Kristus - Tarpininkas
Iz 42, 1-4: 1`„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą 2ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. 3Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. 4Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos“.
1 Tim 2,5-6: 5Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, 6kuris atidavė save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku.
Jn 17,6-8: 6Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, o tu juos atidavei man, ir jie laikėsi tavojo žodžio. 7Dabar jie suprato, jog visa, ką man esi davęs, iš tavęs kyla. 8Tavo man patikėtus žodžius aš perdaviau jiems, o jie priėmė juos ir tikrai pažino, kad esu iš tavęs išėjęs; įtikėjo, kad esi mane siuntęs.
Mano sūnus, vaikystėje, pramiegojęs visą pamokslą ir paklaustas apie ką kalbėjo tėtis, visada pataikydavo, nes atsakydavo, kad apie Dievą. Arba apie Jėzų. Tikriausiai jei atsakytų kitaip, nebūtų gerai. Kiekvienas pamokslas turėtų būti apie Jėzų skelbiant Jo Evangelijos Žinią.
Ir šiandien aš vėl kalbėsiu apie Jėzų. Mūsų Gelbėtoją Jėzų, apie kurį pamoksluose rodos tiek daug prikalbėta. Bet tikrai ne per daug. Kiek bekalbėtume, kiek begiedotume, kiek berašytume, vis tiek bus per mažai! Kaip ir Dievo Žodžio niekada negali būti per daug. Kartojau ir kartosiu – Jo mumyse per mažai!
Taigi, šiandien kalbam apie antrąjį Šventosios Trejybės asmenį – mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurio kraują mes išgelbėjami, per kurio kraujo auką galime tikėtis palankumo pas dangiškąjį Tėvą, ir tik per Kristų turime viltį išvengti visiško pasmerkimo, ko ir verti esame. Tik per Kristų. Ketvirtasis Reformacijos šūkis: Solus Christus!
Vestminsterio tikėjimo išpažinimas Apie Kristų – Tarpininką kalba VIII skyriuje. O Heidelbergo katekizmas Viešpačiui Jėzui Kristui skiria 9 sekmadienines pamokas arba 24 klausimus. Šiandien mes šiek tiek prisiliesime prie šių išpažinimų.
Visgi pirmiausiai Vestminsterio tikėjimo išpažinimas VIII sk. pirmoji dalis: Dievas amžinu nutarimu malonėjo išsirinkti ir paskirti Viešpatį Jėzų, savo viengimį Sūnų, būti Dievo ir žmogaus Tarpininku. Jėzus yra Pranašas, Kunigas, Karalius, savo Bažnyčios Galva ir Gelbėtojas, visa ko Paveldėtojas ir pasaulio Teisėjas. Nuo amžinybės Dievas skyrė Jam tautą būti Jo sėkla, kuri nustatytu laiku būtų per Jį atpirkta, pašaukta, išteisinta, pašventinta ir pašlovinta.
Vienas iš dažniausiai užduodamų klausimų apie Jėzų – kada jis gimė? Nuo kada prasidėjo? Rodos visiškai paprastas daugumai bent kiek besidominčių krikščionija ar skaičiusių Bibliją, atsakymas. Kalėdos, Jėzaus gimimas!
Tačiau ar tai teisinga? Tik iš dalies. Tada, per mums gerai žinomas Kalėdas, Betliejuje, gimė kūdikėlis, arba Jėzus atėjo į šį pasaulį kaip žmogus. Atėjo, kad patirtų visą žmogišką skausmą, patyčias, kad nusižemintų iki kiekvieno žmogaus - nusidėjėlio lygio, kad priimtų jų kaltes ant savęs - čia, pasaulyje. Iki tol Jėzus irgi buvo, buvo pas Tėvą ir su Tėvu – kartu tvėrė, kartu sprendė, kartu džiaugėsi savo kūriniais ir pirmuoju žmogumi: Pr 1, 26: Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!
Taigi, Jėzus visada buvo su Tėvu, tik vienu metu buvo atėjęs į šį nuodėmingą pasaulį, kur kentėjo prie Poncijaus Piloto, kur buvo nukryžiuotas, numirė ir buvo palaidotas; tuomet nužengė į pragarą; Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių; ir vėl grįžo, arba įžengė į dangų, ir dabar vėl sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje, iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tai Apaštališkojo tikėjimo išpažinimo dalis apie Jėzų. Šį išpažinimą dažniausiai pamaldų metu, kaip žirnius į sieną beriame, bet ar susimąstome apie šių žodžių prasmę? Juk tai Tikėjimo išpažinimas! Kiekvieno iš mūsų asmeninis tikėjimo išpažinimas ir apie Jėzų, mūsų Gelbėtoją! Apie Jėzų visada buvusį ir dabar esantį, gyvąjį Dievą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visa yra padaryta. Jis dėl mūsų, žmonių, dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus – Cituoju Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimo žodžius. Beje, šis išpažinimas irgi visuotinai, taip pat ir reformatų pripažįstamas, tik mūsų pamaldose rečiau naudojamas.
Dangiškasis Tėvas savo Sūnų Jėzų paskyrė ir išrinko būti Tarpininku su savo žmonija, su tikinčiaisiais, su mumis ir kito tarpininko nėra ir negali būti – Solus Christus! – Vien tik Kristus! Tai patvirtina Senojo Testamento pranašas Izaijas: 42 sk. 1 eil.: Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą.
Evangelija pagal Matą 12,17-21 skaitome šių žodžių patvirtinimą: Taip turėjo išsipildyti pranašo Izaijo žodžiai: ` Štai mano išrinktasis tarnas, mano mylimasis, kuriuo gėrisi mano siela. Aš suteiksiu jam savo Dvasią, ir jis skelbs tautoms teisingumą. Jis nesiginčys, nešauks, ir negirdės niekas gatvėse jo balso. Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę teisingumo; o jo vardas teiks viltį tautoms. Ir šie Izaijo žodžiai išsipildė, juos patvirtino pats Viešpats, patvirtino šį paskyrimą, šį išrinkimą Mt 3,17: O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ Šį patvirtinimą randame ir kitų evangelistų Morkaus bei Luko raštuose. Viešpats Jėzus vienintelis žmonių – tikinčiųjų, krikščionių tarpininkas pas Dievą.
Bet jis ir pranašas – Apd 3,22: Antai Mozė yra pasakęs: Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys.
Dar Senajame Testamente Mozė kalba apie pranašą, kurio reikia klausyti visame kame. Tikrai nėra kito tokio, kurio reiktų klausyti visame kame, nėra nei vieno be nuodėmės, nei vieno teisiojo, tik Viešpats ir Žmogus – Jėzus, Tobulas Pranašas.
Jis – Viešpats Jėzus ir Kunigas, vyriausias Kunigas – Hbr 5,5: Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.
Šioje vietoje Paulius sakydamas šiandien aš tave pagimdžiau, nekalba apie kūdikėlio gimimą Betliejuje, bet apie prisikėlimą po nukryžiavimo, pagimdymą po mirties Golgotoje ir kunigystės pradžią danguje. Jis, vyriausiasis kunigas, kai mes išpažįstame nuodėmes, jis nebara mūsų ir nebaudžia už mūsų paklydimus, bet parodo gailestingumą, pamoko, Jis nekrenta kartu su mumis į purvą, bet pakelia iš jo. Apaštalas Jonas savo 1-jame laiške 1,9 rašo: Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Štai kaip aiškiai įvardytas kunigo apibrėžimas, tiksliau vyriausiojo ir tobulo kunigo – Jėzaus Kristaus. Kaip gera turėti tokį kunigą. Ir kiekvienas iš mūsų turime tokią galimybę, - jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jeigu atiduodame jas vyriausiajam kunigui Jėzui.
Dažnai būna kitaip – nuodėmes stengiamės paslėpti – gal niekas nesužinos! – taip slepiama nuodėmė niekur nedingsta, kaupiama jos našta.
Hbr 5,6 eil.: Kitoje vietoje jis sako: Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu. Senojo Testamento kunigai, levitai kunigystę paveldėdavo, tačiau skirtingai nei Karalius ir kunigas Melchizadekas, kuris buvo Dievo pašauktas, kaip ir mūsų Vyriausiasis kunigas, Tėvo paskirtas ir pašauktas Jėzus Kristus.
Jis - Kristus ir Karalius. Man norėtųsi sakyti Karalių Karalius, ne tas galingas karo vadas, raumeningas vyras, kaip Galijotas, apsirengęs sunkiais šarvais ir apsikarstęs ginklais, bet išmintingas, Visagalis ir amžinas, neturintis jokios kadencijos ir tikrai nepakeičiamas, kuriam žemėje lygių nėra, nebuvo ir nebus, kurio pagarbiai bijo ir Jam lenkiasi kiekvienas žemiškas karalius, prezidentas ar premjeras. Lk 1,33: jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo. Kaip ir kitos karalystės negali būti, kuri niekada nežlugs, kaip žlugo tokios galingos šio pasaulio imperijos – Ninevė, Babilonas, Egiptas, Tyras ar Kartagina. Vieną dieną prieš Jėzų nusilenks kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad jis yra Viešpats. Tai puikiai patvirtina pranašas Danielius 7 sk. 14 ir 27: Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta. `Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus’“. Nuostabi pranašystė, nuostabus pažadas, todėl kiekvienas krikščionis neturėtų gėdytis savo Šeimininko, savo Karaliaus, savo kunigo, net jei dėl tikėjimo, skelbimo, dėl Evangelijos būtų paniekintas ir šmeižiamas. Visgi krikščionis gali ir turi suprasti, būti užtikrintu, kad jis yra teisiųjų pusėje, kaip sunku ar nepatogu bebūtų.
Jis ir savo Bažnyčios galva ir Gelbėtojas, Ef 5,23: Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. Mielieji ir mielosios, šiukštu nesusimaišykite, paklausti kas yra Bažnyčios galva? Atsakymas tik vienas: Jėzus Kristus. Jokiu būdu ne generalinis superintendentas, arkivyskupas, popiežius, ar Anglijos Karalienė. Jėzus Kristus ir niekas kitas!
Taip pat Jis ir viso ko paveldėtojas: o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. (Hbr 1,2) Jėzus paveldėtojas, nes viską paveldėjo iš Tėvo ir yra lygus su Tėvu ir šiandien Jėzus atstovauja Tėvą, kuris per Jį mus traukia link savęs. Mes priešinamės, bet Jis išsirinko, paskyrė ir traukia link Savęs. Nesipriešinkime, pakluskime kad būtume išgelbėti, nes Jis ir mūsų, tikinčiųjų, išrinktųjų, paskirtųjų Gelbėtojas ir visų teisėjas, apie ką patvirtina Apd 17,31: Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių. Amen.