Reformatų žinia  

Luko 1, 5-20: Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elžbietą, iš Aarono palikuonių. Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Juodu neturėjo vaikų, nes Elžbieta buvo nevaisinga, ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

Kartą Zacharijas, atėjus eilei, tarnavo Dievui kaip kunigas ir, pagal paprotį, kunigų burtu teko jam, įėjus į Viešpaties šventyklą, smilkyti smilkalus. ... Tada jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkymo aukuro dešinėje. Pamatęs jį, Zacharijas sumišo, ir jį apėmė baimė. Bet angelas jam tarė: Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Tavo žmona Elžbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį pavadinsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir linksmybė, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno nei stiprių gėrimų. Ir nuo pat gimimo jis bus kupinas Šventosios Dvasios, ir daugybę Izraelio vaikų atvers į Viešpatį, jų Dievą. <...> Tada Zacharijas atsakė angelui: Kaip tai aš patirsiu? Aš gi jau senas, ir mano žmona nebejauna. Angelas jam atsakė: Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.

Luko 1, 26-38: Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Palaiminta tu tarp moterų! Jį pamačiusi, ji sumišo nuo jo žodžių ir galvojo, ką toks pasveikinimas reiškia. O angelas jai tarė: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. <...> Marija paklausė angelą: Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro? Angelas jai atsakė, tardamas: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. <...> Tada Marija atsakė: Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį”. Ir angelas nuo jos pasitraukė.

Pirmame Luko evangelijos skyriuje skaitome apie dvi pranašystes, kurios labai panašios viena į kitą. Pirmoji pranašystė yra apie Jono Krikštytojo gimimą ir tarnystę, o antroji – apie Jėzaus gimimą ir tarnystę. Kadangi jų mamos buvo giminaitės, šie kūdikiai buvo pusbroliai, ir tarp jų buvo tik šešių mėnesių amžiaus skirtumas. Kaip ir galima tikėtis, šie kūdikiai buvo daug kuo panašūs, tačiau Luko Evangelijoje skaitome, kad turėjo ir labai svarbių skirtumų. Tie skirtumai buvo tokie svarbūs, jog vienas iš kūdikių – Jonas Krikštytojas – tapo Senojo Testamento pabaigos simboliu, o kitas kūdikis – mūsų Gelbėtojas Jėzus – pradėjo Naujojo Testamento erą. Šie du gimimai simbolizavo istorijos apsivertimo tašką.

Taigi, šios dvi pranašystės yra mums labai svarbios. Tam, kad pabrėžtų tai, kas svarbu, Lukas – šios evangelijos autorius ir Pauliaus bendrakeleivis – paryškina šių pranašysčių sutapimus ir skirtumus. Pirmiausia pažiūrėkime, kuo šios pranašystės yra panašios, o tuomet pamatysime ir kuo jos skiriasi. 

1) Tarp šių dviejų Luko 1-o skyriaus pranašysčių yra keletas paralelių (1, 5-20 ir 1, 16-38).

(i) Pradėkime nuo fakto, jog abi pranašystės yra apie moterį, kuri gimdys. Tai nėra neįprasta. Tačiau šiose situacijose nei viena iš moterų nesitikėjo gimdyti. Elžbieta, Zacharijo žmona, jau buvo sena ir nebesitikėjo susilaukti vaikų. O Marija buvo susižadėjus, tačiau dar buvo netekėjusi mergelė. Ji tikrai tokiomis aplinkybėmis nesitikėjo susilaukti vaiko. Tai abejose situacijose nėštumas buvo labai netikėtas.

Elžbietos nevaisingumas jai atnešė daug gėdos. Psalmių 127, 3 rašoma: Štai Viešpaties dovana yra vaikai, įsčių vaisius – ­Jo atlyginimas. Pagal žydų interpretaciją, ši eilutė reiškė, jog, jeigu moteris neturėjo vaikų, tai taip buvo todėl, kad Dievas ant jos pyko (Pradžios 20, 18 ir 30, 1-2). Toks buvo ir Elžbietos supratimas apie savo nevaisingumą (Luko 1, 25).

Nors Viešpats auklėja savo žmones dėl jų nuodėmių (Hebrajams 12, 7), tačiau mes nesame baudžiami už kiekvieną nuodėmę, kurią padarome. Ir šiuo atveju pranašystėje labai aiškiai parašyta, jog Elžbieta ir Zacharijas buvo nepriekaištingi. Jie abu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. Jie nepadarė nieko, dėl ko nusipelnytų nevaisingumo bausmės. Jie paprasčiausiai patyrė bendras nuodėmės pasekmes šiame pasaulyje.

Romiečiams 8, 21 parašyta, jog dėl nuodėmės visas pasaulis yra suirimo vergijoje. Tai reiškia, jog kai kurie dalykai nevyksta taip, kaip turėtų. Vietoje to, kad visi sugebėtų susilaukti vaikų, kai kurie žmonės yra nevaisingi. Iš Elžbietos patirties matome, jog yra ir krikščionių, ir ne krikščionių nevaisingų porų. Tu gali sau galvoti: Jei viską darysiu teisingai, aš turėčiau išvengti kentėjimų. Tačiau toks tavo mąstymas būtų klaidingas. Nuodėmė yra kaip virusas, kuris užkrečia kiekvieną, kurį paliečia... nesvarbu, koks geras ir teisus tu esi. Ir Elžbieta buvo užkrėsta nevaisingumo virusu.

