Reformatų žinia 

Luko 7,36-50: Vienas fariziejus pakvietė Jėzų kartu valgyti. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji – nusidėjėlė!“ O Jėzus tarė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. Jis tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos“. Esantieji kartu su Juo už stalo ėmė svarstyti: „Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O Jis tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“.

Praėjusią savaitę nagrinėjome ankstesnę ištrauką tame pačiame Luko evangelijos skyriuje. Tos ištraukos pamokslas buvo apie tikėjimą. Girdėjome apie romėnų karininką, kuris tikėjo Dievo gerumu, nors pats to gerumo nebuvo nusipelnęs.  Remdamasis šiuo tikėjimu arba pasitikėjimu Dievo gerumu, romėnų karininkas paprašė Jėzaus išgydyti jo tarną. Jėzus taip ir padarė, kartu dar ir mus mokydamas, kaip atrodo tikra krikščionybė. Priešingai nei žydų „turgaus“ religijos samprata, pagal kurią „aš darau jums gera mainais už tai, kad jūs man darytumėte gera“, tikroji krikščionybė reikalauja, kad pasitikėtume Dievo gerumu tų žmonių atžvilgiu, kurie to nenusipelnė. Būtent tai turime omenyje sakydami, kad esame išgelbėti malone per tikėjimą (Efeziečiams 2, 8-9).

Šiandien pamatysime kitą – galbūt dramatiškesnį - tikros krikščionybės pavyzdį. Šis pavyzdys vėlgi pasakoja apie tai, kaip geras Dievas nori parodyti tikrąją malonę nenusipelniusiam nusidėjėliui. Tai dramatiškesnis pavyzdys, nes praėjusią savaitę kalbėjome apie romėnų karininką, kuris turėjo gerą reputaciją ir kurį visi laikė geru žmogumi, o šią savaitę žvelgiame į žmogų, kurį visi žinojo esant „nusidėjėliu“. Jėzaus laikų religinių vadovų požiūriu, ši moteris tikrai nebuvo nusipelniusi nieko gero iš Dievo. Ji nusipelnė tik pasmerkimo.

Tačiau ši moteris tikėjo Jėzumi. Tai reiškia, kad ji pasitikėjo Jėzaus gerumu, ir jos veiksmai atspindėjo šį pasitikėjimą. Dėl to Jėzus atleido jai nuodėmes ir priėmė ją į savo šeimą. O mums šiandien žinia yra tokia: jei šiai moteriai su „daugybe jos nuodėmių“ buvo atleista, ir ji galėjo „eiti ramybėje“ , tai ir mes galime, nesvarbu, kiek nuodėmių esame padarę.

Tačiau be šios pagrindinės žinios apie Dievo gailestingumą ir atleidimą, šiandienos skaitinys prideda dar kai ką. Šiame skaitinyje mes taip pat pamatome, kaip atrodo žmogus, kuriam yra atleista. Kaip atrodo žmogus, kuris tikrai tiki Dievo gerumu ir pasitiki Juo dėl nuodėmių atleidimo? Žmogus, kuriam tikrai atleista, yra kitoks. Jo gyvenime iš tikrųjų galima matyti Dievo veikimą.  Matosi, kad jai atleista. Ir tai galime matyti iš dviejų skiriamųjų bruožų. (i) Pirma, krikščionis, kuriam tikrai atleista, yra giliai dėkingas Dievui. Ir (ii) antra, krikščionis, kuriam tikrai atleista, yra perpildytas malonės kitiems. Pažiūrėkime, kaip apie šiuos dalykus pasakoja mūsų skaitinys.

1) Prostitutė ateina pas Jėzų (Luko 7, 36-38)

Jėzus keliauja po šiaurinę Galilėjos provinciją. Jis atvyksta į vieną miestą (nesakoma, į kurį) ir yra pakviečiamas vietinio religinio vadovo – fariziejaus, vardu Simonas – kartu su juo pavalgyti. Nežinome, kodėl jis tai padarė. Iš jo elgesio atrodo, kad jis nelabai norėjo, jog Jėzus lankytųsi jo namuose. Tiesą sakant, atrodė, kad jis netgi stengėsi su Jėzumi elgtis nemandagiai. Pagal svetingumo normas jis turėtų atnešti svečiams vandens ir aliejaus, kad šie galėtų nusiplauti nuo kojų kelio dulkes ir purvą bei išlyginti plaukus, tačiau Simonas to nepadarė.

Iš savo patirties Pakistane galiu pasakyti, kad toks šeimininko elgesys su svečiais būtų laikomas sąmoningu įžeidimu. Tačiau Jėzus tylėjo. Vietoj to Jis ir Jo mokiniai elgėsi taip, tarsi nieko blogo nebūtų nutikę. Jie naudojosi kiekviena jiems suteikta proga kalbėti Izraelio žmonėms ir pranešti Gerąją Naujieną iš Dievo. Taigi jie atėjo prie stalo įkaitusiomis, purvinomis, smirdančiomis kojomis ir netvarkingais plaukais ir atsigulė ant suolų, kurie buvo sustatyti tarsi dviračio rato stipinai. Maistas buvo padėtas centre.

Greičiausiai Simonas būtų palikęs atviras savo kiemo duris, kad kiti matytų, jog jis maitina Jėzų. Galbūt jis taip pat norėjo, kad kiti fariziejai pamatytų, kaip jis niekina Jėzų. Tačiau atviros durys suteikė galimybę moteriai prasmukti į kiemą ir prieiti prie Jėzaus. Iš jos drąsos ateiti į svetimus namus, palaidų plaukų, taip pat iš to, kad net Jėzus kalba apie daugybę jos nuodėmių, galime pagrįstai spėti, kad ši moteris buvo prostitutė. Akivaizdu, kad iš savo „amato“ ji uždirbdavo daug pinigų, nes „ji atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo“. Paprastai tai būdavo brangi dovana.

Ši moteris priėjo prie Jėzaus ir ėmė pilti tepalą ant Jo kojų. Tai darydama, ji verkė. Ji buvo beviltiškoje situacijoje. Ji gailėjosi dėl savo nuodėmingo gyvenimo būdo ir norėjo iš jo išsivaduoti. Ji norėjo, kad Jėzus jai atleistų ir padarytų ją švarią, nors ji nieko nenusipelnė. Taigi, nusižemindama ji savo plaukais nuplovė Jėzaus kojas. Jos elgesys buvo labai simboliškas. Tik moteris, kuri save laikė neverta ir nešvaria, galėjo liesti neplautas vyro kojas. Ji tai dar labiau pabrėžė naudodama garbingiausią savo kūno dalį – plaukus (1 Korintiečiams 11, 14-15) - ir jais švariai nuvalė bei nusausino Jėzaus pėdas.

Ar prisimeni, kad Jėzus plovė kojas savo mokiniams? Apaštalui Petrui buvo taip gėda, kad jo Mokytojas tai daro, jog jis tarė Jėzui: "Tu neplausi man kojų per amžius!" (Jono 13, 8.) Petras suprato, kad kojų plovimas kitam žmogui yra didžiausia savęs pažeminimo išraiška. Jėzus, Mokytojas, tapo Jėzumi tarnu. Tačiau Jėzaus veiksmuose buvo dar daugiau prasmės.  Nes skaitome, jog Jėzus plovė kojas savo mokiniams, nes juos mylėjo. Jono 13, 1 sakoma: "mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo"

Akivaizdu, kad ši moteris atėjo pas Jėzų su ta pačia meile, kurią Jis rodė savo mokiniams. Šiuo veiksmu, nuplaudama Jam kojas, ši daug nuodėmių turinti prostitutė parodė, kad Jėzuje mato Dievo gerumą. Ir už tai ji mylėjo Jį. Tada, užpylusi šiuos kvepalus ant Jo kojų ir savo ašaromis nuplovusi purvą, kad Jo kojos būtų švarios, ji prašė iš Jo apvalymo, kurio ji pati nenusipelnė. Ji atėjo, nes tikėjo, kad Jėzus yra geras, ir kad Jis padarys jai gera.

2) Simonas, fariziejus, atmeta Jėzų (Luko 7, 39 ir 44-47)

Tačiau ši prostitutė negalėjo tikėtis tokio pat Simono atsako. Gali įsivaizduoti jo pasibaisėjimą. Štai jis, gerbiamas religinis vadovas, savo namuose turi prostitutę! “Kodėl Jėzus jos neatstūmė ir nepaprašė Simono jos pašalinti?! Akivaizdu, kad Jėzus klaidingai skelbėsi esąs pranašas.“

Tačiau Jėzus buvo daugiau nei pranašas. Jis galėjo įžvelgti giliau už Simono išorinį teisumą ir žinojo, kas slypi jo širdyje. Jis galėjo įžvelgti savanaudišką teisumą ir smerkiantį požiūrį, kuris buvo tikrosios krikščionybės priešingybė. Taigi, kaip dažnai darydavo per savo tarnystės metus, Jėzus papasakojo istoriją. Tai buvo mėgstamiausias Jo mokymo metodas.

Jėzus papasakojo Simonui apie du skolininkus, kurie buvo įsiskolinę skolintojui ir negalėjo grąžinti savo skolų. Vienas vyras buvo skolingas apie dvidešimties mėnesinių atlyginimų sumą. Kitas buvo skolingas 2 mėnesių darbo užmokesčio sumą. Tačiau skolintojas atleido abiejų vyrų skolas. Iš šios istorijos kilo Jėzaus pamoka Simonui. Jėzus paklausė: „Kuris labiau jį mylės [skolintoją]?” Žinoma,
„tas, kuriam daugiau dovanota”.

Atkreipk dėmesį, kad Jėzus sutelkia dėmesį į visai kitą dalyką nei Simonas. Simonas sutelkė dėmesį į tai, kad ši prostitutė buvo nusidėjėlė, kuri nenusipelnė čia būti. Simonas taip pat sutelkė dėmesį į Jėzų kaip į "nevykusį pranašą", nes (i) pirma, atrodo, Jis nežinojo, kad ši moteris buvo "serijinė nusidėjėlė", padariusi daug nuodėmių. Ir (ii) antra, Jis leido nusidėjėliui Jį paliesti ir taip Jį „suteršti”. Pagal Simono religijos sampratą joks teisus pranašas niekada neleistų sau užsikrėsti kitų nuodėme.

Prieš nuteisdami Simoną, turime sąžiningai įvertinti save. Kiek kartų mums buvo gėda, kai kas nors iš mūsų namiškių buvo pagautas darant nusikaltimą? Kiek kartų bandėme nuo pasaulio nuslėpti savo šeimos nuodėmes... nesvarbu, ar tai būtų alkoholizmas, ar narkomanija, ar nusikalstamas elgesys? Vokietijoje daugelis buvusių nacių lyderių vaikų taip gėdijosi savo sąsajų su šiuo barbariškumu, kad pasikeitė vardus ir kitaip slėpė savo tapatybę. Mes visi taip elgiamės. Visi stengiamės apsisaugoti nuo kitų žmonių, kurie gali į mus žiūrėti iš aukšto.

Šis klausimas Pakistane buvo rimta problema. Viena didžiausių nuodėmių, kurias galėjai padaryti, buvo užtraukti gėdą savo šeimai. Todėl, pavyzdžiui, jei mergina pastodavo, šeima darydavo viską, kad tai niekada nepasirodytų viešumoje. Kartais jie griebdavosi priverstinių abortų – nekalto vaiko nužudymo – kad apsaugotų šeimos „gerą vardą“. Kitais atvejais iš paprasčiausios baimės, kad šeimos gerą vardą sugriaus skandalas, broliai ir tėvai nužudydavo savo seseris ir dukteris, dėl jų padaryto paprasto „nusikaltimo“- viešumoje buvimo su vyru, kuris nebuvo šeimos narys. Šios žmogžudystės buvo vadinamos "garbės žmogžudystėmis" ir policija beveik visada jas vertino palankiai.

Argi ne mes visi savo šeimose turime tokių gėdingų nuodėmių? Neturėtume jomis „didžiuotis“. Tačiau taip pat neturėtume stengtis pasirodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Tiesą sakant, visai įmanoma, kad mes patys, kaip ir ši prostitutė mūsų skaitinyje, esame padarę nusikaltimą arba gėdingą nuodėmę. Visi turime nuodėmingą praeitį. Ir kai mūsų nuodėmė išaiškėja, mums būna taip gėda, kad daugiau niekada nenorime, kad mus pamatytų draugai.

Tačiau Jėzus yra Draugas, kuris visada mus priims. Jis atleis ir atstatys ramybę tiems, kurie ateina pas Jį prašyti atleidimo. Jis mus gerai pažįsta. Jis žino, ką darome slapčia. Bet tai nesutrukdo Jam mylėti mus ir pašalinti nuo mūsų nuodėmės dėmę. Pasaulio akyse ši prostitutė buvo amžinai prarasta. Jos nuodėmių buvo per daug. Tačiau Jėzaus akyse ši moteris galėjo vėl tapti tikrai graži. Ji galėjo išgirsti ir priimti šiuos nuostabius žodžius: „Tavo nuodėmės atleistos“. Ir galbūt dėl to, kad jos nuodėmių buvo tiek daug ir ji galbūt ne visada patikės pirmuoju pareiškimu, Jėzus moteriai dar pasakė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami“.

Vieną dieną, kai stovėsime priešais dangaus Teismo sostą, šie atleidimo žodžiai bus patys nuostabiausi, kokius tik galime išgirsti. Nes kai jie bus ištarti mums, tai bus ženklas, kad galime įžengti į amžinąjį gyvenimą su Dievu, o ne į amžinąjį pasmerkimą, kurio nusipelnėme. Tačiau nepamirškite, kad jie čia tariami kiekvieną sekmadienį per mūsų pamaldas. "Tebūna pašlovintas Dievas, už gailestingumą mums nusidėjėliams, jog atleidžia mūsų nuodėmes per tikėjimą į Jėzų Kristų. Amen." Šie žodžiai yra tikras Dievo atleidimo pareiškimas. Tegul tai, kad jie kartojami kiekvieną sekmadienį, nesumenkina jų tikrosios reikšmės ir svarbos.

Girdėdami šiuos žodžius, prisiminkime, kad jie skelbia, jog mūsų nuodėmės atleistos. Kai Jėzus kalbėjo apie šios prostitutės "daugybę nuodėmių", Jis iš tikrųjų kalbėjo apie mus. Štai kodėl ši moteris, taip pat ir romėnų karininkas, apie kurį kalbėjome praėjusią savaitę, neturi vardų. Jie neturi vardų, nes atstovauja mus. Mes turėtume įsijausti į šią istoriją ir nuplauti Jėzui kojas. Mes esame ta moteris ir tas kareivis, kurie neverti jokių gerų dalykų iš Jėzaus. Tiesą sakant, jei mūsų religija būtų panaši į žydų Fariziejų "turgaus" religiją, tuomet neturėtume nieko vertingo, ką galėtume atnešti Jėzui mainais į Jo siūlomą amžinąjį gyvenimą.

Todėl visiškai pasikliaujame Dievo gerumu ir Jo malone mums. Mes ateiname su tikėjimu, pasitikėdami ne tik tuo, kad Jis yra geras, bet ir tuo, kad Jis padarys mums gera. Ir kokį poveikį tai tau daro? Prisimink Jėzaus papasakotą palyginimą ir klausimą, kurį Jis uždavė Simonui. „Tai kuris iš jų labiau mylės [skolintoją]?“ – „tas, kuriam daugiau dovanota“

Taigi, kiek tau buvo atleista? Ir kiek esi dėkingas už šį atleidimą? Tavo dėkingumas Dievui ir malonė kitiems bus vienas iš skiriamųjų ženklų, rodančių, kad esi tikras krikščionis. Esi dėkingas Dievui, nes Jis nori atleisti daugybę tavo nuodėmių. Esi maloningas kitiems, nes supranti, kad nesi labiau nusipelnęs išgelbėjimo nei kiti. Meldžiuosi, kad, kaip ir ši prostitutė, tu norėtum ateiti pas Jėzų kaip nusidėjėlis, prašydamas atleidimo... net ir tada, kai aplinkinis pasaulis tave niekina už tai, kad pripažįsti tas nuodėmes. Ir tuomet meldžiuosi, kad, gavęs Jėzaus atleidimą, būtum perpildytas dėkingumo ir malonės. Amen.