Kun. Holger Lahayne

Kokia yra Reformacijos esmė? Ką atrado pirmieji reformatoriai kaip Martynas Liuteris ar Ulrichas Cvinglis? Kodėl tiek daug žmonių nuoširdžiai pasveikino jų reformas? Kas tada, apie 1520-uosius metus, įvyko ir Vokietijoje, ir Šveicarijoje, kad vis dar minime šio judėjimo pradžią?

Pati pirmoji Martyno Liuterio parašyta giesmė mums duoda pagrindinį atsakymą. Vitenbergo universiteto teologijos profesorius bei kunigas buvo didelis muzikos mylėtojas, ją laikė vienu iš svarbiausių menų. Reformatorius įvedė visų pamaldų lankytojų giedojimą ir pats sukūrė nemažai giesmių. Seniausia Liuterio sukurta kompozicija nebuvo giesmė, o labiau daina ar baladė. Joje jis aprašo pirmųjų evangelikų kankinių mirtį Antverpene. Netrukus po to, 1523 m. vasaros pabaigoje, Liuteris sueiliavo „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ (Krikščioniškos giesmės nr. 365; nauja versija: „Krikščionys, džiaukitės didžiai“, žr. liuteronugiesmes.lt). Ši pirmoji jo giesmė buvo ir pirmoji pirmame evangelikų giesmyne, 1524 m. Niurnberge išleistoje Aštuonių giesmių knygoje.

Liuteronų pamaldų tvarkoje būtent „Krikščionys, džiaukimės didžiai“ yra skirta Reformacijos dienai. Nes giesmė kuo puikiausiai nurodo reformatorių skelbiamos žinios centrą – Evangeliją. Giesmėje vaizduojamas žmogaus vargas be Dievo, jo bejėgiškumas ir paklydimas; paskui Liuteris pereina prie Dievo veiksmų, Jėzaus aukos ir malonės dovanos; pabaigoje jis viską pritaiko krikščioniškam gyvenimui. O pats pirmas posmas yra įvadas ir kartu santrauka: visi krikščionys raginami džiaugtis, linksmai giedoti ir nuoširdžiai dėkoti „Už Jo malonę, stebuklus, / Mūs atpirkimui atliktus, /Kurie brangiai kainavo“.

Dievo malonė, Jo padovanotas naujasis gyvenimas, yra krikščionių džiaugsmo pagrindas. Šis stebuklas tikintiesiems yra „saldus“ (kaip sakoma vokiškame tekste), o Dievui jis tikrai „brangiai kainavo“: Jis paaukojo „Geriausią ką turėjo“ – savo Sūnų (4 posm.). Reformatoriai ima ir vėl atranda Gerosios naujienos saldumą, išvalo klaidingų mokymų purvą ir suteikia visiems tikintiesiems priežastį tikrai džiaugtis Dievo gerumu bei dosnumu. Todėl visos Reformacijos didžioji antraštė galėtų būti „džiaugsmas!“ Gaila, kad džiaugsmą retai siejame su Reformacija.

Po įvadinio pirmojo posmo eina dvi giesmės dalys: antras ir trečias posmas apie puolusio žmogaus vargą, paskui nuo ketvirto posmo pristatoma Dievo gelbstinti veikla. Įdomu, kad giesmėje randame net tris kalbėtojus: pirmoje dalyje kalba žmogus („aš“), nuo penkto posmo eina Dievo Tėvo žodžiai, o nuo septintojo kalba Dievo Sūnus, Jėzus Kristus. Jis mini ir Šventąją Dvasią, tad patvirtinama, jog gelbstinčioje veikloje dalyvauja visi trys Trejybės asmenys. 

Liuterio giesmė „Krikščionys džiaukitės didžiai“ yra tikras šedevras. Peržiūrėkime tekstą atidžiau. Giesmė pabrėžia tris svarbius dalykus: blogoji naujiena, tėviška širdis ir vienybė su Kristumi. Šiuos akcentus ir aptarkime.

Blogoji naujiena

Tarp pirmojo ir antrojo posmo įvyksta tikras lūžis, nuotaika radikaliai pasikeičia: pradžioje tryškęs linksmumas ir džiaugsmas pereina į liūdesį ir aimanas: „Šėtonas vargino mane, / Mirtis visur sekiojo, / Buvau paklydęs kelyje, / Ir kaltės neatstojo“. Dviejuose posmuose Liuteris trumpai, bet tiksliai ir vaizdingai apibūdina žmogaus dvasinę būklę – žmogaus vargą dėl nuodėmės. Tai puiki kai kurių Naujojo Testamento minčių santrauka: po nuopuolio žmonės ne vien tik dvasiškai sunkiai serga, bet jie yra „nuodėmės vergai“ (Rom 6,17) ir netgi „mirę“ nuodėmėse (Ef 2,1).

Nuodėmė paveikia visą žmogų – jo gebėjimus, valią, emocijas, kūną, geismus, protą ir mąstymą. Nuodėminga prigimtis žmogų lydi „visur“, „kaltės neatstojo“ (2 posm.), nes puolęs žmogus, nusigręžia nuo Dievo ir dėl to nuolat linksta į visokį blogį. Ir koks gi viso to rezultatas: „Užpuolė sielą neviltis, / Kad man belieka tik mirtis / Ir pragaran nugrimzti“ (3 posm.). Kadangi „nuodėmė buvo mane apsėdusi“, kaip antrojo posmo pabaigoje vokiškame originale rašoma, tai šitokio gyvenimo trajektoriją apibūdina žodžiai „vis gilyn“ ir „nugrimzti“.  

Eilės tvarka šioje giesmėje yra ta pati kaip Heidelbergo katekizme: pirma blogoji naujiena, paskui geroji; pirma savo vargo be Dievo suvokimas, o tada troškimas būti išgelbėtam; pirma tikras savęs pažinimas, o tik po to džiaugsmas. Tai reiškia, kad egzistuoja tik tai dvi alternatyvos: arba aš priklausau Kristui ir seku Juo, kaip aprašyta septintajame posme; tada ir tik tada galiu sakyti „Buvau paklydęs“ ir nelaisvas, buvau be vilties ir paguodos. Arba lieka antroji alternatyva: kad aš vis dar esu tokioje padėtyje, kurią Liuteris aprašo pirmoje dalyje – nes tikrojo savęs suvokimo ir pažinimo dar nesu patyręs.  

Antrame posme į akis krinta pirmojo asmens įvardžių kiekis. „Šėtonas vargino mane“, „Aš vargšas vis gilyn kritau“. Vokiškame tekste tai matosi dar geriau: vien antrame posme keturis kartus minimas įvardis „aš“, du kartus „mane“, vieną kartą „man“. Liuteris tarsi kalte kala į galvą: tai liečia kiekvieną žmogų – mane ir tave – asmeniškai; arba mes galime susitapatinti su tais žodžiais, arba ne. Jis nori pasakyti: net negalvok, kad su tavimi tai nieko bendro neturi. Net nebandyk pirštu rodyti tik į kitus – į tariamai tikrai tamsius žmones, į žiauriai ir piktavališkai darančius, į monstrus ir žmogėdras. Be Išganytojo, be ryšio su Jėzumi Kristumi, visi krinta gilyn – net ir tie, kurie laiko save geraisiais.

Pats žmogus negeba išsilaisvinti iš tokio vargo. Labai evangeliškai Liuteris rašo trečiojo posmo pradžioje: „Negelbėjo geri darbai, / Nes buvo nevertingi, / Netiko Dievui jie visai, / Savimeilėj pradingę.“ Savimeilė – anot Bažnyčios tėvo Aurelijaus Augustino, būtent šis žodis apibūdina neišgelbėtus žmones. Savo svarbiausiame veikale Apie Dievo valstybę jis atskiria dvi pagrindines žmonių grupes. „Didysis skirtumas, kuris atskiria jas vieną nuo kitos“, yra „čia meilė Dievui, tenai meilė sau“, čia nuolankumas, tenai puikybė (Civ. Dei XIV,13). Savimeilė „ieško garbės iš žmonių, [meilė Dievui] didžiausią garbę randa Dieve“ (XIV,28). Augustino antitezė yra labai aiški: arba myli ir garbini Dievą, arba myli ir garbini pats save. O savimeilė užkrečia ir sugadina net pačius geriausius darbus.

Tėviška širdis

Ketvirtu posmu prasideda giesmės antroji dalis. Nuodėmingas žmogus yra beviltiškoje būklėje, be jokios teisės į išgelbėjimą. Išgelbėjimas vien dėl to yra įmanomas, kad Dievas širdyje yra ir gailestingas. Be Dievo gailestingumo negali būti jokio išgelbėjimo ir jokio krikščionių džiaugsmo. Vokiškame originale posmo pirmoji ir antroji eilutės iš karto trimituoja: „Da jammert‘ Gott in Ewigkeit / Mein Elend übermaßen“ – Dievas amžinybėje didžiai apgailestauja dėl mano vargo. Lietuviškas tekstas nuo trečios eilės sako šitaip: „Dievas pats iš pagailos / Panoro man padėti: / Iš savo tėviškos širdies / Jis paaukojo dėl manęs / Geriausią, ką turėjo“.

Štai didysis Evangelijos stebuklas: šventas, tobulai teisingas ir nesikeičiantis Dievas vis dėlto atsigręžė į mane, nusidėjėlį, „panoro man padėti“. Bet kaip taip gali būti? Kodėl Jis gali sakyti pranašo Ozėjo knygoje „Mano širdis suminkštėjo, jaučiu tau [Izraelio tautai]  gailestį“ (Oz 11,8; Burbulio vert.)? Kaip „Šventasis“ Dievas gali artintis prie nusidėjėlių be pykčio? (Oz 11,9)

Naujajame Testamente ši mįslė iš esmės išsprendžiama. Evangelijose matome, kad Jėzus  įkūnijo Dievo gailestingumą. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti...“ (Mt 9,36). Vėl ir vėl rašoma „Jėzui pagailo jų“ (Mt 14,14). Jis prisiartino prie žmonių, buvo su jais; bet Jėzus ne vien tik palietė juos – Jis pakeitė žmones, kad ir tokie didieji nusidėjėliai kaip muitininkai ar prostitutės taptų Jo sekėjais, Dievo vaikais, Jį mylinčiais.

O kaip su Dievo teisėta rūstybe dėl žmogaus maišto, savimeilės ir nepaklusnumo? Heidelbergo katekizmas gerai aiškina: „Kristus... savo kūnu ir siela nešė Dievo rūstybę už visos žmonijos nuodėmes“ (37 kl.). Pats Jėzus Kristus – Dievas ir žmogus – buvo ta auka, kuri malšino Dievo rūstybę ir kūrė išpirkimą. Dievo rūstybę reikėjo sušvelninti, ir Dievo meilė tai atliko. Pats šventosios meilės Dievas yra tas, kuris savo Sūnuje numirė, kad mes būtume sutaikyti su Juo. Mes turėtume mokėti šią didžiulę kainą, bet Jis ją sumokėjo – ir tai  Jam „brangiai kainavo“.

Penktasis posmas leidžia tarsi pažvelgti į dangų ir suprasti, kaip Trejybės asmenys kartu išsprendė žmonijos problemą: „Jis [Dievas Tėvas] tarė Sūnui: ‘Metas jau / Atpirkt nuodėminguosius. / Tu, mano mylimas Sūnau, / Išgelbėki kaltuosius,’...“ Tarp Tėvo ir Sūnaus, tarp Trejybės asmenų, amžinybėje vyko ir vyksta bendravimas, Jie kalbasi vienas su kitu. Tėvas „tarė Sūnui“, Jie susitarė išgelbėti žmones. Matome tam tikrą darbo pasidalijimą pačiame Dieve: Tėvas planavo, Sūnus atėjo į žemę, mirė ir prisikėlė, o Šv. Dvasia išganymą žmonėms pritaiko. Visi trys Trejybės asmenys sudarė tarpusavio sandorą žmonėms išgelbėti. Išganymo šaknys siekia patį Dievą pačioje amžinybėje – tai giliausia priežastis, dėl kurios galime ir turime didžiai džiaugtis. 

Vienybė su Kristumi

Septintasis posmas kaip ir penktas prasideda žodžiais „Jis tarė“. Bet šį kartą „Jis“ yra Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, ir Jis kalbėjo „man“, žmogui (kaip pabrėžtinai teigiama vok. tekste): „Seki tik mane, / Aš tau save aukosiu, / Kaip šventą auką už tave / Ir dėl tavęs kovosiu! / Tu mano vėl’, – kalbėjo Jis, – / ‘Kur aš, ir tu ten būsi vis,/ Mes mirtį nugalėsim“. Antrojo posmo pradžioje giedame „Šėtonas vargino mane“, ten aprašyta žmogaus nelaisvė. O šiame posme skamba Evangelijos išlaisvinimo žinia. Vokiečių posmo pabaigoje vėl minimas „priešas“, t.y. šėtonas, kuris negali tikinčiojo atskirti nuo Kristaus.

Posme grįžta pirmojo asmens įvardžiai „mane“ ir „aš“. Bet čia tai jau yra Kristaus žodžiai. Aš, žmogus, esu įkalintas savo varge ir negaliu išsilaisvinti. Bet kitas atėjo, kitas „aš“ tarė: „Aš tau save aukosiu“. Kalba vėl yra labai asmeniška: „už tave“, „dėl tavęs“, „tu mano vėl“. Dievas dovanoja save žmonėms – man ir tau – per Sūnų.  

Posmo eilutės kaip „Kur aš, ir tu ten būsi vis“ poetiškai aprašo vienybę su Kristumi – išganymo pagrindą. Anglikonų teologas J. Stottas (1921–2011) rašė: „Būti krikščioniu visų pirma reiškia būti suvienytu su Kristumi.“ (Life in Christ) Krikščionys yra tie, kurie yra „Kristuje Jėzuje“ (Ef 1,1; Fil 1,1; Kol 1,2). Mes esame Jame „ir Jis mumyse“ (1 Jn 4,13; žr. ir  Jn 6,56). Vienybė su Kristumi visų pirma yra ne mūsų sprendimo, pastangų, siekių, atsidavimo ar pasiaukojimo rezultatas, o kyla iš Kristaus – Jis susivienija su žmogumi, todėl nuo ketvirto iki septinto posmo veikia vien Dievas – Tėvas ir Sūnus.

O ką turi daryti žmogus? „Seki tik mane“, pažodžiui galima versti „laikykis manęs“, „prisiglausk prie manęs“. Mes rankose neatsinešame nieko, tik prie Jėzaus ir Jo kryžiaus turime tvirtai laikytis. Tikėjimas yra mūsų neturėjimo ar negebėjimo išpažinimas. Mes artinamės prie Dievo visada kaip gaunantys. Gaila, kad aštuntasis posmas liko neišverstas (dėl to lietuviška giesmė yra tik su devyniais, o ne dešimčia posmų kaip originalas). Būtent tame aštuntame posme minimas tikėjimas: „laikyk tvirtu tikėjimu“ tai, ką Kristus už mus yra padaręs. Tikėjimo neminėjimas arba praleidimas yra rimtas trūkumas, nes būtent per Dvasią ir tikėjimą esame suvienijami su Jėzumi Kristumi (žr., pvz., Gal 3,26).

