Kun.Frank van Dalen

Pamokslas, pasakytas Kauno reformatų bažnyčioje kovo 3 d.

Vidurnaktį VIEŠPATS  užmušė visus Egipto krašto pirmagimius – nuo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio – ir visus gyvulių pirmagimius. 
Naktį atsikėlė faraonas – jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte buvo girdėti didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio. 
Naktį jis pasišaukė Mozę ir Aaroną ir tarė: „Tučtuojau palikite mano žemes – judu ir izraelitai su jumis! Eikite ir garbinkite VIEŠPATĮ, kaip sakėte. 
Varykitės ir savo kaimenes, ir savo bandas, kaip reikalavote. Nešdinkitės! Ir palaiminkite mane!“
Egiptiečiai skatino žmones kuo greičiau išeiti iš krašto, sakydami: „Mes visi išmirsime!“ 
Taigi žmonės nešėsi ant pečių dar neraugintą tešlą, minkymo dubenis, įvyniotus apsiaustuose. 
Izraelitai buvo padarę, kaip Mozė jiems buvo liepęs; jie buvo paprašę iš egiptiečių sidabrinių ir auksinių brangenybių bei drabužių.
O VIEŠPATS buvo padaręs, kad žmonės rastų tiek malonės egiptiečių akyse, kad šie duotų jiems, ko tik jie prašė. Taip izraelitai apiplėšė egiptiečius.
Izraelitai iš Ramzio leidosi kelionėn Sukoto link, maždaug šeši šimtai tūkstančių vyrų pėsčiomis, neskaičiuojant vaikų.
Be to, kartu su jais pakilo eiti padrika minia ir labai daug galvijų – kaimenių ir bandų. 
Jie kepėsi neraugintus papločius iš tešlos, kurią nešėsi iš Egipto. Ji buvo nerauginta, nes jie buvo varomi iš Egipto ir negalėjo delsti. Maistu kelionei jie nebuvo apsirūpinę.  Izraelitai Egipte buvo išbuvę keturis šimtus trisdešimt metų.
Keturi šimtai trisdešimtųjų metų gale tą pačią dieną visos VIEŠPATIES  gretos išėjo iš Egipto žemės. Tai buvo VIEŠPATIES budėjimo naktis, kai jis išvedė juos iš Egipto žemės. /Išėjimo 12,29-41/.

Įvadas:

Įsivaizduokite: keliauja beveik du su puse milijono žmonių. Vyrai, moterys, vaikai, kartu ir jų galvijai bei avys. Visi einantys – palikę viską, kas jiems buvo pažįstama. Visi traukia į šalį, kurios niekada nėra matę. Prieš tai – naktį, jie valgė paprastą maistą – neraugintą duoną ir ėriuko mėsą – pilną proteino ir angliavandenių, suteikiančių jiems energijos, kurios reikės keliaujant iš Egipto. Jie pradėjo kelionę anksti ryte ir ėjo visą dieną. Niekas jų nestabdė. Egiptiečiai buvo per daug pasinėrę į savo pačių liūdesį. Šalyje vyravo mirties tvaikas. Milijonas vaikų mirė. Dar daugiau – galvijų ir avių. Paleiskite juos! – šaukė egiptiečiai. Jie atnešė mums prakeiksmą nuo savo Dievo ant mūsų žemės! Tegu eina! Oi, mes visi greitai mirsime!

Ar toks Išėjimas iš tikrųjų buvo? Ar jūs galite įsivaizduoti du milijonus žmonių, paliekančių Egiptą ir keliaujančių ilgomis virtinėmis link Raudonosios jūros ir dykumos? Kai kurie žmonės sako, kad tai tiesiog neįmanoma. Bet aš asmeniškai manau, kad tai iš tikrųjų įvyko. Emily ir aš buvome misionieriais Pakistane. Tai šalis sukurta 1947 metais, kai regionas buvo padalintas į induizmo daugumos Indiją ir musulmonų Pakistaną. Per 14 milijonų žmonių kirto šių dviejų šalių sienas. Mes pažįstame misionierius, kurie patys išgyveno šį įvykį.

 

Ne taip seniai, kai 1979 metais rusai įsiveržė į Afganistaną, daugiau nei milijonas žmonių persikėlė į Pakistaną beveik per naktį. Mes matėme kaip daug tokių žmonių įsiliejo į Pakistaną: stovyklose ar miestuose. Taip pat, neseniai, 13,5 milijonų žmonių privalėjo dėl karo išvykti iš Sirijos, 5 milijonai iš jų paliko šalį per praėjusius dvejus metus. Tam tikromis aplinkybėmis, didelis žmonių judėjimas iš vienos vietos į kitą, nėra neįprastas. Tai nutiko praeityje, ir tai atsitiks ateityje.

Kai kurie gali galvoti, kad žmonių skaičius yra perdėtas – 600 tūkst. vyrų. Bet, kai Mozė skaičiavo, kiek vyrų Izraelyje gali kautis – vyrų nuo 20 iki 60 metų – jis suskaičiavo 603.550 karių (Skaičių 1,45-46). Mozės vardu parašytos knygos vaizduoja tikrą istoriją. Taip pat, kai Jėzus kalbėjo apie Mozę ir jo raštus, įskaitant Išėjimo knygą (Jono 7,19), – jis taip pat naudojo jas kaip tikslius istorinius faktus. Aš manau, kad yra protinga šiuo klausimu pasekti Jėzumi.

Bet jeigu Išėjimo knyga yra tikra istorija, kokią vertę ji turi mums šiandien? Kodėl mums yra svarbu žinoti apie izraelitų išėjimą iš Egipto? Kaip ji mus moko gyventi šiandien? Ar tai tik apie pabėgėlius, palikusius žiaurią šalį, kad galėtų gyventi geriau? Jeigu taip, tai turbūt daugiau ko išmoktume iš dabartinių pabėgėlių patirties. Panašu, kad Dievas turi turėti svarbią priežastį, kodėl jis įtraukė šį istorinį įvykį į Bibliją.

Taigi, yra svarbi priežastis. Ši istorija apie Išėjimą yra ne tik apie istorinį įvykį. Ji mums pasakoja, ne tik kas įvyko istorijoje. Bet pasako kai ką žymiai svarbesnio. Dievas naudoja šią išėjimo iš Egipto į Izraelį istoriją, kad pasakytų kaip Jis išgelbės mus nuo nuodėmės ir suteikia mums asmeninio išgelbėjimo viltį. Istorija apie izraelitus, tapusius Egipte vergais, mums pasakoja, kad mes visi taip pat esame vergai. Jėzus jiems tarė: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas /Jono 8,34/. Mūsų nuodėminga prigimtis mus valdo. Ir mes turime nuo to išsilaisvinti.

Juk žinote kaip būna. Kiekvienas iš mūsų kovoja su kokia – nors viena mus užvaldžiusia nuodėme. Mano vardas Frankas ir aš cukraus holikas. Aš daugelį metų stengiuosi pažaboti savo aistrą. Kartais manau, kad aš sėkmingai valdau šį neapsakomą cukraus ir saldaus maisto norą. Bet kai manau, kad aš jau tai kontroliuoju, atsiranda pagunda... gražiai dekoruotas, papuoštas, karamelinis pyragas, kuris tiesiog prašosi būti suvalgytas. Ypač prieš mano žmonai ateinant ir pasakant, kaip kvaila sau meluoti, kad tai man yra gerai.

Mes visi kovojame su nuodėmėmis, kurios turi galią mus valdyti. Apaštalas Paulius rašė: Mat gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu /Rom 7,18-19/ . Šis negalėjimas ir sunkumas yra tai, ką Jėzus vadina nuodėmės vergija. Mes turime iš to išsilaisvinti.

Kaip šią laisvę pasiekti? Išėjimo istorija yra gražus to pavaizdavimas. Ji parodo, kaip Dievas išgelbėja ir atkuria Savo tautą ir nukreipia ją į tikros laisvės kelią. Po šio įvykio, Jis visada save apibūdina: Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų./Išėjimo 20,2).

Kaip Jis tai padarė?

1) Dievo teismas Egiptui

Išėjimo knyga prasideda baisiu nuosprendžiu. Dievas pasiuntė devynias teismo rykštes, kuriomis perspėjo egiptiečius, ką Dievas ruošiasi daryti. Jis neslėpė savo ketinimų. Jis perspėjo, kad jeigu jie nepaleis Jo žmonių, jie tada kentės nesibaigiantį skausmą. Ir tada prasidėjo didžiausio skausmo naktis, kai mirė pirmagimiai – ir žmonių, ir gyvulių, kiekvienuose egiptiečių namuose.

Daugelyje to meto visuomenių, ir netgi šių dienų, pirmagimis sūnus buvo ypatingas ir labiau gerbiamas šeimoje. Jis buvo šeimos vardo ir teisių įpėdinis. Kai jo tėvas mirdavo, jis buvo atsakingas ir turėjo rūpintis savo mama, netekėjusiomis seserimis ir visais kitais vaikais, kurie negalėjo patys savęs išlaikyti.

