APIE ĮSŪNYSTĘ
Rom 8,14-17; Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.
Mt 6,30-34: Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ – arba: ‘Ką gersime?’ – arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.
Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.
Mielieji, broliai ir seserys, sekmadieniais kiekvienas krikščionis turi pareigą pagarbinti mūsų Viešpatį. Visgi sekmadienis dažnam siejamas ne tik su Dievo Bažnyčia, bet ir su kitomis pramogomis, laisvadieniu, kelionėmis, aktyviu ar pasyviu poilsiu. Džiugu, kad daugelis pasirenka šlovinti Viešpatį bažnyčiose. Dažniausiai prisimename Bažnyčią ir Dievą kai ištinka bėdos. Kas gali mus apsaugoti suspaudimuose, iššūkiuose, bėdose? Ar patys, savo jėgomis galime išvengti gyvenimo išbandymų? Ko mes šiandien turime bijoti? Ar turime bijoti? Ar galime būti visiškai ramūs?
Šios dienos laiško romiečiams skaitinys paaiškina ir rodo į tikslą ir priemones: 15 eil. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“
Kaip nuostabu žinoti, jog turime Dangiškąjį Tėvą. Neklystantį, Tobulą, visada esantį ir liksiantį Tėvą. Kaip gera, kad galime šaukti ar kreiptis – „Aba, Tėve!” O tą daryti galime, nes mūsų Tėvas – dangiškasis Tėvas, įsūnijo savo išrinktuosius, mus padarė savo vaikais.
Tai mes skaitome Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XII sk. APIE ĮSŪNYSTĘ. Pasiklausykite: „Visiems, kurie išteisinti, Dievas savo viengimyje Sūnuje Jėzuje Kristuje ir dėl Jo užtikrina įsūnystės malonę. Jie džiaugiasi Dievo vaikų laisve, ir ypatingomis teisėmis, ant jų užrašytas Dievo vardas, jie gauna įsūnystės Dvasią, gali drąsiai artintis prie malonės sosto, ir šaukti: „Aba, Tėve". Dievas, kaip Tėvas, jų pasigaili, juos saugo, jais rūpinasi ir juos drausmina, tačiau niekada neatstumia, jie užantspauduoti atpirkimo dienai ir paveldi pažadus kaip amžinojo išgelbėjimo paveldėtojai.“
Tėvas įsūnija tuos, kuriuos išteisina – apie tai jau kalbėjome anksčiau - apie Tėvo išrinktuosius, apie Jo pašauktuosius, kalbėjome apie Tėvo mums duotą laisvą valią ir šiandien jau sekantis Dievo malonės žingsnis link mūsų – ĮSŪNYSTĖ. Ir ši malonė tiems, kurie išteisinti ir paskirti – Ef 1,5: „palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ Dar šie įsūnytieji vadinami Dievo vaikais – „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai.“ Bet šį nuostabų Tėvo palikimą – įsūnystę vėlgi gavome, paveldėjome ne patys, ne dėl mūsų kažkokių nuopelnų ar savo tėvų, senelių palikimo, bet dėl Jėzaus Kristaus, per Jėzų Kristų, per Jo nuopelną, per Jo auką, per Jo teisumą gauname šią Tėvo įsūnystės malonę.
Dievo vaikai – ne tik gražus kreipinys į tam tikrą dalį Dievo kūrinijos, bet konkretus – ir asmeniškas, - į tuos, kurie vedami Dvasios. Sukurdamas, išrinkdamas, paskirdamas, Viešpats nepaliko savo vaikų laisvai, savarankiškai keliauti. Gal tiksliau - prapulti. Dievas per Dvasios veikimą veda savuosius įsūnius arba savo vaikus.
Ką reiškia būti vedamam Dievo Dvasios? Kažkam tai tik gražūs žodžiai.
Dažnai Atgailos metu mes apmąstome Dekalogą – dešimtį Dievo įsakymų. Ką jie mums reiškia? Jie labai reikalingi visiems. Tik vieniems jų privalu laikytis, nes kitaip gali būti nubaustas – tėvų, teisėsaugos, ar gal būt net Dievo! Taigi, privalu laikytis ar bent kažkaip parodyti, jog stengiesi tai daryti. Kiti šiuos Dievo įsakymus ir jų veikimą supranta kitaip. Dievo Dvasios vedamieji yra tie pašventintieji, kurie gauna ir supranta veiksmingą Šventosios Dvasios įtaką savo gyvenimui, širdies nuostatoms, protui ir veiksmams, Šv. Dvasia suteikia žmogui jėgų kovoti su jame tūnančia nuodėme ir su džiaugsmu, bet ne iš baimės, vykdyti Dievo įsakymus.
Labai svarbu, kad Dievo Žodis mums nurodo į tęstinį Dvasios veiksmą – Dievo Dvasios vedami. Tai ne kažkoks atsitiktinis, vienkartinis veiksmas, bet nuolatinis Dvasios vedimas, apsauga, tai vakcina prieš siaučiantį žymiai pavojingesnį, baisesnį ir žymiai greičiau plintantį nei mums vis dar neblogai pažįstamą korona virusą – prieš klastingąjį nuodėmės virusą. Todėl koks džiaugsmas yra tai, kad mes galime kreiptis, galime šaukti ir būti išklausyti: „Aba, Tėve!“ duok mums apsaugą!, duok jėgų pasipriešinti šėtono virusui!“ Nes medicininės kaukės čia nepadės, nei dezinfekcinis skystis. O ir dešimtinės, pasninkai, gausios atnašos, nario aukos, uolus bažnyčios lankymas. Dievo vaikui reikalingi šie laikini dalykai, o be Dvasios vedimo, Jos vadovavimo ir mokymo, be tikėjimo, jie tik laikini, bet Dievas amžinas ir Jo veikimas amžinas ir neišsenkantis. O vaisiai nuostabūs, ir neįmanoma išvardyti visų. Tik keli: meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. (Gal 5,22-23)
Šie Dievo Dvasios vaisiai duodami Dievo vaikams ne tam, kad jie juos užkonservuotų, paslėptų, sandėliuotų, bet kad dalintųsi, skelbtų, mokytų – drąsiai ir laisvai, ne kaip vergai, bet kaip laisvieji arba kaip vaikai – kaip Dievo vaikai. Kol buvome neįvaikinti, buvome nuodėmės vergai, kada Kristaus dėka buvome įvaikinti, nebeturi mumyse būti baimės, nebeturime vergauti šėtonui ir nuodėmei.
Netgi įvaikintieji turi teisę į paveldėjimą, todėl Vestminsterio tikėjimo išpažinimas sako, kad jie [įvaikintieji] džiaugiasi Dievo vaikų laisve ir ypatingomis teisėmis. Arba Rom 8, 17: „jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, bet šie paveldėtojai nebūtinai gavę palikimą, tuoj pat su juo gauna visas malones – dvasines ir kūniškąsias. Gauname ir kentėjimus, paveldime ir išbandymus, sunkumus ir suspaudimus: „jeigu su juo [Kristumi] kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“ (17 eil. pab.) Bet turime ir viltį, turime puikią galimybę kreiptis į Tėvą, šauktis Tėvo – „Aba, Tėve!“ Apaštalas Paulius taip kreipiasi į Tėvą – „Aba“. Kodėl „Aba“? Tais laikais tai buvo labai asmeninis, individualus kreipimasis. Panašiai, kaip sūnus ir vaikas kreipiasi – „Tėti“. Getsemanėje, Jėzus kentėdamas baisiausias dvasines kančias irgi taip kreipėsi: „Aba, Tėve“ (Mk 14,36).
Taip Viešpats mus savo Žodyje ragina kreiptis, kviečia artintis prie Jo ne tik džiaugsmo valandą, bet ir skausmo, abejonių, kreiptis ne formaliai ar per tarpininkus, bet asmeniškai - Tėti, mano Tėti. Bet prieš tai turime labai sąžiningai atsakyti ar aš tikrai turiu Jį, ar tikrai Viešpats yra mano dangiškasis Tėtis, kuriuos visiškai pasitikiu.
Mielieji, Dievo išrinktieji, Jei galime kreiptis į Viešpatį „Aba“ galime ir turime Juo pasitikėti. Ev. pagal Mt duoda pavyzdį apie laukų gėlę: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“
Reikia pripažinti, kad labiausiai šioje Mt 6,30 eilutėje mums tinkamas žodis – mažatikiai. Nepiktai pasakyta, tačiau teisingai ir taip pat aktualiai ir šiai dienai. Gal net dar aktualiau. Kodėl mažatikiai? Nes Rom 10,17 parašyta: „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Dažnai girdžiu pastabas apie per ilgus, kartais nuobodžius pamokslus, ilgas pamaldas ir Dievo Žodžio skelbimą ir Biblijos ar Katekizmo studijose susirenkame kartais tik vos keli, bet kultūriniuose renginiuose – niekad mūsų netrūksta. Taigi, kur mūsų prioritetai? Kas yra svarbu ir kas nelabai? „Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.“
Turime gilintis į Kristaus Žodį, turime studijuoti Bibliją, turime pasitikėti Viešpačiu.
Svarbiausia mūsų gyvenime turi būti suvereni Dievo valia, Jo sprendimai ir mūsų santykis su Juo. Ar man tikrai svarbus dangiškas Tėvas? Šiame santykyje turime ieškoti ne savo, bet Dievo teisumo, o kartu ir Dievo Karalystės, gyvenimo prasmės.
Kur ieškoti? – Dievo Žodyje! Evangelijos skelbime ir Kristaus liudijime. Labai dažnai kasdieniai mūsų rūpesčiai, - valgis, gėrimas, apranga, užgožia Dievo reikalus, sumenkina mūsų pasitikėjimą Juo, Jo teisumu ir mūsų Viešpaties planu.
Viešpats savo Žodyje mus moko, kad per daug nesirūpintume materialiais dalykais, kasdieniais rūpesčiais. Dievo Žodis nesako, kad mes neturime visiškai nesirūpinti rytojumi – mesti darbą, išleisti visas santaupas, nemokėti komunalinių mokesčių ar nebesirūpinti vaikų auklėjimu. Dievas pasirūpins. Tikrai ne! Nereikia visko sukrauti ant Dievo pečių. Tačiau, kai dirbame, kai užsiimame savo veikla, turime pasitikėti Viešpačiu, turime suprasti, kad tie kūniški, materialūs dalykai neturi užgožti dvasinių.
Ar teisinga šiandien apdrausti sveikatą, turtą, ar teisinga investuoti? Manau taip. Ir Dievo Žodis to daryti nedraudžia. Svarbiausia, kad materialūs dalykai mums netaptų našta.
Netgi materialūs dalykai, turtas ir pinigai, gali būti panaudoti Dievo garbei, Dievo Karalystės ir Jo teisumo paieškoms. Nors sugedusiam, nuodėmingam žmogui labai sunku suvaldyti savo kelią, neišklysti iš jo.
Mt 19,24 moko, jog „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Bet nepasakyta, kad neįmanoma.
Prie turtuolių reiktų pridėti ir pramogautojus ir darboholikus, ir aktyviuosius visuomenininkus ir tikriausiai daugelį kitų.
Mums labai skaudžiai skamba – nesirūpinkite rytdiena. Ar turėtume suprasti pažodžiui?
„Nesirūpinkite“ turėtume suprasti, kaip „nebūkite sunerimę“. Arba kaip 31 eilutėje – „nesisielokite“, o 25-joje dar aiškiau – „per daug nesirūpinkite.“
Viešpats moko teisingai sudėti prioritetus. Viešpats moko gyventi pagal Jo mokymą, nes tuomet jis pasirūpins tuo, ko tikrai mums reikia, arba „visa tai bus jums pridėta.“
Svarbiausia krikščionio gyvenime turi būti, ne apranga, ar valgis, ne hobis, ne Reformacija, ne Lietuva, ne darbas ar mokslas, ne šeima, netgi ne Bažnyčia, bet Viešpats!
Sunku to siekti, bet įmanoma, kai supranti, kai įsisąmonini, kad visa kita, ko tikrai reikia – bus pridėta, kad Viešpats pasirūpins.
Taigi, mielieji, Dievo vaikai ir amžinojo išgelbėjimo paveldėtojai, jei esame įsūnyti, pasitikėkite dangiškuoju Tėvu, Jis mūsų tikslas, Jo Karalystė mūsų tikslas, kurį pasiekti galime tik su Kristumi, jį liudydami ir skelbdami Jo Evangeliją, nes „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2,11) Amen.