Reformatų žinia 

Luko 8,1-3 ir 16-21: Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo Dvylika [apaštalų] ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu.

<...> Palyginimas apie Sėjėją ir sėklas ... “Nė vienas, uždegęs žiburį, neapvožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato į žibintuvą, kad įeinantys matytų šviesą. Nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma ir neišeitų aikštėn. Tad žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs”. Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią. Jam pranešė: “Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti”. O Jis atsakė: “Mano motina ir mano broliai – ­tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo”.

Kiek iš jūsų žino palyginimą apie sėjėją, sėklas ir keturias dirvožemio rūšis? Tai paprastas, gerai žinomas palyginimas, kuris pasikartoja Mato, Morkaus ir Luko evangelijose.^[1] Sėjėjas pasėja sėklą keturių rūšių dirvose: (i) kietoje dirvoje ant tako šalia lauko (ii) akmenuotoje, negilioje žemėje šalia lauko, kuris nėra pakankamai laistomas; (iii) žemėje su erškėčiais, kurie nusmelks grūdus; (iv) ir, galiausiai, derlingoje žemėje, kuri duos daug vaisių.

Šis palyginimas taip pat yra mūsų skaitinio dalis. Šiandien palyginimo neskaitėme, nes mūsų skaitinys būtų per ilgas. Tačiau manau, kad daugeliui iš jūsų šis palyginimas yra žinomas ir maždaug įsivaizduojat jo prasmę. Šiame palyginime Jėzus mums pasakoja, kaip žmonės reaguoja į skelbiamą Dievo žodį. Iš tikrųjų Jis apibūdina jus. Jūs visi girdite tą Dievo Žodį. Ir jūs esate keturių tipų dirvožemiai, kurie atsiliepia į Dievo Tiesą.

Galbūt šiandien čia yra kažkas, kas klausysis kieta širdimi. Tikiuosi, kad ne. Bet taip nutinka. Kiti iš jūsų išgirsta Dievo Žodį ir atsiliepia su dideliu džiaugsmu. Tačiau tada evangelijos žinia, kad Dievas jus myli ir nori, kad atnaujintumėte santykius su Juo, užgęsta. Taip atsitinka arba dėl kokio nors įvykio, dėl kurio nusivylėte Dievu, arba tiesiog dėl to, kad esate labai užsiėmę. Jėzus nori pasakyti, kad yra žmonių, kurie ateina į bažnyčią, išgirsta Dievo žodį, bet galiausiai jį atmeta.

Tačiau šiandien dėmesys skiriamas ne toms trims pirmosioms žmonių grupėms, kurioms Dievo Žodis nepasirodė naudingas. Šiandien žvelgiame į laiką Jėzaus tarnystėje, kai Jis šį palyginimą pasakojo dviem Jį įtikėjusioms moterų grupėms.

Taigi pažvelkime, ką mūsų skaitinys pasakoja apie moteris, kurios sekė paskui Jėzų, ir apie tai, kaip jos Jam tarnavo. Pradėsime nuo moterų, kurios buvo atsidavusios Jėzui. Jas randame pirmose trijose skaitinio eilutėse. Paskui pereisime prie moters, kuri buvo Jėzaus Motina. Apie ją skaitome paskutinėse trijose skaitinio eilutėse.

1) Moterys, kurios buvo atsidavusios Jėzui: 1-3

Dar kartą paskaitykime tas pirmas tris eilutes:

Po to Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, pamokslaudamas ir skelbdamas Dievo karalystės Gerąją naujieną. Su Juo buvo Dvylika [apaštalų] ir kelios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, Erodo prievaizdo Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų, kurios jiems tarnavo savo turtu.

Iškart pastebėsi, kad šios eilutės nėra vien tik apie moteris. Ir tai yra svarbus dalykas. Juk nė vienas Bažnyčios narys nėra „sala”, kurio atsakas į Jėzų būtų visiškai atskirtas nuo visų kitų narių. Bažnyčioje mes visi esame susiję vieni su kitais. Taip, mes turime asmeniškai ir individualiai atsakyti Jėzui. Tačiau tai darydami iškart tampame Bažnyčios bendruomenės dalimi.

Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad nė viena iš šių moterų nebuvo „įpareigota” sekti Jėzumi. Šia prasme jos skyrėsi nuo dvylikos vyrų, kuriuos Jėzus specialiai pašaukė sekti paskui Jį. (Luko 5, 1-11) Vėliau jie taps autoritetingais Jėzaus prisikėlimo liudytojais, „kertiniais akmenimis” ir Bažnyčios vadovais (Apaštalų darbų 1, 22; Efeziečiams 2, 20). Kai Jėzus pašaukė šiuos 12 vyrų, „jie viską paliko ir nusekė paskui Jį“ (Luko 5,11).

Tam tikra prasme galima sakyti, kad 12 mokinių buvo tarsi mūsų kunigai Reformatų bažnyčioje. Dievas juos pašaukė nuolatinei tarnystei... studijuoti Bibliją, ją skelbti ir mokyti bažnyčią. Tikimasi, kad jie bus visiškai atsidavę Viešpačiui ir savo dienas praleis studijuodami Bibliją ir dirbdami bažnyčioje. Tačiau tokių pat lūkesčių neturite iš eilinių bažnyčios narių. Jie paprasčiausiai neturi tam laiko. Eiliniai bažnyčios nariai turi ir kitų pareigų... tiek namuose, tiek darbe ar mokykloje.

Bet štai šios moterys buvo su Jėzumi. Jos buvo tokios pat atsidavusios, kaip ir 12 mokinių. Nežinome, ar ateinančius 2-3 metus jos praleido keliaudamos su Jėzumi, ar ne. Tačiau jos tikrai dalyvavo svarbiausiuose Jo gyvenimo įvykiuose... tokiuose, kaip Jo mirtis ir prisikėlimas. Tiesą sakant, jos tapo pirmosiomis Jėzaus prisikėlimo liudytojomis. Taigi, nors ankstyvojoje Bažnyčioje jos ir neužėmė vadovaujančių pareigų, jos buvo svarbios Jėzaus sekėjos. Ir jos nebuvo tik pasyvios pasekėjos. Apie šias moteris skaitome, kad jos Jėzui ir Jo mokiniams „tarnavo savo turtu“.

Kartais moterims turėjo būti sunku matyti dvylikos mokinių pavyzdį. Šie vyrai nebuvo natūralūs lyderiai. Tarp jų buvo keturi neišsilavinę žvejai iš šiaurinės Galilėjos provincijos: Petras, Andriejus, Jokūbas ir Jonas. Tačiau jie dažnai tarpusavyje ginčydavosi dėl to, kas bus didžiausias dangaus karalystėje.

Įsivaizduok, kaip sunku turėjo būti Erodo prievaizdo Chūzo žmonai Joanai. Akivaizdu, kad Lukas pasakoja apie Joaną, kad žinotume, jog tarp Jėzaus sekėjų buvo ir įtakingų žmonių, kurie buvo įpratę gyventi ir bendrauti su turtingais, pajėgiais vyrais. Joana žinojo, kokie turi būti „tikri vadovai“. Ji žinojo, kaip jie turėtų naudoti galią ir valdžią. Ir vis dėlto, kaip Jėzaus sekėja, ji buvo pasirengusi priimti struktūrą, kurią Jėzus buvo numatęs savo Bažnyčiai,... įskaitant ir šių akivaizdžiai netinkamų vyrų vadovavimą. Ji galėjo priimti šią struktūrą ir vadovavimą, nes pasitikėjo Jėzaus, aukščiausio Bažnyčios vadovo, geru charakteriu ir tikslais.

Joana ir kitos moterys atėjo pas Jėzų, nes Jis galėjo padaryti tai, ko niekas kitas – nei gydytojai, nei kunigai – negalėjo padaryti. Per Jėzų jos „buvo išgydytos nuo piktųjų dvasių bei ligų“. Joana dėl savo statuso galėjo naudotis geriausių daktarų ir gydytojų paslaugomis – tiek žydų bendruomenėje, tiek Romos imperijoje. Tačiau nė vienas iš jų negalėjo jos išgydyti. Ji desperatiškai ieškojo pagalbos. Marijai, vadinamai Magdaliete^[2], taip pat žūtbūt reikėjo pagalbos. Ji buvo apsėsta ir valdoma septynių demonų. Tik Jėzus galėjo suteikti jai reikalingą pagalbą.

Kadangi Jėzus jas išgydė, šios moterys sekė paskui Jėzų. Jos nesijaudino dėl to, kokį statusą gali turėti Jo bendruomenėje. Joms nerūpėjo, ar žmonės išreikš joms pagarbą, ar pripažins jų tarnystę. Vietoje to, jos matė poreikį, kuris tapo galimybe tarnauti. Jos pasiėmė pinigų ir įgūdžių, kuriuos turėjo, ir rėmė, padėjo bei sekė Jėzų ir dvyliką mokinių.

Šiuo atsidavimo ir dėkingumo Jėzui poelgiu šios moterys sekė paties Jėzaus tarnystės pavyzdžiu. Morkaus evangelijoje 10, 45 skaitome, kad „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“. Sekdamos Jėzaus pavyzdžiu, šios moterys parodo ir mums, kaip mes galime atlikti svarbų vaidmenį ir daryti įtaką Bažnyčioje. Kad galėtume tarnauti Viešpačiui, mums nereikia ypatingo titulo ar pareigų Bažnyčioje. Kiekvienas Bažnyčioje galime rasti paprastų būdų pasitarnauti.

Kai galvojame apie šias moteris keturių dirvų iš palyginimo apie sėjėją, sėklą ir dirvą kontekste, akivaizdu, kad jos yra gera dirva. Jos ne tik išgirdo Tiesos Žodį, bet ir nuėjo pas Jėzų, tikėdamos Jo gerumu ir pasitikėdamos Jo išgydymu. Tuomet, iš dėkingumo už tai, ką jau gavo, jos tarnavo Jėzui ir Jo mokiniams nieko daugiau iš Jo nesitikėdamos. Jos jau gavo tai, ko joms reikėjo. Ir šia prasme jos skyrėsi nuo Jėzaus motinos Marijos, kuri vis dar nerimavo ir neturėjo aiškaus Jėzaus misijos supratimo.

2) Moteris, gimininga Jėzui: 19-21eil.

Skaitinio pabaigoje skaitome šias tris eilutes:

Pas Jėzų atėjo motina ir Jo broliai, bet negalėjo prieiti prie Jo per minią. Jam pranešė: “Tavo motina ir broliai stovi lauke ir nori su Tavimi pasimatyti”. O Jis atsakė: “Mano motina ir mano broliai – ­tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo”.

Šiose eilutėse pasakojama apie Jėzaus motiną ir brolius. Tačiau šiandien sutelkime dėmesį į Jo motiną Mariją. Paskutinį kartą šioje evangelijoje ji minima, kai Jėzui buvo 12 metų (Luko 2, 41-52). Tai buvo amžius, kai žydų berniukas tapdavo vyru, atsakingu už savo tikėjimą prieš Dievą. Jėzus tai parodė pabrėždamas savo unikalų ryšį su dangiškuoju Tėvu. Kai Marija bandė Jį barti už tai, kad jis tris dienas praleido šventykloje, Jėzus atsakė: „Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?” (Luko 2,49).

Tuo metu Lukas akcentavo, kad Jėzaus tėvai „nesuprato Jo pasakytų žodžių“ (Luko 2, 50). Tai nestebina. Nors Marijai buvo šiek tiek paaiškinta, kas Jėzus bus ir ką Jis darys, pilnas to supratimas ateis tik po Jo prisikėlimo iš numirusių. Lukas tai pabrėžia paskutiniame šios evangelijos skyriuje. Jėzus turėjo viską paaiškinti pirmiausia savo išrinktiesiems dvylikai mokinių, o po prisikėlimo – dažnai per tuos pačius neišsilavinusius mokinius – ir kitiems (Luko 24, 27). Būtent todėl Jėzaus motina Marija ir šįkart atėjo pas Jį. Jai tiesiog buvo sunku suprasti, ką Jėzus daro. Kadaise žmonės apie Jėzų gerai galvojo (Luko 2, 52). Tačiau dabar Jam vis labiau priešinosi religiniai Izraelio vadovai. Taigi Marija, savaime suprantama, buvo susirūpinusi dėl savo Sūnaus.^[3]

Jėzaus atsakas motinai buvo labai panašus, kaip ir prieš 20 metų šventykloje. Jis atsakė: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“. Mums tai skamba tarsi Jėzus ją bartų... pabrėždamas atskirtį tarp savęs ir savo motinos... tai, kad fiziškai Jis neturėjo jos DNR. Jėzus buvo atskiras kūrinys, Šventosios Dvasios pasodintas jos įsčiose, ne toks, kaip kiti jos vaikai.

Šie faktai yra tikri. Tačiau nemanau, kad Jėzus čia barė Mariją. Priešingai, Jis dar kartą paaiškino jai, kad, nors ir tebemyli ją kaip savo motiną, Jis negali jai leisti susitapatinti su Juo ypatingame žmonijos Gelbėtojo vaidmenyje. Jėzus ir toliau mylės savo motiną ir ja rūpinsis. Tačiau Jis jau pradėjo ypatingą tarnystės laikotarpį, kuriame Jis buvo „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1, 29).

Kaip Marija reagavo į Jėzaus žodžius: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo Žodžio ir jį vykdo“? Mūsų skaitinyje nėra aiškiai pasakyta, ką ji galvojo. Tačiau žinome jos reakciją į incidentą Šventykloje. Luko 2, 51 sakoma, kad „Marija laikė visus tuos žodžius savo širdyje.“ Taip pat žinome, kad Marija, Jėzaus motina, buvo prie kryžiaus, kai Jis mirė (Jono 19, 25). Ir, galiausiai, žinome, kad ji buvo tarp tikinčiųjų Sekminių sekmadienį (Apaštalų darbų 1, 14), kai Šventoji Dvasia pradėjo Naujojo Testamento Bažnyčią.

Taigi, nors Jėzaus motina Marija tuo metu ne visiškai suprato, ką Jėzus darė, mes žinome, kad ji tikrai tikėjo Jėzumi. Ji tikėjo Jėzumi ne nepaisant to, kad ribotai Jį suprato, bet todėl, kad pasitikėjo tuo, ką apie Jį žinojo. Ji žinojo, kad Jėzus yra „Dievo šventas sūnus“ (Luko 1, 35). Nors ji negalėjo iki galo suprasti, ką tai reiškia, Marija pasitikėjo jai pasakytu Dievo Žodžiu.

Todėl Marija yra geras pavyzdys mums, kaip būti „gera dirva“. Net kai ne visada suprantame, ką Dievas daro mūsų gyvenime, tikėjimas yra tiesiog pasitikėjimas tuo, ką žinome apie Jėzų. Supratimas ateis vėliau. Tikėjimas ir pasitikėjimas yra tai, nuo ko viskas prasideda. Tai ir yra pamoka, kurią noriu, kad šiandien pasiimtum su savimi. Kaip Jėzaus motina Marija ir „daug kitų“ moterų, kurios buvo Jėzaus sekėjos, tu gali paprastai ir nuoširdžiai mylėti, sekti Jėzų ir Jam tarnauti, nebūtinai viską apie Jį suprasdamas. Tiesiog pasiimk turimą Tiesą ir su tikėjimu veik pagal ją. Tegu Viešpats padeda mums visiems turėti tokį tikėjimą ir pasitikėjimą Jėzumi. Amen.

[1] Mato 13, 1-15; Morkaus 4, 1-12; Luko 8, 4-15.

[2] Magdalietė reiškia „Sargybos bokštas“. Tikriausiai apibūdina Magdalos kaimo prie Galilėjos jūros vaidmenį.

[3] Jos rūpestis nesiskyrė nuo Jono Krikštytojo, kuris taip pat rūpinosi ir turėjo abejonių (Luko 7, 19).