Džiaugsmo, vilties ir ramybės kelias

 Luko 2, 22-35: Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, jie nunešė Jį į Jeruzalę pašvęsti Viešpačiui,­ kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmagimis berniukas bus atskirtas Viešpačiui,­ ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė: Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę. Juozapas ir Jėzaus motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. Simeonas palaimino juos ir tarė Marijai, Jo motinai: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,­ ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,­ kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.

Mes gyvename nestabiliame laikotarpyje. Tikriausiai visi svarstome, kada atsigaus ekonomika, pasibaigs pandemija, karas? Kada grįšime prie įprasto gyvenimo? Esu įsitikinęs, kad mes visi norime sužinoti, kaip geriausia pasiruošti tokiems nestabiliems laikotarpiams mūsų gyvenime. 

Šios dienos skaitinyje mes skaitome apie Mariją ir Juozapą, kūdikio Jėzaus tėvus, kurie kartu buvo bepradedantys naują gyvenimo etapą. Jie ne tik buvo ką tik susituokę, bet taip pat ir buvo ką tik gimusio, bejėgio kūdikio tėvai; vaiko, kuris vieną dieną visam laikui pakeis pasaulį. Jiems teko milžiniška atsakomybė... daug didesnė nei jų įgimti sugebėjimai. Jie turėjo užauginti Dievo Sūnų lyg savo sūnų. Ir tikiu, kad jie gyveno su tuo pačiu klausimu, kaip ir visi nauji tėvai: kaip mes tai padarysim?

Šios dienos skaitinys mums padeda atsakyti į tą klausimą. Iš jo mes sužinome, koks turėtų būti mūsų atsakas į kasdienius iššūkius. Aš meldžiu Dievą, kad ši Marijos ir Juozapo istorija apie kūdikio atnešimą į Šventyklą suteiktų mums įžvalgų, kaip krikščionis gali gyventi pasaulyje, kurio jis nekontroliuoja.

Apipjaustymo ir apsivalymo religinių reikalavimų įvykdymas

Praėjus aštuonioms dienoms po to, kai Marija pagimdė, Jėzus turėjo būti apipjaustytas pagal Dievo įsakymą (Luko 2, 21). Mes nežinome, kur tai buvo atlikta, ir kas Jį apipjaustė. Vieni teigia, jog Marija ir Juozapas atnešė Jėzų į Jeruzalę, kad Jis ten būtų apipjaustytas. Bet Marijai tikriausiai dar reikėjo atsigauti po gimdymo. Taip pat manau, kad Juozapas norėjo kūdikį Jėzų saugiai laikyti namuose ir kiek įmanoma ilgiau. 

Gali būti, jog Jėzų apipjaustė vietinis kunigas, tarnaujantis vietinėje sinagogoje. Įprastai kunigai gyveno savo kaimeliuose ir miesteliuose – pasklidę visoje Izraelio šalyje. Kartą per metus jie vieną mėnesį tarnaudavo Šventykloje Jeruzalėje ir po to grįždavo namo (Luko 1, 5.8.23). Taigi, Juozapui neturėjo būti sunku rasti vietinį kunigą, kuris galėtų apipjaustyti Jėzų.

Praėjus keturiasdešimčiai dienų po Jėzaus gimimo, jo tėvai Jį atnešė į Jeruzalę. Jiems reikėjo įvykdyti kūdikio apvalymo reikalavimus, kurie yra užrašyti Kunigų 12-e skyriuje. Paskaitykime apie tuos reikalavimus. Kunigų 12, 1-8: Viešpats kalbėjo Mozei: Kalbėk izraelitams ir sakyk: ‘Kai moteris pagimdytų berniuką, ji bus septynias dienas nešvari.<...> Aštuntąją dieną kūdikis bus apipjaustytas, bet ji pasiliks dar trisdešimt tris dienas apsivalymui.< ...> Kai pasibaigs jos apsivalymo dienos už sūnų ar dukterį, atves prie Susitikimo palapinės įėjimo metinį avinėlį deginamajai aukai ir jauną karvelį ar balandį aukai už nuodėmę ir atiduos kunigui, kuris tai aukos Viešpaties akivaizdoje ir sutaikins ją su Viešpačiu, ir taip ji bus apvalyta.< ...> O jei neturėtų iš ko ir negalėtų aukoti avinėlio, ims du balandžius ar du jaunus karvelius­ vieną deginimo aukai, o kitą aukai už nuodėmę, ­kunigas sutaikins ją, ir ji bus apvalyta‘.

Tie reikalavimai mums gali skambėti keistai. Kaip izoliacija ir auka gali būti naudinga Marijai ir Jėzui? Anksčiau šios rekomendacijos mums būtų atrodžiusios kvailokos. Bet, išgyvenus COVID-19 pandemiją, mums galbūt lengviau suprasti izoliacijos po gimdymo naudą. Ir Marija, ir kūdikis Jėzus buvo labiau pažeidžiami infekcijų. Taigi, kontaktų su kitais ribojimas buvo proga Marijai atsigauti po gimdymo ir kūdikiui Jėzui sustiprėti.

Bet praėjus 40-iai dienų, izraelitai tėvai turėjo atnešti kūdikį į Šventyklą ir ten aukoti aukas. Juozapui ir Marijai pasisekė, nes nuo Betliejaus iki Jeruzalės jiems reikėjo nukeliauti tik 10 kilometrų. Viešpats norėjo, kad jie ten keliautų. Jis norėjo, kad visi izraelitų tėvai suprastų labai svarbų dalyką: mes visi gimstame nusidėję. Karalius Dovydas apie tai rašė Psalmių 51, 5: Štai aš gimiau nuodėmingas, ir nuodėmėje mane pradėjo mano motina.

Mums tai gali būti sunku suprasti, ypač žiūrint į bejėgį kūdikį. Kaip jis gali būti nusidėjėlis? Juk jis dar tik kūdikis! Ką neteisingo jis galėtų padaryti? Tai yra logiški klausimai. Kūdikis tikrai negali padaryti nieko nuodėmingo. Jis arba ji tiesiog yra per silpni tam. Tačiau Dievas ne apie tai kalba. Jis kalba apie paveldėtą nuodėmę. Taip kaip mes iš savo tėvų paveldime DNR ir genus, taip iš jų gauname ir nuodėmingą prigimtį. Mes nuodėmingą prigimtį paveldėjome iš Adomo ir Ievos – mūsų pirmų tėvų. Mes esame nusidėjėliai, nes jie buvo nusidėjėliai. 

Jėzus nebuvo nusidėjėlis. Biblijoje aiškiai parašyta Hebrajams 4, 15, kad Jėzus, kaip ir mes, buvo visaip gundytas, tačiau nenusidėjo. Nors Jis nenusidėjo, tačiau Jis atėjo į žemę kaip žmonijos atstovas prieš Dievą. Juo būdamas, Jis prisiėmė sau atsakomybę už mūsų nuodėmę. 2-e laiške korintiečiams 5, 21 mes skaitome: Tą, kuris nepažino nuodėmės, Jis padarė nuodėme dėl mūsų. Kadangi Jis atsistojo į mūsų vietą prieš Dievą, su Juo turėjo būti elgiamasi kaip su nusidėjėliu, nors Jis pats nenusidėjo. Auka už nuodėmes Šventykloje rodė į ateityje paaukotą Jo auką už mūsų nuodėmes.

Įprastai auka už nuodėmes buvo avinėlis. Tačiau iš šios dienos skaitinio matome, kad Marija ir Juozapas buvo labai neturtingi. Jie neįpirko avinėlio. Tokiu atveju įstatymas leido aukoti du balandžius. Juos Šventykloje paaukodavo vienas iš kunigų. Kraujo auka vaizdavo Jėzaus kraują, kuris vieną dieną padengs mūsų nuodėmes. Biblijoje parašyta: Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo dovana – amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį  (Romiečiams 6, 23).

Tai mus atveda prie to, kas įvyko toliau. Marija ir Juozapas dar buvo Šventykloje. Netoliese buvo senyvo amžiaus vyras vardu Simeonas. Jis buvo pamaldus vyras, kuris daugybę metų tarnavo Dievui. Kadangi jis žinojo Senojo Testamento pranašystes – įskaitant Danieliaus knygos antroje dalyje esančias pranašystes apie Jėzaus atėjimą – Simeonas žinojo, kad pažadėtasis Izraelio Gelbėtojas turėtų labai greitai ateiti. Kadangi išgelbėjimas ateina iš Dievo, o Šventykla buvo ta vieta, kur Senojo Testamento laikotarpiu buvo žemiškas Dievo sostas, Simeonas dažnai ateidavo į Šventyklą. Jam ten esant, Šventoji Dvasia jį paragino prieiti prie jaunos poros, kuri turėjo šešių savaičių kūdikį, ir jis pradėjo melstis bei pranašauti.

Simeono malda ir pranašystė

Simeono maldą ir pranašystę galima padalinti į dvi dalis. Pirmoje dalyje pasakojama apie džiaugsmą, nes išsipildė Senojo Testamento pažadai. Senojo Testamento laikotarpis baigėsi džiaugsmingai švenčiant. Tačiau antroje Simeono pranašystės dalyje pasakojama, jog Naujojo Testamento istorija prasidės skausme ir kančiose. Kaip tai gali būti?

(i) Senojo Testamento džiaugsmas.

Ar atsimeni, kaip būna  gera, kai užbaigi kažkokį didelį projektą? Panašiai jautėsi Simeonas, kai jis atėjo pas Mariją, Juozapą ir kūdikį Jėzų. Jis praleido visą gyvenimą studijuodamas, laukdamas ir ruošdamasis pažadėtojo Mesijo – Pateptojo, Dievo išrinkto atpirkti Jo žmones -- atėjimui. Paimdamas Jėzų į rankas, Simeonas maldoje taip dėkojo Dievui: Viešpatie, dabar galiu ramiai numirti. Žinau, kad Tavo pažadai, kuriuos skaičiau Tavo šventame Žodyje, išsipildė. Aš šito laukiau. Koks nuostabus Dievas Tu esi, leidai man išvysti šią dieną ir šį kūdikį.

Išsipildžius visos žemės viltims Jėzuje, mes priartėjame prie Senojo Testamento laikotarpio pabaigos. Visas pasaulis, įskaitant pagonis (ne žydų tautos žmones, kurie tuo metu neįėjo į sandora paremtus Dievo šeimos santykius), dabar išgirs apie Dievo sprendimą dėl žmogaus nuodėmės. Tas sprendimas nebus kažkokia akademinė teorija ar religinis ritualas. Ne, tas sprendimas yra Jėzaus Kristaus Asmuo. Jo vardas – Jėzus, kuris reiškia Viešpats gelbsti, nurodo Jo, kaip Gelbėtojo, funkciją. Jis padarys tai, kas neįmanoma  – nuodėmės, kuri mus skiria nuo Dievo, panaikinimą – ne tik įmanomu, bet ir neužginčijamu faktu tiems, kurie Juo pasitiki.

Taigi nekeista, jog Simeonas džiūgavo ir iš jo lūpų liejosi padėka ir šlovė Dievui. Viskas, ko jis laukė, įvyko. Žinoma, pats išgelbėjimo darbas nebus atliktas dar 33 metus. Tik tuomet Jėzus ištars Atlikta! (Jono 19, 30). Tačiau nuo tos dienos buvo judama link neišvengiamos didžios Išgelbėjimo Dienos. Jeigu Šėtonui nepavyko sutrukdyti Jėzaus gimimui – Dievo tapimui žmogumi, tuomet ateityje jis negalės sustabdyti ir Jėzaus mirties bei prisikėlimo. Taigi Simeonas galėjo švęsti, nes pažado laikotarpis baigėsi ir prasidėjo išpildymo laikotarpis.

(ii) Naujojo testamento skausmas.

Nors Simeonas džiaugėsi Senojo Testamento pažadų eros pabaiga, tačiau jo džiaugsme buvo ir perspėjimas. Mes tai matome, kai jis, atsisukęs į Mariją, tarė: Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas,– ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, ­ kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.

Ši Simeono pranašystė turėtų mus priversti sustoti ir susimąstyti apie save. Jis kalbėjo apie tai, kad bus atskleistos daugelio širdžių mintys. Žmonės skirtingai reagavo į Jėzų. Buvo daug tų, kurie Juo sekė. Bet taip pat daug ir tų, kuriems labiau patiko jų tuometinis gyvenimo būdas. Jie atmetė Jėzų bei Jo mokymą. Jie netgi Jo nekentė. Kodėl? Nes jie norėjo gyventi su iliuzija, jog jie vis dar yra savo likimų kalviai. Mes norime kontroliuoti ir viską laikyti savo rankose.

Ar atsimename, ką Šėtonas pasakė Adomui ir Ievai, dėl ko jie nusprendė valgyti vaisių nuo gero bei pikto pažinimo medžio? Jis sakė: jūs būsite kaip Dievas (Pradžios 5, 5). Ta mintis, kad jūs būsite kaip Dievas, yra pagrindinis nuodėmės motyvas. Dievas yra valdžioje. Bet mes to norime. Mes norime būti valdžioje. Tačiau šis Šėtono teiginys yra klaidingas. Nes Biblijoje parašyta: kiekvienas, kuris daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jono 8, 34). Tikra laisvė ateina tik per Jėzų, kuris mus išlaisvina iš nuodėmės galios (Jono 8, 36).

Tačiau daugybė žmonių nenori šios Tiesos. Šėtonui puikiai sekėsi ir sekasi įtikinėti žmones, kad, jeigu priešinsiesi Dievo valdžiai savo gyvenime, tu būsi laisvas. Ir taip šie žmonės vieną dieną atstums Jėzų… atstums netgi nukryžiuojant Jį ant kryžiaus. Tai bus tas kalavijas, kuris pervers Marijos sielą. Vieną dieną ji pamatys savo sūnų nukryžiuotą kaip kokį nusikaltėlį. Jis bus paniekintas ir žmonių atmestas (Izaijo 53, 3). Ir tai sukels daug skausmo Marijai. Jie ne tik atmetė jos sūnų, bet ir Gelbėtoją Jėzų. Jis buvo pati tyriausia Dievo meilės apraiška mums. Kodėl žmonės taip kvailai pasielgė Jį atmesdami?

Mes visi galime rinktis vieną iš dviejų kelių. Vienu atveju -- sekti daugelio tuometinio Izraelio kunigų ir religingų vadovų pėdomis. Jie nusprendė ignoruoti Jėzų, o vėliau Jį ir atmetė. Iš pradžių Jis jiems buvo tik kūdikis, nevertas dėmesio. O ateityje Jis tapo jiems trukdžiu, kurį reikėjo pašalinti. Tačiau, kai jie iš savo gyvenimų pašalino Jėzų, jie taip pat pašalino ir savo pačių amžiną ateitį.

Simeonas buvo kitoks. Jis pasirinko kitą kelią. Jis pažvelgė į kūdikį Jėzų ir suprato, kad žvelgia į Gelbėtoją. Jis žinojo, jog visos jo viltys dėl savo paties ateities taps realybe šitame kūdikyje. Jis buvo kupinas didžio džiaugsmo ir vilties. Jis galėjo ilsėtis ramybėje.

Šis džiaugsmo, vilties ir ramybės kelias yra mums prieinamas Jėzaus Asmenyje. Akimirką Jis buvo bejėgis kūdikis. Bet neapsikvailinkite, nes Jis yra tyras, šventas ir visagalis Dievo Sūnus. Jis yra mūsų viltis ateičiai. Jis vienintelis mums teikia pastovumą šitame nepastoviame pasaulyje. Aš meldžiu, kad kiekvieno iš mūsų santykiai su Jėzumi vis stiprėtų, nes dėka Jėzaus, mes turime viltį.

Dvasininkai

 

Raimondas Stankevičius

+370 655 43678

Rimas Mikalauskas

+370 686 66383

Tomas Šernas

+370 687 56846

Sigita Veinzierl  

+370 681 66661

Frank van Dalen

+370 616 01303

Holger Lahayne

+370 686 60684

Dainius Jaudegis 

+370 686 43344

Artūras Laisis

+370 634 35242

Romas Pukys

+370 650 50302

 

 

         

Senjoratas

 

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13, LT-01118, Vilnius 

Gen. superintendentas

+370 655 43678 

Vicesuperintendentas

+370 686 66383 

Kanclerė

+370 650 19593

 

 

Skaityti plačiau...

Rekvizitai

 

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376