Jėzus suauga
Luko 2, 39-52: Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo, stiprėjo dvasia, buvo pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su Juo. Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Velykų (ST – Pascha).
Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo. Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs. Jis atsakė: Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių. Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.
Vienas iš didžiausių Biblijos galvosūkių yra tai, kad mes labai mažai žinome apie Jėzaus gyvenimą iki trisdešimties metų. Taip, Biblijoje daug apie Jį rašoma. Tačiau iš 66 knygų, kurios sudaro Bibliją, tik keturios yra skirtos Jėzaus gyvenimui Žemėje.[1] Kodėl Dievas pasirinko būtent taip parašyti Bibliją?
Jono evangelijoje apaštalas Jonas mums padeda rasti atsakymą į šį klausimą. Jo atsakymas susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia jis mums pasako, kad buvo galima užrašyti daug daugiau. Jono 21, 25 apaštalas mums sako: Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti. Buvo galima dar daug visko užrašyti. Bet buvo pavojus, kad bus per daug informacijos. Turėdami daugybę detalių, gali būti, kad mes būtume nepastebėję pagrindinės minties. Taigi Dievas susitelkė ties pagrindiniais dalykais. Jis nusprendė mums papasakoti tik apie faktus, susijusius su mūsų išgelbėjimu.
Kaip Viešpats nusprendė, kas yra svarbu? Jono evangelijoje 20, 30-31 rašoma: O šitie [faktai] surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. Šita eilute mums sakoma, jog Biblijos tikslas yra suteikti atsakymą į svarbiausią mūsų gyvenimo rūpestį – kaip atstatyti santykius su Dievu?
Dėl šios priežasties, nors Biblija ir prasideda mūsų sukūrimo istorija, ten nepraleidžiama daug laiko. Sukūrimas nėra mūsų pagrindinis rūpestis. Mūsų problema yra tai, kas įvyko po to, kai Adomas ir Ieva nusidėjo prieš Dievą. Jie maištavo prieš savo Kūrėją, Gyvenimo Davėją. Taip pasielgdami, jie pasirinko mirtį. Ir per juos mes taip pat pasirinkome mirtį. Taigi dabar mums reikia sužinoti, kaip pakeisti šį siaubingą jų pasirinkimą. Atsakymas yra – tik per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Dėl šios priežasties keturių evangelijų – Mato, Morkaus, Luko, Jono – dėmesys sutelktas į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, o ne į kitas detales.
Kadangi dėmesys yra sutelktas į mūsų išgelbėjimą per Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, Luko evangelijoje yra tik keturiolika eilučių, aprašančių Jėzaus jaunystę. Tai, kas įvyko, kai Jėzui dar buvo tik 12 metų, yra svarbus žingsnis link tos dienos, kai Jėzus, būdamas trisdešimties, pradės savo tarnystę ir, būdamas 33-ejų, ją užbaigs.[2] Taigi, pažvelkime į tai atidžiau.
Jėzus kartu su savo tėvais atėjo į Jeruzalę. Kiekvienais metais, palikę savo namus Nazareto mieste, jie keliaudavo į Jeruzalę, kad ten galėtų švęsti Velykas. Žydų kalendoriuje tai buvo svarbi religinė šventė. Atsidavę žydai jos švęsti susirinkdavo iš visos Romos imperijos (Apaštalų darbų 2,5 ir 9-10). Kodėl? Todėl, kad jos metu buvo garbinamas didis Dievo darbas – Izraelio tautos išlaisvinimas iš šimtus metų trukusios vergystės Egipte.
Prisiminkime iš Pradžios ir Išėjimo knygų studijų, kaip Viešpats išvedė savo žmones iš vergystės Egipte. Viešpats siuntė dešimt bausmių, iš kurių paskutinė buvo Egipto pirmagimių mirtis. Dievas panaudojo šias bausmes prieš egiptiečius, kad stebuklingu būdu išlaisvintų savo žmones iš Egipto valdžios. Tuomet Jis atvedė izraelitus į Pažadėtąją Kanaano žemę. Būtent apie tai ir yra Velykų šventė.
Tai, kaip Dievas išlaisvino izraelitus iš vergystės, tapo mūsų asmeninio išgelbėjimo per Jėzų Kristų vaizdiniu. Jis mus išlaisvina iš nuodėmės priespaudos ir vergystės Šėtonui. Jis mus ištraukia iš Šėtono karalystės ir suteikia amžiną laivę. Kadangi šis Dievo stebuklingas veikimas vyksta per Jėzų Kristų, Juozapui ir Marijai derėjo kasmet atsivesti Jėzų į Šventyklą šios ypatingos šventės šventimui.
Tačiau būtent ši kelionė į Jeruzalę išsiskyrė iš kitų. Jėzui jau buvo dvylika metų. Žydų visuomenėje tai reiškė, kad Jis tapo suaugusiu. Pirmus vienuolika metų Jėzų prižiūrėjo jo žemiškieji tėvai. Bet dabar jis jau turėjo atsistoti ant savo dviejų kojų. Nuo šiol Jam vadovaus Jo dangiškasis Tėvas. Nurodymai Jo tarnystei ateis tiesiai iš dangaus.
Jėzus Šventykloje
Turinti tai omenyje, nekeista, jog Jėzus šį naują savo gyvenimo etapą pradėjo nueidamas į šventyklą pasikalbėti su religijos mokytojais. Tarp jų buvo svarbūs vyrai, kurie vieną dieną nuspręs, ar Jėzus turėtų gyventi ar mirti ant kryžiaus. Nors Jėzus buvo Dievas ir žinojo, kas slypi šių vyrų širdyse ir mintyse, Jis taip pat buvo jaunas žmogus, kuris vis dar mokėsi Tiesos, ir kaip ją pritaikyti.
Taigi, Jėzus buvo šventykloje, sėdėjo tarp mokytojų, jų klausėsi ir klausinėjo. Jis klausinėjo apie Senąjį Testamentą (Biblijos dalį, kurioje aprašomi laikai prieš Jėzaus atėjimą) ir aiškinosi, kaip Rašto žinovai jį suprato. Kiek Senojo Testamento nurodė į Jį kaip Mesiją? Mes nežinome konkrečiai, ką jie diskutavo. Aš būčiau norėjęs jų paklausti: kodėl, kai Jėzus gimė, jie kartu su išminčiais nenuėjo į Betliejų? Juk jie žinojo, kur turėjo gimti Mesijas (Mato 2, 5-6). Išminčiai jiems pasakė apie naktinę žvaigždę, kuri nurodė karaliaus gimimą (Mato 2, 1-2). Ar Jėzus jų paklausė apie tai?
Mes nežinome. Bet aš galiu įsivaizduoti, kad ši keturias dienas trukusi jų diskusija buvo įdomi ir kartais intensyvi. Štai jaunas vaikinas, ką tik tapęs suaugusiu Izraelio visuomenėje, kalbasi su mokytojais, kurie turėtų žinoti daug daugiau už Jį. Bet Jėzus jiems paliko įspūdį. Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais (Luko 2, 47). Net būdamas toks jaunas, Jėzus jau pasižymėjo savo žiniomis, supratimu ir išmintimi.
Jėzus ir Jo tėvai
Tačiau Jo tėvai viso to nesuprato. Jie nerimavo dėl jo... ne iš pat pradžių, bet tikrai jau pirmos dienos pabaigoje. Į Jeruzalę jie atvyko kartu su keleivių būriu. Tikriausiai, jie kasmet į Jeruzalę keliavo su tais pačiais žmonėmis. Daugelis iš jūsų, tikriausiai, lengvai galite tai įsivaizduoti. Jei kasmet, toje pačioje vietoje atostogaujate su tais pačiais žmonėmis, užsimezga draugystės. Taigi, savaime suprantama, jog Jėzaus tėvais galvojo, jog Jis yra su savo draugais.
Kelionė iš Jeruzalės į Nazaretą trunka keturias dienas. Pirmos dienos pabaigoje, Marija ir Juozapas tikriausiai sustojo ir įsikūrė pakelėje. Tada jie ir sunerimo. Jėzus neatėjo vakarieniauti į jų palapinę. Tai buvo labai neįprasta. Jis nebuvo maištingas vaikas. Marija ir Juozapas tikėjosi, kad Jis vakare sugrįš ir padės jiems pastatyti palapinę bei pasirūpinti kitais vaikais.
Bet Jėzus neatėjo. Taigi Marija ir Juozapas pradėjo Jo ieškoti. Pirmiausia jie būtų ieškoję tarp savo grupėje keliavusių žmonių. Neradę – tarp kitų grupių. Paieška tikrai turėjo būti sudėtinga. Kasmet tūkstančiai žydų keliavo į Jeruzalę. O dabar jie visi grįžo namo. Tikriausiai žinote, kaip atrodo atostogų pabaiga. Keliai buvo perpildyti žmonių. Nieko keisto, jog paieška užtruko tris dienas, nes buvo daug vietų, kur Jėzus galėjo būti.
Galiausiai Juozapas ir Marija rado Jėzų. Jis buvo Šventykloje. Jis atrodė puikiai: nesužeistas ir pavalgęs. Galbūt mokytojai galvojo, jog Jėzus gyvena netoli Jeruzalės ir kasdien ateina iš savo namų. Jie nesijaudino. Ir neatrodė, kad Jėzus būtų jaudinęsis. Jis buvo užsiėmęs – sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo. Akivaizdu, jog Šventykloje Jėzus jautėsi kaip namie.
Bet Jo tėvai jaudinosi. Kaip ir bet kurie kiti tėvai, būtų sakę vaikui, kuris pats vienas kažkur nuklydo, jie klausė Jėzaus: Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs. Bet kuriems tėvams būtų natūralu užduoti tokį klausimą.
Bet Jėzaus atsakymas buvo netikėtas. Iš pirmo žvilgsnio, Jo atsakymas netgi atrodo nemandagus. Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose? Originale, graikų kalboje, žodžio reikaluose nėra. Tekste paprasčiausiai parašyta man reikia būti savo Tėvo. Kadangi lietuvių kalboje tai neskamba teisingai gramatiškai, vertėjai pridėjo žodį reikaluose. Taigi, išversta man reikia būti mano Tėvo reikaluose. Tai vienas iš galimų vertimų. Kitas galimas vertimo variantas – mano Tėvo namuose. Abu variantai yra galimi.
Bet, pridėjus žodį reikaluose arba namuose, dėmesys jau nukreipiamas nuo to, kas čia svarbiausia. Lukas nori, kad mes sutelktume dėmesį į du svarbiausius žodžius mano Tėvo. Šiais žodžiais Jėzus savo motinai Marijai bandė pasakyti kai ką labai svarbaus. Jis nebuvo nemandagus. Jis jai priminė tai, ką jos nėštumo pradžioje jai buvo sakęs angelas: Jis bus vadinamas Dievo Sūnumi (Luko 1,32).
Marija suklydo, ji vis dar galvojo apie Jėzų kaip apie savo mažą vaiką. Ir ji taip su Juo kalbėjo, sakydama: Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Bet Jėzui jau buvo dvylika metų. Jis jau buvo suaugęs. Jis nebebuvo po savo tėvų sparnu. Jis pats buvo atsakingas už savo tikėjimą ir už savo elgesį prieš Dievą. Dėl to Jis atsakė: mano Tėvo. Jis perėjo nuo Marijos tiesioginės kontrolės į savo dangiškojo Tėvo priežiūrą.
Kelis ateinančius metus Marijai buvo sunku tai priimti ir suprasti. Kai Jėzus pradėjo pamokslauti, mokyti ir daryti stebuklus, Marija bandė Jo gebėjimą daryti stebuklus panaudoti savo problemoms išspręsti. Jono 2-e skyriuje parašyta apie vestuves, kuriose baigėsi vynas. Marija atėjo dėl to pakalbėti su Jėzumi. Iš Jo atsakymo matosi, jog Jis paaiškino, jog ne dėl to Jis atėjo. Jis jai sakė: O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda (Jono 2, 4). Marija bandė ir toliau būti Jėzaus motina, prižiūrėdama ir kontroliuodama Jo elgesį. Bet Jėzus jau buvo vyras, pats atsakingas už savo tikėjimą ir veiksmus, nebe po jos autoritetu (taip pat žr. Morkaus 3, 31-35).
Tai, kas čia įvyko yra labai svarbu kiekvienam iš mūsų. Šis skaitinys skirtas mums visiems... ir vaikams, ir jų tėvams bei mokytojams. Vaikai, jums reikia labai atidžiai paklausyti, ką aš sakau. Jėzus jums rodo, jog jums reikia ruoštis tai dienai, kai jūs savarankiškai stovėsite prieš Dievą. Tai bus greičiau nei jūs galvojat. Galbūt tai nebus, kai jums sueis dvylika metų. Bet neturėtų būti daug vėliau. Jūs augate fiziškai. Jums taip pat reikia augti ir dvasiškai.
O bažnyčioje esančių vaikų tėvams Dievas štai ką sako: paruoškite tai dienai savo sūnus ir dukteris. Mokykite juos, lavinkite, auklėkite (Hebrajams 12, 6). O tada paleiskite juos… su daug maldos. Jūs neprarasite santykio su jais. Mes tai žinome, nes parašyta, jog Jėzus iškeliavo su jo tėvais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jėzus ir toliau buvo jų pirmagimis sūnus, kuris dirbo kartu su savo žemiškuoju tėvu Juozapu dailidės dirbtuvėse iki tol, kol Jam atėjo metas pradėti savo tarnystę.
Kiekvieno iš mūsų gyvenime ateina laikas, kuomet mes turime asmeniškai išpažinti savo įsipareigojimą Dievui. Tėvams tai nėra lengva diena. Nėra lengva paleisti vaikus. Bet tai yra ir natūralu, ir būtina. Tai galioja ne tik fiziniams tėvams. Tai aktualu taip pat ir tiems iš mūsų, kurie yra tėviškose arba prižiūrinčiose pareigose bažnyčioje. Dievas mums skiria atsakomybę už šios parapijos vaikus. Mes turime juos mokyti būti ištikimiems Biblijai, turime savo gyvenimais rodyti jiems, kaip atrodo ištikimybė ir nuolankumas. Ir tai padarę, mes turim paleisti savo vaikus į Visagalio Dievo rankas. Jis turi būti jų Tėvas.
Po viso to, mūsų geriausias palaikymas yra maldos. Mes galime, netgi privalome, ir toliau prašyti Dievo, kad Jis būtų jiems Tėvas. Niekada nenustokime. Bet meldžiantis, atmink, jog tavęs klauso tavo Tėvas. Jis prižadėjo išklausyti ir veikti, nes tu Jo prašai. Taigi melskimės ne tik už save, bet ir už šiuos mažutėlius mūsų bažnyčioje, kurie, rodos, per greitai auga. O Viešpats, mūsų Dievas, teišgirsta ir teatsako į mūsų maldas. Amen.
[1] 3763 eilutės evangelijose: Mato- 1069, Morkaus- 677, Luko- 1141, Jono- 876. Iš 31000 Biblijos eilučių, tik apie 12% yra apie Jėzaus gyvenimą žemėje.
[2] Kodėl Viešpats laukė iki kol Jėzui sueis 30 metų? Galbūt todėl, kad tokio amžiaus kunigai pradėdavo savo tarnystę (1 Kronikų 23, 3). Taip pat Dovydas, būdamas tokio amžiaus, tapo karaliumi (2 Samuelio 5, 4). Mišna (žydų tradicijos Jėzaus laikotarpiu) mokė, jog: Būdamas 5-erių metų, berniukas gebėjo suprasti Raštą; 10-ies – suprasti Mišną (Įstatymo interpretaciją); 13-os – vykdyti įsakymus; 15-os – Talmudą (rabinišką interpetaciją); 18-os – nuotakos kambarys; 20-ies – siekti karjeros; 30-ies įgijo autoritetą mokyti kitus (pvz.: būti pranašu). Jėzus yra mūsų Pranašas, Kunigas ir Karalius.