kun. Frank van Dalen

„Prisiartinęs prie Jeruzalės pro Betfagę ir Betaniją, ties Alyvų kalnu, Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‘Ką čia darote?’ ­ atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins.’“

Nuėję juodu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ 

O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis. Jie atveda asilaitį pas Jėzų, apdengia jį savo apsiaustais, ir Jėzus užsėda ant jo. Daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles, nukirstas laukuose. Priekyje ir iš paskos einantys šaukė: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!“ Taip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir į šventyklą. Viską apžiūrėjęs, kadangi buvo jau vakaro valanda, jis su Dvylika išėjo į Betaniją. (Mk 11,1-11)

Galima sakyti, kad Verbų sekmadienis tuo pačiu buvo ir aukščiausias Jėzaus tarnystės taškas, ir didžiausių nesusipratimų laikas. Aukščiausiu tašku ši diena tapo todėl, kad į Jeruzalę įžengiantį Jėzų minios žmonių pasitiko kaip kilmingą Karalių. Tačiau tai buvo ir didžiausias su Juo susijęs nesusipratimas, nes tos pačios minios, džiaugsmingai sveikinusios Jėzų, taip elgėsi tik dėlto, jog manė Jį išlaisvinsiant juos iš Romos imperijos priespaudos. Jėzui to nepadarius, jie taip nusivylė, kad dar tą pačią savaitę Jį nukryžiavo. Taigi, Jėzaus tarnystėje Verbų sekmadienis tapo didžių prieštaravimų diena. Kyla klausimas: kodėl gi Jis leido visam tam įvykti? Kodėl sužadinęs jų lūkesčius vėliau juos nuvylė? Ką Jėzus tuo tikėjosi pasiekti?

Iki Jėzaus nukryžiavimo buvo likusi maždaug savaitė. Tai buvo Jo žemiško gyvenimo tikslas – numirti ant kryžiaus už mūsų nuodėmes.  Dėl šios priežasties, Jis sąmoningai keliavo į Jeruzalę, kur visa tai turėjo nutikti. Jeruzalę, kaip vietą, kurioje už nuodėmingą žmoniją būtų paaukotas teisus žmogus, kurį Dievas pasirinko dar gerokai anksčiau. Tai Jis demonstravo 2000 metų iki Jėzaus atėjimo rodydamas aiškius ženklus. Abraomas, visų tikinčiųjų tėvas (Rom 4,11–12), savo sūnų Izaoką ketino paaukoti ant to paties kalno, ant kurio buvo pastatyta Jeruzalė (Pr 22 sk.). Tai padaryti jam buvo nurodęs Dievas, taip norėdamas išmėginti Abraomo tikėjimą. Ir kai Abraomas įrodė, kad buvo pasirengęs viskam, ko Dievas iš jo reikalavo, Dievas įsikišo, aukai parūpindamas aviną. Šitaip Jis parodė, kad ateis diena, kai kitas Avinėlis taps tobula auka už nuodėmę. Nuo to laiko šis kalnas, ant kurio Abraomas aukojo Dievo parūpintą aviną, ir ant kurio vėliau buvo pastatytas Jeruzalės miestas, buvo vadinamas Viešpaties kalnu. Pradžios knygos 22 sk., 14 eil. skaitome, kad „Viešpaties kalne bus parūpinta".

Praėjus tūkstančiui metų, karalius Dovydas nupirko ant to paties kalno esantį žemės sklypą, skirtą šventyklos statybai. (2 Sam 24,24; 2 Met 3,1). Tokiu būdu prieš 1000 metų iki Jėzui ateinant ši vieta buvo paskirta kasdienėms aukoms už Dievo tautos nuodėmes. Dabar Jėzus keliavo ten pat, kad taptų galutine auka už savosios tautos nuodėmes (Hbr 10,10).

Jeruzalę Jėzus pasiekė iš rytų. Keliaudamas jos link, Jis kirto Betanijos kaimą, nuo miesto nutolusi apie 2 kilometrus. Neseniai tame pat kaime Jis buvo prikėlęs iš numirusių jaunuolį, vardu Lozorius (Jn 11,43–44). Dėl šios priežasties, kaip užrašyta Evangelijoje pagal Joną, Jeruzalėje Jėzų pasitikusi minia buvo sudaryta iš minėto prisikėlimo liudininkų: „Taigi dabar liudijo apie jį minia, buvusi su juo, kai jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. Žmonės todėl ir išėjo jo pasitikti, kad buvo girdėję jį padarius tą ženklą." (Jn 12,17–18).

Kitas kaimelis, kuriame Jėzus apsilankė prieš pat įžengdamas į Jeruzalę, pavadinimu Betfagė, buvo pastatytas ant Alyvų kalno, alyvmedžių sodo, kuris ir šiandien tebėra toje vietoje. Šis kaimas, iškilęs virš miesto – tai ta vieta, nuo kurios šventykla buvo matoma visoje savo didybėje. Karalius Erodas ją pavertė vienu gražiausių statinių visoje karalystėje (Lk 21,5), tačiau šventykla iš maldos namų buvo paversta prekybos ir politinio gyvenimo vieta. Vėliau, jau atvykęs į Jeruzalę, Jėzus susisuks rimbą ir visus šiuos prekeivius iš jos išvarys (Mk 11,15).

Betfagė greičiausiai buvo ta gyvenvietė, apie kurią parašyta: „Jėzus pasiuntė du savo mokinius, tardamas: „Eikite į kaimą, kurį matote, ir, vos įžengę į jį, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar niekas iš žmonių nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. Jeigu kas nors paklaustų: ‚Ką čia darote?’ ­ atsakykite: ‚Jo reikia Viešpačiui; jis netrukus jį sugrąžins.’“ Nuėję juodu rado pakelėje asilaitį, pririštą prie vartų, ir atrišo jį. Kai kurie iš ten stovinčių klausė: „Ką jūs darote, kam tą asilaitį atrišate?“ O jie atsakė, kaip Jėzus buvo jiems liepęs, ir tie leido jį vestis.”

Iš pirmo žvilgsnio, ši istorijos dalis atrodo keistai. Juk Evangelijoje pagal Morkų turėtų būti aprašomas Jėzaus kelias į Jeruzalę ir Jo mirtis – auka už mūsų nuodėmes. Nepaisant to, Morkus nukrypsta nuo pagrindinės istorijos, mums pasakodamas apie asilą, ant kurio Jėzus jojo, ir pradėdamas nuo to, kaip tas gyvulys buvo gautas. Ne tik tai – jis taip pat atskleidžia neįprastą informaciją apie asilą: ant šio niekas iki tol nebuvo sėdėjęs. Be to, mokiniai asilą skolinosi. Ar neatrodo keista, kad šioje Evangelijoje, pasakojimui artėjant prie kryžiaus, mūsų dėmesys nukreipiamas į šalutinę istoriją apie asilą?

Tačiau iš tikrųjų vyksta kai kas kito. Kartais, tam, kad aiškiai suprastume, kas pasakojama vienoje Evangelijoje, turime pažvelgti į kitose trijose Evangelijose užrašytus analogiškus pasakojimus. Argi ne todėl turime keturias Evangelijas? Ta pati istorija, papasakota keturių skirtingų liudytojų, kiekvienam jų pabrėžiant vis kitus jos aspektus, bet kurio teismo salėje būtų laikoma nenuginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, jog liudytojai sako tiesą.

Taigi, pažvelgę į tą patį pasakojimą, užrašytą Evangelijoje pagal Matą, matome, jog "tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio" (Mt 21,4–5). Čia tiesiogiai cituojama Zacharijo pranašystės 9 skyriaus 9-oji eilutė, o tai rodo, kad net menkiausios pranašysčių apie Jėzų dalys atitinka tai, ką šiandien žinome apie Jo gyvenimą. Galime nedvejodami pasitikėti, kad tai, kas Biblijoje rašoma apie Jėzų yra visiškai teisinga ir patikima.

Tiesa, esama dar vienos priežasties, kodėl skaitome apie šį asilą. Istorikai teigia, kad "senovės Artimuosiuose Rytuose valdovai arkliu jodavo vykdami į karą, o asilu – keliaudami taikiai.  Pirmosios karalių knygos 1 skyriaus 33 eilutėje minima, kad savo karūnavimo dieną Saliamonas jojo ant asilo". Jėzus į Jeruzalę atvyksta pranešti pasauliui, kad Jis yra karalių Karalius, tačiau šią žinią neša ne pasibalnojęs karo žirgą, bet taikiai jodamas ant asilo.

Minia, savo ruožtu, šaukia: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Šlovė besiartinančiai mūsų tėvo Dovydo karalystei! Osana aukštybėse!" Jie trykšta džiaugsmu, džiūgaudami, kad Karalius Jėzus pagaliau atvyko. Dėl šios priežasties, jie pradeda šūkauti psalmių ištraukas, psalmių, kurios daug anksčiau buvo dainuojamos karaliams Dovydui ir Saliamonui, prieš tūkstantį metų įtvirtinusiems galingą ir įtakingą karalystę, kurioje vyravo taika. Nuo to laiko Izraelis išgyveno ilgą ir slegiantį nuosmukio laikotarpį ir dabar tebuvo nedidelė provincija Romos imperijoje – vienoje didžiausių visų laikų pasaulio imperijų. Visgi dabar žmonės turėjo viltį – viltį, kad Izraelio tautai bus sugrąžinta jos prarasta didybė.

Galbūt jums, kaip lietuviams, geriau nei man suprantama tai, ką galvojo žydai. Aš užaugau mažoje šalyje, niekada nebuvusioje imperija, bet jūs esate gyventojai šalies, praeityje priklausiusios stipriausiai karinei, ekonominei ir politinei sąjungai visoje Europoje. Abiejų Tautų Respublika gyvavo 1569–1795 metais. Savo galios ir įtakos viršūnėje XVII amžiuje ATR buvo daugiau nei milijono  kvadratinių kilometrų dydžio ir turėjo 11 milijonų gyventojų multietninę populiaciją. Tokia praeitimi išties galima didžiuotis.

Tačiau, galbūt, Lietuvai šiandien nebeesant tokiai galingai, užimant mažesnę teritoriją ir turint mažiau gyventojų, tokia praeitis sukelia ilgesį. "Jei tik vėl būtume tokie įtakingi ir galinti – galėtumėte sakyti, – Baltarusija nedrįstų statyti Astravo atominės elektrinės taip arti mūsų sienos. O ir visa likusi Europa tuomet mus girdėtų ir atsižvelgtų į mūsų susirūpinimą."

Dabar įsivaizduokite, kad atsiranda lyderis, kuris ne tik žada sugrąžinti Lietuvai didybę, bet ir pakartotinai demonstruoja, jog yra pajėgus tai padaryti. Jis nėra paprastas politikas. Jis kalba tiesą ir netgi daro stebuklus. Galbūt jis išties yra tas, kuris sugrąžins Lietuvai prarastą šlovę. Ar ši iliustracija padeda suprasti, ką tuo istorijos momentu apie Jėzų galvojo žydai?

Per paskutinius kelis šimtmečius žydų tautoje vis iškildavo tų, kurie save vadino mesijais. Tačiau šis buvo kitoks. Jis ėjo vandens paviršiumi, pamaitino tūkstantines minias, gydė nepagydomas ligas, net prikeldavo žmones iš numirusių. Negi nepajėgs Jis atkurti karaliaus Dovydo ir karaliaus Saliamono laikų Izraelio? Išmintimi Jis tikrai prilygo karaliui Saliamonui, o drąsa – karaliui Dovydui. Net ir Jo vardas – Jėzus – buvo tinkamas tokiam vaidmeniui. "Dievas gelbėja" – koks nuostabus būsimo Izraelio karaliaus vardas.

Ar jums nekiltų noras panašiomis aplinkybėmis elgtis taip, kaip elgėsi žydai? Argi neprisijungtumėte prie tų, kurie džiaugsmingai sveikino Jėzų? Galų gale, juk Jis nedarė nieko, kad juos sustabdytų. Argi tai nereiškia Jo pritarimo minios veiksmams? Kas dar paskatintų Jėzų, įžengiant į Jeruzalę, leistis būti pasveikintam tokiu būdu? Ar begali Jo atvykimas į Jeruzalę turėti kitą tikslą, kaip tik pranešti, kad Taikos Karalius sugrįžo atstatyti Izraelio karalystės?

Jau išsiaiškinome, kad į Jeruzalę Jėzus keliavo tam, jog taptų teisiuoju, Dievo pasirinktoje vietoje paaukotu už žmonijos nuodėmes. Minėjome du įvykius, patvirtinančius, kad šią vietą pasirinko Dievas. Pirmojo atveju Dievas nurodė Abraomui paaukoti savo sūnų Izaoką tik tam, kad atėjus laikui Abraomas pamatytų Dievą šiam tikslui iš anksto paruošus pakaitinę auką. Šiuo įvykiu Dievas mums rodo, kad Jis parūpins aukojimui reikalingą aviną. Kadangi patys nesame pajėgūs išpirkti savo nuodėmes, Dievas siunčia tam tinkamą auką. Ant Viešpaties kalno šia auka tapo Jėzus.

Vėliau ant to paties kalno įvyko antras svarbus įvykis. Jame dalyvavo karalius Dovydas – karaliaus Jėzaus pirmtakas, todėl pažvelkime į tai atidžiau. Dovydas buvo antrasis Izraelio karalius. Jis buvo ištikimas Viešpačiui ir tapo pavyzdžiu visiems po jo šalį valdžiusiems karaliams (1 Kar 11,38).

Tačiau, karalius Dovydas, kaip ir mes, buvo nusidėjėlis. Antrojoje Samuelio knygoje, 24 skyriuje skaitome apie vieną didžiausių jo nuodėmių. Iš pradžių neatrodo, kad tai būtų nuodėmė – Dovydas viso labo nurodė atlikti gyventojų surašymą, norėdamas sužinoti savo žmonių skaičių. Vis dėlto, jo ketinimai neapsiribojo vien tik noru suskaičiuoti Izraelio gyventojus. Koks buvo surašymo tikslas? Tokiu būdu karalius norėjo išsiaiškinti vieną dalyką: kokio dydžio armiją jis galėjo suburti. Šiuo atveju paaiškėjo, kad iš viso būta 1,3 milijono 20–50 metų amžiaus vyrų, pajėgių bet kuriuo metu keliauti į karą (2 Sam 24,9).

Kuo nuodėminga tokia informacija? Nuodėmė slypėjo tame, kad Dovydas karui ruošėsi remdamasis tuo, ką matė – dideliu turimų karių skaičiumi – užuot kliovęsis tuo, kas buvo neregima – Dievu, kuris pažadėjo kautis už Dovydą ir saugoti Izraelio tautą nuo jos priešų. Šis principas įtvirtintas dar prieš daugelį metų, kai Mozė kreipėsi į izraelitus, prieš jiems užkariaujant Izraelio žemę: „VIEŠPATS, jūsų Dievas, eina pirma jūsų, jis pats kovos už jus, kaip matėte jį darant dėl jūsų Egipte ir dykumoje” (Įst 1,30). Izraeliui niekada nereikėjo surašymo, nes jų pusėje buvo Dievas.

Mums tai – svarbi pamoka. Kaip ir Dovydas, susiduriame su ta pačia problema. Sveikintinas yra noras gyvenime sunkiai dirbti ir pasiruošti ateityje laukiantiems sunkumams. Patogu banko sąskaitoje turėti daug pinigų arba turėti namą ar gerai apmokamą darbą. Tačiau, galiausiai,  tereikia akimirksnio, kad viskas, ką turime,  būtų iš mūsų atimta.   Vienintelis „dalykas“, kuriuo galime visiškai pasikliauti – tai Dievas. Tiesa, čia susiduriame su problema. Pinigus, namą ar save tam tikrose pareigose matyti galime, tačiau Dievas yra nematomas. Taigi, visais matomais dalykais esame linkę apsidrausti tuo atveju, jei Dievas mus vis tik pavestų. Dėl šios pačios priežasties karaliui Dovydui reikėjo gyventojų surašymo. Nepaisant daugybės kartų, kai Dievas juo pasirūpino ir saugojo jį mūšio lauke, Dovydas Juo nepasitikėjo.

Dievas yra teisingas. Jis mus myli, bet mums nepataikauja ir neleidžia sąmoningai prieš jį nusidėti. Todėl, Antrojoje Samuelio knygoje, 24 skyriuje, Jis kreipėsi į karalių Dovydą: „Būdą, kuriuo būsi baudžiamas, gali rinktis iš trijų. Rinkis bausmę, kuri tau yra priimtiniausia. Gali rinktis (i) trejus metus Izraelio žemėje truksiantį badą, dėl kurio tapsi patrauklus ir pažeidžiamas savo priešams. Tuomet tau teks išmokti pasitikėti manimi. (ii) Antra, gali rinktis tris mėnesius, per kuriuos tavo priešai sėkmingai puls tavo šalį. Taip išmoksi, kad net stipriausia armija tavęs neapsaugos, jei Viešpats patrauks savo apsaugą. (iii) Ir trečia, gali rinktis trijų dienų periodą, kurio metu tavo tautą kamuos mirtina liga. Tada suprasi, koks siaubingas gali būti tiesioginis Dievo atpildas už nuodėmę."

Dovydas įvertino šiuos tris pasirinkimus. Jis galvojo: „Nepakelčiau trijų bado metų, nes per juos užsitraukčiau savo žmonių pyktį. Man nepakeliami ir trys pralaimėjimo mėnesiai, nes mano priešai iš manęs šaipysis. Belieka rinktis tris dienas truksiantį Dievo pyktį. Juk Dievas gailestingas, tad galbūt bausmė nebus tokia žiauri."

Visgi teisingas Dievo pyktis yra daug stipresnis už žmonių įniršį ir neapykantą. Per tris dienas nuo Dievo siųstos mirtinos ligos mirė 70 000 žmonių. Per tas tris dienas Dovydas prarado 5 % savo armijos. Staiga Dovydas suprato, kad jo pasirinkimas buvo kvailas. Jis manė Dievą esant „mielą senolį“, nekreipsiantį dėmesio į jo nuodėmę, ir nelaikė Jo teisingu teisėju.

Ir tuomet Dovydas suprato, koks buvo kvailas. Užuot leidęs kentėti savo tautai, bausmę jis turėjo prisiimti pats. Iki šiol Dovydas tesirūpino savo paties, kaip karaliaus, valdžia, savo, kaip tautos aprūpintojo ir saugotojo, reputacija, visiškai nekreipdamas dėmesio į savo, kaip nusidėjėlio, kvailumą. Tik tuomet, kai žuvo 70 000 žmonių, "pamatęs žmones naikinantį angelą, Dovydas tarė VIEŠPAČIUI: „Aš vienas kaltas, aš vienas nedorai pasielgiau! O ką padarė šios avys? Maldauju, kad kristų tavo ranka ant manęs ir mano tėvo namų“ (2 Sam 24,17). Tik tada Dovydas išpažino savo nuodėmę, pripažindamas, jog jis pats nusipelnė bausmės.

Tuomet įsikišo Dievas. Jis patraukė savo baudžiančią ranką nuo Dovydo ir jam atleido už jo nuodėmę. Atsakydamas į Dievo gailestingumą, Dovydas nupirko žemės sklypą, kuriame Dievo angelas sustabdė Izraeliui siųstą mirtiną ligą. Tas sklypas netrukus tapo vieta, kurioje buvo pastatyta Jeruzalės šventykla. Ateinančius tūkstantį metų kasdieną atnašaujamos aukos žmonėms priminė, kad „jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių". (1 Jn 1,9)

Tačiau kas įgalina Dievą suteikti ne tik vienkartinį, bet amžiną nuodėmių atleidimą? Štai kam Jėzus buvo siųstas ant to paties kalno, ant kurio Abraomui buvo duota pakaitinė auka, išgelbėjusi Izaoko gyvybę, ir Dievo teismo kalavijas buvo patrauktas nuo Dovydo. Jėzus atėjo ten, kur Jis "vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas." (1 Pt 3,18)

Vis dėlto, Jėzui įžengiant į Jeruzalę, žmonės negalvojo apie šią auką, apsaugosiančią žmoniją nuo Dievo teismo. Vietoj to, kaip ir karalius Dovydas, jie buvo susirūpinę savo pačių lūkesčiais ir troškimais Izraelio tautai – kad ši taptų laisva nuo romėnų priespaudos. Ir kai Jėzus nepateisino jų vilčių ir troškimų, jie netruko atsigręžti prieš Jį ir, nukryžiuodami ant kryžiaus, Jį atmesti.

Taigi, Verbų sekmadienį, Jėzui atvykus į Jeruzalę su vienu tikslu, miesto žmonės Jam turėjo kitą tikslą. Kodėl Jis jų nesustabdė? Nes norėjo mums aiškiai parodyti, kad mėgindami Dievą panaudoti saviems planams ir tikslams, visuomet liksime nusivylę.

Man nėra žinomi didžiausi jūsų troškimai. Galbūt norite lengvos pensijos ir geros sveikatos. O galbūt trokštate gero darbo. Arba visaverčių asmeninių santykių. O gal tiesiog norite ramybės ir poilsio. Šių dalykų melstis – ne nuodėmė, tačiau atminkite, kad jie negali pakeisti Jėzaus. Jis vienintelis gali sutaikinti su Dievu. Tam Jis atėjo į žemę ir numirė ant kryžiaus. Kitą sekmadienį būtent tai ir minėsime. Velykos - tai metas, kai liūdime dėl mirtį nešančių mūsų nuodėmių ir džiaugiamės gyvenimu, kuri tik Jėzus gali duoti. Šiandien, besiruošdami Velykoms, prisiminkime, jog toji prisikėlimo diena minima ne todėl, kad duoda mums regimų dalykų, bet dėl to, kad per ją gauname nematomą amžinąjį gyvenimą. Tai pagrindinis ir svarbiausias Velykų sekmadienio palaiminimas. Amen.

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction