Kun.Tomas Šernas

Kas yra svarbu ir kas ne?

stninoKodėl mokinių vyrų nebuvo prie Jėzaus kapo, kodėl jie lindėjo pasislėpę ir dar užsirakinę? Mokiniai bijojo susidorojimo, nes valdžios požiūriu jie buvo pavojingi maištininko prieš politinę - religinę tvarką Jėzaus bendrininkai. Jiems grėsė jeigu ne nukryžiavimas, tai kiti rimti nemalonumai. Tuo tarpu moterys vertintos kaip nepavojingos galiojančiai religinei, politinei ir viešajai tvarkai. Moterys - nesvarbios idėjų ir politikos, viešo veiksmo lygmenyje. Į moteris valdžia kreipė mažiau dėmesio, ir jos taikos ar sąlyginės ramybės metu galėjo be baimės eiti ten, kur joms reikėjo – į turgų, parduotuves, kapines ir panašiai. Vėliau Bažnyčios priešai susivokė, jog, priešingai viskam, ką jie iki šiol buvo įpratę matyti ir suvokti, moterys yra svarbios tarp plintančių Kristaus pasekėjų ir naujų bendruomenių. Tai liudija Apaštalų darbų 9 skyrius, 1 eilutė. Tačiau visur pasaulyje paplitusi nuostata, jog moterys nėra „pirmieji žaidėjai" visuomenės politinėse grumtynėse bei religiniuose ginčuose, žinoma ir dabar, moderniaisiais laikais. Po II-ojo pasaulinio karo buvo teisiami nacistai, karo nusikaltėliai. Tyrinėtojai pažymi, jog daugybė moterų nacionalsocialistų partijos ir SS organizacijos narių išvengė teisingumo, apsimesdamos nesvarbiomis bei vyrų priverstomis. Vyrų nekaltumu ir nesvarbumu pasauliui yra sunkiau patikėti, bet moterys tradiciškai laikomos mažiau pavojingomis ir mažiau svarbiomis.

 

Mums, krikščionims reikia įsiklausyti, ką pasaulis ir kultūros skelbia apie vieno ar kito dalyko svarbą, bet svarbu ir suvokti, kad turime kitokią svarbumo- nesvarbumo matavimo sistemą. Kas yra svarbu pasauliui, nebūtinai svarbu krikščionims. Kiekvieną dalyką būtina Šventuoju Raštu pasitikrinti ir prisiminti, jog krikščionės moterys Bažnyčios priešų yra laikomos pavojingomis, todėl ir svarbiomis.

Moterų reikšmė vietinės bažnyčios gyvenime pagal apaštalą Paulių

Skelbiant Evangeliją, nuo moterų tikėjimo ir tarnavimo priklauso labai daugelis dalykų. Antrajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius rašo: Aš vis prisimenu tavo neveidmainišką tikėjimą, kuris pirma gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu įsitikinęs, gyvena ir tavyje. Todėl tau primenu, kad vėl uždegtum Dievo dovaną, esančią tavyje mano rankų uždėjimu. (2 Tim 1, 5-6)

Įdomu, kad jaunasis Timotiejus, į kurį su meile kreipiasi apaštalas, buvo jau trečios kartos krikščionis. Tikėjimą jam perdavė senelė ir motina, vyrai visai neminimi. Moterys skelbė Evangeliją ne tik savo artimų draugų ir šeimos rate. Reikia prisiminti, jog Bažnyčia Makedonijoje prasidėjo nuo verslininkės Lidijos. Jai Viešpats atvėrė širdį Pauliaus žodžiams, kuriais buvo skelbiama Evangelija. Apaštalas Paulius skelbė Evangeliją ir būrė tikinčiuosius į Jėzaus Kristaus surinkimą - Bažnyčią, kurioje svarbų vaidmenį atliko moterys. Tą liudija jo ganomieji laiškai bendruomenėms, kuriuose dažnai perduodamas pagarbus linkėjimas moterims. Be abejo, tos moterys buvo svarbios asmenybės vietinės bažnyčios gyvenime. Diakonė Febė buvo svarbus asmuo ne vienoje krikščioniškoje bendruomenėje-bažnyčioje.

Ar apaštalas Paulius turėjo charizmų?

Nors ženklią dalį susikuriančiose krikščionių bendruomenėse užėmė tikinčios moterys, kurios dalijosi savo lėšomis, mokė, skleidė Evangelijos žinią, perduodavo iš kartos į kartą tikėjimą, apaštalas matė būtinybę rašyti neryžtingam jaunuoliui bent du laiškus, juose primindamas tikėjimą ir gautą apaštališkąjį palaiminimą tarnystei - rankų uždėjimą. Paulius, Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vyresniųjų pašauktas tarnystėn, išsilavinęs, patyręs bei daug iškentęs apaštalas būtent jame, o ne kokioje tikinčioje moteryje matė būsimą vietinį bažnytinį vadovą.

Ar apaštalas niekino moteris ir jas laikė mažiau svarbiomis negu vyrai? Tokia nuomonė egzistuoja. Paulius antrame laiške Korintiečiams 10 ir 12 skyriuose yra užsiminęs, kad turi "dyglį" kūne ir yra nedidelio ūgio, neišvaizdus bei neiškalbus. Jeigu apaštalas chroniškai sirgo ir buvo neišvaizdus bei neiškalbus, tai galimai nuo jaunystės laikų neturėjo pasisekimo moterų tarpe. Esą, todėl Paulius per daug rezervuotai laikėsi ir tikinčių moterų atžvilgiu. Kažin ar iš tikrųjų buvo taip, nes jo laiškuose išreikšta teologija liudija priešingai. Manytina, kad Paulius laikėsi nuostatos, jog tikroji lyderystė Bažnyčioje yra susijusi su atsakomybe, kuri prasideda pašaukimu tarnystei ir pavojingu iššūkiu pasauliui. O tai neišvengiamai pasireiškia stumdymusi Areopage, pasityčiojimais, viešais ginčais, fizinėmis bausmėmis, susidorojimais, dažnomis pavojingomis kelionėmis ir kalėjimais.

Mums reikia tikėjimu suprasti, jog Paulius meldėsi, veikė, kovojo, kentėjo, planavo ir mąstė tik dėl Bažnyčios – Surinkimo. Tai buvo jo gyvenimo tikslas. Jis neeksperimentavo, bet veikė per Šventą Dvasią – kaip teisingiau ir kaip geriau yra Bažnyčiai.

Dvasinė "tėvystė"

Apaštalo Jono laiškuose randame gražų kreipinį "vaikeliai". Šis malonus kreipimasis į skaitytojus nurodo, jog apaštalas Jonas yra kitoje, "nevaikiškoje" pozicijoje. Dvasiškai globojamoms jaunoms krikščionių bendruomenėms jis yra tarsi tėvas. Patriarchalinis bei subordinacinis "tėvystės" supratimas žinomas ir gerbiamas Artimųjų Rytų kultūrose nuo Abraomo laikų iki šių laikų. Tikėtina, jog apaštalų ir bažnyčių santykių iliustracijai labiausiai tiko tokia "tėvystės" samprata. Apaštalui Jonui savaip antrina ir Paulius. Dažniausi jo kreipiniai yra pagarbūs, lygiavertiškumą išreiškiantys "mylimieji" bei "broliai", tačiau laiškų tekstuose ryškėja Pauliaus dvasinės tėvystės savoka: Tai rašau, ne norėdamas jus gėdinti, bet įspėdamas kaip mylimus vaikus. Nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet neturėsite daug tėvų, nes Evangelija aš pagimdžiau jus Kristuje Jėzuje. (1 Kor 4, 14-15)

Toji dvasinės tėvystės prasmė yra paprasta. Kaip ir kiekvienas normalus tėvas, apaštalas Paulius pastoviai rūpinasi savo "dvasiniais vaikais" bei yra pasiruošęs už juos padėti galvą, moko juos, guodžia, sustiprina, saugo, bara Kristuje. Tai iliustruoja kita ištrauka: Esu pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų. Ieškau ne to, kas jūsų, bet jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą tėvams, bet tėvai vaikams. (2 Kor 12, 14)

Istoriškai žvelgiant į krikščioniją išskiriamas "Bažnyčios Tėvų" laikotarpis, kuomet teologai mąstytojai, hierarchai apibrėžė bažnytinę tradiciją bei priėmė svarbius tikėjimo išpažinimus. Dvasinės "tėvystės" samprata ne tik išlikusi, bet ir plačiai vartojama Rytų bažnyčiose. Dvasininkai vadinami "tėveliais"(батюшки), o tai tradicijai bando oponuoti Rusijos, Baltarusijos evangelikai. Bet kokiu atveju, dvasinė "tėvystė" remiasi ne tik kultūrine tradicija, bet ir Šv.Rašto interpretacija. Ši "tėvystė" yra ir Romos katalikų bažnyčioje. Joje yra ne tik daugelis dvasinių tėvų, bet ir šventasis tėvas – Popiežius.

