Reformatų žinia  

Jer 32,39-41: ₃₉ Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui, o po jų – savo vaikų gerovei. ₄₀ Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų. ₄₁ Džiaugsiuosi jais, man bus džiugu daryti jiems gera; visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte. Amen.

Kartais mūsų gyvenimą aukštyn kojomis apverčia mums neįprasti, nesuplanuoti, nenumatyti įvykiai. Štai po visų pandemijų, karantinų, COVID‘ų ir nuotolinių bendravimų, atrodo, sugrįžome į kasdienybę, tačiau viskas ne taip paprasta – štai vėl prasidėjo karas, beprasmės žudynės, nesusikalbėjimai, absurdiški pasiteisinimai.

Pradėdamas kiekvieną darbą, planuodamas, žmogus dažniausiai mato jau ir rezultatą – galutinį variantą. Tačiau ne visada pasiseka viską padaryti iki galo, teisingai ir pagal pirminį projektą. Gerai, jei tai šiandienos įvykiai ir agresoriaus planai. Džiaugiamės, kad nepavyksta agresoriui iki galo pasiekti savo planų.

Tačiau dažnai ir visai geri darbai įstringa pusiaukelėje, o kartais net nepajuda iš vietos. Ir tai labai aktualu ne tik pasaulyje, bet ir Bažnyčioje, parapijose. Daug kas žino arba dedasi žiną, kaip reikia padaryti vieną ar kitą darbą, sudėtingą projektą, tačiau, kai reikia imtis darbų, dirbti nėra kam.

Šiandien mes atkeliavome iki XVII Vestminsterio tikėjimo išpažinimo skyriaus, kurio pavadinimas ir tema ypač iškalbinga ir aktuali – Apie ištvėrimą iki galo.

Tik perskaitęs šį skyriaus pavadinimą, iš karto susimąsčiau, kiek daug nepadariau iki galo, kiek daug mes nepadarėme iki galo, kiek žmonės, netgi krikščionys, nepadaro iki galo. Jau nebekalbant apie proceso, darbo įsipareigojimų kokybę. Dažniausia to nebaigto ir nekokybiško darbo priežastis – mūsų menkas tikėjimas, pasitikėjimas savo jėgomis, išmintimi, savo galiomis, bet ne Dievo. Dažnai guodžiamės ir tuo pačiu teisiname save, kad nereikia dėl smulkmenų trukdyti Viešpaties. Verta. Jis Visagalis, Jis ras laiko, parodys teisingą kelią, Jis nukreips ar parodys, kaip padaryti viską iki galo. Ir suteiks jėgų ištverti iki galo.

Vestminsterio Tikėjimo išpažinimas kalba apie amžinuosius Dievo reikalus, apie Karalystės reikalus, apie tai, kaip Jame, mūsų Viešpatyje Jėzuje, Tikėjime išbūti iki galo, iki kol būsime priimti Jo Karalystėn.

Dažnai pamokslaudamas esu minėjęs apie tai, kad tikras, gelbstintis tikėjimas nėra paprastas ir lengvas procesas. Ir tikrai ne tik aš apie tai kalbu. Brangiai kainuojantis tikėjimas! Konfirmantams dažnai akcentuojama, kad jei seminare Ištirk Krikščionybę (taip vadinasi pirmoji mokymo pakopa), o taip pat ištyrę ir savo tikėjimą, nerasite savyje patvirtinimo, nerasite tikėjimo Viešpačiu Jėzumi, nebeikite toliau, neveidmainiaukite, neapgaudinėkite kitų ir savęs.

Tačiau jei įtikėjote ir supratote, kad esate Tie, kuriuos Dievas priėmė savo mylimajame Sūnuje, pašaukė ir pašventino savo Dvasia, niekada galutinai nepraras malonės, bet neabejotinai pasiliks joje iki galo ir bus amžinai išgelbėtas, tuomet turite eiti toliau, turite gilintis, mokytis, priimti ir duoti, sekti ir tarnauti, dirbti ir pasitikėti, prašyti Viešpaties parodyti tikrąjį kelią ir duoti jėgų su Juo keliauti iki galo. Taip mus moko ir ragina pasitikėti apaštalas Paulius laiške Filipiečiams 1,6: Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. Kiekvienas krikščionis turėtų patvirtinti tą patį. Jėzus padarys iki galo tai, ką pradėjo, išpildys tai, ką pažadėjo. Jei kažkas prieštarauja, tuo netiki, tuomet jam dar ne vieta Bažnyčioje, dar anksti, dar toks turėtų maitintis skystu maistu. Tačiau aš pirmiausiai kalbu tiems ir apie tokius, kurie tiki ir neabejoja, apie tokius, kuriems Petras 2 laiške 1sk. 10 eil. sakė: Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite.

Mielieji, mokydamiesi, darbuodamiesi ir tarnaudami Bažnyčioje ir Dievo garbei, taip sutvirtiname tikėjimą ir pašaukimą, ir taip darydami, niekada neapsigausime, nepaslysime, nesuklupsime. Jei suklupsime, juk turime, kas pakelia, juk turime Jėzaus pažadą, kurį šiandien skaitėme iš Evangelijos: Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Jėzus kalba apie savąsias avis, savo sekėjus, tikinčiuosius, išrinktuosius, tuos, kurie pasiryžę eiti su Juo net jei tikėjimas labai brangiai kainuoja. Jėzus duoda pažadą krikščionims – t.y. Kristaus sekėjams, bet tiktai ne krikštytiems pagonims, ne tiems, kurie nutarė dėl viso pikto susitvarkyti – pasikrikštyti, viešai išpažinti tikėjimą ar gauti bažnytinį santuokos palaiminimą – šliūbą. Ir po to pamiršusiems savo bažnytinius pažadus, duotus labai skambiai, džiugiai ir įtikinamai prieš surinkimą. Ar ir prieš Dievą? Juo labiau, pažadas nėra skirtas tiems, kurie pasilieka pasaulyje, kurie nėra Dievo plane ir nėra išrinkti. Taigi, Dievo pažadas nėra visiems, kaip ir išgelbėjimas, kaip ir Dievo Karalystė. Dar griežčiau – Dievo pažadas tik nedaugeliui – Mt 7,14: Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.

Viešpats duoda išgelbėjimą ne už susitvarkymą, ne už tai, kad pakrikštijau savo vaikus, ne už tai, kad ryžausi stoti prieš Dievo surinkimą ir patapau Bažnyčios nariu, netgi ne už tai, kad po to dažnai ir daug aukojau, ėjau Komunijos ir tai dariau nevalgęs, bet tik iš savo malonės, suvereniu sprendimu išrinktiesiems, saviesiems tikintiesiems. Būtent apie tokius Dievo išrinktuosius, tikinčiuosius kalba apaštalas Petras 1 laiške 5 ir 9 eil.: Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu. <...> nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį – sielų išganymą.

Dievo išrinktuosius Vestminsterio išpažinimas dar vadina šventaisiais. Tai tikrai ne tuos, kurie įtakingų bažnyčios hierarchų po ilgų procesų tokiais paskelbti už savo gyvenimo darbus ar tam tikrus stebuklus, bet Dievo išrinktuosius, nuodėmingus, esančius šalia mūsų, dažnai visiškai nepastebimus, tylius ir romius, bet nuoširdžiai tikinčius ir ištikimus, ir ištvermingus savo tikėjime, Kristaus sekėjus.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas atskleidžia, nuo ko priklauso tikinčiojo ištvermė. Dažnai Bažnyčioje mes pastebime uolių tarnautojų tikinčiųjų, į kuriuos sudedame daug vilčių, kurie džiugina Bažnyčios bendruomenę, tačiau daugelis greitai dingsta, daugelio uolumas išgaruoja, tikėjimas slopsta. Ištvermės keliauti Dievo nurodytu keliu nebelieka. Išpažinimas 2 dalyje sako: Šventųjų ištvermė priklauso ne nuo jų laisvos valios, bet nuo nekintamo Dievo Tėvo sprendimo dėl jų išrinkimo ir  Jo amžinos meilės. Taip pat nuo Jėzaus Kristaus nuopelno veiksmingumo ir Jo užtarimo, nuo šventuosiuose pasiliekančios Dvasios bei Dievo sėklos, kad šventieji neabejotinai ištvers iki galo.

Viešpats atskyrė tikinčiuosius ir netikinčius, Viešpats atskyrė Bažnyčią nuo pasaulio, ir nors mes gyvename visuomenėje, kurioje viskas sumaišyta, išpažinimai, tikėjimai, kalbos, žmonės, tačiau tai ilgai nesitęs. Amžinybėje viskas bus idealiai surikiuota ir suskirstyta. Nes Viešpats tai jau padarė. Jau paskyrė, jau išrinko, jau apdovanojo. Tiesa, ne visi tai supranta, pažysta, žino, tiki. Dar S.T. pranašas Jeremijas šiandienos skaitytame skaitinyje skelbė: Sudarysiu su jais amžiną Sandorą, niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera. Į širdį jiems įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų. Džiaugsiuosi jais, man bus džiugu daryti jiems gera; visa savo širdimi ir siela atsodinsiu juos tvirtai šitame krašte. (Jer 32,40-41) Jeremijas kalba apie Dievo Sandorą su tais, kuriems Dievas pažada: Vieną širdį ir vieną kelią duosiu jiems, kad jie mane visuomet garbintų savo pačių labui, o po jų – savo vaikų gerovei.

Vėl mes girdime apie Sandorą, apie Dievo pažadą ir ši pranašystė, šis pažadas negali būti sulaužytas, nes nurodo į Naująjį Testamentą, į Kristaus atperkančią auką. Tačiau ši Jeremijo pranašystė apie Dievo pažadą niekuomet nuo jų nenusigręšiu ir nesiliausiu daryti jiems gera, nenuima žmonių atsakomybės, nes Dievas nurodo ne tik Sandoros privalumus – nuostabias malones, bet ir reikalavimus įdiegsiu pagarbą man, kad jie nuo manęs nesigręžtų. Kai kuriuose vertimuose verčiama įdiegsiu baimę, nes lietuvių kalba neturi aiškaus žodžio, kuris galėtų būti apibūdinamas, kaip pagarbi baimė arba Dievo baimė.

Taigi, Dievas sudaro sandorą, bet duoda ir griežtus reikalavimus -- nuo Jo nenusigręžti, nelaužyti Sandoros. Tuomet Viešpats džiaugsis šiuo pagrindiniu reikalavimu. Tuomet Viešpats išlies savo meilę, savo malonės gausą ant mūsų.

Štai tokie šiedu Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XVII sk. pirmieji punktai, ir jei nebūtų trečiojo, tikriausiai būtų visai paprasta ir daugelis prieštarautų dėl termino brangiai kainuojantis tikėjimas. Visgi trečiasis punktas mus nuleidžia ant žemės, sugrąžina į realybę, į tikrovę, parodo, jog mes vis dar sugedusiame pasaulyje, kuriame vis dar didžiulę įtaką daro pasaulio kunigaikštis: Vis dėlto dėl Šėtono ir pasaulio gundymų, dėl savo sugedimo ir nebudrumo tikintieji gali įpulti į dideles nuodėmes, ir tai gali tęstis kurį laiką. Dėl to jie užsitraukia Dievo nemalonę ir liūdina Jo Šventąją Dvasią, netenka tam tikro malonės saiko ir paguodos, jų širdis užkietėja ir sąžinė tampa nebejautri, jie skaudina kitus, kelia jiems papiktinimą ir sulaukia laikinų teismų. (Vestm. išp. XVII sk. 3 d.)

Ir tikriausiai geriausias biblinis pavyzdys, kai Petras išsigynė pažįstąs Jėzų. Kaip tai įmanoma? Atsisakė savo mokytojo, savo Viešpaties, savo kelrodžio.

Mielieji, mums – nusidėjėliams, išrinktiesiems ir šventiesiems – neužtenka žinoti Sandoros sąlygas, neužtenka žinoti, ką reikia daryti, neužtenka skatinti tai daryti kitus, bet reikia patiems vykdyti. Bet mes nesugebame, nes esame nuodėmingi, silpni ir pasiklydę. Ir nereikia nusiminti, kai įpuolame į negandas, kai Viešpats nebūna mums supermalonus, netgi kai Jis mus pabara. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. (1 Kor 11,32) Taigi, mums reikalingas Gelbėtojas, Jis reikalingas kasdien, mums reikalinga Šventoji Dvasia Guodėja – irgi kasdien, nes mes patys, savo jėgomis, protu ir savo galiomis neišsigelbėsime, nes tik Jėzaus vedami, tik Jo mokomi, saugomi, raginami ir globojami galime eiti ir ištverti iki galo, tik Jėzaus vedami galime sėkmingai pasiekti Dievo Karalystę, todėl melskime, kad Jis mus atgaivintų, pakeltų, vestų, trauktų prie savęs, o paskui ir link Karalystės.

foto: christianity.com