Tikėjimas sujungia su Kristumi. 1520 m. veikale Apie krikščionio laisvę Liuteris šios tiesos aiškinimui panaudoja santuokos metaforą: „Tikėjimas [...] sujungia sielą su Kristumi kaip sužadėtinę su sužadėtiniu. [...] Tai, ką turi Kristus, yra ir krikščionio. Visos gėrybės ir palaiminimai, kuriuos turi Kristus, priklauso ir sielai, o visas sielos ydas ir nuodėmes Kristus prisiima ant savęs. Nes jei Kristus – jaunikis, vadinasi, Jis turi pasiimti sau tai, kas priklauso Jo nuotakai, ir padovanoti jai tai, kas priklauso Jam.“ (žr. visą tekstą reformacija500.lt)

Liuteris tai pavadina „linksmaisiais mainais“ (liet. vertime „puikus apsikeitimas“). Per tikėjimą – ir vien tik per tikėjimą – mes turime tai, ką turi ir Kristus: Jo teisumą ir pergalę, o Jis prisiima mūsų kaltę ir vargą, arba originalo aštuntojo posmo žodžiais: „Mano nekaltumas neša nuodėmę tavo“. 

Dievas yra laisvai duodantis ir dovanojantis. Tėvas siuntė Sūnų, o Sūnus giesmės aštuntame posme siunčia Dvasią: „Šventa Dvasia tave čia guos, / Mane gerai pažinti duos / Ir ves į tikrą tiesą“. Ji padės atlikti tai, apie ką rašo devintas posmas: sekti Jėzumi, gyventi kaip Jis ir „keliu gyvybės“ žengti. Tačiau tokios imperatyvų gausos (net penki nurodymai lietuviškame vertime!) originale nėra. Ten tiesiog parašyta, kad krikščionims reikia taip „daryti ir mokyti“, kaip Jėzus. Be to, vertime praleistas ir krikščioniškojo veikimo dvigubas tikslas: Dievo karalystės plėtra bei Dievo garbė. 

Deja, giesmės lietuviškojo vertimo pabaigoje randame ir dar vieną trūkumą. Originale dar štai kas rašoma: „saugokis žmogiškojo įstatymo“, nes „nuo jo sugenda brangusis lobis“, „tai  tau sakau paskiausiai“. Veikale Apie krikščionio laisvę „teisingas tikėjimas Kristumi“ yra laikomas tuo brangiuoju lobiu. Tikėjimu priimame Dievo dovaną. Žmogus išganomas vien per tikėjimą. O saugotis turime nuo bandymų savo išgalvotais gerais ar religiniais darbais –žmonių įstatymais – prisidėti prie išgelbėjimo. Noras pačiam primokėti už dovaną ją sugadintų ir įžeistų dovanos davėją.

Lietuviškojo posmo „venkite“, „sekite“, „ženkite“, „vykdyti pasistenkit“ turi savo vietą etikoje, krikščionio šventėjimo procese. Tačiau šioje giesmėje Liuterio akcentas yra kitoks: jis dar kartą pabrėžia evangelišką sola fide (vien per tikėjimą), solus Christus (vien Kristus) ir sola gratia (vien iš malonės). 

Kokia yra Reformacijos esmė? Bažnyčios reformų judėjimo pradžioje, 1523 metais, Martynas Liuteris savo pirma giesme ragino visus krikščionis nuoširdžiai džiaugtis, giedoti ir dėkoti. Tais pačiais metais Ulrichas Cvinglis iš Ciuricho rašė, kad „tiesos veidas linksmas“; ir: „tikrai tikintis žmogus, kuris žino savo sielos išganymą, ramybę ir džiaugsmą, negali pakęsti, kad jo artimas nežino tokių džiaugsmų“. Reformacijos amžiaus viduryje Heidelbergo katekizmas prasideda žodžiais apie paguodą ir viltį. Britų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas ir du katekizmai žymi Reformacijos laikotarpio pabaigą. Pirmas Trumpojo katekizmo sakinys skelbia: „Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis Juo per amžius.“ Visi šie žodžiai perteikia Reformacijos esmę. Europos protestantai sutarė, kad galime iš tiesų džiaugtis Dievu ir rasti paguodą Jame. Nes Jis yra nepaprastai geras, malonus ir dosnus. Todėl visų laikų evangelikai pritaria Liuteriui: „Krikščionys, džiaukimės didžiai, / Visi linksmai giedokim, / Ir Dievui Tėvui nuoširdžiai / Linksmu balsu dėkokim.“