Sandora
Iz 40, 13-17: 13`Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą? 14 Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią? 15 Štai tautos jam – lyg lašas kibire, lyg dulkės ant svarstyklių. Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai. 16 Libano medžių neužtektų aukurui pakurti, nė jo gyvulių – deginamosioms aukoms. 17 Visos tautos jo Artume – niekų niekas; jas Dievas laiko visiškai nieku!
Hbr 12,22-27: 22 Bet jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, 23 prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie ištobulintų teisiųjų dvasių 24 ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris byloja geriau už Abelio kraują. 25 Žiūrėkite, kad neatstumtumėte kalbančiojo, nes jeigu anie neišsisuko, kai atmetė tą, kuris žemėje davė įspėjimų, tai juo labiau neišsisuksime mes, nusigręžę nuo to, kuris kalba iš dangaus. 26 Jo balsas anuomet drebino žemę, o dabar jis žada: Aš dar kartą sudrebinsiu ne tik žemę, bet ir dangų! 27 Žodžiai dar kartą rodo, kad sudrebintieji dalykai kaip sutvertieji bus permainyti, kad pasiliktų tai, kas nesudrebinama.
Šiandien norėčiau apmąstyti dalintis mintimis apie dangiškojo Tėvo rūpestį savaisiais vaikas, apie Jo sandorą su žmogumi.
Vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių – santuoka – be abejonės laiminama Bažnyčioje, kurioje jaunieji Dangiškojo Tėvo akivaizdoje patvirtina savo krikščionišką sąjungą, taip, kaip liepia Tėvas.
Bažnyčioje turime ir Krikštą, kuriuo vėl patvirtinama dažniausiai mažo vaikelio ir Dievo Sandora. Arba susitarimas, sutartis tarp Dievo ir žmogaus - mažo vaikelio, tėvų atstovaujamo. Tai dar geriau ir aiškiau mums suprantamas skirtumas tarp šių dviejų Sandoros arba Sutarties šalių. Iš tikro tai begalinis, nepamatuojamas skirtumas. Todėl įvykdyti gali tik viena šalis. Kita – tik melsti, kad bent kiek pavyktų prie to prisiartinti.
Šiandien mes vėl prisiliesime prie mūsų tikėjimo knygos Vestminsterio tikėjimo išpažinimas VII skyriaus, kuris kalba Apie Dievo Sandorą su žmogumi.
Truputi keistoka ta sandora. Nes pasaulyje, kasdienybėje dažniau norisi matyti susitarimus su lygiaverčiais partneriais, tačiau ši visiškai kitokia. Nes Dieviškoji. Šalys visiškai skirtingos, apie ką ir kalba Vestminsterio tikėjimo išpažinimo VII sk. 1 dalis: „Atstumas tarp Dievo ir Jo kūrinio toks didelis, kad nors protingi kūriniai turi Jam paklūsti kaip Kūrėjui, vis dėlto jie nepajėgūs nei suvokti, nei priimti iš Dievo jokio palaiminimo ar atlygio, jei Jis pats savo noru prie jų neprisiartintų. Todėl Dievas malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą.“
Apie tai kalba ir šiandienos girdėtas skaitinys iš Izaijo knygos. Didysis žydų pranašas užduoda klausimus, o atsakymai į juos savaime aiškūs – visi jie veda į dangiškojo Tėvo suverenumą, visagalybę, tą didžiulį ir neaprėpiamą skirtumą tarp Jo ir žmogaus.
Kas gali pasakyti Viešpačiui, ką Jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą? (Iz 40,13) Tikrai niekas. Kaip trimetis vaikas negali paaiškinti profesoriui apie jo mokslinio darbo privalumus ar trūkumus, taip pats didžiausias išminčius negali rasti net mažiausių klaidelių Dievo reikaluose. O ieškančių daug. Ieškančių prieštaravimų, netikslumų, klaidų. Bet nesistengiančių suprasti kur Dievas veda, ką Jis nori pasakyti žmonėms.
Niekada nebuvo nieko lygaus Dievui, nieko, kas galėtų Jo darbus, sprendimus, Jo mokymą kontroliuoti, tikrinti ar tobulinti. Ir Apaštalas Paulius kartoja šiuos žodžius kalbėdamas korintiečiams 2 sk.,16 eil.: „Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti?“ arba romiečiams 11 sk. 33- 36 eilutėse, kalbėdamas apie išmintį ir gailestingumą: O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! ` Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? ` Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?` Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen. Kokie nuostabūs žodžiai! O kaip malonu būtų juos girdėti apie save – tikriausiai taip mąsto pasaulio žmogus. Bet tai neįmanoma. Neįmanoma ištirti Dievo išminties, neįmanoma net centimetru priartėti prie Dievo, jei Jis pats neprisiartins. Maldoje sakydami artinkimės prie Dievo turime galvoje prašymą Jam, mūsų dangiškajam Tėvui, kad Jis mus atvestų arčiau savęs, kad Jis Savo neapsakoma galia prisiartintų prie mūsų, nes mes esame bejėgiai. Nes tiesa yra tai, kad Iš jo, per jį ir jam yra visa. Todėl ir Jam šlovė per amžius! Tik Jam vienam Trejybiniam Dievui – Tėvui, Sūnui ir šv. Dvasiai.
Kadangi esame tikrai niekas lyginant su dangiškuoju Tėvu, ir mes nieko gero negalime padaryt, net sugalvot negalime, Dievas pasišaukė savuosius, prisiartino prie jų ir netgi savo iniciatyva, savo noru pasiūlė Sandora žmonėms – gal teisingiau sudarė Sandorą su žmogumi, nes kitaip liktų tik vienas kelias – pražūtis ir mirtis, ne tik kūniškoji, bet ir dvasinė. Bet Viešpats sudarė Sandorą ir Jis mus sukūrė, ir mes priklausom jam, mes jo tauta ir jo kaimenės avys (Ps 100,3).
Senojo Testamento Sandora su žmogumi buvo darbų sandora, pradedant Adomu su Ieva ir jo palikuonims. Sandora, pagal kurią žmogus turėjo visiškai paklusti Dievui ir taip turėti Dievo artumą, pilnatvę, tą gėrį kurį suteikia tik Viešpats – pažadas su visiško paklusnumo sąlyga. Įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvens jais. (Gal 3,12) ir Kun 18,5: Laikysitės mano įstatų ir įsakų; žmogus, stengdamasis juos vykdyti, yra gyvas.
Taigi, Dievas sudarė Sandorą su žmogumi. Davė Įstatymą, davė nurodymus, numatė sutarties sąlygas. Atrodo viskas nuostabu, tobula, nieko daugiau nereikia. Tačiau žmogus yra tokia puolusi būtybė, kuri bejėgė gyventi pagal šią sandorą, pagal Dievo reikalavimus. Žmogus sulaužė sandorą, pažeidė Dievo reikalavimus, sutartį, įstatymą. Dievas matė žmogaus silpnumą, bejėgiškumą, nuodėmingumą ir visišką sugedimą ir vietoj amžino pasmerkimo visgi Tėvas nenubaudė žmogaus taip, kaip galėjo nubausti, neįmetė į pragaro ugnį, neatidavė mirčiai, bet sudarė antrąją Sandorą – Malonės sandorą.
Senojo Testamento Sandorą - Įstatymo Darbų sandorą, Viešpats pakeitė Malonės Sandora – ko Įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad Įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. (Rom 8,3-5) Šią Malonės sandorą numatė ir Senojo Testamento pranašas Izaijas sakydamas: „Aš, VIEŠPATS, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau ir padariau tave tautos sandora, tautų šviesa,“ Ir ši pranašystė išsipildė jau Naujojo Testamento laikais, kai Viešpats teisumo pergalę įgyvendinti pasiuntė savo Sūnų Jėzų, pasiuntė mirčiai už mus nusidėjėlius.
Vestminsterio tikėjimo išpažinimo VII sk. 4 d.: Ši malonės sandora Rašte dažnai vadinama testamentu, nurodant į Jėzaus Kristaus, Testatoriaus, mirtį ir amžinąjį palikimą bei viską, ką šis palikimas apima. Taigi, mes turime Sandoros tarpininką – Jėzų Kristų, mūsų Atpirkėją, mūsų nuodėmių Apmokėtoją, mūsų kreditorių, kuriam neapsakomai didelę skolą turime ir niekaip jos susimokėti negalime. O Jis ir nereikalauja, nurašo šią skolą, dovanoja. Todėl argi galime Jam prieštarauti, ar galime nepaklusti, ar galime piktžodžiauti? Priešintis, neklausyti ar netikėti?
Negalime!
Privalome paklusti, privalome sekti Kristumi, privalome vykdyti Sandoros reikalavimus iš dėkingumo Viešpačiui, dėl Kristaus aukos, dėl Malonės Sandoros, dėl Kristaus nuopelno. O šios Sandoros – Naujojo Testamento malonės sandoros patvirtinimas – matomas ženklas ir antspaudas yra Krikštas ir Viešpaties Vakarienė. Taip pat ir Evangelijos skelbimas, krikščionio pareigų vykdymas – žodžiu ir darbu, gyvenimo būdu ir tarnyste Viešpačiui.
Vestminsterio tikėjimo išpažinimas aiškina, kad iš esmės nėra dviejų skirtingų sandorų; tėra viena ta pati sandora, vykdoma skirtingais būdais ir laikais. Kaip ir sandoros tarpininkas ir užtikrintojas laiške Hbr 13,8 patvirtinama, kad Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. AMEN.