Mk 1,10-11: ₁₀Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. ₁₁Ir iš dangaus pasigirdo balsas:  „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Mielieji tikėjimo namiškiai, sveikinu sulaukus Sekminių sekmadienio! Dar vienos, labai svarbios, bažnytinės šventės. Dar vieno Viešpaties sekmadienio. Dažnai ši diena minima kaip krikščionių Bažnyčios gimtadienis, kaip Jos įsteigimas. Ir tai teisinga. Bet tik iš dalies. Jei labai nesigiliname. Nes toks atsakymas paprastesnis.

Panašiai kaip su Reformatų Bažnyčios atsiradimu, įsteigimu ar net registravimu. Ypač kai šventėme Reformacijos jubiliejų. Diskusijose ar tik pokalbiuose su įvairiais oponentais kartais iškyla klausimas: tai kada jūs, reformatai, atsiradote? Suprask: mes tai seniai buvome, arba visada buvome, arba taip seniai, kad galima sakyti, jog visada; o jūs – reformatai, liuteronai ir kiti evangelikai – naujai susikūrusios, naujai atsiradusios religinės bendruomenės. Be gilių šaknų ar bent su ne tokiomis giliomis, kaip mūsų. Ir net iš reformatų ar kitų evangelikų galima išgirsti lyg ir visai nekaltą ar atrodantį nekaltai atsakymą – atsiradome prieš 500 metų. Tiesa, dabar jau beveik 510 metų praėjo. Nuo Reformacijos pradžios. Jei tiksliau – nuo to momento, kai Martynas Liuteris prikalė savo garsiąsias tezes prie Vitenbergo bažnyčios durų. Labai aišku, paprasta ir gal nebereikia daugiau gilintis? Taip paprasčiau. Bet ar teisingiau? Visi tikriausiai girdėjote sakant: Tiesa slypi detalėse. Jei tos detalės teisingos. O jei – ne visai? Jei įmaišoma truputis melo? Ar jei nutylima tiesa? Ar visuma nesuteršiama? Ar ta tiesa netampa melu? Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? – moko Paulius 1 Kor 5,6. Arba pakeičia esmę.

Pirmiausia grįžkime prie Reformacijos. Labai abejotina, kad 1517 metais teologijos daktaras, universiteto profesorius Martynas Liuteris, paėmęs plaktuką, vinimis prikalė Tezių lapą prie bažnyčios durų. Panašu, kad ši detalė pagrąžinta. Ne visai teisinga. Kad paskelbė – neabejotina. Toliau – ar tikrai tai yra Reformacijos pradžia? Kad aiškus atskaitos taškas – taip, tačiau Reformacijos pradžia galima būtų laikyti ir kitus įvykius. Arba bent Reformacijos ištakomis – ir Jano Huso veiklą, ir Viklifo.  Arba gal Cvinglio mažiau žinomų tezių paskelbimas. Vėl detalės.

Grįžime dar – kaip ten su reformatų atsiradimu? Ar prieš 500 metų? Jei žiūrėsime tik į ne visada tikslias ir teisingas detales, galime likti suklaidintais. Ar iki daugumos pripažintos Reformacijos pradžios datos nebuvo reformatų? Arba reformatiškai mąstančių? Tikrai buvo! Jau minėjau iškiliausius. Ir kankinius. Ar tuometinis reformatorių siekis buvo pakeisti teologiją ir ideologiją, tuo metu vyraujančią katalikybę? Ne! Pirmiausia buvo siekis gydyti sergančią Bažnyčią. Buvo pasiūlytas metodas – grįžti prie ištakų. Gydyti vaistais, gal chirurgine intervencija, bet jokiu būdu ne numarinti, bet sugrąžinti prie krikščionybės ištakų, prie Dievo Žodžio. Nes tuo laikmečiu buvo aiškiai nutolta ir nuo krikščionybės esmės, ir nuo Dievo mokymo, ir nuo Šventojo Rašto. Taigi, detalė, kad reformatai atsirado su Reformacija – neteisinga. Reformatai, reformatoriai ir juos palaikantys evangelikai buvo ir iki Reformacijos, tik jie nesitaikstė su nutolimu nuo Dievo Žodžio, nuo Tiesos šaltinio, bet siekė grįžti ir kitus tikinčiuosius sugrąžinti į Tiesos kelią. Arba nenusuko į klystkelius net baisiai nukentėdami. Taigi, reformatai arba krikščionys buvo ir iki Reformacijos. Nuo ištakų, nuo krikščionybės pradžios. Tiesa, ne visai tokiu pat vardu, pavadinimu.

Dabar jau grįšime prie Sekminių, prie šiandien minimos krikščioniškos šventės. Ką ji simbolizuoja? Bažnyčios gimtadienį? Taip. Bet ne tik tai. Gimtadienis – tai viena, nors ir svarbi detalė. Tačiau kita, tikriausiai, dar svarbesnė – tai Šventosios Dvasios atsiuntimas. Būtent per Šventąją Dvasią ir gimė krikščionys, Bažnyčia, tikėjimas.

Dievo atsiųsta Šventoji Dvasia – tolesnių, nepaprastai svarbių įvykių priežastis. Taip pat ir krikščionių Bažnyčios sukūrimas – gimtadienis. Ir Krikštas, ir Jėzaus Kristaus veikla bei palikimas – Šventoji Dvasia, Guodėja ir Globėja.

Jn 14,26: o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.

Šiandien skaityta Evangelijos pagal Morkų eilutė – įvykiai iš karto po Kristaus Krikšto. Dangiškasis Tėvas per Šventąją Dvasią kalbėjo Sūnui: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. Labai svarbūs žodžiai Jėzui. Tai įgaliojimas, pavedimas, paskyrimas misijai – pakeisti pasaulį, išgelbėti savuosius, sugrąžinti prarastuosius, nes visi, be išimties – nuodėmingi: Rom 5,12: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.

Bet Kristus nugalėjo nuodėmę, nugalėjo mirtį, nugalėjo šėtoną. Mes –  ne. Nes mes vis dar abejojame, vis dar bandome surasti aukso vidurį – norime būti Kristaus, bet ir, dėl viso pikto, dar pabūsime pasaulio. Norime būti Dvasios vedami, bet vis šėtono gundymams pasiduodame. Vis dėl tos pačios priežasties – esame silpni, sugedę ir nuodėmingi. Ar pripažįstate tai? Ar sutinkate?... Jei taip, tuomet nebetoli dugnas. Ir greit atsispirsime, kilsime į viršų, link Karalystės, link teisumo. Nuodėmingumo pripažinimas – pirmas žingsnis link dieviškojo teisumo. Didžiausia žmogaus bėda, kai jis tiki, jog nenusidėjo, jog yra teisus prieš Dievą.

Pirmieji teisumo žingsniai, pakilus iš duobės dugno, nukreipti žvilgsnį į dangų, panašiai kaip šiandienos skaitinyje – Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Tėvo žodžiai, skirti Jėzui, perduoti per Šventąją Dvasią. O mes tikime, jaučiame ir žinome, kad esame Jėzaus gyvosios Bažnyčios nariai, Jėzaus kūno dalimi, Šventosios Dvasios veikimu atgimę, atgailaujantys ir kylantys iš nuodėmingumo liūno. Nors vis dar silpni, vis dar klystantys, bet Tėvas čia nemato kaltės. Arba neįskaito nuodėmės: Gg 4,7: Visa tu graži, mano meile, nėra tavyje dėmės. Galima tai suprasti kaip mylinčio jaunuolio žodžius mylimajai. Arba nebūtinai jaunuolio. Bet mes juk puikiai žinome, kad Tėvas nemažiau myli savo Bažnyčią, savo surinkimą, savo išrinktuosius. Todėl tai Jo žodžiai ir Bažnyčiai. Per Dvasią, kaip ir Jėzui po Jo Krikšto per Šventąją Dvasią: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. Ne tik Jėzui skirti žodžiai, bet ir Jo Bažnyčiai, nes visi nuoširdūs tikintieji, krikščionys, Dievo sekėjai ir liudytojai, išrinktieji Tėvo mylimi, aprengti Kristaus teisumo rūbu, apgaubti Jo nuopelnais, ir Tėvas gėrisi savaisiais, kai žvelgia savo šventomis akimis. Todėl nurodo kelią, ir tik tokį, o ne kitokį, per Šventąją Dvasią – Krikštą ir visišką atsidavimą Kristui: Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Žodžiai „vos tik“, kitur verčiama „tuo metu“ arba „iš karto“, nurodo ne būtinai minimalią laiko trukmę, bet ir Dievo plano išsipildymo nekintamumą, užtikrintumą, visišką teisumą, ir tuo pačiu primena Dievo Dvasios paruoštus teisumo kelius liudijimui, skelbimui ir tarnavimui. Po Krikšto Sūnus siunčiamas gelbėti pasmerktųjų. Šiais laikais po Krikšto – jei tai sąmoningas Krikštas arba Krikšto Sandoros patvirtinimas Konfirmacijos metu. Taigi, gal ne tą pačią akimirką, ne „vos tik‘ ar „iš karto“, bet tikrai neišvengiamai ir pagal aiškų Šventosios Dvasios vedimą ir supratimą.

Šios eilutės dar yra nuostabios tuo, kad patvirtina Dievo Įstatymo, Jo tvarkos – apčiuopiamų ir materialių nurodymų bei Dievo Dvasios veikimo ir supratimo, pajautimo – dvasinių išgyvenimų, jausmų bendrumą, suderinamumą, būtinybę ir neišvengiamumą.

Liudijimas ir tarnavimas be dvasinio supratimo ir noro tą daryti – neįmanomas. Ar gali būti Bažnyčios, parapijos nariu tas, kuris tvarkingai išpildo visus Įstatymo reikalavimus – formalias bažnytinės tvarkos nuostatas, bet netiki ir nepasitiki Šventosios Dvasios veikimu? Be abejo, negali. Nebent formalus, „popierinis“ ar „šventinis“. Nes taip mama, žmona ar močiutė liepė. Bet Paskutiniame teisme mums advokatu nebus nei mūsų artimiausieji giminės, tėvai ar seneliai, nei kunigai ar kiti mūsų autoritetai. Ten mus sutiks Tesusis Teisėjas ir Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“. Ir kitas klausimas – apie suderinamumą: ar gali nuoširdžiai tikintis, dievotas krikščionis, Šventosios Dvasios atgimdytas, Dievo surinkimo narys nevykdyti Bažnytinės tvarkos nuostatų, nevykdyti Įstatymo nurodymų? Vėlgi, be abejo – ne! Mylintis Kristų, myli ir Jo surinkimą arba yra Kristaus Bažnyčios narys – Kristaus kūno dalis.

Taigi, Šventoji Dvasia yra vienijanti, guodžianti, globojanti. Sekminės irgi – tai Šventosios Dvasios ir Gyvosios Kristaus Bažnyčios vienybės simbolis, tvirtumo ir teisumo, sąžiningo atsidavimo Kristui ir Bažnyčiai patvirtinimas, Įstatymo raidės ir dvasinių sąžinės reikalavimų suderinimas.

Bet jei atskirtume Įstatymo raidę nuo Dvasios veikimo, nei vienas, nei kitas naudos nebeduotų. Pavyzdys Apd 16,14: Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams. Taigi, Paulius skelbė Dievo Žodį išoriškai, o Viešpats atvėrė jos širdį.

Ir dar vienas nuoseklus Pauliaus išaiškinimas apie Evangelijos skelbimo efektyvumą Rom 10,14-16: ₁₄ Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! ₁₅ O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta:  Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną! ₁₆ Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu? Ir 17-oji, nuostabi,  viską apibendrinanti eilutė ₁₇ Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.

Viena iš reformatų tikėjimo knygų – Antrasis šveicariškasis išpažinimas IX sk. 9 dalyje moko, jog Atgimstant protas Šventosios Dvasios apšviečiamas, kad suprastų Dievo paslaptis ir valią. O pati valia ne tik pakeičiama per Dvasią, bet ir apdovanojama gabumais, kad pati norėtų ir galėtų siekti gėrio. Rom 8,5-6: ₅ Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais, o kurie gyvena pagal Dvasią – Dvasios reikalais. ₆ Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Bet niekad negalima apsiriboti tik Dvasios pajautimu, savo dvasinius jausmus reikia patikrinti Dievo Žodžiu, nes vėl gi S.T. Pranašas Jeremijas moko 31 sk., 33 eil.: Įdiegsiu jiems savo Įstatymą, įrašysiu jį jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Ir dar Išpažinimas tame pačiame skyriuje primena apaštalo Pauliaus laiško Filipiečiams pamokymus 1,29: Jums suteikta malonė dėl Kristaus ne tik jį tikėti, bet ir dėl jo kentėti, ir dar Fil 2,13: “<…> Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!

Ir baigdamas šiandienos Sekminių dienos apmąstymą, pacituosiu dar vieną II-ojo šveicariškojo išpažinimo pamokymą iš XVI sk. 2 d. apie Tikėjimą: Tačiau šis tikėjimas yra tikra Dievo dovana, kurią tik Dievas iš savo malonės dovanoja išrinktiesiems savo nuožiūra – kada, kam, ir kiek Jis nori; ir daro tai per Šventąją Dvasią, Evangelijos skelbimą ir ištikimą maldą. Be to, šis tikėjimas  auga; ir jeigu jis nebūtų duotas Dievo, apaštalai nebūtų sakę: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk17,6)

Mielieji tikėjimo namiškiai, krikščionys, reformatai, melskime Dievo, kad per Šventąją Dvasią sustiprintų mūsų tikėjimą, kad, Dvasios vedami, suprastume Jo norus, kad pataikytume į teisingą – Dievo kelią, kad suprastume Evangelijos Žinios prasmę, naudą, grožį ir jėgą. Nes ir apaštalas Paulius Rom 8,16 patikina: Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. Amen.