Dvasinė "motinystė"

Be abejo, šalia tėvystės yra ir motinystė, tačiau apie "dvasinę motinystę" žinoma mažiau. Dvasinės motinėlės titulas yra įprastas Romos katalikų bei Rytų ortodoksų bažnyčių moterų vienuolijose. Šiuo titulu vadinamos vienuolynų vyresniosios vadovės.

Gruzijos autokefalinė ortodoksų bažnyčia krikščionybės šioje šalyje pradininke laiko šv.Niną. Ši šventoji Gruzijoje yra labai gerbiama, didelė šv.Ninos skulptūra stovi ant kalvos šalies sostinėje. Tokiu būdu ji yra patriarchalinės šalies Gruzijos krikščionijos pradininkė -"dvasinė motina". Ne tik biologinė, bet ir "dvasinė motinystė" yra aprašyta 2 Tim 1,5. Moterys perduodavo krikščionišką tikėjimą šeimose. Kai kurios moterys, be abejo, buvo apaštalų tarnystės bendradarbės ir Evangeliją skelbdavo ne tik šeimos rate.

Kuo skiriasi dvasinė "tėvystė" nuo dvasinės "motinystės"?

Jeigu klausimas formuluojamas taip, tai aišku, jog paprastų atsakymų nėra. Pasiremdamas Biblija ir evangelikų reformatų tikėjimo pagrindais, galiu bandyti suformuluoti kelis asmeniškus pastebėjimus. Visų pirma manau, kad "dvasinės tėvystės" ir "dvasinės motinystės" tikslai yra tapatūs – reikia prisiimti atsakomybę už "dvasinius vaikus", juos globoti, mokyti, remti, barti Kristuje. Antra, nepaisant uždavinių tapatumo, tėvystė ir motinystė pasireiškia skirtingais to paties tikslo siekimo būdais. Trečioje vietoje verta pastebėti, kad Šv.Rašte bei krikščionybės istoriniuose šaltiniuose nuorodų apie dvasinę motinystę yra kur kas mažiau, nei pasakyta apie šventąsias moteris kankines, mistikes arba asketes.

Evangelikams paprasčiau apžvelgti evangelikų bažnyčių istoriją. Kai kuriuos didžius reformatorius, žymius teologus ir pamokslininkus galime pavadinti evangelinių bažnyčių pradininkais bei "dvasiniais tėvais". Kadangi Bažnyčia yra gyva ir besikeičianti, tai ir svarbius tikėjimą bei bendruomenę stiprinančius poslinkius (pav. doktrininių dokumentų priėmimą) galime pavadinti dabartinių vietinių evangelinių bažnyčių "patristiniu laikotarpiu". Tačiau visi žymieji praeities ar dabarties evangelikų "dvasiniai tėvai" , mano nuomone, būtų labai mažai reikšmingi, jeigu jų darbo nebūtų parėmusios ir savo atsakomybės nebūtų prisiėmusios "dvasinės motinos". Pats geriausias tarnautojas, teologas ir stipriausias pamokslininkas (dvasinis tėvas pagal katalikų ir ortodoksų tradiciją) padaro svarbią pradžią, paskelbia gyvą ir aktualų Dievo Žodį. Prisiėmusi atsakomybę ne tik už save, bet ir kitus, dvasinė "motina" krikščionišką skelbimą savaip aktualizuoja – tarsi "įbuitina" ir "įkultūrina" kasdienybės gyvenime. Rašau žodį "tarsi", nes nesu tikras, ar parinkau teisingus žodžius. Bandau išreikšti nuomonę, jog "teorinis" Evangelijos skelbimas per dvasines "motinas" tampa praktišku. Tai pasireiškia vaikų auklėjime, šeimos, draugų rato, bendruomenės bei vietinės bažnyčios reikaluose. Paskelbtas Dievo Žodis per Šventąją Dvasią ir dvasines "motinas" tampa realia ir tikra savastimi Bažnyčioje. Paskelbtas gyvasis Dievo Žodis yra tarsi pasėta sėkla, kuri pavirsta gyvu derliumi.

Dvasinės motinos padaro didesnę dalį Bažnyčios statymo darbo, tačiau būtų klaidinga manyti, jog to gali užtekti. Kaip pavyzdį galima naudoti neseną Lietuvos evangelikų reformatų bendruomenės istoriją. Karas ir okupacijos sugriovė Lietuvos ūkinį ir kultūrinį gyvenimą, be abejo, tai atnešė didelių dvasinių išbandymų. Bažnyčios turtas buvo nacionalizuotas, vadovybė įbauginta. Dalis išlavintų teologų, kunigų ("dvasinių tėvų") ir bažnytinių vyresniųjų (Sinodo kuratorių) pasitraukė su frontu į Vakarus, vienas atsidūrė Sibire, keli mirė.

Beveik visos parapijos dešimtmečiams liko be mokymo, pamaldų, skelbiamo Dievo žodžio. Be viso to dvasinė "motinystė", mano nuomone, greitai sunyko.

Kaip suprasti vadovavimą Bažnyčiai ar vadovavimą joje?

Evangelikai reformatai akcentuoja, jog Jėzus Kristus yra Bažnyčios galva ir visos jos valdžios šaltinis. Jėzus Kristus viešpatauja – Jis Bažnyčią valdo/vadovauja per savo Žodį ir Šventąją Dvasią. Tai yra pamatas, ant šio pamato vyksta visas bažnytinis gyvenimas. Taipogi nuo pat Bažnyčios gimimo, nuo apaštalų veiklos pradžios laikų buvo aišku, jog svarbiausi vadovavimo sprendimai joje priimami kolegialiai.

Tarnystė, bet ne viešpatystė
Kolegialūs tarnystės ir valdymo būdai

Kadangi Kristus yra Bažnyčios Viešpats, tai Eklezės - bažnyčios valdymas nėra joks viešpatavimas, bet tarnavimas. Toks valdymas-tarnavimas remiasi viešumo, pasitikėjimo ir atstovavimo principu. Bažnyčios valdymo-tarnavimo kolegialūs organai išrenkami. Pavyzdžiui, visuotinis parapijos susirinkimas išrenka parapijos tarybą, išrenka delegatus į Sinodą. Išrinktieji asmenys yra įgalioti spręsti tam tikrus reikalus.

Sinodas yra aukščiausias kolegialus organas, kuriam jo darbo metu vadovauja Sinodo direktorius. Sinodo metu visos bažnytinės valdžios/tarnystės netenka galios. Jos atsiskaito Sinodui, po to misijos, komisijos ir kitokios tarnystės gali būti atšauktos, asmenys perrinkti. Todėl Sinodo metu oficialūs bažnytiniai antspaudai bei raktai nuo seifų simboliškai padedami prieš Sinodo posėdžiams vadovaujantį direktorių. Verta pastebėti, jog Lenkijos evangelikų reformatų bažnyčioje pastaruoju metu Sinodo direktore pakartotinai išrinkta teologijos doktorantė Ewa Jožwiak.

Sinodo nariai išrenka nuolatinį – vykdomąjį kolegialų organą Konsistoriją, kuri veikia laikotarpyje tarp Sinodų. Sinodas taip pat išrenka vyriausiąjį dvasininką, kuris savo kadencijos laikotarpiu nuolatos atstovauja Bažnyčią "išorėje". Tokiu būdu Bažnyčios valdymas ir valdžios yra išskaidytos, o kiekvienas vadovybės sprendimas gali būti patikrintas ir net atšauktas. Pavyzdžiui, generalinis superintendentas esant reikalui gali suspenduoti jo manymu neteisingą Konsistorijos nutarimą. Tačiau ir Konsistorija turi teisę bei pareigą atšaukti/nepritarti gen. superintendento sprendimui, jeigu jis abejotinas juridiškai, finansiškai ar pan.. Neseniai šio svarbaus ir kolegialaus organo vadovės pareigas Lietuvosev. reformatų bažnyčioje ėjo Sinodo kuratorė dr. Renata Bareikienė.

Kiekviena valdžia reformatų bažnyčioje atlieka savo funkcijas. Bažnyčios valdyme-tarnavime dalyvauja įgalioti jos nariai - vyrai ir moterys. Teologas Louis Berkhof (1873-1957) Bažnyčios valdžią įvardija kaip dvasinę, nes ją suteikia Šventoji Dvasia. Galima pridurti, kad Šventoji Dvasia apdovanoja asmeninėmis dovanomis-charizmomis, o per kitų žmonių pasitikėjimą ir tikėjimą Dievo Žodžiu, suteikia įgaliojimus vyrų ir moterų tarnystėms.

Dvi skirtingos komplimentarizmo prasmės

Komplimentarizmas savo prasme „nutildyti moteris Bažnyčioje" yra mažai krikščioniškas, net bedieviškas požiūris. Tačiau ten, kur neužsimerkiama prieš lyčių skirtingumus, skirtingus polinkius, mąstyseną, egzistencinius lūkesčius, skirtingas Šventosios Dvasios dovanas, ten tarnavimas, paklusimas vienas kitam, nusižeminimas, vienas kito papildymas tarnystėje yra iššūkis ir vyrams, ir moterims. Toks komplimentarizmas ne tik kad neprieštarauja, bet ir nurodo Kristaus mokymą praktiškai taikyti savo gyvenime ir Bažnyčioje.

Dvi skirtingos egalitarizmo prasmės

Egalitaristinis požiūris, kuris krikščionijoje skelbia ir vykdo pamatinę moters ir vyro lygybę prieš Dievą, yra Dievo Žodį ir Valią atitinkantis žmogaus darbas. Bažnyčiai reikalinga, kad Šventosios Dvasios vedami vyrai bei moterys nuolatos klaustų apie krikščionių lygybę, teises, pareigas, ir savo darbais tai liudytų. Reikalinga, kad per Kristų moterys ir vyrai taptų Jo mokiniais, kad vieni kitiems padėdami ieškotų Dangaus Karalystės.

Tačiau toks egalitarizmas, kurio sekėjai remiasi teologiniu požiūriu, jog visi bus išganyti, o Dievui rūpi tik pats žmogiškasis asmuo, yra visiškai kitoks. Šiuolaikinis egalitarinis požiūris atkreipia dėmesį ne tiek į vyrų ir moterų lygybę, kiek akcentuoja žmogų kaip abstraktų asmenį be lyties, rasės, kultūros ir kitų sąlygotumų. Šio požiūrio atstovai pasižymi tuo, jog kalba apie nuolatinį žmogaus bei žmonijos laisvėjimą ir tobulėjimą. Tai yra nebe Dievo, bet tik žmogaus asmens ir jo laisvės adoravimas. Toks žmogus įžūliai stojasi prieš Dievą kaip pati save kurianti asmenybė. Tokio pobūdžio egalitarizmas yra pavojinga ir baisi erezija. Viename jos gale - demoniška pati save kurianti asmenybė, kitame gale girdisi nuolatinis šnypštimas – ar tikrai Dievas taip sakė? (Pr 3,1b.)

Egalitarizmas ir komplimentarizmas – kuris iš jų yra teisingesnis evangelinėje bažnyčioje?

Egalitarizmas ir komplimentarizmas yra du skirtingi suvokimo būdai, skirtingi teologiniai požiūriai, kurie skelbia priešingus dalykus. Tačiau Šventajame Rašte ne kartą sutinkamos abu požiūrius pagrindžiančios vietos. Abu šie teologiniai požiūriai, mano nuomone, susiklostė dėl žmogiško silpnumo ir noro „viską tvarkingai sudėlioti į lentynėles", atmetant tai, kas netelpa į „lentynėlę". Tačiau Dievo Žodis mums skelbia daugiau nei vieną mums patinkantį požiūrį. Todėl egalitarizmas ir komplimentarizmas – tik ieškančios žmogiškos minties pavadinimai, tarsi pagalbiniai instrumentai, padedantys tiksliau suvokti Šventąjį Raštą. Mano nuomone, abu požiūriai yra vienas kitą papildantys, sudarantys vienybę Dievo Žodyje. Viešpats mus kviečia būti gerais tarnais bei tarnaitėmis, nuolatos patiems ieškoti ir, remiantis Jo žodžiu, surasti, kas yra teisinga.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas