Kun. Frank van Dalen

Šabui praėjus, Marija Magdalena, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.

Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“  Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. (Mk 16,1-8)

„Kristus prisikėlė!" „Išties prisikėlė!" Šiais žodžiais šiandien visuose pasaulio kampeliuose žmonės sveikina vieni kitus. Jie švenčia Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Kodėl? Nes tai įvykis, kuriuo remiasi visas krikščioniškasis tikėjimas. Apaštalas Paulius yra pasakęs: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas” (1 Korintiečiams 15, 14). Jei nebuvo prisikėlimo, nėra ir krikščionybės.

Kodėl gi taip? Kodėl prisikėlimas toks svarbus? Kodėl taip nutiko, kad šis įvykis tapo aukščiausiu kiekvienos Evangelijos ir visos Biblijos tašku? Tai klausimai, kuriuos turime atsakyti šiandien, švęsdami Velykų sekmadienį, o beieškodami atsakymų atminkite, kad bibliniu požiūriu kiekvienas sekmadienis tampa „Velykų sekmadieniu". Nors tradiciškai Kristaus prisikėlimą minime kartą metuose, Biblijoje mokoma, kad šio konkretaus įvykio minėjimas – tai priežastis, dėl kurios drauge renkamės kiekvieną metų sekmadienį. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra raktas į krikščioniškąjį tikėjimą. Kodėl? Šiandienos pamokslas mums padės prisiminti atsakymą į šį klausimą. Pirmiausiai pažvelkime į tai, kas įvyko per pirmąsias Velykas.

Kristus kape praleido jau tris dienas. Jis buvo nukryžiuotas penktadienio popietę. Visą šeštadienį Jo kūnas pragulėjo šiame nedideliame uoloje iškaltame urve. Pagal istorinius žydų papročius, žmogui numirus, jo kūnas būdavo suvyniojamas į drobę ir paguldomas į uoloje įrengtą urvą. Čia kūną laikydavo 2–3 metus, kol šis visiškai suirdavo ir likdavo vien tik kaulai. Velionio kaulus tuomet surinkdavo ir perlaidodavo kitoje vietoje, tam skirtoje nedidelėje dėžėje. Jėzaus atveju urvas, kuriame buvo paguldytas Jo kūnas, jau anksčiau buvo iškaltas ir paruoštas laidotuvėms, tačiau dar nepanaudotas (Mato 7, 57–61).

Šie specialūs laidojimo urvai dažnai buvo įrengiami į Jeruzalę atgręžtoje kalvos pusėje. Žydų išminčiai, žvelgdami į Senąjį Testamentą, priėjo išvados, kad Mesijas (Kristus, „pateptasis“) vieną dieną pasirodysiąs Jeruzalės šventykloje tam, kad išlaisvintų savo tautą ir pradėtų naują Taikos karalystę. Visi, kurie Jį tikėjo, busią prikelti iš numirusių. Kapus priešais šventyklą įsirengusieji tikėjosi būti pirmaisiais, išvydusiais Mesiją.  Praėjusį sekmadienį pamatėme, kad Jėzus būtent to ir atėjo – pradėti naują Taikos karalystę. Jo veiksmai nuo tradicinio žydų mokymo tesiskyrė tuo, kad Jo nešama taika buvo amžina ir visuotinė ir neapsiribojo tik žydų tauta.

Jėzaus mirties dieną, penktadienį, labai religingas žydas vardu Juozapas, atvykęs iš Arimatėjos kaimo, kreipėsi į Pilotą, prašydamas Jėzaus kūno, ir šis jam buvo atiduotas. Jis suvyniojo kūną į laidojimo drobulę ir paguldė urve, kurį buvo paruošęs savo paties mirties ir laidotuvių dienai. Dėl religinių žydų įstatymų Juozapas negalėjo visiškai paruošti Jėzaus kūno laidotuvėms. Paprastai, kūnas būdavo plaunamas, vėliau kartu su juo į drobę įvyniojant stiprų kvepalų mišinį, kuris turėdavo paslėpti mirusiojo kūno kvapą, pradėdavusio greitai irti dėl šilto Izraelio klimato. Dažniausiai moterys kūną plaudavo ir paruošdavo laidotuvėms.

Tačiau Jėzus mirė vėlyvą penktadienio popietę, o Jo kūnas Juozapui iš Arimatėjos buvo atiduotas tik vėlų tos pačios dienos vakarą. Kadangi tokie ritualai, kaip mirusiojo kūno plovimas, pagal religinius žydų įstatymus ir papročius negalėjo būti atliekami šeštadienį, žydų poilsio dieną (tokia yra žodžio „sabatas" reikšmė), Juozapas turėjo darbuotis greitai. Jis suvyniojo Jėzaus kūną, paguldė jį į kapą, kapo angą užritino akmeniu, kad niekas negalėtų kūnui pakenkti, ir išvyko, greičiausiai, galvodamas, kad padarė viską, ką galėjo, jog pagerbtų šį „gerą žmogų", vardu Jėzus (žr. Luko 24, 50–56).

Buvo nemažai mačiusiųjų Jėzaus laidojimo vietą. Daugelis iš jų, įskaitant moteris, iš pradžių pernelyg bijojo tapatintis su asmeniu, sulaukusiu nukryžiavimo prakeiksmo (Gal 3, 13: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio.“). Tačiau tarp mačiusių, kur palaidojo Jėzų, taip pat buvo žydų vyresniųjų, kurie prisiminė Jo prieš kelias dienas ištartus žodžius, jog po trijų dienų Jis prisikelsiąs iš numirusių. Jie nenorėjo, kad šie žodžiai išsipildytų.

Taigi, skaitydami Evangelijoje pagal Matą užrašytą tų pačių įvykių versiją, matome, kad "kitą dieną, po Pasirengimo dienos, susirinko pas Pilotą aukštieji kunigai bei fariziejai ir kalbėjo: „Valdove, mes atsiminėme, jog tasai suvedžiotojas, dar gyvas būdamas, yra pasakęs: ‘Po trijų dienų aš prisikelsiu.’ Tad įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais atėję mokiniai neišvogtų jo ir nepaskelbtų liaudžiai: ‘Jis prisikėlė iš numirusių.’ Ta pastaroji apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba­ – eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ Tada jie nuėję paženklino antspaudu akmenį ir pastatė sargybą” (Mato 27, 62–66). Tebūtų reikėję, kad sargybiniai prie kapo praleistų kelias dienas ar savaites. Po to, nuritinus akmenį, žmonėms būtų parodyta, kad Jėzus vis dar buvo miręs ir nesugebėjo išpildyti savo pranašysčių bei pažadų. Be abejo, žydų vyresnieji tokiu būdu tikėjosi kartą ir visiems laikams atgrasyti žmones nuo minties sekti Jėzų.

Bet Dievas turėjo kitų planų. Nors kapo anga buvo užritinta sunkiu akmeniu ir apsupta ginkluotų sargybinių, tai nesustabdė Dievo darbo. Niekas negalėjo sustabdyti Jo plano per savo Sūnaus prisikėlimą išgelbėti savo žmones. Evangelijoje pagal Morkų, pats prisikėlimas nėra aprašytas, tačiau liudininkų pasakojimai užrašyti kitose trijose Evangelijose, ir vienoje iš jų, Evangelijoje pagal Matą skaitome, kaip viskas vyko: „Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus, nurito šalin akmenį ir atsisėdo ant jo.  Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas.  Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi” (Mato 28, 2–4). Ir taip tą ypatingą sekmadienio rytą Jėzus prisikėlė iš numirusių!

Tai viskas, ką žinome apie patį prisikėlimą ir jo aplinkybes. Daugiau informacijos mums nepateikiama: ar angelas paėmė Jėzų už rankos, ar kalbėjo su Juo, o gal Jėzaus jau tuomet nebebuvo kape. Mums žinoma, kad prisikėlęs Jėzus galėjo nekliudomas kirsti sienas ir duris (Jono 20, 19). Nors turėjo ypatingų savybių, Jo kūnas buvo realus, nusėtas tikrais nukryžiavimo paliktais randais, galintis gaminti ir valgyti maistą (Jono 20, 20; Luko 24, 42–43)

Mes taip pat žinome, kad prisikėlęs Jis kurį laiką pasiliko Getsemanės sode, netoliese kapo, kur pasirodė Marijai Magdalietei (Jono 20, 11–18). Prieš pakildamas į dangų, Jis per mėnesį dar pasirodė keliems kitiems žmonėms. Visgi Morkus šių pasirodymų neakcentuoja. Veikiau, prisikėlimo sekmadienį jis atkreipia dėmesį į kai ką ypatingo ir labai svarbaus – tuščią kapo gultą, ant kurio buvo paguldytas Jėzaus kūnas. Jėzaus ten nebebuvo.

Šioje vietoje prisiminkime moteris, kurios turėjo nuplauti ir paruošti Jėzaus kūną laidojimui. Šeštadienį jos pasiliko namie, ruošdamos kvepalus, kurie, kartu su kūnu, būtų vyniojami į laidojimui skirtą drobulę. Tačiau iškilo problema – moterys negalėjo nuristi kapo angą dengusio akmens. Jos stengėsi sugalvoti išeitį. Tuo metu jos greičiausiai nežinojo apie sargybinius, kurie, užuot nuritinę akmenį, bet kuriuo atveju, ko gero, būtų liepę moterims pasišalinti.

Tiesa, tuomet moterys išvydo pirmąjį prisikėlimo sekmadienio netikėtumą: „Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.” Kaip tai nutiko? Kas galėjo tai padaryti? Aplinkui nebuvo nieko, kas galėjo joms paaiškinti. Šventyklos sargybiniai, kurių pareiga buvo saugoti kapą, kad kas nepavogtų Jėzaus kūno, išsigandę žemės drebėjimo ir angelo balso pabėgo.

Beveik neabejoju, kad moterys kurį laiką tiesiog stovėjo, bandydamos suprasti, kaip toliau elgtis. Galiausiai, sukaupusios visą drąsą, jos įžengė į kapą, norėdamos pamatyti, kas nutiko. Jos neturėjo kito pasirinkimo. Galbūt kūnas tebebuvo viduje. Galbūt jos vis dar galės Jį nuplauti ir įtrinti kvepalais. Ir gal tuomet joms pavyks užritinti angą akmeniu. Kapas paprastai būdavo įrengiamas ant nuožulniai besileidžiančio šlaito, tad užritinti akmenį būdavo pakankamai lengva.

Tačiau, vietoje paguldyto Jėzaus kūno, kape jos rado sėdintį angelą. Tai buvo tas pats angelas, nuo kapo angos nuritinęs sunkųjį akmenį. Jis ramiai sėdėjo urve, laukdamas tų, kurie turėjo ateiti apraudoti mirusio Jėzaus ir pagerbti šio „netikro pranašo“ kūno. Bet Jėzus nėra netikras pranašas. Jis prisikėlė! Ir nors kapas nevisiškai tuščias – jame sėdi angelas – čia nebėra Jėzaus kūno, kape gulėjusio pastarąsias tris dienas.

Nenuostabu, kad moterys „nustėro“. Bet tuomet joms prakalbo angelas: „Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs." Taigi angelas moterims paaiškina, kas nutiko, o jo žodžiai mums atskleidžia, kodėl prisikėlimas yra pats svarbiausias krikščionių kalendoriaus įvykis.

Vos keliais trumpais sakiniais angelas perduoda labai svarbią informaciją. Jis pradeda patikindamas moteris, kad joms nesivaidena ir su jomis viskas gerai: „Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno.” Moterų galvos greičiausiai zvimbte zvimbė nuo klausimų: „Kas šis vyras? Ką jis čia veikia? Ar mes teisingoje vietoje? Ar tai tikrai tas kapas, kuriame buvo palaidotas Jėzus? Kas čia vyksta?" Reaguodamas į jų sumišimą, angelas ragina nesibaiminti. Jis neketina jų skriausti. Patvirtina, kad jos yra teisingoje vietoje. Jos atvyko į kapą, kuriame gulėjo Jėzaus kūnas. Jis buvo nukryžiuotas, numirė ir buvo palaidotas. Jų akys jų neapgavo.

Tai svarbus atspirties taškas. Pastaruosius du tūkstančius metų, o ypač paskutinįjį šimtmetį, mokslininkams įrodinėjant, kad prisikėlimas iš numirusių yra moksliškai neįmanomas, visuomet rasdavosi nemažai mėginimų pateikti „alternatyvių“ prisikėlimo paaiškinimų. Būdavo tvirtinančių, kad Jėzus viso labo buvo „praradęs sąmonę – kad po nukryžiavimo teprabėgus kelioms valandoms Jis jau buvo pajėgus keltis, iš vidaus nuritinti sunkų akmenį ir pabėgti iš kapo". Tačiau tai – kvailas argumentas. Romėnai puikiai išmanė žmonių žudymą ir kryžiavimą. Jie žinojo, kaip atpažinti, ar žmogus miręs, ir nebūtų Juozapui iš Arimatėjos atidavę Jėzaus kūno neįsitikinę, jog šis tikrai nebegyvas.

Musulmonai aiškina, kad ant kryžiaus mirė ne Jėzus: „Vietoj to, prieš pat Jam mirštant, Dievas ant kryžiaus pakabino kitą vyrą – tikrą nusikaltėlį, nusipelniusį mirties. Taigi, užuot numiręs, Jėzus Kristus buvo paimtas į dangų". Tačiau tokiu atveju Jėzus būtų melavęs. Jis bent tris kartus yra savo mokiniams aiškiai pasakęs, kad būsiąs fariziejų ir aukštųjų kunigų nužudytas.

Dažnai esama ir tokių, kurie teigia, kad moterys istoriją išsigalvojo, nes bijojo eiti į kapą ir įtrinti Jėzaus kūną kvepalais: „Jos matė, kokio pasipriešinimo Jėzus sulaukė, ir baiminosi dėl savo gyvybių, todėl ėmė ir sugalvojo šią istoriją". Tačiau tai – žeminantis argumentas, kuriuo daroma prielaida, kad moterys tėra trapios ir nedrąsios būtybės. Iš tiesų, viskas vyko priešingai. Visiem vyrams pabėgus, būtent moterys Jėzui mirštant pasiliko prie kryžiaus, norėdamos sužinoti, kur Jis būsiąs palaidotas (Morkaus 15, 40–41. 47).

Taigi, angelas šioms moterims primena: „Nebijokite. Viskas gal ir atrodo keistai, tačiau jūs atėjote ten, kur turėjote ateiti ir jūsų motyvai teisingi. Jėzus iš tikrųjų buvo nukryžiuotas. Jis išties mirė ant kryžiaus, o šis kapas – tai vieta, kurioje jis buvo palaidotas."

Ir tuomet angelas paskelbia nuostabią žinią: „Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę.” Šie angelo žodžiai patvirtina, kad visa, kas užrašyta Biblijoje, yra tiesa. Daugiau nei tūkstantį metų buvo pranašaujama apie šį įvykį ir pagaliau atėjo laikas, kai tos pranašystės išsipildė. Vėliau apaštalas Paulius taip kalbės: „Bet, Dievo padedamas, iki šios dienos aš tebeliudiju mažam ir dideliam, neskelbdamas nieko viršaus, o tik tai, ką yra skelbę įvyksiant pranašai ir Mozė, būtent, jog Mesijas kentės, jog, pirmutinis prisikėlęs iš numirusių, paskelbs šviesą tautai ir pagonims” (Apaštalų Darbų 26, 22–23).

Tiesa, prisikėlimas nėra vien įrodymas, kad Biblijoje užrašytos pranašystės teisingos. Jis taip pat įrodo, kad Biblijoje regima viltis yra tikra. Laiške romiečiams apaštalas Paulius prisistato kaip „Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] Dievo Evangeliją, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi,  Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį” (Romiečiams 1, 1–4).

Jėzaus pristatymas „galingu Dievo Sūnumi“ reiškia tai, kad dabar Jam priklauso teisė valdyti naują žmoniją, išlaisvintą nuo Adomo, pirmojo Dievo sūnaus (žmonijos atstovo prieš Dievą), atnešusio maištą, tamsą, mirtį ir nuodėmes. Prisikeldamas Jėzus galėjo ištarti: „Adomo užtraukta skola apmokėta. Dabar visi, kurie mane seka, yra išlaisvinti iš mirties, skirtos jam ir jo palikuonims. Dabar kiekvienas gali turėti man, kaip Dievo Sūnui, priklausantį amžinąjį gyvenimą."

Taigi, prisikėlimo istorija nėra vien apie Jėzų. Ji niekada tokia ir nebuvo. Veikiau, prisikėlimas - tai įrodymas, kad Dievas priėmė išpirką, kuria apmokėta mums skirta mirties bausmė. Mūsų pirmasis tėvas, Adomas, pasirinkdamas sąmoningai atsiskirti nuo gyvybės Kūrėjo, mūsų Dangiškojo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, užtraukė mirties prakeiksmą sau ir visiems, kuriuos atstovauja – visai žmonijai. Visi esame kilę iš Adomo, tad visi savo kūnuose nešiojame jo DNR. Šiame DNR įrašytas Adomui paskelbtas mirties nuosprendis. Tačiau prisikėlimas mums yra įrodymas, kad Jėzus atliko bausmę. Dabar per Jėzų galime turėti atstatytus santykius su gyvybės Kūrėju.

Štai kam šiandien mus kviečia prisikėlimo žinia. Prisikėlimas – tai šiandien švenčiamas praeities įvykis. Visgi, jeigu tai, viso labo, tėra istorinis faktas, mums jis neturi jokios vertės. Tam, kad jis būtų naudingas, prisikėlimo žinią turime pritaikyti sau. Apaštalas Paulius yra pasakęs: „Trokštu pažinti [Jėzų Kristų], jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.” (Filipiečiams 3, 10–11) „Pažinti Jėzų Kristų“ – tai yra esminis žingsnis, įprasminantis prisikėlimą. Pats Jėzus yra sakęs: „O amžinasis gyvenimas ­tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų ­Mesiją” (Jono 17, 3).

Tad kaip mums „pažinti Kristų“? Kaip užmegzti gilius, asmeninius santykius, slypinčius šiuose žodžiuose? Tai paprasčiau, nei jums gali atrodyti. Ką darote, norėdami susipažinti su kuo nors, kas gyvena šalia jūsų? Galbūt, iš pradžių pradėsite klausinėti apie tą žmogų. Vėliau nuspręsite susitikti su juo arba jos draugais ir klausite jų nuomonės. Visgi, galų gale, jei norite jį arba ją pažinti, jums vis tiek teks patiems prieiti prie to žmogaus ir pradėti pokalbį.

Taip pat ir su Kristumi. Apie save Jis daug atskleidžia per Bibliją. Be to, Juo tikinčių žmonių galite pasiklausti, ką jie apie Jį mano. Tačiau, galiausiai turėsite kreiptis į Jį patį. Melsdamiesi būtent tai ir darome. Gali atrodyti kvaila „kalbėti su asmeniu, kurio nematome", tačiau kalbėdami telefonu tai darome nuolatos. Kaip žinome, kad kitoje ragelio pusėje mūsų klausomasi? Girdime pašnekovo atsakymus. Taip pat yra ir bendraujant su Kristumi. Nors atsakymai ir negirdimi fiziškai, nuo to jų tikrumas nė kiek nesumažėja. Daugybė jų užrašyti Biblijoje, kurią skaitydami pamažu suvokiame, kad tai, kas užrašyta, yra tiesa, apimanti viską, ką reikia žinoti apie amžiną gyvenimą su Kristumi.

Tad kaip jums pažinti Kristų? Pirma, kreipkitės į Jį maldoje. Melskite, kad Jis priimtų jus į savo šeimą. Jis sakė: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu.” (Jono 6, 37). Taip pat Jį pažinti galite skaitydami Bibliją, kuri visa sutelktą į Jį. Vienas geriausių pažinimo būdų – tai reguliarus lankymasis bažnyčioje, kur mokoma to, kas užrašyta Biblijoje. Tuomet, jums besiklausant, beskaitant ir besimokant apie Jėzų, pastebėsite, kaip jūsų santykiai su Juo kasdieną tampa vis gilesni. Santykiams gilėjant, augs ir jūsų viltis, jog vieną dieną būsite su Juo prikelti. Kaip Jėzus yra pasakęs: „Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.”  (Jono 6, 40)

Tikiu ir viliuosi, kad šie santykiai ir amžinojo gyvenimo viltis ir bus tai, ką visi kartu švęsime per šias Velykas.

“Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“ Amen.

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction