Kun. Holger Lahayne

Kas yra krikščionis? Mūsų trumpame tekste žodžiai „pašaukti“ ir „pašaukimas“ minimi keturis kartus. Jūs „esate pašaukti“, rašo Paulius. Kitame laiške apaštalas panašiai apibūdina krikščionių tapatybę: „jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui“ (Rom 1,6). Krikščionys yra tie, kurie yra Kristuje ir Jam priklauso. Būtent taip ir prasideda reformatų Heidelbergo katekizmas: „[...] ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė“.

Visi krikščionys pašaukti iš tamsybių į šviesą (1 Pt 2,9). Todėl krikščionių tapatybė iš esmės yra viena. Septynis kartus tose eilutėse Paulius mini žodį „viena(s)“. Kadangi yra tik vienas Dievas, yra tik vieno Dievo vaikų šeima, vienas kelias į išganymą, vienas tikėjimas, vienas Kristaus kūnas ir viena Bažnyčia. Tos vienybės raištis irgi yra viena – Šventoji Dvasia. Per Ją krikščionys yra Kristuje ir Jis – juose. Pats Dievas per savo Dvasią jungia mus su savimi ir tuo pačiu tarpusavyje.

Šis raištis yra pats stipriausias, stipresnis už bet kurį kitą junginį šioje žemėje. Tokia buvo ir jaunojo vokiečių teologo Dietricho Bonhoefferio žinia, kai jis 1934 metų vasarą kalbėjo ekumeninėje jaunimo konferencijoje Danijos Fano saloje: „Vienas Viešpaties Kristaus įsakymas“, – ir mes galime pridėti viena Dvasia ir vienas tikėjimas –, mus labiau jungia, „negu žmones gali susieti visi istorijos, kraujo, klasės ir kalbos ryšiai. Visi šie žemiškojo pasaulio ryšiai galioja ir nėra atmestini, bet nėra galutiniai Kristaus akivaizdoje“. Tai reiškia, kad mūsų krikščionių tapatybė yra gilesnė ir tvirtesnė negu tautiniai, pilietiniai ir kultūriniai ryšiai. Nes vienybė su Kristumi yra amžina.

Visa tai sudaro krikščionybės pagrindą. Tai itin tvirti pamatai. Kaip dažnai savo laiškuose, taip pat ir Laiške efeziečiams, Paulius pereina nuo mokymo pagrindų – pirmieji trys skyriai – prie praktinio gyvenimo, prie etikos. Jis ragina ir gyventi, „kaip dera jūsų pašaukimui“. Antroje laiško pusėje net keturiasdešimt imperatyvų aiškiai rodo: kaip krikščionybės pamatai yra labai tvirti, taip stiprūs yra ir reikalavimai krikščionims. Šios Maldos už krikščionių vienybę savaitės kontekste noriu atkreipti dėmesį tik į du šios turiningos pastraipos aspektus ir iškelti du klausimus.   

Pauliaus pirmas nurodymas yra toks: „Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę“; NEV geriau verčia „kantriai, su meile būkite vieni kitiems pakantūs“. Turime pakęsti ne tik savo bendruomenės ar parapijos, bet ir kitų bažnyčių brolių ir seserų silpnumus, klaidas ir keistenybes. Tai tikrai nelengva ir reikalauja nemažai kantrybės.

Tam tikrai reikia nemažai nuolankumo ir meilumo arba romumo. Tais pačiais dviem žodžiais Jėzus Mato 11,29 apibūdina ir save: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“. Neatsitiktiniai Paulius imperatyvų pradžioje ragina elgtis kaip Jėzus Kristus, būti tokio nusistatymo kaip Jis – eiti Išganytojo pėdomis.

Jėzus Kristus nusižemino, net „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2,8). Kas trukdo mus imti iš Jo pavyzdį ir konkrečiai nusižeminus paklausti: Ko galime pasimokyti iš kitų bažnyčių, iš kitų konfesijų, iš kitų religinių tradicijų brolių bei seserų? Jeigu Dvasia tikrai yra viena ir jeigu matome Dvasios vaisius ir kitur, kitose bažnyčiose, tai tiesiog neturime teisės sakyti ar galvoti „Koks man skirtumas? Ko man jais domėtis ? Ir dar mokytis iš jų?“

Ko galime pasimokyti iš kitų krikščionių? Prieš keldami tokį klausimą, pirmiau turime pasižiūrėti į savo silpnas vietas ir trūkumus; turime suvokti, kad ir patys daugelio atsakymų neturime bei neretai stokojame žinių, jėgų ir išminties. Todėl šis klausimas mums visiems metą iššūkį: Galbūt ortodoksai galėtų šio to pasimokyti iš „moderniųjų“ bažnyčių? Ar katalikų bažnyčios „malonės priemonių pilnatvė“ jau reiškia, kad nebėra kur patobulėti? Ar nesutarimai tarp Liuterio ir Cvinglio dėl Viešpaties Vakarienės turėtų liuteronus stabdyti studijuoti Cvinglio raštus? Ar ten tikrai nėra nieko gero? Ar Lietuvos reformatai, didžiuodamiesi 376 savo istorijos sinodais, neturėtų daug ko pasimokyti iš visų tų „netradicinių“ bažnyčių ir bendruomenių? Ir galiausiai visos šios istoriškai dar gana jaunos bažnyčios, kurios atsirado Sąjūdžio laikotarpyje ir vėliau – argi joms nebūtų patartina kartais atsigręžti į krikščionybės Didžiąją tradiciją? 

Trečioje eilutėje Paulius prideda dar vieną svarbų nurodymą: „uoliai sergėkite Dvasios vienybę“. Paliepimo rimtumas ir kategoriškumas stebina: tikrai „stenkitės saugoti“ šią vienybę (NEV); dėkite visas pastangas šiam tikslui, visomis jėgomis dirbkite – darykite ką nors dėl tos vienybės! Žinoma, visų pirma reikia vienybę sergėti vietinėje parapijoje. Bet  juk Dvasios vienybė nesibaigia ties mano bažnyčios durimis. Tad koks mūsų uolumas saugoti Dvasioje egzistuojančią vienybę tarp brolių ir seserų Kristuje iš įvairių bažnyčių?

Sergėti Dvasios vienybę nereiškia ignoruoti skirtumus tarp mūsų. Kai kurie iš jų yra labai rimti; būtų kvaila bandyti juos užglaistyti. Tegul bažnyčios ir bendrijos puoselėja savo konfesinę tapatybę. Mums evangelikams tai net yra išlikimo klausimas. Mes visi turime brėžti savo linijas, t.y. apsispręsti, kur mūsų dalyvavimas neįmanomas ir ko mes negalime kartu nuveikti.

Jeigu norime paklusti Pauliaus įsakymui, vis dėlto turėtume paklausti (tai mano antrasis klausimas): Ar mes, bažnyčių vadovai ir atstovai, ką nors darome kartu? Puikiai bendradarbiaujame Lietuvos Biblijos draugijoje. Kur dar? Man atrodo, kad mes neišnaudojame savo galimybių. Pavyzdžiui, nors ir negalime visada, bet juk galėtume daug dažniau negu dabar kalbėti vienu balsu. Esu įsitikinęs, kad ypač Lietuvoje sutarimai svarbiais teologiniais ir moraliniais klausimais tarp šalies bažnyčių tikrai būtų įmanomi.

Ketvirtoji eilutė pateikia dar vieną priežastį, kodėl turėtume taip elgtis ir stengtis. Čia ir vėl vienas žodis: viltis. Krikščionys yra tie, kurie turi tikrą viltį – tai dar vienas mūsų tapatybės bruožas. Ir šią viltį privalome skleisti. Nes Bažnyčia egzistuoja ne tik dėl savęs. Jos pašaukimas yra, kaip sakė minėtas D. Bonhoefferis, būti kitiems, veikti kitų žmonių labui: žmonėms, kurie vilties neturi ir skęsta tamsoje; ypač dabar, kai plinta nerimas, vienatvė ir nesaugumas. O žvilgsnis į pasaulio galingųjų žaidimus tik patvirtina psalmės žodžius: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Ps 146,3) – į juos juk negalime dėti vilčių!

Todėl šiandien visi paimkime į širdį Pauliaus raginimą sergėti Dvasios vienybę – ne dėl šiltų jausmų ekumeninėje bendrijoje, bet dėl pasaulyje be Kristaus prislėgtųjų ir vargstančiųjų. Juk eilutė prieš cituotą Mato 11,29 mums praneša štai tokius Jėzaus žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“