Reformatų žinia 

Luko 1, 46-55: O Marija prabilo: Mano siela šlovina Viešpatį, ir mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Galingasis, ir šventas yra Jo vardas! Jis gailestingas iš kartos į kartą tiems, kurie Jo bijosi.

Jis parodė savo rankos galybę ir išsklaidė išdidžios širdies žmones. Jis numėtė galiūnus nuo sostų ir išaukštino žemuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanojo, turtuolius tuščiomis paleido. Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­ Abraomui ir jo palikuonims per amžius.

Luko 1, 67-79: Kūdikio tėvas Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios ir pranašavo: Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse. ­O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti; tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių, kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią.

Praeitą savaitę mes aptarėme dvi pranašystes iš Luko 1-o skyriaus, kurios liudija sutapimo paraleles ir kontrastus tarp Jono Krikštytojo ir Gelbėtojo Jėzaus. Šią savaitę mes panašiai apžvelgsime dvi giesmes – Zacharijo ir Marijos atsaką. Šios giesmės pasakoja apie patį svarbiausią istorijos apsivertimo tašką, kuomet Senojo Testamento era baigėsi ir Naujojo Testamento era prasidėjo.  Šiame apsivertimo taške istorija nuo pažado pereina prie išpildymo. Senajame Testamente yra daug pažadų apie Jėzų ir Jo darbą. Naujasis Testamentas pasakoja, kaip kiekvienas iš tų pažadų yra išpildomi.

Tačiau, žvelgiant į šį perėjimą nuo pažadų į išpildymą, mes susiduriame su vienu dalyku, kuris išlieka toks pats. Šios giesmės mums sako, jog Senojo Testamento Dievas yra tas pats Dievas, kurį randame ir Naujajame Testamente. Šiais laikai populiaru sakyti, jog Senojo Testamento Dievas yra šaltas, atšiaurus, teisiantis žmones ir galbūt net žiaurus. O Naujajame Testamente Dievas įvardijamas kaip mylintis, rūpestingas ir gailestingas. Teisus Teisėjas palyginamas su mylinčiu dangiškuoju Tėvu. Tačiau toks Dievo įvaizdis ar paveikslas yra neteisingas. Šios dvi giesmės Luko 1-e skyriuje parodo mums, kad Dievas visada buvo ir visada bus toks pats Dievas, kuris mus sukūrė ir kuris mus atperka. Tai yra labai svarbus teologinis teiginys. Mūsų Dievas visuomet yra toks pats.

Tas teiginys apie Dievą taip pat iškelia svarbų klausimą kiekvienam iš mūsų, besiklausančiam šio pamokslo šiandien. Tas klausimas skamba taip: Kai galvoji apie Dievą, kokį Jį įsivaizduoji? Kai bandai Jį įsivaizduoti, apie kokias charakterio savybes galvoji, ir kaip įsivaizduoji, kai Jis bendrauja su tavimi? Ar vaizduotėje Jį matai griežtą, teisingą Teisėją? O gal švelnų, mylintį Tėvą? Ar tu labiau pabrėži Jo šventumą ir nuodėmės atmetimą? Ar Jo gailestingumą ir atleidimą nusidėjėliui? Ar Jis tavo Gerasis Aprūpintojas? Ar tu Jį laikai abejingu ir pasyviu Stebėtoju?

Tavo požiūris į Dievą darys milžinišką įtaką tavo nuomonei apie krikščioniškąjį tikėjimą. Jeigu pastebėsi, kad Dievą apibūdini pagrinde neigiamais žodžiais, tuomet tu taip pat laikysi krikščionybę nelanksčia, šalta ir pilna beprasmių ritualų religija. Bet, jeigu tu taip pat mąstai apie Dievą, kaip Marija ir Zacharijas giedojo apie Jį, tuomet tu suvoksi krikščionybę kaip labiausiai iš visų pasaulio religijų teikiančią viltį, pagalbą ir džiaugsmą. Taip manė ir Marija su Zachariju. Jų mąstymas rėmėsi viena Dievo charakterio savybe, kuri buvo esminė jų tikėjimui – krikščionių Biblijos Dievas yra Dievas, kuris mus laimina. Aptarkime, ką tai reiškia, ir kaip tai galima pritaikyti mums.

1) Marijos vilties giesmė

Pradėkime nuo Marijos giesmės. Ši giesmė pasakoja apie Mariją, giedančią apie tris būdus, kuriais Dievas laimina. (i) Pirmiausia, Jis laimina Mariją asmeniškai. (ii) Tuomet Jis maloningai laimina visą pasaulį. (iii) Ir, trečia, Jis laimina savo žmones, Izraelį pagal su jais sudarytą sandorą.

(i) Jis laimina Mariją asmeniškai. (Luko 1, 47-50) Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju, nes jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas! Jis maloningas iš kartos į kartą tiems, kurie jo klauso.

Luko 1-e skyriuje matome, jog Marija ką tik atvyko į kalnuotą Judėjos šalį (1, 39), kad ten praleistų ateinančius tris mėnesius su savo daug vyresne pussesere Elžbieta. Kai Marija atvyko ir sušuko: Elžbieta, ar tu namie?, Elžbietos kūdikis – vėliau vadinamas Jonu Krikštytoju – šoktelėjo Elžbietos įsčiose. Ir ne tik tai – pati Elžbieta tapo kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko ir tarė: Palaiminta tu tarp moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!

Atsakydama giesme į Elžbietos žodžius, Marija drąsiai pranašauja: Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos. Ji, žinoma, yra teisi. Nuo tos dienos ji buvo žinoma kaip Palaimintoji Mergelė Marija. Kartais su tuo buvo nueinama į kraštutinumą ... neteisingai galvojant, jog Marija buvo be nuodėmės; ir kad ji tapo tarpininke tarp mūsų ir Jėzaus. Tačiau nei vienos iš tų nuomonių nėra Biblijoje.[1] Dievo palaiminimas Marijai atrodė taip: Jis išsirinko niekuo neišsiskiriančią kaimo moterį būti karalių Karaliaus motina. Karaliaus, kuris išgelbės mus (ir ją) nuo nuodėmės pasekmės – amžinos mirties.

Mums, Lietuvos reformatų Bažnyčiai, tai yra didelis padrąsinimas. Nes mes esame nariai nereikšmingos bažnyčios, nereikšmingoje šalyje, su mažai vilties, kad kada nors šiame pasaulyje būsime pripažinti ir pagerbti. Tačiau Dievo plano ir Jo veikimo kontekste dažnai tai yra nuostabi vieta buvimui. Nes ištikimai tarnaudami Dievui, mes pamatysime, jog Jis laimina mūsų nedideles pastangas. Jis jas naudoja nešant gyvenimo šviesą į tamsiausias vietas ir žmonėms su didžiausiais poreikiais. Mes, galbūt, nebūsime pripažinti šio pasaulio šlovės galerijose. Bet Dievo palaiminimas yra kur kas vertingesnis už pasaulio pagyrimus.

(ii) Dievo palaiminimas skirtas ne tik mums asmeniškai. Jis taip pat skirtas pasauliui, kuriame gyvename. Marija tai suprato, kai giedojo: Jis parodo savo rankos galybę ir išsklaido išdidžios širdies žmones. Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Alkstančius gėrybėmis apdovanoja, turtuolius tuščiomis paleidžia.

Šiose eilutėse Marija pripažįsta, jog, nors taip neatrodė, Dievas visada aktyviai veikia šiame pasaulyje ir Jo veikla atitinka Jo charakterį. Nors mums gali atrodyti, kad kurį laiką turtingi ir galingi tampa turtingesniais ir galingesniais, tačiau Dievas vis dar saugo vargšus, silpnus ir skurstančius. Jis yra teisus Dievas. Jis vykdys teisingumą – pilnai tai padarys amžinybėje, tačiau dažnai tai padaro ir čia, žemėje. Dievas girdi mūsų maldas, kai esame engiami ir prislėgti, ir Jis įsikiša į tas situacijas, nes mes Jo to prašome.

Taigi būk padrąsintas šios Marijos giesmės ir nenusivilk Dievu, net jei atrodo, kad Jis tave apleido. Marija suprato, kad Dievo veiksmai visuomet atitinka Jo charakterį. Jis parodė, kas yra gera ne tik tam, kad mes taip elgtumėmės (kaip parašyta Michėjo 6, 8: Viešpats iš tavęs reikalauja: teisingai elgtis, būti gailestingam ir vaikščioti nuolankiai su Dievu), bet Dievas pats daro tai, kas yra gera. Mes turime būti kantrūs ir pasitikėti Juo taip, kaip tai darė Marija. Nes tik tuomet mes patirsime Dievo palaimą šiame pasaulyje, kuriame gyvename.

(iii) Ir aš sakau mes, nes Dievas ypatingai rūpinasi savo žmonėmis ir trokšta juos matyti palaimintus. Taip yra dėl Jo sandora paremtų santykių su mumis. Marija giedojo: Jis padėjo savo tarnui Izraeliui, prisimindamas gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams­ Abraomui ir jo palikuoniams per amžius. Dievas visuomet yra ištikimas savo pažadams. Didžioji dauguma tų pažadų yra skirti Jo žmonėms – Senojo Testamento Izraeliui ir Naujojo Testamento Dievo Izraeliui – visiems tikriems Jėzaus Kristaus pasekėjams (Galatams 6, 16).

Dievo pažadai mums yra paremti sandora. Tai reiškia, kad jie yra vieši, įpareigojantys ir amžini (Kunigų 26, 9). Jie yra vieši, nes jie užrašyti Biblijoje, ir bet kas gali juos perskaityti. Jie yra įpareigojantys, nes Dievas negali neištesėti savo pažadų. Ir jie yra amžini, nes Dievas yra amžinas. Taigi maldoje naudok tuos Dievo pažadus. Drąsiai melski Jo palaiminimo. Melskis, kad Jis aprūpintų tave, apsaugotų tave ir kad, žvelgiant į ateitį, suteiktų tau pasitikėjimo net ir tada, kai ji neatrodo šviesi. Melskis... ne dėl to, kad nusipelnei Dievo palaiminimo, bet dėl to, kad Dievas yra maloningas, gailestingas dangiškasis Tėvas. Zacharijas taip pat apie tai giedojo garbinimo giesmėje, kuri užrašyta Luko pirmame skyriuje.

2) Zacharijo garbinimo ir įsipareigojimo giesmė

Šiandien aš kalbu apie Marijos ir Zacharijo giesmes, užrašytas Luko 1-e sk., nes jose gausu tų pačių sutapimų. Kaip Marija, taip ir Zacharijas tapo pilnas Šventosios Dvasios, kai pradėjo giedoti. Jis negalėjo susilaikyti. Dievas į jo lūpas įdėjo žodžius, kurie amžiams išliko mūsų pamokymui. Dar kartą pasiklausykime pirmosios giesmės dalies, kurioje kalbama apie Dievą:

Tebūna palaimintas Viešpats, Izraelio Dievas, kad aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą. Jis iškėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose, kaip nuo senų senovės buvo skelbęs savo šventųjų pranašų lūpomis, jog mus išgelbės nuo priešų ir iš rankos tų, kurie mūsų nekenčia, tuo parodydamas mūsų protėviams gailestingumą ir atsimindamas savo šventąją sandorą, priesaiką, duotą mūsų tėvui Abraomui, jog leis mums, išvaduotiems iš priešų, be baimės Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.

Kaip ir Marija, Zacharijas gieda šlovės giesmę Dievui, kuris mus laimina. Jis mato Dievą kaip Tą, kuris mus laimina. Tai jam padeda pozityviai žvelgti į ateitį, nepaisant to, jog jis yra senas ir gyvena šalyje, kurią užėmė Romos kariuomenė. Zacharijas to nežinojo, tačiau Romos okupacija tęsis dar daugybę metų. O po 70-ies metų nuo Jėzaus gimimo, romėnai visiškai sugriaus Jeruzalę ir jos Šventyklą. Šventykla visuomet simbolizavo Dievo būvimą tarp Jo žmonių. Tačiau ji buvo visiškai sugriauta, ir per du tūkstančius metų jos niekas dar neatstatė.

Bet Zacharijas buvo kupinas vilties. Kodėl? Nes jis žinojo, kad žmonėms, su kuriais Dievas yra sudaręs sandorą, Dievas šiame svarbiame istorijos apsivertimo taške atnešė išgelbėjimą, gailestingumą ir išvadavimą. Visa tai įvyko pagal Dievo pažadus, kurie buvo duoti per praėjusius amžius, kad galėtume be dvejonių Jam tarnauti per visas mūsų gyvenimo dienas šventumu ir teisumu Jo akyse.

O kaip mes Jam tarnausime? Taip pat, kaip ir Zacharijo sūnus Jonas Krikštytojas tarnavo Dievui. Apie gimsiantį sūnų Zacharijas pranašavo: Tu eisi pirma Viešpaties veido Jam kelio paruošti; tu mokysi Jo žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą ir širdingiausią mūsų Dievo gailestingumą, su kuriuo aplankė mus aušra iš aukštybių, kad apšviestų esančius tamsoje ir mirties šešėlyje, kad pakreiptų mūsų žingsnius į ramybės kelią.

Šios eilutės apibūdina Jono Krikštytojo darbą. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir Jono Krikštytojo yra tas, kad Jonas ėjo pirma Viešpaties nutiesti Jam kelią. Tas paruošiamasis darbas jau atliktas. Jėzus jau atėjo. Jis atliko savo darbą. Taigi dabar mes, kaip ir Jonas, galime mokyti žmones pažinti išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą.

Šiandien pasaulyje tiek daug nestabilumo. Žmonės miršta. Vieni praranda darbą, kiti – viltį. Tačiau viso to apsuptyje verta atminti, jog Jėzus Kristus atėjo į žemę išgelbėti nusidėjėlių. Jis atėjo, kad mūsų žingsnius nukreiptų į ramybės kelią. Tame yra mūsų viltis, tame netgi galime atrasti didį džiaugsmą. Meldžiuosi už tave, kad mūsų Viešpats Dievas palaimintų tave tuo džiaugsmu. Pažink Jį kaip Dievą, kuris tave laimina. Amen.

[1] Nuomonė, kad Marija yra be nuodėmės, prieštarauja viskam, ko Biblija moko. Nes, jeigu Marija yra be nuodėmės, tuomet Jėzus už ją nemirė. Bet, jeigu Jis už ją nemirė, tuomet Mariją negali patekti į dangų. Mes į dangų galime patekti tik per Jėzaus kraują, kuris buvo paaukotas už mūsų nuodėmes (1 Jono 1, 7). Jėzus mirė už tikrus nusidėjėlius, o ne už teoriškai be nuodėmės esančią Mariją.