Reformatų žinia 

Luko 3,1-4 ir 15-22: Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, buvo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo žodžių knygoje: Dykumoje šaukiančiojo balsas: ‘Paruoškite Viešpačiui kelią, ištiesinkite Jam takus! ... Žmonėms, apimtiems lūkesčio, ir visiems mąstant širdyse apie Joną, ar kartais jis ne Kristus, Jonas jiems kalbėjo: Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti sandalų dirželio. Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: Jis kruopščiai išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Ir dar daug kitų paraginimų jis davė tautai, skelbdamas Gerąją naujieną. Tetrarchas Erodas, Jono baramas dėl Erodiados, savo brolio žmonos, ir dėl visų piktadarybių, kurias buvo padaręs, pridėjo prie jų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi.

Jeigu jums kada nors iškildavo klausimų dėl Biblijos sąsajų su tikrais istoriniais faktais, tuomet jums ypač derėtų atkreipti dėmesį į pirmąsias mūsų skaitinio eilutes. Čia Lukas, kartu ir mokslininkas, ir evangelistas, pateikia mums detalią istorinę ataskaitą apie Jėzaus tarnystės laiką, vietą ir kontekstą. Fantastikos kūrinių rašytojai to nedaro. Savo pasakojimuose jie sukuria išgalvotą pasaulį, kaip kad Tolkien‘o Žiedų valdove ar C.S. Lewis‘o Narnijos novelių serijoje. Tačiau Lukas yra kitoks. Savo evangelijos (Luko 1, 1-4) pirmosiose eilutėse jis mums praneša, kad apie Jėzų jis ėmėsi rašyti tik po nuoseklaus tyrimo. Taigi, jis buvo rūpestingas istorikas.

Luko evangelijos 1-o skyriaus 4-oje eilutėje sakoma, kodėl jis atliko šį tyrimą ir kodėl visa tai užrašė – kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas. Lukas nori, kad tu galėtum pasikliauti Biblija. Jis supranta, kad jau greitai – netgi pirmame Naujojo Testamento amžiuje – atsiras žmonių, teigiančių, jog Biblijoje pilna klaidų, neatitikimų ir prasimanymų (pvz. Mato 28, 11-15). Tam, kad atremtų šitokius kaltinimus, Lukas rūpestingai užrašo daugelio Jėzaus gyvenimo įvykių vietą ir laiką. Kiekvienas istorikas šiuos duomenis gali patikrinti. Jie greitai įsitikins, kad Biblija yra tikrų faktų rinkinys. Tu galite ja pasikliauti.

Tačiau Biblija yra daugiau nei paprastas istorinių faktų rinkinys. Dar svarbiau yra tai, kad ji – glausta žinia mums nuo Dievo. Ji mums praneša ir pataria, kaip mes galime atkurti nutrauktą ryšį su Dievu. Todėl šiandien mes kaip tik ir apžvelgsime tą istorinį momentą, kuomet yra atskleidžiamos esmingiausios šių santykių atkūrimo detalės. Šios detalės įtraukia šiandien apžvelgiamą apeigą, kuria Jėzus pašaukiamas ir paskiriamas tarnystei.

Taip, kaip pas mus bažnyčioje būna ceremonija paskiriant kunigą, taip ir Jėzus specialios ceremonijos metu buvo atskirtas nuo savo gyvenimo kaip dailidė ir paskirtas ypatingam tikslui – tarpininkavimui tarp Dievo ir žmogaus. Šios ceremonijos metu buvo pareiškiama, jog Jis yra ir Žmogaus Sūnus, ir Dievo Sūnus. Jis tapo pilnai žmogumi, kuris atstovauja mus prieš Dievą, ir tuo pačiu metu pilnai dieviškas Dievo atstovas mums. Apžvelkime, kaipgi tai įvyko.

•  Jonas krikštija Jėzų kaip Žmogaus Sūnų.

Iš pradžių mūsų skaitinyje apie Jėzų net nekalbama. Vietoje to, pradedama nuo Jo pusbrolio -- Jono Krikštytojo. Tai atitinka Luko rašymo seką šiuose dviejuose skyriuose. Pirmiausia paskelbiama pranašystė apie Jono gimimą. Tik po to pranašystė apie Jėzaus gimimą. Vėliau mes išgirstame Jono tėvo Zacharijo giesmę. Tada užrašyta Jėzaus motinos Marijos giesmė. Vėliau gimsta Jonas. Ir tada gimsta Jėzus. Tokia yra Luko pateikiama seka.

Laikydamiesi šios sekos, mes dabar priėjome prie abiejų vyrų tarnystės apibendrinimo. Žinoma, Luko evangelijos dėmesio centre bus Jėzus. Bet apie Jėzaus būsimą tarnystę pirmiausia pasauliui paskelbia ir ją pristato Jonas Krikštytojas. Tiesą sakant, vienintelis Jono tarnystės tikslas buvo paruošti Jėzui kelią. Ir to kulminacija buvo Jėzaus krikštas Jordano upėje.

Ką gi šis krikštas reiškė? Mūsų skaitinyje Jono krikštas vadinamas atgailos krikštu nuodėmėms atleisti. Mums taip pat sakoma, kad Jonas ne tik krikštydavo, bet, dar svarbiau, jis skelbė apie šį krikštą. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atgailos krikštą nuodėmėms atleisti. Pati krikšto apeiga nebuvo Jono dėmesio centre. Jono pamokslavimas buvo esminė jo tarnystės dalis. Jonas buvo dykumoje šaukiantis balsas.

Šis dėmesys Žodžio skelbimui yra vienas iš esminių skirtumų tarp Evangelikų reformatų ir Romos katalikų mokymų. Katalikai susitelkia ties Mišių sakramentu – tai yra jų garbinimo pamaldų kulminacija. Tuo tarpu mes, reformatai, laikome Dievo žodžio skelbimą esmine mūsų garbinimo pamaldų dalimi. Mes tai darome todėl, kad mes tikime, jog krikšto ir Viešpaties Vakarienės sakramentai įgyja prasmę ir reikšmę tik per skelbiamą Dievo žodį. Mes tai darome taip pat, nes Jėzus, kuris įsteigė šiuos sakramentus, pats yra vadinamas Dievo Žodžiu.

Ar atsimeni, kaip prasideda Jono evangelija? Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas (Jono 1, 1). Būtent Jo Žodžiu Šventoji Dvasia keičia mūsų širdis. Ir būtent Jo Žodį, krikštydamas žmones, skelbė Jonas. Jis kvietė juos atgailai nuodėmėms atleisti.  Kitaip sakant, jis kvietė juos nusigręžti nuo jų senojo gyvenimo būdo ir atsigręžti į Jėzų – kelią, tiesą ir gyvenimą (Jono 14,6). Nes Jėzuje jie ras atleidimą už savo nuodėmes.

Tačiau, jeigu Jėzus yra Kelias į atleidimą, kam tada Jonui Jį reikėjo pakrikštyti atgailos krikštu? Kuo Jono krikštas buvo naudingas Jėzui? Mes žinome, jog Jėzui nebūtų buvę jokios naudos iš nuodėmių atleidimo. Jis juk neturėjo jokių nuodėmių. Taigi, kokia gi Jėzui nauda iš Jono krikšto? Krikšto metu Jėzus įgijo tapatybę. Jono krikštas Jėzų viešai identifikavo kaip Žmogaus Sūnų. Šis krikštas buvo viešas pranešimas, jog Jėzus yra pilnai žmogus, kuris atstovauja mus prieš Dievą. Jis yra mūsų ambasadorius.

Tikriausiai visa tai skamba pernelyg teoriškai… Kartais teologai Jėzui sugalvoja titulus ir tuomet mums sako, jog tai labai svarbus mokymas. Jums tai būtina žinoti!. Bet kokia mums to skirtumo reikšmė praktiškai – kaip tai daro įtaką mūsų namuose, gatvėje, darbe ar žaidžiant, ar bet kurioje kitoje situacijoje? Kaip žinojimas, kad Jėzus yra Žmogaus Sūnus, gali man būti naudingas praktiškai?

Atsakymą mes galime rasti žodyje identifikavimas.  Jėzus ne tik viešai buvo identifikuotas už mus, bet taip pat Jis asmeniškai susitapatino su mumis. Kadangi nuodėmė dabar neišvengiamai yra mūsų tapatybės dalis, mums reikia kažkokio būdo naujai tapatybei įgyti. Nuodėmė yra lyg didelis, ryškiai matomas randas ant mūsų veido (pvz., Kainas Pradžios 4, 15). Mes negalime to rando ignoruoti. Mes negalime jo atsikratyti. Jeigu kas nors norėtų tave apibūdinti nepažįstamiesiems, jis galėtų sakyti: Žinai, tas su dideliu raudonu randu ant veido. Jo nesumaišysi su niekuo kitu. Ir žmonės akimirksniu supras, kas tu esi.

Nuodėmės randas yra neišvengiamas. Dėl jo mes esame neverti stovėti prieš Dievą. Dėl jo mes taip pat gėdijamės stovėti nuogi ar pažeidžiami prieš kitus. Šis randas turi būti pašalintas! Būtent tai Jėzus ir padaro dėl mūsų  save identifikuodamas Žmogaus Sūnumi. Mes tarsi užsidedame naują veidą. Mums nebereikia gėdingai slėptis nei nuo Dievo, nei nuo kitų žmonių. Kaip sakoma 2-ajame laiške Korintiečiams 3,18: Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas.

Kai esi Žmogaus Sūnaus – Jėzaus – pasekėjas, Jis taip su tavimi susitapatina, jog tu įgyji Jo veidą. Nebelieka tavo nuodėmės dėmės ir gėdos. Tu atspindi Jo tyrumą ir Jo šlovę. Tau nebereikia savęs tapatinti su tuo, kas buvai anksčiau. Dabar tavo tapatybė yra pakeista į šventojo. Dėl to apaštalas Paulius, rašydamas laišką Efeziečiams, jį adresuoja šventiesiems, gyvenantiems Efeze (Efeziečiams 1,1). Tu gali visai nesijausti šventu. Tiesą sakant, gali būti, kad tu ir toliau baisiai nuodėmiausi. Bet jei kiekvieną dieną grįši pas Jėzų, nuoširdžiai gailėdamasis dėl savo nuodėmės, norėdamas keistis, prašydamas Dievo atleidimo ir naujos tapatybės atkūrimo, tuomet tu esi šventasis (-oji). Kodėl? Todėl, kad Jonas Krikštytojas Jėzų pakrikštijo Žmogaus Sūnumi dėl tavęs.

• Šventoji Dvasia pakrikštija Jėzų kaip Dievo Sūnų.

Tačiau tą dieną tai nebuvo vienintelis krikštas. Ar pamenate, kaip žmonės mąstė savo širdyse apie Joną, ar kartais Jonas ne Kristus? Jonas į tai atsakė, kalbėdamas apie kitą krikštą. Šį kitą krikštą atliktų pats Jėzus Kristus: Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis...Jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Tai reiškia, kad nors Jono krikštas yra fiziškai apčiuopiamas ir matomas, Jėzaus krikštas bus dvasinis ir nematomas.

Taigi, tam, kad įrodytų, jog šis nematomas dvasinis krikštas yra tikras, Jėzus pats jį priėmė. Kaip rašoma mūsų skaitinyje: Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pakrikštytas meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido  ant Jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi Aš gėriuosi.

Mums labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip Lukas užrašė šiuos žodžius. Jis sąmoningai apjungė dvejopą Jėzaus krikštą. Pirmiausia, Lukas sąmoningai sugretina Jėzaus krikštą kartu su Jono vykdomu žmonių krikštijimu. Tuomet jis žodžius ir Jėzus buvo pakrikštytas sujungia su  Šventąja Dvasia, nusileidžiančia ant Jo iš aukštybių. Taigi, dvejopas Jėzaus krikštas susidėjo iš Jono atlikto matomo krikšto ir Šventosios Dvasios dvasinio krikšto.

Šventoji Dvasia ant Jėzaus nusileido tarsi balandis. Tai buvo mūsų labui. Šventoji Dvasia neturi kūno. Paprastai mes nieko nematytume. Tačiau Dievas norėjo, kad mes sužinotume, jog krikštas Jo Dvasia yra toks pat tikras, kaip ir Jono krikštas. Todėl balandis tapo matomu to įrodymu.

Tačiau kam Jėzui reikėjo priimti Dvasios krikštą? Dėl tos pačios priežasties, kaip ir priimant Jono krikštą, per kurį Jėzus buvo identifikuotas kaip Žmogaus Sūnus. Taip pat Šventosios Dvasios krikštas identifikavo Jėzų kaip Dievo Sūnų. Būdamas Žmogaus Sūnumi, Jėzus yra mūsų atstovas prieš Dievą. Būdamas Dievo Sūnumi, Jis yra Dievas su mumis ir atneša Dievo palaiminimus mums.

Bet vėl gi mums iškyla klausimas:  Na, ir kas iš to? Tai labai teoriška. Kodėl gi aš turiu žinoti, kad Jėzus yra Dievo Sūnus? O atsakymas į šį klausimą yra kartu ir praktiškas, ir reikšmingas. Pirmiausia, kas padaro Dievą kitokį, nei mes? Esminis skirtumas yra Dievo amžinumas. Tai reiškia, kad Jėzus -- Dievo Sūnus irgi yra amžinas. Taigi, visa, ką mes iš Jo gausime, taip pat bus amžina.

Yra viena nuostabi Biblijos eilutė, kurią aš norėčiau, kad tu įsimintum – 1 Jono 3,1, kur parašyta: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! Štai kas nutinka, kuomet Jėzus perduoda savo krikštą tau. Tu tampi Dievo vaiku. Apaštalas Jonas sako mums, kad visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą (Jono 1,12).

Taigi, praktinis Jėzaus buvimo Dievo Sūnumi pritaikymas yra toks: mes ne tik tampame Dievo vaikais per Jėzų, bet, tapę Jo vaikais, jais būsime amžinai. Tai, ką Dievas mums duoda per Jėzų, negali būti atimta. Tu tampi amžinai saugus savo išgelbėjime per Jėzų, tavo Gelbėtoją, kuris amžinai yra Dievo Sūnus.

Taigi, šiandien mes apžvelgėme dvejopą krikštą: Jonas pakrikštijo Jėzų Žmogaus Sūnumi, o Šventoji Dvasia Jėzų pakrikštijo Dievo Sūnumi. Šie du krikštai mums parodo abu ryšius, kuriais Jėzus buvo susietas su mumis ir dėl mūsų. Jis buvo pakrikštytas Žmogaus Sūnumi tam, kad mes, nuodėmingi žmonės, galėtume įgyti Jo tapatybę kaip Žmogaus be nuodėmės. Taip pat Jėzus buvo pakrikštytas amžinu Dievo Sūnumi tam, kad mes – mirtingi ir suvargę žmonės – galėtume įgyti amžiną savo Dangiškojo Tėvo vaikų tapatybę.

Jeigu tau visa tai vis dar skamba pernelyg teoriškai, tuomet pabandysiu paaiškinti dar taip: pirmiausia, kadangi tu esi susitapatinęs su Jėzumi, Žmogaus Sūnumi, tu iš Jo gavai tiek troškimą, tiek gebėjimus augti šventume. Tu nebesi įklimpęs nuodėmėse ir nesėkmėse. Tu gali įveikti nuodėmę – aišku, ne visiškai šiame gyvenime –, tačiau tu gali tame gebėjime augti. Taigi, jeigu šiandien jautiesi pralaimintis prieš savo nuodėmes ir ydas, atmink, jog tu čia nesi užstrigęs amžinai. Tavo susierzinimas dėl savo nuodėmių ir nesėkmių savaime įrodo, kad Dievas tau jau suteikė troškimą šventėti ir panašėti į Jį.

Antra, kadangi tu susitapatinai su Jėzumi, Dievo Sūnumi, tu gali įgyti ilgalaikę perspektyvą apie tai, kas vyksta tavo gyvenime. Tau nebūtina tapti tobulu šiandien. Tau nebūtinai tučtuojau turi viskas klostytis lyg sviestu patepta. Link pokyčių tu gali judėti nedideliais žingsneliais, suprasdamas, kad esi augantis vaikas, saugus ir Dievo mylimas, visuomet laukiamas Jo namuose. Taigi, aukščiau galvą! Jėzus stovi šalia tavęs. Jis niekada tavęs nepaliks. Telaimina Dievas tavo apsisprendimą gyventi dėl Jo! Amen.