Galima įsivaizduoti, kad žinia apie vaiko gimimą Elžbietai suteikė labai daug džiaugsmo. Tačiau ta pati žinia Marijai sukėlė dvasinę sumaištį ir baimę. Jos atveju, nėštumas už santuokos ribų būtų įrodymas, jog ji yra ištvirkusi moteris. Žmonės ją apkalbėtų, sakydami: Ryškiai Marija nesusivaldė ir neišlaukė iki santuokos. Kad ir kaip ji besiaiškintų, jos reputacija būtų sugadinta.

(ii) Vienintelis Marijos paaiškinimas galėjo būti tas, kad šis nėštumas buvo ypatingas Šventosios Dvasios darbas. O tai yra dar viena šių dviejų pranašysčių paralelė. Apie Joną Krikštytoją mums parašyta: jis bus kupinas Šventosios Dvasios, o apie Mariją, Jėzaus motiną, parašyta: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave.

Šis Šventosios Dvasios darbas buvo atliktas padarant stebuklą. Šiose situacijose Dievas padarė daugiau, negu Jis įprastai daro kontroliuodamas ir rūpindamasis viskuo, kas vyksta pasaulyje^[1]. Šie du gimimai buvo ypatingo Dievo išgelbėjimo plano dalis; plano, kuris buvo paskelbtas dar Biblijos pradžioje. Pradžios 3 skyriuje, iš karto po to, kai nuodėmė įėjo į pasaulį, Dievas pažadėjo, jog atsiųs savo Sūnų, kuris sutryps Šėtoną ir nuodėmę, kurią Šėtonas atnešė į šį pasaulį. Jono ir Jėzaus gimimai parodė, jog Dievo planas buvo iš tiesų įgyvendinamas.

(iii) Galbūt dėl to apie stebuklingą kūdikių gimimą paskelbė angelas Gabrielius. Apie Jono gimimą mes skaitome: Aš esu Gabrielius <...> Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią linksmą žinią. Ir apie Jėzaus gimimą parašyta: angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą Nazaretą. Senajame Testamente svarbūs Dievo išgelbėjimo plano įvykiai buvo paskelbiami per angelus, ypač per angelą Gabrielių. Pavyzdžiui, studijuodami Danieliaus knygą, mes matėme, kad Gabrielius atėjo pas Danielių ir papasakojo jam, jog po 500 metų ateis Mesijas (Danieliaus 9, 21). Galite įsivaizduoti, kaip Gabrielius džiaugėsi, galėdamas pasidalinti šia gera žinia.

(iv) Tačiau ir Zachariją, ir Mariją angelo pasirodymas išgąsdino. Tai nieko keisto. Angelai gyvena šventame Dievo artume. Jie atspindi Dievo šventumą. Taip, kaip Mozės veidas švietė po to, kai jis asmeniškai susitiko su Dievu (Išėjimo 34, 29-35), taip galime įsivaizduoti, jog ir angelas Gabrielius spindi, nes nuolat yra šventame Dievo būvime.

Tai pamatę, Zacharijas ir Marija iš pradžių buvo nusigandę. Tačiau juos abu nuramino Gabrielius, patikindamas, jog jiems nėra ko bijoti. Gabrielius sakė: Nebijok, Zacharijau, nes tavo malda išklausyta. Ir vėliau jis sakė: Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Nors jie buvo nuodėmingi, o Dievas yra šventas, tačiau jiems nebuvo dėl ko bijoti. Bet kodėl ne? Dėl to, kad Dievas maloningai uždengė jų nuodėmę, kad galėtų juos palaiminti, o ne nuteisti. Ir tai mus atveda prie šių pranašysčių skirtumų.

2) Šių pranašysčių skirtumai:

(i) Pirmiausia, yra skirtumas tarp to, ką Jonas darys ir to, ką Jėzus darys. Jonas skelbs apie Gelbėtoją, o Jėzus bus Gelbėtojas.

Apie Joną mums pasakyta: Elijo dvasia ir jėga jis eis pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir neklusniuosius į teisiųjų nusistatymą, kad parengtų Viešpačiui paruoštą tautą. Taigi, Jonas paruoš kelią. Jis kvies žmones atgailauti dėl jų nuodėmių. Jis sakys jiems pasiruošti karalių Karaliaus atvykimui. Jis bus Jonas, kuris ruošia.

Jis dažnai vadinamas Jonu Krikštytoju. Jį taip vadino todėl, kad krikštas buvo ženklas, kuriuo žmonės parodė savo troškimą pasiruošti Jėzaus atėjimui. Tai reiškė jų troškimą būti apvalytiems nuo visų jų nuodėmių. Žinoma, to nebuvo įmanoma padaryti vandens krikštu. Pats Jonas žmonėms sakė: Aš jus krikštiju vandeniu, o Jis krikštys jus Šventąja Dvasia. Tik Dievas mus gali apvalyti nuo nuodėmių.

Dėl to gimė Gelbėtojas Jėzus. Angelas Gabrielius sakė Marijai: Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; Jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir Jo karalystei nebus galo <...> Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo jėga apgaubs tave; todėl ir gimęs iš tavęs bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi.

Matome, jog vėl ir vėl šioje pranašystėje yra pabrėžiama, kad Dievas yra Aukščiausiasis, o Jėzus yra Aukščiausiojo Sūnus ir Dievo Sūnus. Skirtumas tarp Jėzaus ir Jono Krikštytojo yra akivaizdus. Aiškiai matome, jog Jonas yra Elžbietos ir Zacharijo sūnus. O Jėzus yra Dievo Sūnus. Jis Šventosios Dvasios jėga buvo pradėtas Marijos įsčiose. Visų detalių, kaip tai įvyko, mes nežinome. Bet Jėzus yra naujas kūrinys – Jis turi ir pilnai žmogišką, ir pilnai dievišką prigimtį. Dėka savo žmogiškosios prigimties, Jis gali pilnai mus atstovauti ir vietoje mūsų už mūsų nuodėmę priimti bausmę, kurios mes nusipelnėme. Ir dėka savo dieviškosios prigimties, Jis vis tiek yra šventas ir visiškai be nuodėmės.

Ar mes suprantame, ką tai reiškia? Nelabai. Tai tiesiog yra Tiesa, kuria mes turime tikėti ir kurią turime išpažinti. Tai mus atveda prie antrojo šių pranašysčių skirtumo. Jį matome Zacharijo ir Marijos reakcijose į Gabrieliaus paskelbtas pranašystes. Zacharijas abejojo Gabrielio pranašyste. O Marija pasitikėjo Gabrielio pranašyste.

(ii) Atkreipkime dėmesį, kaip šie du žmonės išreiškė savo reakcijas. Abu savaip paklausė to paties: Kaip tai įmanoma? Tačiau Zacharijas savo klausimą suformulavo taip: Kaip aš tai patirsiu? Zacharijas žinojo, kad toks stebuklingas gimimas buvo įmanomas. Jis žinojo, kas parašyta Biblijoje. Jis žinojo, kad Abraomas ir Sara susilaukė vaiko senatvėje (Pradžios 17, 15-17 ir 18, 11). Bet  Zacharijas negalėjo patikėti, kad jam ir jo žmonai Elžbietai taip pat bus parodyta tokia malonė. Kaip daugelis iš mūsų, jis galvojo: Aš nenusipelniau šio palaiminimo. Taigi neturėčiau jo tikėtis.

Tačiau Zacharijas pamiršo, jog nei vienas iš mūsų nenusipelnėme Dievo palaiminimo. Bet Dievas yra maloningas, ir dėl to mes turime tikėtis palaiminimų. Jis tai daro iš savo malonės, o ne dėl mūsų teisumo. Dievas mums visuomet duoda daugiau, negu mes esame nusipelnę.

Marija, žinoma, taip pat galėjo sakyti: Aš to neverta! Ką aš blogo padariau, kad patirčiau nesusituokusios, nėščios moters gėdą? Kodėl Dievas išsirinko mane nešti šią naštą? Tačiau ji to nesakė. Ji, žinoma, buvo sutrikusi. Ji negalėjo suprasti, kaip ji pastos be lytinių santykių. Ji angelo klausė ne apie tai, ką Dievas padarys, bet daugiau apie tai, kaip Jis tai padarys. Nors angelas jai ir atsakė, sakydamas: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, abejoju, jog ji suprato, ką tai reiškia.

Tuo Marija yra panaši į mus. Dievas mus padaro savo vaikais Šventosios Dvasios nužengimu ant mūsų. Ar mes pilnai suprantame, kas įvyksta, kai Jis tai daro? Ne. Tačiau, kai Jis tai daro, nepaisant mūsų nepilno suvokimo, mes kartu su Marija galime atsakyti: Štai aš Viešpaties tarnaitė [arba tarnas], tebūnie man pagal tavo žodį. Taigi, aš meldžiu, jog Viešpats nužengtų ant kiekvieno iš mūsų ir įgalintų mus Jam atsakyti tais pačiais žodžiais, kuriuos Jis įdėjo į Marijos lūpas: Aš Viešpaties tarnaitė. Telaimina jus Dievas.

-------------------------

[1] Vestminsterio Tikėjimo Išpažinimo V Skyrius Apie Apvaizdą. 1. Dievas, sukūręs viską, viską ir palaiko. Jis nukreipia, rūpinasi ir valdo visus kūrinus, veiksmus ir reiškinius – nuo didžiausio iki mažiausio – tobulai išmintinga ir šventa savo Apvaizda, pagal neklystamą išankstinį numatymą ir laisvą be nekeičiamą savo valios nutarimą Jo išminties, galybės, teisingumo, gerumo ir gailestingumo šlovės gyriui.