Palaiminimas
1 Tes 4,1-3: 1Pagaliau, broliai, prašome ir raginame jus Viešpatyje Jėzuje: jeigu išmokote iš mūsų, kaip privalote elgtis ir patikti Dievui – o jūs taip ir elgiatės, – tai darykite vis daugiau pažangos! 2Jūs juk žinote, kokių nurodymų esame jums davę Viešpaties Jėzaus vardu. 3Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo svetimavimo!
Jn 17, 17-19: 17 Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. 18 Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. 19 Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.
Brangieji tikėjimo namiškiai, Viešpaties išrinktieji ir šventieji! Taip kreipiuosi į jus panašiai kaip Paulius kreipiasi į Kolosų Bažnyčios tikinčiuosius, vietinį surinkimą, parapiją: Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. (Kol 3,12) Pirmiausiai – išrinktieji. Kiek anksčiau esu nagrinėjęs šią temą apie išrinkimą, paskyrimą, apie įsūnystę, ir šiandien – apie šventuosius arba patį procesą – pašventinimą, ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XIII skyriaus 1dalyje sakoma: Tie, kurie veiksmingai pašaukti ir atgimdyti, turi naują širdį ir naują dvasią. Kiekvienas iš jų ir toliau šventinamas Kristaus mirties ir prisikėlimo galia bei juose pasiliekančiu Jo žodžiu ir Dvasia. Jų nuodėmės kūno jėga sunaikinta, jų geismai vis labiau silpninami ir marinami. Jie vis daugiau atgaivinami ir stiprinami visomis gelbstinčiomis malonėmis, kad tobulintų šventumą, be kurio nė vienas neregės Viešpaties. Kaip glaustai išdėstomas šventėjimo procesas. Išrinkimas – pašaukimas – įsūnijimas ir pašventinimas.
Taigi, pašventinimas. Įprastai mes, eiliniai reformatai, į pašventinimą ir, aišku, į šventuosius žvelgiame labai įtariai. Ir, tikriausiai, daugelis nenorėtų tapti šventuoju. Gal todėl, kad šventuosius dažnai žinome kaip mirusius, tam tikru Romos bažnyčios vadovybės sprendimu ir praėjus ilgas procedūras, paskirtus nusipelniusius žmones. Dažniausiai - po daugelio metų. Kaip ir lietuviams geriausiai žinomas šv. Kazimieras. Ypač aktyviai prisimenamas ankstyvą pavasarį, Vilniuje, kai daugelis traukia į Jo vardu pavadintą mugę - Kaziuko mugę.
Dažnai mes šventuosius arba šventumą įsivaizduojame kaip nuodėmės nebuvimą. O toks – tik Viešpats Jėzus. Bet Paulius kreipiasi į visą surinkimą – Dievo išrinktieji, šventieji.
Šventaisiais pavadinčiau tuos nuolatos ir nuoširdžiai, su tikru tikėjimu siekiančius šventumo. Visus krikščionis, visus Dievo surinkimo pašauktuosius, išrinktuosius. Netgi tuos, kurie dėl kuklumo ir šalinasi šio vardo. Nereikėtų taip daryti!
Trys pagrindiniai biblijiniai dalykai Kristaus Karalystei – atgimimas, išteisinimas, ir pašventinimas. Jokiu būdu negalima viena su kitu sumaišyti. Ir labai svarbu suprasti, kad pašventinimas arba šventėjimas yra tęstinis veiksmas, nesibaigiantis, bet nuolatos vykstantis procesas atgimusio krikščionio, išrinkto ir išteisinto Dievo vaiko gyvenime. Vestminsterio išpažinimas taip ir pradeda: Tie, kurie veiksmingai pašaukti ir atgimdyti, turi naują širdį ir naują dvasią. Kiekvienas iš jų toliau šventinamas <...>, o 1 Kor 6,11: „Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia.
Kristaus vardu ir Dievo Dvasia! Kokia šio tęstinio Dievo veiksmo prigimtis? Kokia pašventinimo prigimtis? Kas yra pašventintas žmogus?
Tai Dievo darbas, kai Jis per Šventosios Dvasios veikimą pakviečia žmogų tapti tikru tikinčiuoju. Jėzus Kristus ne tik nuplauna nuodėmes, tačiau konkretų žmogų, Dievo išrinktąjį, įsūnytąjį vaiką atskiria nuo prigimtinės meilės nuodėmei ir šėtono valdomam pasauliui, suteikia norą, nusistatymą ir jėgų tapti nauju dievotu žmogumi kasdieniniame gyvenime. Ne tik sekmadieniais mylintį Dievą, ne tik atėjus į bažnyčią klausantį Kristaus mokymo, bet kasdien – darbe ir mokykloje, gatvėje ir namuose – ne iš baimės atsisakantį nuodėmingų sumanymų, bet iš meilės Kristui ir didžiulio noro būti Viešpaties mokiniu, sekėju, Jo vaiku, įsūniu. Pagrindinis įrankis tam tikslui pasiekti – Dievo Žodis. Tačiau kartais Viešpats duoda ir kitų įrankių – labai veiksmingų, matomų ir jaučiamų. Kartais tai būna įvairios negandos, sugniuždymai, ligos.
Dažnas krikščionis, skelbdamas ir liudydamas Kristų, tai daro tvirtindamas, kad Jėzus Kristus yra ir mano Gelbėtojas. Tai tiesa. Tačiau tai dar ne viskas.
Jei mes galvojame ir dar aiškiname kitiems, kad Jėzus kūniškai atėjo į šį pasaulį, gyveno ir mirė tik tam, kad duotų išteisinimą ir nuodėmių atleidimą savo išrinktiesiems, saviesiems, mes pasakome tik dalį tiesos. Ir taip darome Jėzų pusiau Gelbėtoju.
Tačiau Jėzus Kristus yra visiškai ir pilnai tobulas. Jis padarė viską ir nedera, negalima Jo taip menkinti, negalima menkinti Jo žemiško veikimo ir Jo atlikto darbo. Viešpats Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus, savo krauju ne tik išvadavo savo žmones nuo kaltės, slėgusios dėl padarytų nuodėmių, bet ir išvadavo iš nuodėmės ir šėtono viešpatavimo, ir įdėdamas į širdis Šventąją Dvasią, ne tik išteisino, bet ir pašventino, todėl Jo dėka ir jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Dievo kylančia išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu. (1 Kor 1,30) Kai kuriose Rašto vietose Kristus vadinamas Šventintoju, taip patvirtinama šio veiksmo svarba. Kaip ir Kristaus mokiniai, sekėjai, išrinktieji – šventinamaisiais. Hbr 2,11: Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno. Todėl jis nesigėdija juos vadinti broliais. Taigi, tai itin didelės svarbos veiksmas, kurį turime dėtis į širdis, į protus ir nepamiršti, kad kartais, nieko blogo nenorėdami, nepaniekintume mūsų Gelbėtojo ir mūsų Šventintojo.
Pašventinimas yra tikras ir aiškus įrodymas, kad žmoguje gyvena Šv. Dvasia, Rom 8,9 mums apie tai sako: Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. ir ji duoda aiškius vaisius Gal 5,22-23: Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Pašventinimas lyg antspaudas, kurį Šv. Dvasia uždeda Kristaus žmonėms: Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. (Rom 8,14)
Tačiau, kiek besistengtume, visgi šiame gyvenime visiškas pašventinimas – nepasiekiamas. Pasiekiami, matomi – šventėjimo vaisiai, rezultatai, tačiau visiško, pilno šventumo pasiekti neįmanoma, ką patvirtina Vestminsterio išpažinimo XIII skyriaus 2 dalis: Šis pašventinimas yra visapusiškas ir apima visą žmogų [ir kūną, ir sielą], tačiau šiame gyvenime visiškas pašventinimas nepasiekiamas. Nuodėmingos prigimties liekanos ir toliau daro poveikį visam žmogui, todėl ir kyla nuolatinė nenumalšinama kova, kai kūnas geidžia priešingo Dvasiai, o Dvasia kūnui.
Paulius apie tai kalba 1-jame laiške Tesalonikiečiams 5,23: Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tobulas pašventinimas įvyks susitikimo su Jėzumi laiku, Jo atėjimo metu. Kol esame šiame pasaulyje, tol kovojame ir kovosime tikėjimo kovą arba kovą tarp kūno ir sielos arba dvasios. Kūnas visada linkęs į nuodėmę arba prieštarauja Dvasiai, o Dvasia – kūnui. Gal 5,17: Mat kūno geismai priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte, ir 1 Pt 2,11: Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Nuolatinė ir kūniškoji, ir dvasinė kova. Todėl tikrai galime konstatuoti, kad krikščionio gyvenimas nėra lengvas. Dar galima jį pavadinti Brangiai kainuojantis tikėjimas, kurio kainą dažnai vengiame sužinoti, įvardinti, net prie jos kūniškai prisiliesti. Ko įrodymas – Biblijos studijos ar kiti krikščioniški, Biblijiniai renginiai. Juose dažniausiai susirenka liūdnai nedaug klausytojų. Brangiai kainuojantis tikėjimas, kurį patyrė mūsų Bažnyčios tėvai, šventieji, – Liuteris ir Kalvinas, o ypač Husas arba Prancūzijos hugenotai, daugelis kitų inkvizicijos aukų – kankiniai, neatsisakiusieji tikėjimo.
Tikru šventumu negalima pavadinti tik gausias kalbas apie tikėjimą. Labai liūdna girdėti sklandžiai dėstomas bažnytines doktrinas, gausius liudijimus apie atsivertimą, Evangelijos skelbimą, dvasinius pokalbius ir tuo pat metu ten pat matyti susitapatinimą su pasauliu, nuodėmingą gyvenseną.
Tikras pašventinimas nėra vien religinė praktika ar vien religiniai jausmai, dažnai prasidedantys atvėrus masyvias bažnyčios duris ir pasibaigiantys jas užvėrus. Šventėjimas – tai nuolatinis augimas Kristuje, Jo Žodyje, tai nuoširdus noras gyventi pagal Žodį kasdien ir bet kur. Tai nuolatinė pagarba Dievo Įstatymui ir kasdienės pastangos Jo laikytis, noras paklusti Kristaus valiai ir ją pažinti.
Ir nors šiame laikinajame gyvenime nepasieksime visiško šventumo, tačiau tai nereiškia, kad ir neturime jo siekti. Štai ką mums sako 3-oji Išpažinimo dalis: Nors šioje kovoje sugedusi prigimtis kartais paima viršų, vis dėlto nugali atgimdytoji prigimtis, nes ji nuolat stiprinama pašventinančia Kristaus Dvasia. Taip šventieji auga malone, tobulindami šventumą Dievo dvasioje. Kaip ir kare – neužtenka laimėti vieną mūšį, arba sporte – vieną kėlinį, o pralaimėjus negalima nuleisti rankų, nes Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8,31). Ir viską apibendrinanti eilutė – apaštalo Pauliaus paraginimas mums iš 2 Kor 7,1: Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą. AMEN.