Reformatų žinia  

Lk 17,5-6: ₅ Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. ₆ O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.

Mielieji, kasdieniame bėgime, gausybėje rūpesčių, darbų ar pramogų dažnai pamirštame kasdienį Dievo Žodžio skaitymą, gilinimąsi, studijavimą ir taip silpniname Tikėjimą. Tačiau Tikėjimas yra Dievo malonės dovana. Ši dovana – dar ir gelbstintis Tikėjimas.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XIV skyrius taip ir vadinasi – Apie gelbstintį tikėjimą ir 1-oje jo dalyje sakoma: Tikėjimo malonė, kuri įgalina išrinktuosius tikėti, kad būtų išgelbėtos jų sielos, yra Kristaus Dvasios veikimas jų Širdyse. Ši malonė paprastai patiriama per Žodžio skelbimą, didėja ir stiprinama Žodžiu, malda ir sakramentų priėmimu.

Iš prigimties kiekvienas žmogus yra tikintis. Tik ne visada tikėjimas yra dar ir gelbstintis. Šiandien ir visais laikais žmonės prisigalvodavo labai įvairių tikėjimo formų ar objektų. Atsirado įvairių religijų. Tačiau ar visos jos gelbstinčios? Ir būtent tikintis krikščionis, Kristaus išgelbėtas žmogus, turėtų atsakyti NE! Ne bet koks tikėjimas yra gelbstintis. Jokiu būdu negalima pasakyti šioje vietoje: vis vien vienas Dievas, koks skirtumas. O, kaip dažnai šiuos žodžius girdžiu, kai nenorima gilintis į Dievo išmintį, į Dievo Tiesą. Tada labai patogu pasakyti: Vis vien vienas Dievas ir nebesigilinti. O gal toleruoti melą? Ir taip pasirinkti kažkokį neapibrėžtą, visiems tinkantį ir pigų, nenešantį atsakomybių, kažkokį mistinį tikėjimą. Kokį tikėjimą turi krikščionis? Hbr 10,39 duoda atsakymą: Tačiau mes nesame bailūs pabėgėliai savo pražūčiai, bet laikomės tikėjimo, kad išgelbėtume savo sielas.

Krikščionis iš Viešpaties gavo gelbstintį tikėjimą. Ne bet kokį – nelabai apibrėžtą, bet gelbstintį, kurį galima pavadinti ir brangiai kainuojančiu  tikėjimu. Šis gelbstintis tikėjimas, ši Dievo malonės dovana yra Kristaus Dvasios veikimas krikščionio širdyje, kuris apsprendžia ir jo veiksmus, kuris nukreipia link gerų darbų, kuris veda link išgelbėjimo. Taip, krikščionis tikėdamas meldžiasi, taip tikėdamas skelbia Kristaus Evangeliją, taip liudija gyvąjį Dievą ir Jo duotą tikėjimo malonės dovaną – 2 Kor 4,13: Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, Psalmyne irgi parašyta 116, 10: Pasitikėjau net sakydamas: Esu baisiai kančios prislėgtas! Šiandien mes nesame baisiai kančios prislėgti. Bent jau tikrai ne visi. Ar reikia patirti didelį suspaudimą, kad suprastume, jog laikas šauktis Viešpaties? Manau, kad nereikia. Tačiau įprastai taip ir atsitinka. Geriausiai prisimenu mūsų reformatų suspaudimą, kai Biržuose buvo bandoma jėga išvaryti tikinčiuosius iš bažnyčios, ją uždaryti. Tuomet buvo suspaudimas, bet dėl to užgimė susivienijimas, pakilimas, pasiryžimas kovoti tikėjimo kovą.

Istorijos bėgyje krikščionys irgi išgyveno daug tikėjimo kovų, išbandymų, įvairių suspaudimų. Jiems teko melstis pasislėpus miškuose ar katakombose. Ne taip seniai, ilgą laiką, karantino metu mes buvome varomi iš bažnyčių pastatų, negalėjome kartu susirinkti juose, kartu melstis, kartu švęsti Viešpaties Vakarienę. Ar mes galime parodyti Viešpačiui ir vieni kitiems patvirtinti, kad uždarytos bažnyčių durys ar griežti draudimai, reikalaujantys neiti į bažnyčių pastatus, nesunaikina gelbstinčio tikėjimo, bet įrodo, kad Dievo surinkimas – Dievo Bažnyčia gyvuoja ne tik didinguose pastatuose ir nebūtinai juose, bet pirmiausia – tikinčiose širdyse? Mt 18,20: Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų – sako mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Broliai ir sesės, kadangi turime gelbstintį tikėjimą, nes, įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame, todėl ir skelbiame, ir privalome tai daryti. Kokie bebūtų suspaudimai, kokios nepalankios tam sąlygos – šaltis ar karštis, karantinas ar karas – Dievo Žodžio skelbimas, Viešpaties garbinimas privalo vykti.

Apaštalas Paulius, kreipdamasis į Efezo tikinčiuosius, dėkoja už tikėjimo dovaną jiems ir meldžia: idant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas, suteiktų jums išminties ir apreiškimo Dvasią ir jūs galėtumėte jį pažinti, idant apšviestų jūsų širdies akis ir jūs pažintumėte, kokia yra viltis, į kurią esate pašaukti, koks jo šventųjų garbingo paveldo turtas ir kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai (Ef 1,17-19). Paulius kalba apie neribotą Viešpaties Jėzaus jėgą. Ar suspaudimo metu – pandemijos, viruso, karo Ukrainoje akivaizdoje, lygiai taip pat ir džiaugsme – kai, rodos, negresia jokios bėdos, turime pasitikėti Kristumi? Pirmiausiai Kristumi. Kad Juo pasitikėtume, turime tikėti, turime šauktis Jo, tačiau Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! (Rom 10,14).  Į ką šiais žodžiais kreipiasi Paulius? Skaitome – jie. Kas tie jie? Pirmiausia, tai Izraelio žmonės. Tačiau tai kreipimasis ir į kiekvieną iš mūsų – Dievo Žodžio skaitytoją ir klausytoją. Paulius išsako klausimų seką, kurie labai glaudžiai vienas su kitu susiję. Tiesa, veiksmas nuo paskutinio iki pirmo. Arba Tikėjimo malonės dovana paaiškina nuo galutinio rezultato einant link pradžios. Arba čia pagal klausimus: šaukiasi todėl, nes įtikėjo, įtikėjo, nes girdėjo, girdėjo, nes buvo kas skelbia. Taip pat ir Rom 10, 17 jau skelbiamas apibendrintas rezultatas, irgi nuo galutinio iki pradinio: tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis (Rom 10,17).

Dar labai svarbūs 10 eilutės du aspektai, kad būtina širdimi priimti ir lūpomis išpažinti. Tik viešas, išpažinimas lūpomis ir balsu nieko neduos. Tai bus netgi pasityčiojimas. Jei tik mokysime, pamokslausime, rekomenduosime, reikalausime, bet patys pagal šiuos reikalavimus negyvensime, tai nuves į pražūtį. Toks tarnavimas ir gyvenimas -- bevertis. Turi ir širdimi priimti, įtikėti, tuomet viešai išpažinti ir vykdyti, gyventi šiuo gelbstinčiu tikėjimu. Taip pat ir širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, bet ar atveda, jei priėmę, įtikėję, tuo ir pabaigiame, jei nebeskelbiame, jei nebegyvename krikščioniško gyvenimo. Vienas be kito neveikia. Tik abu kartu veda link Dievo Karalystės, link Išgelbėjimo.

Kaip minėjau, tikėjimą – gelbstintį tikėjimą galima pavadinti dar ir brangiai kainuojančiu tikėjimu. Jis toks brangus, kad net kainos neįmanoma nustatyti – neįkainojamas, ar net sunkiai suvokiamas. Tai kaip išlaikyti, kaip sustiprinti tikėjimą, kaip neprarasti jo? Gal tiksliau, kaip nuolatos auginti ir patvirtinti gelbstintį tikėjimą? Ši Dievo malonės dovana didėja ir stiprinama Žodžiu, malda ir sakramentų priėmimu -- taip mus moko Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XIV sk. 1 d., taip moko ir apaštalas Petras savo 1-ojo laiško 2 sk. 2 eil.: lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei Viešpats davė tikrą tikėjimą, Viešpats duoda ir dvasinio maisto, tik mes, kaip vaikai, labai dažnai tą maistą atmetame – nenoriu, neskanu, nesaldu, o suaugusiųjų manymu – per brangu. Tačiau turime būti kaip naujagimiai, kuriems nėra kainos, ir kurie nesupranta, neskaičiuoja ir nelygina, kas brangiau ar pigiau, kurie nežino, kas skaniau ar saldžiau – jie tiesiog trokšta pieno, todėl krikščionis turėtų trokšti dvasinio neatmiežto pieno – Dievo Žodžio.

Pirmas žingsnis link Dievo, link šventėjimo – supratimas, koks menkas esu ir koks silpnas mano tikėjimas, kurį reikia stiprinti. Pasidaro labai liūdna, išgirdus tokį savęs vertinimą, jog tikiu, nenusidėjau ir neturiu ką išpažinti Dievui. Iš tikro, šitaip sakantis, deja, nepakyla net pirmuoju tikėjimo laipteliu. Evangelistas Matas perspėja 17 sk. 20 eil.: jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, <...>.

Tikėjimo trūksta kiekvienam iš mūsų, tikėjimo trūko ir apaštalams, kurie meldė Viešpatį Jėzų, kad Jis sustiprintų tikėjimą. Apaštalai suprato, kad atlaidūs gali būti tik būdami didžio tikėjimo, tvirto tikėjimo. Tačiau Jėzus jų tikėjimą palygino su garstyčios grūdeliu. Tačiau ir nuramino juos, sakydamas, kad ir mažas tikėjimas gali daryti stebuklus – Lk 17,6: Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis paklausytų jūsų.

Tikėjimas daro stebuklus, o didžiausiais stebuklas – Viešpaties malonės dovanotas gelbstintis tikėjimas, kuris man leidžia, įpareigoja nesigėdyti Evangelijos, bet ją skelbti ir drąsiai priimti visus iššūkius - netektis, epidemijas, bankrotus ar mirties baimę. Paulius liudija Rom 1,16: Aš  nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam -- čia mes negalime ištraukti vieną eilutę, jos dalį ar sakinį ir sakyti, kad Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, negalime ignoruoti ir ankstesnio sakinio – Ji yra Dievo galybė... Ji, tai yra Evangelija, kurios nesigėdiju. Evangelija yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam. Ir ne kiekvienam, bet kiekvienam tikinčiajam. Viskas glaudžiai susiję. Kaip neatsiejami tikėjimas – klausymas ir Dievo Žodžio skelbimas, taip neatsiejamas ir tikėjimas nuo Evangelijos ir Dievo Karalystės.

Tik tikintis žmogus gali paklusti Dievo Žodžiui, elgtis taip, kaip sakoma vienoje ar kitoje Rašto ištraukoje: jis nuolankiai paklūsta Dievo įsakymams, dreba Dievo baimėje, priima Dievo duotus šio ir amžinojo gyvenimo pažadus. Tačiau esminis gelbstinčio tikėjimo pasireiškimas yra Kristaus pažinimas, priėmimas ir pasitikėjimas tik Juo dėl išteisinimo, pašventinimo ir amžinojo gyvenimo malonės sandoros dėka. (Vestminst. tik. išpaž. XIV sk. 2 d.).

Ir XIV sk. 3 dalis mums sako, kad Šis tikėjimas gali būti ir silpnesnis, ir stipresnis, dažnai ir įvairiais būdais išbandomas ir silpninamas, tačiau nenugalimas; daugelyje tikinčiųjų jis subręsta iki visiško užtikrintumo per Kristų, kuris yra mūsų tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas.

Taigi, mielieji, jei mes turime tikėjimo malonės dovaną iš mūsų Viešpaties, jei ją priėmėme, jei Viešpats malonėjo ją duoti man ar tau, Jis jos neatims. Tikėjimas gali susilpnėti, gali stiprėti, būti išbandomas virusų ar netekčių, tačiau negali dingti. Jei dingo, vadinasi jo ir nebuvo. Vadinasi, buvo kažkas netikra – susižavėjimas ar iliuzija. Krikščioniui, nuoširdžiai tikinčiam Kristaus sekėjui, kiekvienam iš mūsų pastiprinti šiuo sunkmečiu, skirti Mozės įpėdinio, Dievo vyro Jozuės žodžiai  Joz 1 sk. 9 eil.: ‘Būk stiprus ir ryžtingas’? Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes VIEŠPATS, tavo Dievas, su tavimi, kad ir kur eitumei! AMEN!