Tada Jobas, atsakydamas Viešpačiui, tarė: "Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti. `Kas temdo mano užmojį, kalbėdamas neapgalvotais žodžiais?` Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmaniau. `Klausykis, aš kalbėsiu; aš tavęs klausiu, o tu man atsakyk.` Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs, ir atgailauju dulkėse ir pelenuose." (Job 42, 1-6)

Mes ką tik girdėjome Jobo žodžius ištartus visagaliam Dievui. Mes išgirdome apie Jobo nusižeminimą ir klausėmės jo atgailos žodžių. Kad geriau suprastume šiuos žodžius prisiminkime Jobo istoriją. Daugelis iš jūsų tikriausiai žino, kad Jobas buvo žmogus, kuris pasitikėjo Dievu išvedusiu jo protėvius iš Egipto nelaisvės. Jis buvo doras, dievobaimingas ir uoliai laikėsi Dievo duotų įstatymų. Jo gyvenimas buvo pilnas Dievo palaimos.

Jobas turėjo gausią ir laimingą šeimą ir gyveno jis nieko nestokodamas. Tačiau atėjus lemtingai dienai, jo gyvenimas ėmė radikaliai keistis. Pirmiausia jis neteko savo vaikų bei pražuvo visas jo turtas. Tai buvo didelė netektis. Jobas nepalūžo ir toliau niekam nepriekaištavo dėl jį užklupusių nelaimių. Tačiau tai nebuvo Jobą užklupusių negandų pabaiga. Jobą aplankė sunki liga. Ištiko jį dvokiančios votys nuo padų iki viršugalvio ir Jobas sėdėjo pelenuose gramdydamas votis šuke. Manau mes galime įsivaizduoti kaip jautėsi žmogus tokioje situacijoje. Jis prarado visa kas jam brangiausia. Tačiau ir tuomet jis nieko nesakė Dievui. Bet gyvenimas jam tapo nemielas. Jis jautėsi neteisingai pasmerktas Dievo. To meto tikintys žydai buvo įsitikinę, kad jei žmogus laikosi Dievo duotų įstatymų, jų gyvenimas yra laiminamas Dievo. Jie buvo įsitikinę, kad Dievas davė jiems įstatymą tam, kad laikantis jo gyvenimas būtų sėkmingas. Tuo metu tikintys žydai tikėjo, kad ilgas, laimingas ir turtingas gyvenimas liudija Dievo meilę ir globą. Buvo manoma, kad tas kuris išpildo įstatymą, yra Dievo apdovanojamas įvairiomis gerybėmis, o tas kas nusižengia įstatymui yra Dievo baudžiamas. Tuo tikėjo ir Jobas. Jo draugai norėdami suprasti Jobo kančias bandė jam sakyti, kad jis kuo nors nusižengė Dievo įstatymams, tačiau Jobas buvo įsitikinęs, kad savo gyvenimą gyveno laikydamasis Dievo įstatymų. Jis žinojo, kad Dievas yra visagalis, tačiau niekaip negalėjo suprasti, kodėl Dievas baudžia tuos kurie jį myli ir kurie laikosi jo įstatymų. Jobas niekaip negalėjo suprasti kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi? Kodėl jų vaikai įsikuria jiems gyviems esant ir mato savo vaikų vaikus. Jis niekaip nesuprato, kodėl bedievių  ir nedorelių namai yra saugūs ir kodėl Dievo rykštė jų neištinka. Jobui atrodė, kad yra neteisinga kuomet jis būdamas teisus ir mylintis Dievą turi kentėti, o nedoreliai užbaigia savo dienas gerovėje ir į Šeolą nužengia ramūs. Jis klausė Dievo ir savo draugų, kodėl teisus turi kentėti, o nedorėlis mėgaujasi geru gyvenimu. Jam buvo keista ir skaudu, kad visagalis Dievas leidžia įvykti tokiai jo manymu neteisybei. Tai ir buvo Jobo gyvenimo drama.

Aš manau, kad Jobo gyvenimo dramą mes galime dažnai pastebėti ir mūsų kasdieniniame gyvenime. Daugelis iš mūsų yra susidūrę su faktais kuomet teisūs ir dievobaimingi žmonės patiria daug skausmo ir neteisybės. Taip pat galima pastebėti, kad niekšybė, melas ir smurtas yra ne visada nubaudžiami. Užtenka tik atidžiau apsidairyti ir mes galime pamatyti užtektinai to pavyzdžių. Kiek aplink žmonių kurie atvirai niekina Dievo įstatymus, tačiau lieka nenubaudžiami ir negana to mėgaujasi geru gyvenimu. Neabejoju, kad doriems žmonėms tokia situacija atrodo mažų mažiausiai neteisinga.

Neseniai man teko žiūrėti švedų režisieriaus sukurtą filmą, apie sovietų smogikus Lietuvoje. Filmas buvo rodomas pirmą kartą Lietuvos žiūrovams ir į jo premjerą susirinko daug žmonių. Filme buvo pasakojama apie smogikų-agentų nusikaltimus pokario Lietuvoje. Šiame dokumentiniame filme, dar gyvi smogikai guviai ir net su humoru pasakojo apie savo nusikaltimus ir žudynes. Po filmo vyko gyva diskusija su žiūrovais ir režisieriumi. Šioje diskusijoje man labiausia įstrigo tai, kad daugelis pasisakiusiųjų žiūrovų buvo pasipiktinę, kad smogikai, žmonės išdavę savo tėvynę, draugus ir pralieję tiek kraujo lyg niekur nieko gyvena  ramų pensininko gyvenimą ir net nebijo viešai prieš kamerą papasakoti apie savo "žygdarbius". Pastebėjau, jog tai labiausiai skaudino tuos žmonės, kurie buvo sovietų persekioti ir bausti. Šiems žmonėms, kurie niekuo nenusikaltę patyrė sovietų represijas buvo labai skaudu matyti savo budelius gyvenančius laisvėje. Jiems tokia neteisybė draskė širdį. Apsidairius aplink tokių neteisybės pavyzdžių galima rasti visą eilę. Žinoma mes galime savęs paklausti; kaip būtų galimą tai paaiškinti? Kodėl mūsų pasaulyje tiek daug neteisybės? Ir kodėl visagalis Dievas visa tai toleruoja?

Tačiau grįžkime prie Jobo ir pažiūrėkime kaip jis reagavo į jį užklupusią neteisybę. Jis jautėsi nekaltai kenčiantis, tačiau girdėjome, kad Viešpaties akivaizdoje jis nusižemina ir ima atgailauti. Viešpaties Dievo akivaizdoje jis tarė:

"Žinau, kad tu gali visa padaryti; ką tik užsimoji, tą gali įvykdyti...Iš tikrųjų kalbėjau apie tai, ko nesupratau, apie dalykus, viršijančius mane savo nuostabumu, kurių neišmanau."

Iš pirmo žvilgsnio tai keista reakcija. Jobas, žmogus kuris nekaltai kenčia, atsisako bet kokių pretenzijų Dievui. Jis pripažįsta, kad Dievas gali padaryti visa, ką tik užsimoja. Tai yra, kad Dievas gali leisti kentėti nekaltam žmogui. Jobas ne tik kad nebekaltina Dievo už neteisybę, kurią jis patyrė, bet net atgailauja už tai, kad suabejojo Dievo teisumu. Tokiu savo elgesiu Jobas parado, kad suprato keletą labai svarbių dalykų.

Pirma jis suprato jog žmogaus ir Dievo santykis negali būti grįstas "aš tau - tu man" santykiu. Tai, jog aš esu geras žmogus, laikausi visų Dievo įstatymų negarantuoja, kad mano gyvenimas bus laimingas ir Dievas man atsilygins už mano pastangas būti geru. Jobas suprato, kad Dievo neįmanoma papirkti gerais darbais ar dievobaimingu gyvenimu.  Tai, kad mums sekasi gyvenime dar nereiškia, kad mes esame teisūs Dievo akyse. Taip pat mūsų geras elgesys ir dievobaimingas gyvenimo būdas negarantuoja saugaus ir laimingo gyvenimo. Dievas nėra automatas, į kurį įmetę savo pamaldumo ir teisingo gyvenimo monetą galėtume tikėtis laimingo ir palaiminto gyvenimo bilieto. Jobas supranta, kad toks požiūris, jog aš tau Dieve duodu savo maldas, įstatymų laikymąsi, o tu man palaimintą gyvenimą, nėra visiškai teisingas.

Kitas dalykas kurį suprato Jobas, tai Dievo visagalybė ir nepriklausomybė. Visagalis Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę yra visko Viešpats. Tai jis, o ne mes žmonės, valdo šį pasaulį. Tik jis visagalis Viešpats, kuris yra aukščiau gėrio ir blogio, sprendžia kas yra gėris ir kas yra blogis. Tik visagalis Dievas yra mūsų gyvenimo ir mūsų mirties valdovas. Kaip girdėjome šio sekmadienio Evangelijos tekste (Mato 9, 18-26) mūsų Viešpats Jėzus Kristus prikėlė iš mirusiųjų sinagogos vyresniojo dukrelę. Šis stebuklas, kaip tik ir kalba apie tai, ką suprato Jobas ir kuo tikėjo pirmieji krikščionys. Dievas yra visagalis ir jam nėra neįmanomų dalykų. Jis gali iš nebūties pašaukti gyvenimui, jis taip pat gali teisuolį priversti kentėti.

Dievo sprendimai nėra priklausomi nuo mūsų norų ar troškimų. Dievas nesivadovauja mūsų įsivaizdavimu apie jį. Neveltui antrasis Dievo įsakymas draudžia darytis Dievo drožinius ar paveikslus ir juos garbinti. Mes nesame pajėgūs suprasti visų Dievo planų, tai yra mes nepajėgūs pažinti Dievo daugiau, negu tiek kiek jis mums pats apreiškė.

Taigi Jobas supratęs šiuos dalykus, nors ir nekaltai kentėdamas ima atgailauti. Jis sako Viešpačiui: "Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave; todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs ir atgailauju dulkėse ir pelenuose."

Mielas surinkime, Jobo istorija mus moko ne tik to, kad Dievu negalima manipuliuoti, rodant savo gerus darbus (nes jis yra visagalis ir nepriklausomas), bet ir to, koks turi būti tikras pasitikėjimas Dievu. Jobas būdamas teisus bei kentėdamas dideles kančias su nuolankumu ir atgaila priima jam Dievo skirtą dalią. Jobas žino, kad nėra padaręs nieko bloga, jis žino, kad nenusipelnė tokios Dievo bausmės ir būdamas apniktas abejonės sugeba pripažinti Dievo garbę ir atiduoti savo likimą į Viešpaties rankas. Tai labai sunkus, bet tvirtą tikėjimą liudijantis žingsnis. Jobas taip pasitiki Dievu, kad net esant labai sunkiai gyvenimo situacijai sugeba įveikti visas jį užklupusias abejones. Tikriausiai nėra labai sunku pasitikėti Dievu, kuomet akivaizdžiai juntama jo globojanti ranka. Tačiau daug sudėtingiau pasitikėti Dievu tuomet, kai atrodo jog Dievas užmerkė akis. Pasakojama, kad po antrojo pasaulinio karo baisybių daug krikščionių buvo labai sutrikę ir niekaip negalėjo patikėti, kad Dievas vis dar globoja žmoniją. Buvo net kalbama, kad po koncentracijos stovyklų baisybių bet kokia kalba apie Dievo gailestingumą ir meilę žmonėms tapo neįmanoma. Žinoma galima suprasti karo baisybes patyrusių žmonių neviltį, taip pat neteisybę patyrusių žmonių skausmą ir abejones. Taip pat galima klausti, kas yra visų žiaurumų ir skausmų kaltininkai-žmonės ar Dievas?

Vis dėlto Jobo istorijoje svarbiausia, kad Jobas mums parodė, jog Dievu reikia pasitikėti net tada kuomet atrodo šiam pasitikėjimui nebėra jokio pagrindo. Jobas pašlovino Viešpatį savo Dievą, nors Dievas ir buvo jį pasmerkęs didelėm kančiom. Tuo jis parodė kelią visiems tiems, kurie laiko save Dievo vaikais ir kurie pasitiki dangiškojo Tėvo vedimu.

Mielos seserys, mieli broliai Kristuje, aš suprantu, kad mūsų tikėjimo protėvio Jobo pasitikėjimas Dievu atrodo kaip sunkiai pasiekiamas idealas. Aš žinau kaip yra sunku  pasitikėti ir mylėti tą, kuris atrodo tave baudžia. Tačiau tikiu, kad Jobo atgaila prieš Dievą, jo parodytas tvirtas tikėjimas netekties ir skausmo valandą gali ir mus sustiprinti bei paguosti atėjus išbandymų metui. Visi mes žinome, kad nė vieno krikščionio gyvenimas nėra vien tik rožėmis klotas ir kad anksčiau ar vėliau gali mus ištikti panašios bėdos kaip ir Jobą. Todėl atėjus sunkiam metui, kuomet mūsų pasitikėjimas Dievu ims slopti ar kuomet mes imsime abejoti Dievo teisingumu, prisiminkime Jobą. Žmogų, kuris draskomas skausmo ir abejonių, būdamas nekaltas sugebėjo atgailauti, sugebėjo nulenkti savo galvą prieš Dievo visagalybę. Iš Jobo mes galime taip pat pasimokyti tvirtybės nešant mums gyvenimo užkrautą naštą. Taip pat atkaklumo ginant savo įsitikinimus bei visų svarbiausia: sugebėjimo atgailauti bei atverti savo širdį ir protą Dievo valiai.

Todėl prašykime visagalio Dievo, kad jis apsaugotų mus nuo Jobą ištikusių bėdų, bet suteiktų mums tokią širdį, kad mes kaip Jobas sugebėtume patikėti Dievu, net sunkiausiomis mūsų gyvenimo akimirkomis. Amen.

Kun. Tomas Sakas

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas