Holger Lahayne

„Visų žmonių atpirkimo įrankis“

Nors ekumeninis judėjimas, ar tai būtų Evangelikų Aljansas ar Pasaulinė Bažnyčių Taryba, kilo tarp protestantų, šiandien kartais atrodo, kad ekumenizmo įdėją labiausiai palaiko Romos katalikų bažnyčia.

Bet nereiktų užmiršti, kad iki XX a. pirmos pusės popiežiai, iš šiandienos perspektyvos, stebėtinai griežtai atsiribojo nuo bet kokios ekumeninės veiklos, kartais nedviprasmiškai įspėjo savo narius nedalyvauti tarpkonfesinėse organizacijose (pvz., Pijaus XI 1928 m. enciklikoje Mortalium animos). Viskas pasikeitė septinto dešimtmečio pradžioje, t. y. prieš maždaug pusę šimto metų. Būtent tada, visų pirma per Vatikano II Susirinkimą (1962–1965), buvo įmantriai praplėsta Bažnyčios samprata.

Ir anksčiau, iki Susirinkimo, ir iki šiol Romos katalikų bažnyčios ekumenizmo sampratos pagrindą sudaro mokymas apie Bažnyčią. Ji yra „mistinis Kristaus kūnas“, naujo pavidalo Kristus, jo įsikūnijimo tąsa. Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK) rašoma: „Bažnyčia ir Kristus yra viena“ (795). Paaiškinime cituojamas Šv. Augustinas: „Tad džiūgaukime ir dėkokime už tai, kad esame tapę ne tik krikščionimis, bet ir Kristumi“. Bažnyčia yra „regima ir apčiuopiama tapusi Dievo malonė“ (J. Neuner, H. Roos, Der Glaube der Kirche).

Dėl to, katalikų supratimu, Bažnyčia yra išganymo tarpininkė, jungiamoji grandis tarp Dievo ir žmogaus. Vatikano II Susirinkimo Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią (Lumen gentium, LG) ji gretinama su sakramentu: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis...“ (LG 1). KBK antrina: „Kaip sakramentas, Bažnyčia yra Kristaus įrankis. Kristaus rankose jis yra ‘visų žmonių atpirkimo įrankis’.“ (776) Konkrečiai tai yra tam tikri bažnyčios tarnai, kurie ne tik atlieka atitinkamą Dievo įsteigtą tarnystę, bet ir įkūnija patį Kristų tikinčiųjų tarpe: „Vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus, vyriausiasis kunigas.“ (LG 21; čia ir kitur išryškinta autoriaus)

Nors pripažįstama skirtis tarp regimosios ir neregimosios bažnyčios (panašiai kaip ir pas evangelikus), tačiau iš esmės Bažnyčia yra viena. Turinti įvairių aspektų, tačiau visų priešakyje yra būtent regimumas:

„Kristus.. savo šventąją Bažnyčią... šioje žemėje įsteigė ir be perstojo palaiko kaip regimąją sąrangą, per kurią visiems skleidžia tiesą ir malonę. Ši hierarchiškai sutvarkyta bendrija ir mistinis Kristaus Kūnas, regimas sambūris ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji Bažnyčia ir dangaus gėrybėmis praturtintoji Bažnyčia nelaikytina dviem atskirais dalykais, bet sudaro vieną sudėtinę tikrovę, suaugusią iš žmogiškojo pradmens ir dieviškojo pradmens.“ (LG 8)

Ir ši „viena Bažnyčia“ yra būtent Romos katalikų bažnyčia: „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia... Toji Bažnyčia, šiame pasaulyje įsteigta ir sutvarkyta kaip bendruomenė, laikosi Katalikų Bažnyčioje, valdomoje Petro įpėdinio ir bendrystėje su juo esančių vyskupų, nors ir už jos regimos sandaros ribų esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei.“ (ibid.)

Viena vertus, katalikų bažnyčia laikoma būtina išganymui („ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui“, LG 14), nes malonės ir tiesos pilnatvė patikėta būtent jai. Todėl kas sąmoningai nusigręžia nuo šio išganymo priemonių centro (nuo Romos bažnyčios), rizikuoja netekti išganymo: „Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti.“ (ten pat) Katalikiškai pakrikštytieji privalo pasilikti joje ir neturi bažnytinės teisės konvertuoti į kitą krikščionišką bendruomenę.

Kita vertus, – ir tai buvo Vatikano II Susirinkimo labai reikšminga naujovė, – jau teigiama, jog egzistuoja tam tikri išganymo elementai, taigi galimybė būti išganytam ir anapus katalikų bažnyčios: yra „gausių šventumo ir tiesos elementų“ už Romos bažnyčios „regimos sandaros ribų“. Tačiau Vatikano II Susirinkimo Dekrete dėl ekumenizmo (Unitas redintegratio, UR) rašoma, kad visi išganymo elementai arba dovanos, kad ir kur jie būtų, vis dėlto „priklauso“ Romai:

„...užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai, visa tai, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienatinei Kristaus Bažnyčiai“; „Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis [atsiskyrusiomis Bažnyčiomis ir bendruomenėmis] kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai.“ (UR 3)

Dėl to kiekvienas krikščioniškai pakrikštytas žmogus nekatalikas jau savaime yra orientuotas į katalikų bažnyčią, kitaip tariant, yra savotiškas netobulas katalikas: „tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę Krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia“ (UR 3). Kiekvienas Krikštas yra orientuotas į visišką įjungimą į katalikų bažnyčią: „Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė [...]. Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę.“ (UR 22)

„Atsiskyrusieji krikščionių broliai“

Romos katalikų bažnyčia save suvokia kaip vienybės centrą ne vien tik katalikiškai, bet ir visuotinai, kaip bažnyčia apskritai visiems pakrikštytiesiems. Dar daugiau, ji save laiko visos žmonijos centru: „Šis visuotinumo bruožas, puošiąs Dievo tautą, yra paties Viešpaties dovana, kurios dėka Katalikų Bažnyčia veiksmingai ir nepaliaujamai siekia vėl sutelkti visą žmoniją su visomis jos gėrybėmis aplink galvą – Kristų jo Dvasios vienybėje.“ (LG 13)

Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente „Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų“ (2007) taip pat tvirtinama, kad „Vatikano II Susirinkimas nei ketino šį mokymą [apie Bažnyčią] pakeisti, nei pakeitė; jis norėjo jį išplėtoti, giliau suprasti ir išsamiau išdėstyti.“ Romos bažnyčia ir toliau lieka ta vienintelė su visa malonės ir tiesos pilnatve. Tačiau jau nebesakoma, kad ji tiesiog „yra“ toji Bažnyčia. Jau cituotame LG 8 rašoma: ji „laikosi Katalikų Bažnyčioje“, lot. subsistit in. Dokumente ši sąvoka aiškinama: „Vartojant šį pasakymą, kuriuo pažymimas Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios visiškas tapatumas, mokymas apie Bažnyčią nepakeičiamas, tačiau aiškiau išreiškiama tiesa, kad už jos sandaros ribų ‘esama gausių šventumo ir tiesos elementų, kurie, būdami Kristaus Bažnyčiai priklausančios dovanos, yra akstinas visuotinei katalikiškai vienybei’.“

Aiškiai matosi, kad senasis mokymas nei atšauktas, nei pataisytas; Romos bažnyčia vis dar vienintelė centrinė ir pagrindinė („Kristaus Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios visiškas tapatumas“). Bet nauja buvo tai, kad aplink ją kaip centrą esą būriuojasi daugiau kitų. Apie „koncentrinių apskritimų“ vaizdinį pirmasis prabilo popiežius Paulius VI enciklikoje Ecclesiam suam (ES), išleistoje keliais mėnesiais anksčiau (1964 08) negu Lumen Gentium.

Apskritimų centre yra katalikų bažnyčia, sauganti visą tiesos ir išganymo pilnatvę, vienintelė ir tikroji bažnyčia, Kristaus kūnas, toji, kuri skatina rastis kitus apskritimus: „Konkretų žmonijos išsidėstymą katalikų bažnyčios atžvilgiu“ galima įsivaizduoti „tarsi koncentrinius apskritimus, kurių viduryje Dievas mus pastatė“ (ES 96). Kraštinis, „begaliniai platus apskritimas“ yra „pati žmonija kaip tokia, pasaulis“. Kitame, mažesniame apskritime išsidėstę „tie, kurie tiki Dievą“, monoteistinių religijų išpažinėjai (107s). Toliau Paulius VI mini trečiąjį apskritimą, „tuos, kurie pasaulyje mums artimiausi ir yra krikščionys“. Tai esą „atsiskyrusieji krikščionių broliai“ (109). „Nieko taip netrokštame, kaip visiškoje tikėjimo vienybėje ir meilėje juos apkabinti“. Tačiau  be popiežiaus instituto šios vienybės nepasiekti, „be aukščiausios, veiksmingosios ir lemiamos Petro ganytojiškos tarnystės Bažnyčios vienybė sugriūtų.“ (110)

Paulius VI „brolių atsiskyrėlių“ smulkiau nediferencuoja. Remiantis Vatikano II Susirikimo dokumentais šią apskritimų struktūrą gerai paaiškina „Atsakymai į klausimus...“. Tarp nekatalikiškų krikščionių tik Rytų bažnyčios teisėtai vadinasi bažnyčiomis: „Susirinkimas pageidavo, kad būtų laikomasi tradicinės šio pavadinimo vartosenos. Kadangi ‘tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir, apaštališkosios įpėdinystės dėka, ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios’, jos vertos ‘dalinių arba vietinių Bažnyčių’ titulo ir vadinamos katalikų dalinių Bažnyčių seserimis.“

XVI a. kilusioms bendrijoms, t. y. reformacijos bažnyčioms, nepriskiriamas „Bažnyčios“ titulas, nes „tos bendrijos neturi apaštališkosios įpėdinystės per Šventimų sakramentą ir todėl stokoja esminio Bažnyčios elemento. Bažnytinės bendrijos, pirmiausia dėl sakramentinės kunigystės stygiaus neišlaikiusios autentiškos ir visos Eucharistijos slėpinio tikrovės, negali, vadovaujantis katalikų mokymu, būti vadinamos ‘Bažnyčiomis’ tikrąja šio žodžio prasme.“ Evangelikai turi tenkintis pavadinimu „bažnytinės bendruomenės“ (Žr. ir UR 22 ir Dominus Iesus, 17).

Brolis Rožė (Roger Schutz, 1915–2005), „Taizė“ bendrijos įkūrėjas, apskritimų vaizdinį visada priskirdavo Jonui XXIII (1881–1963), kuris sušaukė Vatikano II Susirinkimą. Rožė dažnai cituodavo iš pokalbio su popiežiumi: „Katalikų Bažnyčią sudaro vis didesni ir didesni koncentriniai apskritimai“. Oficialiame dokumente sąvoka atsirado tik Pauliaus VI enciklikoje Ecclesiam suam. Rožė ir „Taizė“ labai prisidėjo prie vaizdinio išpopuliarinimo.

Iš tikrųjų Jono XXIII inicijuotos naujosios krikščionių vienybės pastangos buvo ne kas kita, kaip vienybės siekis po Romos sparnu. Pirmoje savo enciklikoje Ad petri cathedram (1959) popiežius ragina atrasti „mokymo, vadovavimo ir apeigų“ vienybę (67). Jam savaime suprantama, kad vadovavimo vienybė įgyvendinama tik katalikų bažnyčioje (73). Apeigų vienybė apima septynis sakramentus (74), kurių centre šv. eucharistija su kaskart joje besiaukojančiu Kristumi (75). Jonas XXIII, kreipdamasis į nekatalikus krikščionis, tik patvirtina: „Leiskite jus kuo nuoširdžiausiai pavadinti broliais ir sūnumis. Teauga mūsų tėviška viltis regėti jus sugrįžtančius.“ (80) Būtent – sugrįžtančius! Ne ateinančius „į svetimus namus“, o sugrįžtančius „į savus ir bendrus gimtuosius namus“ (84). Protestantai kviečiami sugrįžti į Romos bažnyčios sudėtį.

Bendrystė su šventuoju Petru

Jono Pauliaus II 1995 m. enciklika Ut unum sint – apie ekumeninę pareigą (UUS) iš esmės nieko naujo nepridėjo. Nuo Vatikano II Susirinkimo nekatalikai krikščionys (tiksliau, tose bažnyčiose gimusieji) yra laikomi broliais ir seserimis, nes „brolystės pripažinimas [...] remiasi vieno krikšto pripažinimu“ (UUS 42). Taip pat: „vienos konfesijos krikščionys laiko kitus krikščionis nebe priešais ar svetimaisiais, bet broliais ir seserimis [...]. Kalbama apie ‘kitus krikščionis’, ‘kitus pakrikštytuosius’, ‘kitų bendruomenių krikščionis’ [...]. Krikščionių ‘visuotinė brolystė’ tapo tvirtu ekumeniniu įsitikinimu.“ Dėl to Jonas Paulius II ragina: „Iš antagonizmo ir konflikto pozicijos būtina pereiti į poziciją, kurioje šalys viena kitą pripažintų partnerėmis.“ (UUS 29)

Bet apie tikrą lygiateisę partnerystę negali būti nė kalbos. Nuolat akcentuojama vienybės ir bendrystės svarba, bet popiežiui tenka pripažinti, kad minėtoji „Bažnyčia“ yra Romos katalikų bažnyčia. Nes kompromisai, kaip turėtų būti tarp vienybės siekiančių partnerių, čia negalimi ir nedaromi. Esminiai katalikų mokymo pagrindai yra tvirti ir nepajudinami: „Dievo norimą vienybę galima įgyvendinti tiktai visiems pritariant visam apreikštojo tikėjimo turiniui. Tikėjimo srityje kompromisas yra prieštaravimas Dievui, kuris yra Tiesa.“ (UUS 18)

Jonas Paulius II taip pat mokė, kad „vienintelė Kristaus Bažnyčia egzistuoja Katalikų Bažnyčioje“ (UUS 86), kadangi „šios jau duotos Bažnyčios elementai pilnatviškai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje ir be tokios pilnatvės kitose bendruomenėse“ (UUS 14). Dėl to „visiška vienybė taps tikrove tada, kai visi dalysis išganymo priemonių pilnatve, Kristaus patikėta savo Bažnyčiai.“ (UUS 86)

Tikroji vienybė yra vienybė Romos katalikų bažnyčioje, regima vienybė, pripažįstant popiežių vadovu: „Galutinis ekumeninio sąjūdžio tikslas yra atkurti visišką regimą visų pakrikštytųjų vienybę“. „Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi.“ (UUS 94) Popiežiaus tarnystė yra būtina ir neišvengiama, dėl to nėra reikalo derėtis: „Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje [...]. Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti [...].“ (UUS 97) Kaip ir turi išlikti bei būti visų priimta katalikiškoji mišių auka: „koks dar atstumas mus skiria nuo tos palaimingos dienos, kai bus pasiekta visiška tikėjimo vienybė, ir mes galėsime santarviškai kartu švęsti Viešpaties šventąją Eucharistiją?“ (UUS 77)

Krikšto ar tikėjimo vienybė?

Romos katalikų ekumenizmo sampratos šerdis yra krikštas. Būtent jis „įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė. [...] Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją [...].“ (UR 22) Maldų už krikščionių vienybę savaitės proga šių metų sausio mėnesį popiežius taip pat akcentavo, kad „šio [krikšto] malonės dalijimasis sukuria nedalomą ryšį tarp mūsų krikščionių“; todėl „dėl krikšto“ galime laikytis „tikrais broliais ir seserimis. Mes tikrai esame Dievo šventa tauta, nors dėl mūsų nuodėmių mes vis dar nesame visiškai suvienyta tauta. Dievo gailestingumas, kuris veikia per Krikštą, yra stipresnis nei mūsų susiskaldymai.“

Popiežius Pranciškus dar kartą patvirtino, kad krikštas atgimdo ir sukuria vienybę su Kristumi ir padaro mus krikščionis. Visi pakrikštytieji yra viena Kristuje. Šios vienybės reikia siekti, ja gyventi ir švęsti su visais, kurie buvo priėmę šį sakramentą.

Deja, evangelikų požiūris kitoks. Evangelikai sako, kad bažnyčia visų pirma yra tikinčiųjų bendrija, nes krikščionimi tampama tik per tikėjimą. Arba, kaip sako M.Liuteris: „Priklausai bažnyčiai, slėpinigajam Kristaus kūnui tik tada, jei Dievo Žodis tavo sieloje pažadino Tikėjimą“; „Kur Žodis, ten Tikėjimas, o kur Tikėjimas, tenai ir Bažnyčia.“ Augsburgo išpažinimo apologijoje rašoma: „Bažnyčia tikrąja žodžio prasme yra šventųjų, tikrai tikinčiųjų Kristaus Evangelija ir turinčių Šventąją Dvasią susirinkimas.“ „[T]ie, kuriuose neveikia Kristus per savo Dvasią, nėra Kristaus nariai“, jai nepriklauso (VII). Reformatų Antrasis šveicariškasis išpažinimas: Bažnyčia yra „visų šventųjų bendrija“, visų tų, „kurie tikrai pažįsta ir deramai garbina tikrąjį Dievą Kristuje Išgelbėtojuje per Žodį ir Šventąją Dvasią“ (17). Krikščionių vienybė yra tikinčiųjų vienybė. Vien tik jie yra viena Dieve, nes sutaikyti su juo (žr. Jn 17,21).

Evangelikų supratimu Bažnyčia yra iš esmės ir visų pirma tikrų tikinčiųjų, Dievo išrinktų žmonių bendruomenė. Tik ji gali sudaryti ir sudaro Kristaus kūną. Šiam kūnui priklauso tikintieji iš įvairių bažnyčių, konfesijų ir denominacijų, kadangi juos visus vienija vienas dvasinis ryšys. Dėl to vienybės kurti tarp jų visai nereikia, nes ji jau egzistuoja per Jėzų Kristų dvasiniu būdu (žr. Ef 2, 11s; 1 Kor 12, 12–13). Visų pirma ši vienybė yra neregima ir kaip tokia be jokio trūkumo. Bet toliau, kadangi ji trokšta būti išreikšta regimais pavidalais, per juos pasirodo, deja, tai daugiau, tai mažiau tobulesnė.

M. Lloyd-Jonesas (1899–1981) pabrėžia, kad būtina paisyti Jn 17,21 („tegul visi bus viena“) konteksto:

„Tie, apie kuriuos jis kalba aiškindamas vienybę, nėra eiliniai žmonės [...]. Jie yra tie, kurie priėmė Dievo Žodį. Jo žodį, Jo mokymą, o ypač tai, ką jis apie save skelbė. Jie jį atpažino, suprato, kad jis atėjęs nuo Dievo, idant atliktų visa tai vardan jų. [...] Tad vienybė, apie kurią jis kalba, savotiškai taikytina tik tiems, kurie priima ir tiki Žodį, šiandien mūsų vadinamą Evangelija [...]. Dėl to aišku, kad vienybė, apie kurią kalba mūsų Viešpats, gali egzistuoti tik tarp tų, kurie prikelti, atgimdyti naujam gyvenimui.“ (Unity in truth)

Apie tokią vienybę kalba ir „Europos evangelikų aljanso tikėjimo pagrindai“: „Tikime, kad tikintieji sudaro visuotinę Bažnyčią“ (7; panašiai ir Pasaulinio evangelikų aljanso [WEA] teiginys: „We believe [...] The Unity of the Spirit of all true believers, the Church, the Body of Christ“). Tikras, gelbstintis tikėjimas remiasi bibline tiesa. Todėl „Lozanos sandoroje“ rašoma:

„Mes patvirtiname, kad aiškiai matoma Bažnyčios vienybė tiesoje yra Dievo tikslas. Evangelizavimas mus skatina vienytis, nes vienybė sustiprina mūsų liudijimą, o nesantaika naikina mūsų nešamą susitaikymo Evangeliją. Tačiau mes pripažįstame, kad organizacinė vienybė, pasireiškianti įvairiomis formomis, nebūtinai paspartina evangelizaciją. Vis dėlto, priėmę tą patį biblinį tikėjimą, turėtume būti labai vieningi bendraudami vieni su kitais, dirbdami, liudydami.“ (7)

Romos katalikų bažnyčios atstovai atsakytų, kad jie nemenkina tikėjimo ir sutiktų, jog tikėjimas reikalingas. Tačiau prie gelbstinčio tikėjimo tuoj pat prijungtų krikštą, kuris, pagal juos, suteikia visą nuteisinimo malonę, o su ja ir tikėjimą (KBK 1266). Krikštas dėl to vadinamas „tikėjimo sakramentu“ (KBK 1992). Sakytų, kad kiekvienas prakrikštytas yra atgimdytas ir tikintis. Popiežius Pranciškus enciklikoje Lumen fidei: „Tikėjimas pirmiausia perduodamas per Krikštą.“ (41) Tad galima daryti išvadą, kad ginčas kiltų ne dėl tikėjimo būtinumo, o dėl to, kada ir kokiu būdu jis suteikiamas žmogui. 

Bent dalis liuteronų šiuo požiūriu jau yra labai smarkiai priartėję prie Romos katalikų supratimo. Bendrame Pasaulio liuteronų federacijos ir Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti dokumente From Conflict to Communion (2013) penktas skyrius pavadintas: „Krikštas: vienybės ir bendro [2017 m. reformacijos jubiliejaus] minėjimo pagrindas“. Skyriuje teigiama, kad „[krikštu] tampama Kristaus kūno nariu“; nekatalikai krikščionys „per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų“ (cituojama UR 3). Šeštame skyriuje: „Per krikštą jie [katalikai ir liuteronai] vieni kitus pripažįsta kaip krikščionis.“

Charta Oecumenica (2001) taip pat kiekvieną bažnyčių narį traktuoja kaip tikrą, atgimusį krikščionį. Dauguma evangelikų ir evangelikalų, be jokios abejonės, pripažįsta, jog brolių ir seserų esama ir neevangelikų bendruomenėse, bet atmeta dvasinę bendrystę tik krikšto ar vien bažnytinės narystės pagrindu.

Ar nekatalikams jau nebereikia grįžti į Romos bažnyčią? Taip ir ne. Katalikiškai pakrikštitieji vis dar privalo grįžti, nes ‘teisiškai’ jie priklauso Romai; pereiti iš Romos bažnyčios į kitą kanoninėje teisėje nenumatyta ir neleidžiama. Nekatalikiškose bažnyčiose gimusieji gali būti išgelbėti anapus Romos bažnyčios ir neprivalo grįžti; bet malonės priemonės, kurios teisėtai priklauso Romai, vis tiek traukia ir juos į centrą. Anksčiau buvo įsakmiai reikalauta grįžti, šiandien broliai ir sesės kitose bažnyčiose apkabinami (žr. Jono XXIII ir Pauliaus VI žodžius). – Romos mokymas, kaip matome, iš esmės ne pakeistas, o tik išplėtotas.