietuvą, kad ji būtų palaiminimas Europoje. Mes galime susitapatinti su tautos nuodėmingumu ir žmonių maištu. Galbūt mums atrodo, kad šis prašymas nėra vertas išklausymo. Bet atminkite, jog mes savo prašymus atnešame maloningam ir gailestingam Dievui.
Danielius meldėsi už savo žmones, nes jis pasitikėjo Dievo charakteriu - Viešpačiu, kuris yra ir teisingas, ir gailestingas. Danielius matė šias savybes ne kaip viena kitai prieštaraujančias, bet kaip viena kitą papildančias. Jis žinojo, kad teisus Dievas auklės savo žmones, bet Jis niekada jų nepaliks. Taigi, Danieliaus malda baigiasi Viešpaties patikinimu, jog jo maldos buvo išgirstos ir sulauks teigiamo atsakymo. Žmonės grįš į Jeruzalę. Šventykla bus atstatyta. Ir vieną dieną Pažadėtoje žemėje gims Mesijas ir atneš pasauliui išgelbėjimą.
Mano malda Lietuvai yra, kad Viešpats dar kartą pasigailėtų šios žemės ir jos žmonių. Tebūnie tai jūsų malda taip pat. Ateikime, nes tikime Dievo pažadu, jog Jo Bažnyčia bus pastatyta iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių (Apreiškimo 5, 9). Lietuva taip pat įeina į šį pažadą. Taigi, remdamiesi šiuo pažadu, ateikime ir melskime, kad Lietuvos žmonės - ši tauta - būtų išgelbėta. Viešpats tepasigaili Lietuvos. Amen.
[1] Taip pat Jeremijo 29, 10 „Tik išbuvus jums Babilone septyniasdešimtį metų, Aš aplankysiu jus ir ištesėsiu savo pažadą, parvesiu jus atgal į šitą vietą.“