Reformatų žinia 

Mt 5, 34-37:  ³⁴ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, ³⁵ nei žeme, nes ji – jo pakojis, nei Jeruzale, nes ji – didžiojo Karaliaus miestas. ³⁶ Neprisiek nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. ³⁷ Verčiau jūs sakykite: ‘Taip’, jei taip, ‘Ne’, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo.  Tai Dievo Žodis. Amen.

Mieli broliai ir sesės, mieli Kristaus surinkimo dalyviai, šiandienos apmąstymo tema – vėl iš reformatų tikėjimo knygos – Vestminsterio tikėjimo išpažinimo, ir šiandien prisiliesime prie XXII skyriaus, kuris vadinasi: Apie teisėtas priesaikas ir įžadus. Manyčiau, kad tai labai aktuali tema šiuo metu ir Bažnyčioje, ir pasaulyje – Valstybėje, šeimoje, darbe, studijose, asmeniniuose santykiuose. Priesaikų ir įžadų vykdymo kokybė aiškiai parodo žmogaus patikimumą. Pirmiausiai mano atmintyje apie patikimumą iškyla apaštalų pavyzdys 1 Kor 4 sk., kur Paulius kalba apie apaštalus kaip Dievo slėpinių prievaizdus, Žodžio skelbėjus: O iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų patikimi (1 Kor 4,2). Ir ne tik apie apaštalų patikimumą Raštas sako, bet ir apie kiekvieną žmogų. Patarlių knyga išsako, rodos, aiškią tiesą: 28,20: Patikimą žmogų lydi gausi palaima, o kas skuba pralobti, tas neliks be kaltės.

Ar galime sakyti, kad patikimas žmogus tas, kuris laikosi priesaikos? Mes matome ir girdime naujai išrinktų Seimo narių, ministrų, prezidento priesaikas. Dažnai susiduriame su savo vaikų ar tėvų, artimųjų priesaikomis – rimtesnėmis ar tiesiog pažadais. Ko jie verti?

Kokios priesaikos mus lydi Bažnyčioje? Pirmiausiai, tėvų priesaika Krikšto metu krikščioniškai auklėti vaikus. Visą tai darome Dievo akivaizdoje ir labai atsakingai. Tačiau ar vykdome? Ar suprantame, ką reikia vykdyti? Gal tai tik pažadas? Kad ir kaip kantriai kunigas aiškina tėvams ir Krikšto tėvams krikšto prasmę ir pareigas, tačiau dažniausiai krikšto tėvai supranta, kad jų pareigos baigiasi gimtadienio ar kalėdinės dovanėlės įteikimu.

Vėl priesaika Konfirmacijos metu – labai aiškus ir atsakingas pažadas Dievo ir Jo Surinkimo akivaizdoje. Tačiau vėl matome, kad toli gražu ne visi prisiekusieji laikosi pažadų. Pagaliau apie Santuoką. Net nesinori gilintis į statistiką. Galime tęsti iki begalybės.

Visgi šiandien pasigilinkime į tai, kas yra priesaika ir kokia priesaika yra teisėta. Į šiuos, kartais mums aiškius, klausimus atsako Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XXII sk., ir tuomet suprantame, kad ne viskas čia taip paprasta. Štai šio skyriaus pirmosios dalies pradžia labai džiaugsmingai nuteikia tikriausiai kiekvieną prisiekiantį: Teisėta priesaika laikoma Dievo garbinimu, kai tikintysis dėl svarbios priežasties iškilmingai prisiekia ir šaukiasi Dievą būti liudytoju to, ką jis tvirtina arba pažada. Paprasta, džiugu ir labai gera! Bet kalba eina ne apie bet kokią priesaiką, bet iškilmingą ir dėl svarbios priežasties. Tai Dievo garbinimas!

Dievo Žodis Pakartoto Įstatymo knygos 10,20 sako: Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik jį garbinsi, jam atsiduosi ir jo vardu prisieksi. Šioje eilutėje, be žodžių jį garbinsi ir jo vardu prisieksi, yra dar ir Bijosi Viešpaties ir jam atsiduosi. Šie teiginiai, šie reikalavimai -- ne tik rekomendacijos (nes tai Įstatymo knyga), jie „pasūdo“ ir išryškina bei padidina priesaikos svorį, jos vertę ir atsakomybę prisiekiančiam. O tiems, kurie visgi to nesureikšmina, Tikėjimo išpažinimas dar ir duoda labai griežtą perspėjimą – pirmos dalies pabaiga: teisti jį atsižvelgiant į tai, ar prisiekė melagingai, ar ne. Taigi, jeigu nesate garantuoti dėl priesaikos rezultato, tuomet Neprisieksite apgaulingai mano vardu, išniekindami savo Dievo vardą; aš esu VIEŠPATS. – sako Senojo Testamento Kunigų knygos 19 sk. 12 eilutė. Dar griežčiau perspėjama 2-oje Metraščių knygoje 6,22-23 eil.: Kai tik žmogus nusidės artimui ir turės duoti priesaiką, kai ateis ir prisieks prieš tavo aukurą šiuose Namuose, išgirsk danguje ir nedelsk paskelbti savo tarnams nuosprendį, kaltąjį pasmerkdamas bei uždėdamas jam ant galvos bausmę už jo elgesį, o teisųjį apgindamas bei atlygindamas jam pagal jo teisumą. Štai čia girdime Saliamono maldą Galybių Viešpačiui – teisingam, griežtam, bet ir gailestingam ir dosniam.

Šiandienos skaitinyje, garsiajame Kalno pamoksle Evangelijos pagal Matą 5 sk. nuo 34 eil. mums sako iš vis neprisiekinėti nei dangumi, nei žeme, nei Jaruzale, nei savo galva..., kaip tuomet su Dievo garbinimo priesaika?

Šį kontrastą reiktų suprasti labai atsakingai. Turime įsisąmoninti, kad Viešpats Jėzus uždraudžia bet kokį tuščią ar lengvabūdišką prisiekinėjimą, bet kokią priesaiką Jo kūriniais, net neminint Dievo vardo, ir bet koks šaukimasis Dievo, kaip liudytojo, išskyrus išimtinius atvejus, yra didelė nuodėmė. Nuodėmė prasideda ne tada, kai fiziškai ar žodžiais nusidedi, ir tai labai aišku visiems, bet nuodėmė prasideda, kai kuriami planai, kai prisiekiama, bet nevykdoma – nuodėmė prasideda ne nuo veiksmo, o nuo neatsakingos minties. Dažnai girdžiu sakant nenusidėjau, nieko blogo nepadariau, todėl neturiu už ką atgailauti Gal tai įmanoma, sunkiai, bet įmanoma kažkokį laiką fiziškai nenusidėti. Tačiau ar įmanoma nenusidėti dvasiškai, tiksliai pagal Dievo norą sudėlioti ne tik savo darbus, bet ir mintis? Tikrai, kol dar gyvename šiame pasaulyje – neįmanoma.

Trečiasis Dievo įsakymas sako: Nenaudosi piktam VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, nes VIEŠPATS nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. – šio Dievo įsakymo vykdymui neužtenka tik nenaudoti piktam Viešpaties vardo, Jėzaus nurodymas neprieštarauja šiam įsakymui, bet jį sugriežtina – išvis neprisiekinėkite. Priesaika prieš Dievą ar Jo akivaizdoje, Jo vardu privalo būti išimtinė ir su tvirtu prisiekiančio įsitikinimu, be jokių abejonių ir dvejonių, be jokių išskaičiavimų – tik tuomet ji bus patikima, ir tuomet ji bus Dievo garbinimas.

Kartais tenka tuokti jaunavedžius ir čia bene jautriausia vieta šiose sutuoktuvių pamaldose būna priesaika. Dažnai su šypsena, dažnai su ašaromis ir, tikiu, kad visada nuoširdžiai, ir bent tą valandą – visiškai atsakingai. Bet kartais ši atsakomybė pasibaigia, ir vėl nesigilindamas į santuokos bei skyrybų statistiką, tiesiog pabandysiu atrasti vieną iš priežasčių, susijusių su priesaika. Tikriausiai – ne vienintelę.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XXII sk. 2 dalis sako: Žmonės gali prisiekti tiktai Dievo vardu, ir Jo vardas prisiekiant turi būti tariamas su šventa baime ir pagarba. Drįsčiau manyti, kad jaunavedžių priesaikose, kad ir kokios jos nuoširdžios būtų, trūksta supratimo, kad priesaika yra ne tik vienas kitam, ir ne tik, kad neturėsi kitos moters ar kito vyro iki mirties, bet visi šios priesaikos žodžiai tariami Dievo akivaizdoje, ir šioje priesaikoje būti liudytoju kviečiamas pats Dievas. Maldoje mes prašome Viešpaties būti liudytoju ir pagalba, ir tai neapsakomai svarbu. Ši priesaika labai svarbi, jos visi, be išimties, žodžiai prasmingi ir reikalingi, tačiau dar svarbiau tai, jog prisiekiantieji joje sudėliotų teisingus akcentus – priesaikos metu ar ją apmąstydami, prieš ištardami ar toje priesaikoje gyvendami.

Tą patį galime sakyti ir su kiekviena bažnytine priesaika – konfirmanto, ar bažnyčios tarnautojo, dvasininko.

O kaip su ministrais, Seimo nariais, teisėjais? Manyčiau, kad gerai, kai jiems duodamas pasirinkimas dėl paskutinio sakinio, kuriuo prašoma Viešpaties pagalbos. Ir tie iškilūs tautos išrinktieji turėtų suprasti, kad taip prisiekdami, jie ne tik šaukiasi Dievo pagalbos (nuostabu, kad šaukiasi), bet tuo pačiu turi suprasti, kad jie dar šaukiasi ir papildomos Dievo kontrolės, prisiima atsakomybę ne tik prieš rinkėjus, bet ir prieš Dievą. Dažniausiai girdime apie atsakomybę prieš rinkėjus, bet labai retas išdrįsta netarti paskutiniojo, neprivalomo priesaikos sakinio.

Grįžkime iš Seimo, Vyriausybės į Bažnyčią. Kalbėdami apie tai, kad Šv. Raštas svarbiais atvejais visgi leidžia atsakingai prisiekti ir tai Jo akivaizdoje yra teisėta, turime suprasti, kad mūsų kalba, teiginiai, mūsų žodžiai, jei mes sakome, kad esame krikščionys, o tai reiškia, kad išpažįstantys Jėzų Kristų, savo Gelbėtoją, turime ne tik teisingai prisiekinėti, bet ir stengtis kiekvieną sakinį, kiekvieną žodį tarti teisingai ir atsakingai. Nors mūsų liežuvis dažnai būna mūsų priešas, bet turime jį prisijaukinti, išdresiruoti ir padaryti kaip mylimą draugą ir pagalbą, nors tai labai nelengva. Jok 3,9-10 sako: Juo šloviname Viešpatį, savo Tėvą, ir juo keikiame žmones, kurie  sutverti panašūs į Dievą. Iš tų pačių lūpų plaukia ir laiminimas, ir prakeikimas. Ir Patarlių knyga plačiai cituoja teisingo žodžio svarbą –  Pat 21,23: Kas sučiaupia burną ir prikanda liežuvį, tas apsaugo save nuo daugelio bėdų. arba 12,18: Neapgalvoti žodžiai – kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo. Ir dar 1 Petro laiško 3,10: Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų. – čia Petras cituoja 34 psalmės 14 eil. žodžius.

Teisingumas ir sąžiningumas, pirmiausiai tarp krikščionių, turi būti kertiniu akmeniu jų santykiuose, ir tai yra dieviškasis nurodymas, Ef 4,25: Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai. Dievas draudžia melą, apgavystes ir bet kokį piktavališką tiesos iškraipymą Iš 20,16: Neliudysi melagingai prieš savo artimą. – 9-asis Dievo įsakymas. Mūsų Viešpats Jėzus melą lygina su velniu. Jn 8,44: Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas.

Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos.

Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. Ir tie, kurie meluoja su tikslu pakenkti kitiems žmonėms, griežtai smerkiami. Ps 5, 10: Juk tuo, ką sako mano priešai, niekada negalima pasitikėti. Jų širdis kupina piktų kėslų,  gerklės – atviri kapai, o liežuviai – sukti. Panašiai kalbama ir daugelyje kitų Rašto vietų. Vienintelis būdas pažinti savo artimą, tikėjimo namiškį – pamatyti jame Dievo paveikslą, taip priimti jo sąžiningumą, teisumą visose situacijose. Tiesa ir sąžiningumas yra tikras Dievo ir savo artimo pagarbos ir meilės ženklas.

Duodami priesaikas, turime suprasti, kad mūsų Viešpats mus įpareigoja sąžiningai ir atsakingai žiūrėti ne tik į Jo žodžius ir juos vykdyti, bet ir į savo asmeninius žodžius, mūsų duotas priesaikas, įžadus ir pažadus. Taip pat supraskime, kad Niekas negali duoti įžado daryti tai, kas draudžiama Dievo Žodyje ar trukdo vykdyti Jo žodyje nusakytas pareigas. Taip pat negalima duoti įžado dėl kokių nors dalykų, kuriuos įvykdyti ar kurių laikytis mes nei patys pajėgūs, nei galime tikėtis Dievo pagalbos. <...> Vestm. tikėj. išp. XXII sk. 7 d.

Mielieji, šiandienos Dievo Žodžio nuorodos apie priesaikas, įžadus, apie tiesos sakymą kiekvienam iš mūsų -- be galo aktualios, nė kiek nemažiau svarbios, kaip ir Kristaus laikų žmonėms, kaip ankstyvosios Bažnyčios krikščionims. Kiekvienam iš mūsų svarbiausias tikslas turi būti Viešpaties Jėzaus Kristaus tiesos – Evangelijos pripažinimas, skelbimas ir gyvenimas Evangelijos šviesoje. O visa tai – dėl jūsų (ir dėl mūsų), kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei (2 Kor 4,15). AMEN.