Tikras amžinasis Dievas
Rom 8,31-39: 31Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! 32Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!
33Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! 34Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! 35Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? 36Parašyta: Dėl tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.
37Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo. 38Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, 39nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Lk 1,26-33: 26Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, 27`pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. 28Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ 29Išgirdusi šiuos žodžius ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. 30O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! 31Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. 32Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; 33jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“.
Pasibaigė didžiosios šventės, paminėjome kūdikėlio Jėzaus atėjimą į šį pasaulį ir kai Jį aplankė Išminčiai. Šiandien vėl norėčiau dalintis mintimis apie Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, mūsų Gelbėtoją ir mūsų Tarpininką pas Tėvą, - Pranašą, vyriausiąjį Kunigą, Karalių, Bažnyčios Galvą, Gelbėtoją, visa ko Paveldėtoją ir pasaulio Teisėją. Visa tai paaiškina Vestminsterio tikėjimo išpažinimo VIII sk. 1 dalis.
Ar mums užtenka tiek žinoti? Be abejo reikia tai žinoti, bet tikrai neužtenka. Šio skyriaus antroji dalis kalba apie tai, kad Jėzus yra ir tikras amžinasis Dievas.
Paklausykite VIII 2 dalies: Dievo Sūnus, Antras Trejybės Asmuo, yra tikras amžinasis Dievas, esybe lygus Tėvui. Laikų pilnatvei atėjus, Jis prisiėmė žmogaus prigimtį su visomis jai būdingomis savybėmis ir silpnybėmis, išskyrus nuodėmę. Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios jėga mergelės Marijos įsčiose iš jos esybės. Taip šios dvi tikros, tobulos ir skirtingos prigimtys – dieviškoji ir žmogiškoji – neperskiriamai susijungė viename asmenyje, nepakisdamos, neatsiskirdamos ir nesusimaišydamos. Toks asmuo yra vienas – Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, vienintelis Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus.
Ankstesnio pamokslo metu mes išsiaiškinome, kad Jėzus, nors mums geriau žinoma ir kartojama, kad gimė Betliejuje, tą mes švenčiame per Kalėdas, ir tai žemiškoji prigimtis, o dieviškoji – visada Kristus buvo su Tėvu, tik tą kartą prieš daugiau nei du tūkstančius metų Jis atėjo į šį pasaulį. Ir tai žmogiškoji prigimtis. Ir nors šiandien ne Kalėdos, bet verta pasigilinti į šią Kristaus žmogiškąją prigimtį, nepamirštant Jo dieviškosios.
Grįžkime prie šiandienos Evangelijos skaitinio. Labai svarbus, nuostabus ir mums visiems nepaprastai džiugus įvykis, kurį aprašo šios Evangelijos pagal Luką eilutės. Tačiau mes matome didžiulį skirtumą tarp jau nagrinėtų Kristaus dieviškųjų ir žmogiškųjų savybių.
Pirmiausia Jo atėjimas į šį nuodėmės valdomą pasaulį. Visiškas nusižeminimas ir nuolankumas. Angelas, paskelbęs Jo atėjimą buvo pasiųstas į nuošalų Galilėjos miestelį Nazaretą. Juk tokią svarbią žinią apie gimsiantį žmonijos Karalių ir Gelbėtoją tuo metu galima buvo skelbti Romoje, Konstantinopolyje, Damaske ar Jaruzalėje. Bet ne, mažame Galilėjos miestelyje Nazarete.
Jėzaus motina Marija apdovanota pagimdyti Jėzų – visiškai paprasta, eilinė, nekilminga, neturtinga, kukli moteris. Pagaliau pats gimimas – tyloje, skurde, pavojuose. Taip Jėzus atėjo į mūsų pasaulį nusižeminęs ir jame kentė patyčias, skausmą, melą, apgavystes, išdavystes. Ir tai ne šiaip sau, atsitiktinumas, bet dangiškojo Tėvo numatymas. Toks Dievo planas. Ir Jis nepaskyrė atsižvelgdamas į turtą, kilmę, gyvenamąją vietą, išsilavinimą. Marija buvo giliai tikinti, ištikima Dievui moteris ir būtent jai Viešpats numatė savo plane pareigą ir nuostabią malonės dovaną jai: Lk 1,30: O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!
Šiandien labai dažnai mūsų ir daugelio sprendimai daromi vadovaujantis atvirkščiai. Pirmiausiai atsižvelgiama į turtą, visuomeninę padėtį, mokslinį laipsnį, bet ne tikėjimą, patikimumą, nuoširdumą. Mielieji, atidžiai saugokimės, kad nepaniekintume kitų dėl neturto, nepriteklių, ar žemesnės socialinės padėties.
2 Kor 8,9: Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą.
Galvodami, vertindami, domėdamiesi žmogumi, ypač politiku pagrindiniu kriterijumi neturėtų būti jo turto deklaracija, bet jo pažiūros, jo santykis su Kristumi, Bažnyčia.
Jėzus nužengė į pasaulį priimdamas mūsų prigimtį – nusižemino, gyveno kaip žmogus, kentėjo ir mirė baisia mirtimi. Mirė nuolankiai paklusdamas Tėvui, Jo planui sakydamas: tebūna ne mano, bet tavo valia! Ir čia tikriausiai pats svarbiausias tikėjimo patvirtinimas ir išpažinimas, kada ne savo, o Viešpaties valia pasitikime, kada Jo kelią, bet ne savo pasirenkame, kai ieškome Jo, o ne savo tiesos.
Šiandien kalbėdamas apie Kristų, visgi negaliu neskirti dėmesio ir palaimintajai Jo gimdytojai Marijai. Nuostabūs angelo jai skirti žodžiai: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ 28 eil. ir toliau 30 eil.: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! O 1 sk. 42 eil. jos giminaitė Elzbieta visiškai teisingai ir neperdėtai pavadino Mariją labiausiai palaiminta iš visų moterų. Ir iš tikrųjų sąžiningai turime pripažinti – vienintelė Marija, mūsų Viešpaties Jėzaus motina nuostabiausiai apdovanotoji dangiškojo Tėvo, ji tikrai palaimintoji.
O Romos katalikai jai atiduoda ne mažesnę garbę, nei jos Sūnui Jėzui, dažnai net didesnę, mokoma, kad Marija pradėta „be nuodėmės“ ir iškelia ją kaip garbinimo objektą ir jai meldžiasi. Tačiau Biblija tam neduoda net mažiausio pagrindo. O kažkodėl mūsų aplinkoje taip įprasta, kad net mūsų žmonės, net reformatai kaip priežodį šiuos du vardus – Marijos ir Jėzaus labai dažnai taria kartu. Kaip priežodį ar ištiktuką. Kas tai? Jei nesureikšminsime – tai tiesiog prietaras. Iš tikrųjų tai Jėzaus nuvertinimas, dangiškojo Tėvo galios sumenkinimas, garbės atidavimas nevertiems dalykams – tolerancija melui ir nuodėmei ir garbės atėmimas iš mūsų Viešpaties. Čia labai tiktų Jok 3,9 apie liežuvį: Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie sutverti panašūs į Dievą. Jokūbas nurodo į mūsų liežuvio, mūsų mąstymo, mūsų gyvenimo būdo, veiksmų neatsakingumą ir nuodėmingumą.
Bet grįžkime prie skaitinio ir prie mūsų Viešpaties Jėzaus. Šiame skaitinyje angelas sakydamas nuostabaus grožio ir ypatingos reikšmės žodžius Marijai, visgi jai pasako dar svarbesnę žinią apibūdindamas jos Sūnų: Lk 1,32-33 eil.: Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karaliavimui nebus galo“. Kiekvienas angelo žodis turi be galo didelę vertę, ir yra nepamatuojamos reikšmės, kai Jėzaus žmogiškoji prigimtis susijungia su dieviškąja. Jis bus didis. Prisimindami ankstesnį pamokslą arba Vestminsterio išpažinimo VIII sk. 1 dalį, mes žinome apie Jėzaus didybę: Jis didis pranašas, didesnis net už patį Senojo Testamento didįjį pranašą Mozę. Jis didžiausias ir vyriausias Kunigas, Jis didžiausias iš visų pasaulio karalių, Jis Bažnyčios Galva – vyriausias Kunigas, taigi didesnis už bet kokį Dievo paskirtą ir išrinktą žmogų, Jis pasaulio Teisėjas – taigi, didesnis už Aukščiausiojo, ar Konstitucinio Teismo teisėjus, nes Strasbūro teismas Jam yra visiška smulkmena – Jis, Jėzus teis ir pasaulio teismų teisėjus, Jis ir didžiausias viso ko Paveldėtojas, nes testatorius – Dangiškasis Tėvas ir pagaliau mums didžiausią reikšmę turinti Jo didybė – Jis yra didysis Gelbėtojas, nes tik per Jį, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų mes išgelbėjami, per Jo didžią auką ant kryžiaus, per Jo mirtį.
Vadinsis Aukščiausiojo Sūnus – tokiu Jį dabar, po Jo žmogiškojo gimimo vadiname. Jis tokiu buvo ir iki šio gimimo, buvo kartu su Tėvu ir lygus Tėvui – pirmajam dieviškosios Trejybės asmeniui.
Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, (Lk 1,32-33) Ir ši eilutė – pranašystė apie Amžinąją Karalystę, ji neabejotinai dar išsipildys paskutiniojo teismo sulaukus, kai antrą kartą ateis mūsų Viešpats Kristus, teisingasis Teisėjas ir Gelbėtojas, ir jo karaliavimui nebus galo. Nes prieš Kristaus Karalystę žlugs visos žemiškos karalystės, visos imperijos ir valstybės – Babilonas ir Egiptas, Rusija, Kinija ir Amerika, bet Kristaus karaliavimui nebus galo, ši Karalystė amžina ir nežlunganti. Šią Dievo karalystės pranašystę patvirtina ir pranašas Danielius 7 sk. 14 eil.: Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o jo karalystė niekada nebus sunaikinta. Ir 27 eil.: <...> jų karalystė bus amžina karalystė, ir visos valdžios jiems tarnaus ir paklus’“.
Visas šis skaitinys šis apreiškimas Marijai, kiekvienam krikščioniui turėtų būti nuostabi paguoda visuose gyvenimo vingiuose, išbandymuose ir suspaudimuose, kaip ir antrasis šiandienos skaitinys iš laiško romiečiams apie Dievo meilę, 37-39 eilutės: Tačiau visa mes lengvai nugalime per tą, kuris mus pamilo. Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Apaštalas Paulius daugelyje vietų kalba apie sunkumus, išbandymus, suspaudimus, kurių tikrai netrūksta ir šiandienos gyvenime. Paulius klausia: Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Tikrai Dievo išrinktieji kasdien kaltinami dėl tikėjimo, dėl išpažinimo, dėl Evangelijos ir tą daro pasaulis Šėtono valdomas. Tačiau tuojau pat ir atsakymą duoda apaštalas Paulius, nuramina ir paguodžia: Juk Dievas išteisina! Paulius kalba apie žemišką, žmogišką kovą Viešpaties kariuomenėje, apie sunkumus toje kovoje - Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?
Bet visi šie sunkumai, visi šie išbandymai palyginus su Dievo Karalystės džiaugsmu tik nedidelis nesusipratimas kelionėje į pilnatvę Kristuje Jėzuje - Rom 9,39: nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. AMEN