Raktas į vienybę
Pamokslas pasakytas 2026 m gegužės 3 d. pamaldose Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje minint Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios ir Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos Sutarimo patvirtinimo dešimtmetį.
Fil 1,27-2,5: 27 Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu, išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą 28 ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas. 29 Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti, 30 kovojantiems tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.
1 Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, 2 tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. 3 Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save 4 ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. 5 Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.
Prieš dešimt metų Panevėžyje darbo grupė, sudaryta iš bendrijos „Tikėjimo žodis“ ir Evangelikų reformatų bažnyčios atstovų, priėmė „Evangelinių Bažnyčių sutarimą dėl mokymo pagrindų“. Vėliau tais metais Sutarimas buvo patvirtintas abiejų bažnyčių sinoduose. Dokumento preambulė prasideda tokiu sakiniu: „Evangelinių krikščionių tikėjimo vienybė visuomet yra gyvybiškai svarbus klausimas visos Bažnyčios raidai tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.“
Lietuvoje evangelikų vienybė iš tiesų yra „gyvybiškai svarbus klausimas“. Būdama nykštukinė mažuma, evangelikų bendruomenė galės išlikti tik stiprindama bendrystę ir kuo glaudžiau bendradarbiaudama. Panevėžio Sutarimas tam padėjo labai gerą ir tvirtą pagrindą. Ieškant panašaus susitarimo, reiktų grįžti labai toli į praeitį – net iki 1570-ųjų metų, Sandomiero sutarimo. Tada Abiejų Tautų Respublikoje evangelikai liuteronai, reformatai bei čekų broliai sutarė bendradarbiauti.
Dokumento priėmimas – tarsi namo pamatai. O kokia statybos eiga? Sienos po truputį kyla, bet, atrodo, rangovui per daug kitų rūpesčių. Statybvietė nėra apleista, tačiau darbininkų nedaug tesimato. Viena vieta, kur galima džiaugtis, yra Evangelinis Biblijos institutas. Čia vaisingas bendradarbiavimas vyksta bene ilgiausiai. Pernai ir vienas iš reformatų bažnyčios narių šiame institute baigė mokslus, buvo ordinuotas kunigu ir šiuo metu tarnauja Kauno parapijos klebonu.
Kaip būtų galima paspartinti šio namo statybą? Preambulėje rašoma apie „evangelinį tikėjimą Jėzumi Kristumi“, minimas paklusnumas „užrašytam Dievo Žodžiui“ bei nuolankumas. Sutarimas pateiktas „nusižeminimo ir meilės dvasioje“. Apie tokią dvasią ar vidinę nuostatą rašoma ir Pauliaus laiške filipiečiams. Nuo pirmojo skyriaus 27 eilutės – „elkitės kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos“ – iki antro skyriaus 18 eilutės apaštalas pateikia nemažai nurodymų, kuriems mes ir šiandien turėtume paklusti.
Sutarimo preambulėje randame raktą į evangelinio tikėjimo žmonių vienybę – nuolankumą. O kaip tapti nuolankiu? Paulius sako: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (2,5). Jėzus apie save taip kalbėjo: „aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29). Jėzus buvo nuolankus, kadangi Jis „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (2,8). Antrasis Trejybės Asmuo, Dievo Sūnus, įsikūnijo, tapo „panašus į žmones“. Turėdamas „Dievo pavidalą“, priėmė „tarno pavidalą“ (2,6–7) – tai tikras nusileidimas žemyn.
Nuolankumas yra vienas iš evangelikų tapatybės kertinių akmenų – juk evangelikai yra Evangelijos žmonės! O kad priimtų Evangeliją, žmogus turi nusižeminti. Kiekvienas turi suprasti, kad stovi ne ant aukštesnės moralinės pakopos, kad yra nusidėjėlis ir stokoja Dievo garbės. Nuolankumas nėra savęs paniekinimas; tai yra tikrovės pripažinimas – savo vargo Dievo akivaizdoje suvokimas. Tikėti reiškia ateiti pas Jėzų visai tuščiomis rankomis, pripažinti savo dvasinę stoką, net bankrotą, bei tikėti, kad Jėzus yra vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant. Tad tikras, gelbstintis tikėjimas neatsiejamas nuo nuolankumo.
Girtis net savo tikėjimu nėra prasminga. Mažajame katekizme M. Liuteris rašo: „Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie Jo artintis...“ Trumpiau: tikiu, kad negaliu tikėti; arba Biblijos žodžiais: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24) Nuolankumas skatina pripažinti, kad iš savo jėgų aš net tikėti neįstengiu; kad net tikėjimo turiu nuolankiai prašyti ir laukti, kol jis bus padovanotas. Todėl evangelikai brangina Pauliaus eilutes iš Laiško efeziečiams, kurios išreiškia Sola fide ir Sola gratia: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų“ (Ef 2,8–9).
Žemėje Jėzus tikrai buvo „žemas“ (kaip irgi galima būtų išversti tapeinos, „nuolankus“, Mt 11,29); Jis ištikimai vykdė Dievo valią, visada Jam pakluso, nuolat žvelgė į viršų, į Tėvą. Bet Jo žvilgsnis krypo ir žemėn, aplinkui, į žmonių reikmes ir vargus. Kartais Jėzus griežtai peikdavo to meto religinį elitą; bet būtent dėl to, kad jie laikė save geresniais, kaip antai vienas fariziejus palyginime: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Lk 18,11). Jėzus niekada neniekino žmonių ir nežvelgė į juos iš viršaus.
Kiekvienas tikintysis taip pat atsiduria ant žemutinės pakopos, kai atsistoja greta savo Gelbėtojo, kuriam noriai ir džiaugsmingai tarnauja. Jeigu tikrai suprantame Evangeliją, savo vargo dydį ir Dievo dovanos grožį, tada tiesiog nelieka vietos „tuščiai puikybei“ (2,3). Tada mūsų žvilgsniai krypsta – kaip ir Jėzaus – į viršų ir aplinkui mus.
Nuolankumas žymi ne tik įtikėjimą, krikščioniškojo kelio pradžią, bet ir tikinčiųjų tolesnį mokinystės kelią. Įtikėję, mes nenuskrendame tiesiai pas Dievą, o liekame čia, žemėje, mokytis mąstyti kaip Jėzus („mąstykite kaip Kristus Jėzus“, 2,5, NEV) ir panašėti į nuolankųjį Dievo Sūnų. Kuo labiau augame tikėjimu, tuo geriau suprantame, kad gyvename nepaliaujamai kovodami su ydomis; kad stovime ant šventumo ir mokinystės menkų pradmenų laiptelio. Jeigu suvokiame šią padėtį, lengviau priimsime Laiško filipiečiams antrojo skyriaus trečios ir ketvirtos eilutės iššūkį: „nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“.
Abi sakinio dalys, abi eilutės, eina kartu ir paaiškina viena kitą. Laikyti kitą aukštesniu nereiškia jį matyti gabesniu, brandesniu ar dorybingesniu (kartais taip ir yra, o kartais ne). Tai reiškia atsižvelgti į žmogaus poreikius. Raktas į šią mintį yra „tarno“ sąvoka, minima 2,7. Jėzaus laikais tarnas turėjo savininką, į kurį privalėjo žiūrėti iš apačios. Savaime aišku, kad tarnas tarnaudavo jo naudai ir tenkindavo jo poreikius. Tad jei Jėzus Kristus atėjo žmonėms tarnauti ir suteikti naudą, kodėl gi ir mums to paties nedaryti? Kiekvienas tikintysis asmeniškai raginamas pirmiau žiūrėti kito naudos.
Tai galioja visų tikėjimo brolių ir seserų tarpe, kiekvienoje vietinėje bendruomenėje, visoje sąjungoje, bendrijoje ar sinode. Evangelijos žmonių esama ne vien tik mano bažnyčioje. Nurodymą „žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ reikia taikyti ir santykiams tarp bažnyčių. Žinoma, nelabai prasminga būtų eiti pas Vilniaus katalikų arkivyskupą ir klausti, ar nereikia jiems mūsų, evangelikų, pagalbos? Bet tie, kurie tikrai gerbia Rašto aukščiausiąjį autoritetą ir net sutaria dėl Evangelijos mokymo pagrindų, argi jie neturėtų paklausti „nusižeminimo ir meilės dvasioje“: kaip mes, reformatai, galėtume būti jums, evangelinių bažnyčių žmonėms, naudingi? Ir kuo jūs galėtumėte mums padėti?
C.S. Lewiso knygoje Tiesiog krikščionybė vienas skyrius vadinasi „Didžioji nuodėmė“. Autorius sako, kad puikybė ir išdidumas yra „pagrindinė yda“ ir „didžiausias blogis“; puikybė „ateina tiesiai iš pragaro“, tai „dvasinis vėžys“, kuris naikina ir meilę, ir protą. Ši yda „pati yra priešiškumas“, nes puikybė nesidžiaugia kitų laimėjimais, o patiria malonumą „tik turėdama daugiau negu kitas“. Tikrasis nuolankumas visuomet teikia džiaugsmą – dėl savo ir kitų laimėjimų. Todėl Paulius mini džiaugsmą (2,2). Dėl tos pačios priežasties ir Lewisas skyrių užbaigia tokiais išmintingais sakiniais apie nuolankų ir linksmą žmogų:
„Nemanykite, kad jei sutiksite tikrai nuolankų žmogų, jis bus toks, kokį daugelis šiandien vadina ‘nuolankiu’: jis nebus šleikštus pataikūnas, nuolat jums kartojantis, kad jis, žinoma, yra niekas. Tikriausiai apie jį pamanysite, jog tai linksmas ir protingas žmogus, kuris iš tikrųjų domėjosi, ką jūs jam sakote.“ Nuoširdžiai domėtis kitais, ypač tikėjimo broliais ir seserimis, ir paklausti juos, ko jiems reikia ir kaip galime jiems padėti, džiugina ir suteiks mums dar daugiau džiaugsmo.
Šiandien kartu švęsime Viešpaties Vakarienę. Jėzus savo karalystę dažnai vaizduodavo kaip vestuvių puotą. Vakarienė simboliškai parodo, kad ši puota jau prasidėjusi. Vietų ypatingai nusipelnusiems prie Jėzaus stalo nėra, tuščios puikybės apimtieji čia nepatenka. Prie šio stalo kviečiami Evangelijos žmonės – elgetos, ir toliau nuolankiai tiesiantys savo tuščias rankas ir noriai priimantys Jėzaus dovanas. Ateidami prie Vakarienės stalo parodome, jog esame nuolankūs ir džiaugsmingi žmonės, nes Jėzus trokšta būti su mumis savo Dvasia, kviesdamas džiaugtis Jo išganymu. Būkime linksmi ir džiaukimės vieni su kitais (plg. 2,18); tuomet juo lengviau bendradarbiausime Evangelijos labui (plg. 1,5).