Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje...  nesilenksi jiems  ir jų negarbinsi... (Iš 20,4)

Mieli broliai, mielos sesės, brangūs bendratikiai, parapijiečiai ir Dievą mylintys artimieji. Džiaugiuosi, kad iš Dievo malonės vėl galiu čia stovėti, skelbti Dievo Žodį, garbinti Dangiškąjį Tėvą ir kartu dėkoti mūsų Viešpačiui.

Tačiau neužtenka tik dėkoti, džiaugtis, garbinti ir skelbti Viešpaties Žodį, nors tai ir be galo svarbu. Jokūbo laiške skaitome pamokymą: Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai. Neužtenka vien tik skelbti Žodį, privaloma Jį vykdyti. Visą Dievo Žodį, kuris yra apreikštas žmonėms ir surašytas Biblijoje. Negalime Jo iškraipyti, pritaikyti kaip patogiau, kažko nutylėti ar papildyti. Dievo Žodis yra visiems privalomas įstatymas.

Mes gerai žinome dešimt Dievo įsakymų, šiandien norėčiau priminti Senojo Testamento skaitinį - vieną iš Dešimties įsakymų: Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. (Iš 20, 4-6)

Ypač mums, reformatams, labai gerai žinomas šis antrasis Dievo įsakymas. Ar šis įsakymas svarbesnis už kitus devynis?.. Tikrai ne. Tačiau ar šį Viešpaties įsakymą galime primiršti ar ignoruoti? Jeigu norime būti Dievo Žodžio vykdytojais, ne tik klausytojais, skaitytojais ar skelbėjais - jokiu būdu negalime ignoruoti, pamiršti ar dėl mandagumo, tolerancijos, pagarbos kitiems, kitaip tikintiems - nutylėti tai, kas iš tikrųjų yra tiesa. Tai, kas užrašyta Rašte. Taip kalbėdamas, gal būt, būsiu išvadintas fundamentalistu, tačiau kas yra svarbiau: tiesa ar pigus mandagumas, dirbtinė tolerancija?

Kalbant apie antrąjį Dievo įsakymą negaliu nepaklausti: Ką reiškia stabmeldystė? Prieš stulpą keliaklupsčiaujantys laukiniai? Statulos žiauriais veidais induistų šventyklose? Siautulingas Baalo pranašų šokis aplink Elijo pastatytą aukurą? Visiškai akivaizdu ir aišku, kad tai atviros stabmeldystės išraiška. Mums ir daugeliui tai aišku ir tai nėra taip pavojinga. Žymiai pavojingesnė paslėpta stabmeldystė.

Jeigu antrąjį Dievo įsakymą išimtume iš konteksto ir skaitytume, nežiūrėdami kitų, atskirai, galima būtų suprasti, jog kalbama ne apie Jahvę - žydų Dievą arba krikščionių Dievą Tėvą, bet apie kitas pagoniškas, nereikšmingas dievybes ar dievukus. Gal būt, tada net nereikėtų į tai kreipti dėmesio.

Tačiau visi dešimt Dievo įsakymų suskirstyti į dvi dalis: pirmoji dalis - keturi įsakymai moko, kaip turime elgtis su Dievu, likusieji šeši - apie žmogų, o tiksliau apie savo artimą. Taigi, antrasis Dievo įsakymas, lygiai taip pat kaip pirmas, trečias ar ketvirtas, kalba apie Dievą ir kaip mes turime su Juo elgtis! Ir sako, kad stabmeldystė yra ne vien tik netikrų dievų garbinimas, bet taip pat tikrojo Dievo garbinimas per vaizdinius.

Taigi, mieli krikščionys, garbindami Dievą neturime naudoti jokio įvaizdžio ar regimojo objekto, kuris yra suprantamas kaip Trejybės Dievas ar bet kuris Trejybės Asmuo. Šis, antrasis Viešpaties įsakymas nurodo ne garbinti ar ko negarbinti, bet nurodo kaip garbinti ir įsako, kad nei skulptūros, nei paveikslai neturi būti naudojami Dievo garbinimui.

Manau šioms mintims savo širdyse ne visi pritaria, gal būt, - netgi ne visi reformatai... Gal būt, kažkas pasakytų, kad šis įsakymas, šis draudimas nėra jau toks svarbus ir reikšmingas. Daugelis, iš mandagumo kitaip mąstančiam, pasakys, kad nėra didelės žalos, jei aplink garbintoją yra paveikslų ir skulptūrų, padedančių pakelti širdį arčiau Dievo.

Deja, mes pripratę sakyti, kad tai žmogaus skonio, pripratimo, tradicijos reikalas. Daugelis sako, kad, žiūrėdami į tuos objektus, gali geriau sutelkti savo mintis į Kristų ir taip lengviau melstis. Ar reikia apie tai kalbėti, jei iš tiesų žmonėms geriau garbinti Viešpatį, melstis, matant prieš akis ant kryžiaus Nukryžiuotąjį!?

Deja, ir nesutikdami su tuo, mes kartais nutylime ar suglumę pripažįstame, jog antrasis Dievo įsakymas taikomas tik tada, kai atvaizdai yra pagoniški, amoralūs ir žeminantys Dievą...

Tačiau Dievas aiškiai ir kategoriškai pasako ir netgi įsakymo žodžių tvarka neduoda pagrindo tokiam ribotam aiškinimui: Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje  (Iš 20, 4). Kategoriškas Viešpaties pareiškimas, draudimas, įsakymas. Viskas. Atrodo nieko daugiau nereikia aiškinti. Tačiau vis vien lieka abejonė šio įsakymo svarbumu. O Dievas ir tai apgalvojo, Dievas dar prieš sukurdamas žmoniją žinojo jos abejones, nuopuolį, nuodėmingumą ir priešiškumą. Ir antrajame įsakyme, nors rodos paklusniam ir dievobaimingam krikščioniui turėtų užtekti „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo", Dievas jį praplėtė, paaiškino. Dievas duodamas šį įsakymą numatė  tuos abejojančius ir ieškančius netgi Dievo įstatyme patogesnių nišų nusidėjėlius, todėl pridėjo ir tolesnį aiškinimą: Jiems nesilenksi  ir jų negarbinsi... (Iš 20, 5a), taip pat už nepaklusimą įsakymui ir sankcijas įrašė. Viešpats numato sankcijas, nes Viešpats myli savo kūrinius, ir nori, kad Jo kūriniai eitų teisingu keliu. Todėl turime paklusti Jam. Garbinti ir melsti Jo vedimo.

Neseniai ligoninės palatoje teko ilgai ir aršiai diskutuoti su pagyvenusiu vyru apie tai ar yra Dievas. Ir, kaip įprasta, buvau apkaltintas aš ir, aišku, Dievas tuo, kad pasaulyje vyksta daug neteisybės, kad jis niekada nematė Dievo, nejautė ir nepastebėjo Viešpaties veikimo ir, galų gale, jam Viešpats nieko gero nėra padaręs. Tačiau, kai paklausiau, ar jis bent kartą nuoširdžiai kalbėjo su Dievu, ar prašė Dievo pagalbos, ar maldoje išsakė savo abejones Dievui, mano oponentas nutilo ir nieko neatsakė.

Taigi, turime paklusti Viešpačiui visame kame Jis liepia, įsako ar nurodo, turime paklusti ir antrajam Viešpaties įsakymui, kaip bebūtume kritikuojami „daugumos", pasaulio autoritetų ar save laikančių teisuoliais.

Didysis teologas, Bažnyčios tėvas Jonas Kalvinas rašė: visame Pasaulyje negalima atrasti to, kas būtų kaip tikras Dievo paveikslas; taigi, ...Jo šlovė suteršta, ir Jo tiesa sugadinta melu, kai Jis mums pristatomas matomu pavidalu... Todėl mėginti vaizduoti Dievą yra nepagarba Jam; nes taip iškraipydami klastojame Jo didybę, ir Jis pateikiamas kitoks, nei iš tikrųjų yra.

Atvaizdai, kokie jie bebūtų tikroviški, klaidina ir iškraipo mintis apie Jį. Daugeliui Nukryžiuotojo atvaizdas sukelia mintis apie baisią, kūnišką Kristaus kančią, tai padeda žmonėms maldoje suprasti kenčiantį gyvąjį Kristų, tačiau tik tiek. Deja, šis vaizdinys dažną besimeldžiantį žmogų atriboja nuo dvasinio Kristaus kančios aspekto ir tai trukdo pažinti prisikėlusį Gelbėtoją.

Šv. Rašto mokymas, biblijinė mintis yra ta, kad Dievo Žodį reikia girdėti, bet ne "matyti". Iš Dievo išeinantis žodis yra kaip Dvasia. Ką Viešpats pasako, tai ir įvyksta. Viešpaties Žodis suprantamas širdimi, bet ne akimis, yra gyvenimo duona - kasdieninė dvasinė duona. Žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų. (Įst 8,3).

Viduramžiais dauguma žmonių nemokėjo skaityti ir Evangelija buvo skelbiama tik žodžiu. Tačiau, kad geriau įsigilinti, įtvirtinti kiekvieno žmogaus prote ir širdyje, reikėjo piešinių - toks buvo evangelijos skelbimas ir aiškinimas. Tačiau ilgainiui, nors žmogus ir tapo skaitantis, tačiau paveikslai nedingo - atvirkščiai, jie tapo vis išraiškingesni ir svarbesni, jie pasidarė netgi svarbesni už Dievo Žodžio klausymą, Jo valios ieškojimą, įsakymų vykdymą. Kiekvienas paveikslas ar statula, kokie genialūs jie bebūtų, yra baigtiniai ir tik menki žmogaus žodžio atšvaitai.

Mes galime surasti labai daug pavyzdžių, ir netgi tikriausiai visi šie pavyzdžiai apie atvaizdus rodo, jog jie iškraipo Dievo tiesą žmonių mintyse. Taigi, skelbdami Dievo Žodį, dėkodami Viešpačiui už Jo nuostabius darbus, Jo dovanas ir šventą Jo Žodį - kasdienę dvasinę duoną, niekada nepamirškime, jog turime besąlygiškai paklusti Jam - mūsų dangiškajam Tėvui, vykdyti Jo norus, Jo Įsakymus, ir vykdyti ne kaip mums patogu, bet kaip Jis - Trejybinis Dievas liepia, nori ir įsako: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos". (Mt 28,  19) Amen.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

L.e.p. generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas