Kun. Holger Lahayne

2 Samuelio 12

Kodėl mums Biblija yra reikalinga? Kam ją studijuoti? Juk apie Dievą, pasaulį bei mus pačius ir be jos galėtume sužinoti daug dalykų. Iš tiesų Dievas apsireiškia ir per kūriniją. Vis dėlto Dievo užrašytas žodis, Biblija, yra būtinas. Nes jis, kaip rašo Jonas Kalvinas, „atstato mūsų sumišusias žinias apie Dievą į teisingą tvarką, išsklaido tamsą ir aiškiai parodo tikrąjį Dievą“ (Inst. I,6,1).

Sumišusios yra ir mūsų mintys apie nuodėmę, nes esame linkę nepakankamai įvertinti jos rimtumą. Iš patirties visi žinome, kad šiame pasaulyje ne viskas yra tvarkoj; pripažįstame, kad patys nesame tobuli. Tačiau, vis dėlto, manome, kad nuodėmė – tai visų pirma kitų problema, blogesnių už mane, tikrų nusikaltėlių. Sumišusios taip pat yra ir mūsų mintys apie malonę, nes esame linkę nepakankamai įvertinti jos galią. Dažnas galvoja, kad Dievui nesunku būti jo atžvilgiu maloningam: juk bent šiek esu to vertas, nes stengiuosi dorai gyventi. Štai visokie žudikai, monstrai ir pabaisos – šitie tai tikri blogiečiai; jie toli nuo Dievo gailestingumo ir jokia, net pati galingiausia malonė, jiems negalėtų padėti.

Biblijos istorijos atstato į teisingą tvarką ir šias sumišusias žinias apie žmogaus nuodėmę bei Dievo malonę. Istorijose pamatome, kad nuodėmė yra žymiai rimtesnė bei apgaulingesnė negu paprastai manome; o malonė yra galingesnė ir nuostabesnė negu įsivaizduojame. Antrosios Samuelio knygos skyriai apie Dovydo nuodėmę bei atgailą mus ko puikiausiai viso to pamoko.

Pirmoje eilutėje skaitome, kad pats Dievas „nusiuntė pranašą Nataną“ pas karalių Dovydą. Kas gi buvo atsitikę vienuoliktame skyriuje? Karalius Dovydas nedalyvavo savo kariuomenės žygyje prieš amonitus ir pasiliko Jeruzalėje. Vieną dieną nuo rūmų stogo jis pamatė kito namo kieme besimaudančią moterį vardu Batšeba. Dovydas ją pakvietė pas save ir su ja permiegojo; taip ji tapo nėščia. Bet Batšeba turėjo vyrą, karininką Ūriją. Karalius nusprendė svetimavimą paslėpti ir pasikvietė Ūriją iš fronto į Jeruzalę. Nors paragintas, šis negrįžo pas žmoną į namus. Planas A – suvesti Ūriją su žmona ir pateikti vaiką kaip Ūrijos – žlugo. Planas B: Dovydas nusprendė Batšebos vyrą pašalinti. Jis įsakė kariuomenės vadui Joabui viską padaryti taip, kad Ūrija atsidurtų mūšio priešakyje ir žūtų. Taip ir įvyko. Dovydas vedė našlę Batšebą ir susilaukė to su ja pradėtojo vaiko.

Dovydui pavyko viską ‘sutvarkyti’ – jeigu nebūtų dar vieno veikėjo. 11 skyrius baigiasi taip: „Bet darbas, kurį Dovydas padarė, buvo nedoras Dievo akyse“ (27 eil.). Dovydą matė Dievas. Pats karalius – kol kas – jokio nedorumo savo veiksmuose nematė. Bet Dievas ne vien tik matė, tačiau ir veikė: pranašas Natanas Dovydui pirma papasakoja istoriją, o po to išaiškina ir pritaiko prie monarcho padarytų nuodėmių. Dovydui atsiveria akys, jis supranta savo kaltę, atgailauja ir išpažįsta: „nusidėjau Viešpačiui“. O Natanas Dovydui: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę“ (13 eil.). 

Dvyliktame skyriuje sužinome apie nuodėmės esmę, nusikaltėlio teismą, malonės galią ir nuodėmių pasekmes.

Nuodėmės esmė

Natanas papasakoja Dovydui trumpą istoriją. Turtuolis, kuris turi „labai daug avių ir galvijų”, atima iš skurdžiaus mylimą ir vienintelę avelę ir pateikia svečiui valgyti. Turtulio padaryta neteisybė akivaizdi. Suvokdamas, kad turi tokią galią, turtuolis šaltakraujiškai atima skurdžiaus turtą ir griauna jo gyvenimą. Vos kelių eilučių istorija išryškina svarbius nuodėmės bruožus: meilės stoką, visišką egoizmą ir prievartą.

Bet tai dar ne viskas. Nuo septintos eilutės skaitome, kaip Natanas perduoda paties Dievo žodžius ir pritaiko istoriją Dovydui. Sužinome, kad turtuolis ne tik elgėsi neteisingai. Jo smerktini veiksmai kilo iš neteisingos, sugadintos motyvacijos. Apie šią vidinę nuostatą iš karto kalba pats Dievas (7–8 eil.): tu, Dovydai, turėjai viską – visą karalystę, visus turtus ir visas žmonas; galėtum būti patenkintas, bet tau to neužteko, tu norėjai daugiau. Ir tai yra problema, kuri vadinasi godumas.

Skurdžius vaizduojamas kaip laimingas žmogus; o su turtuolio turtu, atrodo, augo ir jo šykštumas bei egocentriškumas. Tai atskleidžia nuodėmės absurdiškumą. Oliverio Stone’o 1987 m. filme „Wall Street“ viena veikėja sako: „Tik tada, jei turėčiau viską, beveik ir užtektų.“ Net „visko“ godžiam žmogui nepakanka! Kai godulys užvaldo širdį, ji vis labiau tolsta nuo Dievo. O juk viskas prasidėjo Edeno sode: pirmieji žmonės turėjo viską, galėjo gyventi visiškai patenkinti, mėgautis viskuo ir džiaugtis. Bet žaltys pažadino vieną neteisėtą norą – valgykite nuo to uždrausto medžio ir „būsite kaip Dievas“ (Pr 3,5). Žaltys sužadino žmonėse godumą: norą turėti daugiau negu leistina ar Dievo duota.

Tai mus veda prie nuodėmės esmės. Dievo kalba Dovydui prasideda tokiais žodžiais: „Aš patepiau...“,  „[aš] atidaviau...“; paskui „mane paniekinai“ (10 eil.). Dievas dovanojo Dovydui labai daug, bet šį Dievo gerumą ir dosnumą karalius paniekino. Matome, kad nuodėmė visų pirma veikia prieš patį Dievą. Be šventojo Dievo nebūtų ir nuodėmės. Todėl ir Dovydas savo atgailos psalmėje, kurią parašė būtent šio skyriaus veiksmų kontekste, pabrėžia: „Tau [Dieve] nusidėjau, tiktai tau“ (Ps 51,6). Mes žinome, kad nukentėjo ir Ūrija, Batšeba, ir daug kareivių krito, tačiau žodžiai „tiktai tau“ sako: kiekviena mūsų nuodėmė yra išpuolis prieš patį Kūrėją.

Nuodėmė yra maištas prieš Dievą ir kartu nepaklusnumas Jo žodžiui. Dievo įsakymai buvo užrašyti ir Dovydui gerai žinomi. Todėl Natanas klausia karalių: „Kodėl paniekinai Viešpaties žodį ir darei, kas nedora jo akyse?“ (9 eil.). „Padariau, kas pikta tavo akyse“, išpažįsta Dovydas psalmėje (51,6). Kas yra pikta Dievo akyse, sužinome iš Dievo žodžio. Savo žodyje Dievas nustato, kas yra nuodėmė, o kas ne – vien Jis turi galią tai padaryti. 

Taigi nuodėmė griauna santykį su Dievu, su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi. Ji gadina mąstymą, net visą vidinę sandarą. Pavyzdžiui, įniršęs Dovydas sako Natanui: „Kaip gyvas Viešpats...“ (5 eil.). Dovydas apeliuoja į Dievą – koks įžūlumas! 11 skyriaus istorijoje Dievas karaliui visai nerūpi, o dabar, staiga, jis sumano pasitvarkyti savo religinį fasadą. Bet liūdniausia, kad, ko gero, net nesuvokdamas savo veidmainystės. 

Pirmoji Dovydo reakcija į Natano žodžius rodo, koks jis yra sutrikęs. Dovydas, Dievo išrinktasis, palaimintas išmintimi ir pergale, didis tikėjimo vyras; psalmių kūrėjas, kuris užrašė ir tokius žodžius: „mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve, tavo Įstatymą turiu širdyje!“ (Ps 40,9) – dabar šio žmogaus sąžinę storai uždengia, nutildo ir uždusina nuodėmė. Štai kokia ji galinga! Nemanykime, kad rimtą nuodėmę daro visų pirma tik visai blogi žmonės. Kaip jau sakiau prieš dvi savaites: negalvokime, kad esame geresni už Dovydą. Šlykščiausių darbų sėkla slypi kiekviename iš mūsų.

Nusikaltėlio teismas

Pastebėtina, kad Natanas pirma papasakoja istoriją. Iš karto jis nepuola karaliaus tiesiai kaltinti: „Tu esi žudikas! Vargas tau, svetimautojau!“. Pranašas (ir/ar Dievas) žinojo, kad šiuo atveju reikia protingiau veikti, nes Dovydas itin giliai įklimpęs savo purve. Dažnai tiesioginis puolimas ir kaltinimas sukelia tik gynybinę reakciją. Juk savęs pateisinimas yra mūsų instinktyvi reakcija. O šiuo netikėtu manevru Natanui pavyksta demaskuoti Dovydą: šis pasmerkia save – netiesiogiai – savo žodžiais: žmogus „turi mirti“. 

Dovydo pyktis dėl turtuolio veiksmų buvo moralinis pasipiktinimas: taip elgtis negalima! Tai smerktina! Dovydas savo reakcija patvirtina labai paprastą dalyką: kad ir jis, kaip visi žmonės, iš prigimties yra moralinė būtybė; taip Dievas mus visus sukūrė. Giliai širdyje visi žino ar nujaučia, kad kai kurie dalykai tikrai yra blogi, o kiti yra geri; kad egzistuoja gėris ir blogis. Tai nereiškia, kad patys visada arba dažnai moraliai elgiamės; tai reiškia, kad žinome, jog moralė nėra vien tik subjektyvus jausmas; kad egzistuoja ir tam tikri objektyvūs standartai, etinės normos ar vertybės.

Per gyvenimą visi neišvengiamai atliekame daug moralinių įvertinimų. Šia prasme mes nuolat teisiame – norom nenorom patvirtindami, kad standartai galioja ir mums patiems. Jėzus Kristus yra pasakęs: „Kokiu teismu teisiate, tokiu ir patys būsite teisiami“ (Mt 7,2). Panašiai kalba ir apaštalas Paulius: „teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi“ (Rom 2,1). Vienaip ar kitaip visi patenkame į Dovydo spąstus. Kaip karalius, taip ir mes iškeliame moralę šaukdami: kas „tai padarė, turi mirti“! Bet čia pat patys apeiname Dievo žodžius juos ignoruodami.

Mums labai patinka kitus teisti. Jiems esame linkę taikyti kuo griežtesnius, net per griežtus reikalavimus. Dovydas šaukia, kad turtuolis „turi mirti“ – nors už vagystę tokià bausmė̃ Mozės įstatyme net nebuvo numatyta; buvo reikalaujama tik kompensacijos. Sau patiems mėgstame reikalavimus pamažinti, o kitiems – pakelti. Kitų atžvilgiu esame didžiausi moralistai ir įstatymo gerbėjai, pačių savęs – įstatymo švelnintojai ar net netaikytojai.

Vienas iš mėgstamų būdų slėpti savo nepaklusnumą Dievui yra religingumas. Jau minėjau Dovydo šūkį „Kaip gyvas Viešpats“. Jėzus Kalno pamoksle (Mato 5–7) net keturis kartus papeikia veidmainius – tuos, kurie maldomis ir pasninku, šelpdami kitus ir keldami moralinius standartus tik vaidina, iš tikrųjų tik uždengdami savo sugedimą. Kalno pamoksle Jėzus, kaip ir vėliau Paulius, įrodo, kad visi sulaužėme Dievo įstatymus – vieni atvirai neigdami Dievą, kiti pasislėpę už religijos kaukės. – „Tu esi tas žmogus!“ (7 eil.). Hebrajų kalboje tai yra tik du žodžiai, bet tai nokautas Dovydui. Ir Dievo žodis iki šiol sako kiekvienam nusidėjėliui: tu esi tas žmogus!

Malonės galia

Dovydo nuodėmė 11 skyriuje buvo rimtesnė negu karaliaus Sauliaus – nes gyvybės neteko tikrai nemažai žmonių. Bet mes žinome, kad Dovydo pirmtakas buvo Dievo atmestas dėl savo nusižengimų. Kuo abu monarchai skyrėsi? Ar Saulius buvo blogesnis žmogus už Dovydą? Čia matome, kad žmogaus sugedimo ir padorumo lygis nėra esminis. Mūsų tekste skirtumą tarp Sauliaus ir Dovydo išreiškia irgi tik du žodžiai: „Nusidėjau Viešpačiui!“ (13 eil.) Kai Samuelis prabyla Sauliui apie jo nuodėmę, šis ima išsisukinėti ir teisintis. Tuo tarpu Dovydas atvirai ir trumpai, be jokių pasiteisinimų ir išsisukinėjimų tiesiai išpažįsta savo nuodėmę.

Ar ši atgaila ir išpažintis buvo nuoširdi? Iš kelių psalmių, kaip 32 arba ypač 51, mes sužinome daugiau apie Dovydo vidinę būseną. Ir mes galime būti tikri, kad karalius nuoširdžiai tarė tuos žodžius ir Natanui, ir Dievui. Dovydas atgailavo; kartu jis parodė savo tikėjimą, kad Dievas nori ir gali. Natanas patvirtina jam: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę“.

Ar viskas yra taip paprasta? Viena vertus, taip. Tapti tikinčiu žmogumi irgi yra labai paprasta. Reikia tik ištarti „Dieve, pasitikiu tavimi!“ arba „Jėzau, gelbėk mane!“ arba kaip nusikaltėlis, kuris su Jėzumi buvo nukryžiuotas, tarti: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam užtikrino: „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23,41–43). Nuoširdi atgaila ir nuoširdus tikėjimas – tai dvi vieno medalio pusės; nieko daugiau nereikia, ir dangaus vartai tau atsiveria.

Kita vertus, sudėti ginklus, paskelbti savo dvasinį brankrotą, pripažinti, kad rankos tuščios ir kad jokiu gerù dárbu negaliu prisidėti prie išgelbėjimo, išpažinti savo negalią ir vargą, atsisakyti savo nepriklausomybės nuo Dievo – išdidiems, vien save mylintiems nusidėjėliams nieko nėra sunkiau.  

Kodėl išgelbėjimas įmanomas? Tarp tryliktos eilutės „Nusidėjau Viešpačiui“ ir „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę“ yra aiški jungtis: Viešpats, Dievas. Nuodėmė ne tik nukreipta prieš Dievą; Dievas yra ir vienintelis, kuris nori ir galiją pašalinti. Savo atgailos psalmę Dovydas pradeda taip: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo; iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus“ (Ps 51,3). Jis kreipiasi su tikėjimu į Dievą, nes yra įsitikinęs, kad Dievas yra ir maloningas, ir galingas.

Malonė nėra abstrakti idėja ar kažkoks daiktas – tik asmenys gali suteikti malonę, būti gailestingi. Toks yra Dievas. Jis kaip asmuo ima ir parodo savo palankumą bei gerumą, nors žmonės to visai nebūna nusipelnę. Dievas galėjo Dovydą nubausti; galėjo palikti savo sugedime, bet to nepadarė. Jis maloningai pažvelgia į Dovydą, atsiunčia pranašą Nataną ir pažadina širdyje atgailą. Dievas yra „gausus gerumo“ (Iš 34,6), „begalinis gailestingumo“ – vien dėl to mes, nusidėjėliai, galime su viltimi pas Jį ateiti.

Dovydas žino, kad Dievas ne vien tik maloningas, bet ir galingas. 51 psalmėje jis prašo: „sunaikink mano maištingus darbus“; „panaikink visas mano kaltes“; „išlaisvink mane iš kraujo kaltės“; „sukurk man tyrą širdį“; „nuplauk mane...“. Tik labai galingas, net visagalis Dievas visa tai gali padaryti. Tik tas, kuris galingu žodžiu sukūrė visą pasaulį ir jį valdo, turi ir teisę ir galią tobulai nuplauti mūsų nešvarumus ir panaikinti skolos raštą. 

Dievo galinga malonė yra geroji žinia šaltakraujiškam žudikui ir godžiam svetimautojui kaip Dovydas; ir iki mūsų dienų visiems apgavikams ir melagiams, visiems karo nusikaltimų vykdytojams bei prievartautojams, visokiems žmogėdroms ir monstrams, netgi genocidų vykdytojams. Mes manome, kad tokie nėra nepataisomi; bet Dievas turi galią visų likimą pakeisti, atnaujinti pačių blogiausių žmonių širdis, atleisti sunkiausius nusikaltimus. Prie dangiškosios puotos stalo sėdės ne garbingas religinis elitas, o sunkūs nusikaltėliai, kuriems atleistos nuodėmės. Tokie esame mes visi.

Kaip Viešpats galėjo atleisti sunkias Dovydo nuodėmes? Juk tai neteisinga! „Tu nemirsi“ (13 eil.), Natanas sako Dovydui. Karalius nemirs, kadangi po tūkstančio metų mirė Dovydo sūnus arba palikuonis Jėzus Kristus. Jis mirė, nors buvo nekaltas. Jis buvo nubaustas už visų nusidėjėlių nuodėmes. Jo mirtis ant kryžiaus parodė Dievo teisingumą ir malonę. 

 Nuodėmių pasekmės

Dovydo nuodėmė buvo tikrai atleista ir tikrai panaikinta. Nuo šio, dvasinio, lygmens turėtume atskirti bausmę pilietinėje valstybėje. Pavyzdžiui, žudikui, kuris nuoširdžiai atgailauja, Dievas atleidžia; bet žmonių teisme nuteistas jis turės atlikti savo bausmę. Šiuo atveju Dovydas kaip karalius tokiame teisme liko nenubaustas – užtat mirė jo ir Batšebos kūdikis (14 ir 19 eil.). Ūrijos tėvas neteko sunaus; turbūt todėl Dovydas turėjo patirti kažką panašaus.

Ir tai dar ne viskas. Nuo 10 iki 12 eilutės Dievas Dovydui praneša apie rimtas jo nuodėmės pasekmes: „kalavijas niekada nepaliks tavo namų...”. Knygos antroje pusėje skaitysime apie baisius jo sūnų darbus; Abšalomas net sieks nuversti tėvą nuo sosto. Dovydo gyvenimas niekada nebebus toks pat. Dievas jam atleido, bet karalius turės gyventi su pasekmėmis. Dovydo nuodėmė turėjo liūdnų padarinių jam pačiam, aplinkai ir visai tautai.

Nusidėti ar nenusidėti, dažniausiai galime pasirinkti. Bet jei nusidedame, atsiranda nuodėmės padarinių, kurių kontroliuoti negalime. O jų gali būti ir tragiškų: nepataisoma ekonominė žala, sugriauta santuoka, sugadinti santykiai, galbūt net žmogus miręs. Kai kurie galingi veikėjai kalti dėl daugybės žmonių mirčių. Daugeliu atvejų Dievas leidžia, kad mūsų veiksmų pasekmės išliktų, net jei dėl to kažkas nukenčia.

Biblija mums yra reikalinga, nes esame linkę į save žiūrėti pro rožinius akinius. Dovydo, Batšebos ir Ūrijos istorija mus prablaivina primindama, kad suklumpa net didžiausi Dievo žmonės; kad jų nuodėmių padariniai gali skaudžiai paliesti daugelį ir net ilgą laiką. Bet, vis dėlto, didžioji šios istorijos pamoka yra teigiama: be Dievo apreiškimo žodyje mes net neįsivaizduotume, jog nėra tokios nuodėmės, kuri nebūtų atleista nuoširdžiai atgailaujančiam