Aš prisimenu kaip kunigas James Faqir Pakistane prisiėmė labai rimtai šią atsakomybę. Jis rūpinosi padidėjusia šeima. Kai būdavo koks nors nesutarimas šeimoje, jis juos pasiimdavo ir liepdavo tarpusavy išsiaiškinti. Kai jo jaunesnysis brolis ruošėsi vesti, kunigas James įsitikino, kad nuotaka būtų iš tinkamos šeimos ir pasišventusi krikščionė. Brolis ir jo nuotaka nebuvo susitikę prieš vestuves. Meilė ateis po vestuvių. Svarbiausias dalykas buvo, kad jų šeimos būtų darnoje ir palaikytų šią santuoką ateityje.

Kai kunigas James mirė nuo infarkto, tuomet jo pirmagimis prisiėmė šią atsakomybės naštą. Niekas neklausė, ar jis turi šią teisę ar ne. Visi tiesiog priėmė tai, kaip kad ir turėjo būti. Vaikystėje jis buvo mokomas ir ruošiamas tai dienai. Jis gavo gerą išsilavinimą ne dėl to, kad to nusipelnė, bet dėl to, kad jis turėjo daugiau uždirbti, kad padėtų šeimai. Ir todėl, šį atsakomybė jam davė garbingą vietą šeimoje.

Taigi, jūs galite įsivaizduoti, kad šio gerbiamo sūnaus mirtis buvo nepakeliama egiptiečiams. Mes tiksliai nežinome, kaip jie mirė. Manoma, kad viena iš ankstesnių Dievo teismo rykščių užteršė maistą, ir pirmagimiai, kuriems dažniausiai duodamas skaniausias ir įvairiausias maistas, galėjo mirti nuo šio apsinuodijimo. Tai galėjo lengvai nutikti. Karačio griuvėsiuose, kur mes dirbome 10 metų, nebuvo neįprasta išgirsti, kad vaikas ryte užvalgė užkrėsto maisto, vėmė, dehidratavo ir popiete mirė. Beveik kiekviena mūsų krikščioniškos bendruomenės šeima dėl šitokio apsinuodijimo buvo praradusi nors vieną savo sūnų. Taigi, aš nenustebčiau, kad jie mirė tokiu būdu.

Bet vienas dalykas yra aiškus apie šias mirtis: visi – ir egiptiečiai ir izraelitai – matė teisiančią Dievo ranką. Izraelitai, kurie mažiausiai 80 metų kentė vergiją, matė tai kaip pelnytą bausmę. Vis dėlto, pirmaisiais jų vergovės metais, prieš egiptiečiams išvystant ekonomiką, paremtą vergų darbu, jie bandė nužudyti visus izraelitų berniukus. Mozė vos išsigelbėjo. Taigi, šie egiptiečiai nebuvo nekalti. Jie palaikė Faraono priespaudą izraelitams, padėjo jam.

Bet dabar jie buvo nugalėti. Dabar jie buvo pasiruošę leisti izraelitams išeiti. Jie netgi „sumokėjo“ izraelitams, kad jie išvyktų. Išėjimo knygoje mes skaitome, kad, prieš Dievui pasiunčiant paskutinę rykštę, VIEŠPATS tarė Mozei: Nurodyk žmonėms, kad pasiprašytų kiekvienas vyras iš savo kaimyno ir kiekviena moteris iš savo kaimynės sidabrinių ir auksinių daiktų /Išėjimo 11,2-3/. Taigi, izraelitai taip ir padarė. Jie nuėjo pas savo egiptiečius kaimynus ir pasakė: Um, ar aš galėčiau pasiskolinti aukso, sidabro ir gerų drabužių? Aš turiu eiti į dykumą garbinti Dievo. Ir kadangi aš visiškai neturiu pinigų ar ypatingų drabužių – kas nėra keista, nes aš esu vergas – aš galvoju, gal jūs galėtumėte man duoti savo? Aš turiu atrodyti gerai šlovinimo metu, ir dar aš turiu paaukoti šiek tiek pinigų. Ką!?!!

Įsivaizduokite, jeigu kažkas taip su Jumis pasielgtų: ateitų ir pasakytų – man reikia tavo pinigų ir tavo geriausių drabužių, kad galėčiau sekmadienį nueiti į bažnyčią ir šlovinti Dievą. Prašau, gal galėtumėte man juos duoti? Ačiū. Aš ateisiu ryt ryte jų pasiimti. Ar jūs nebūtumėte nors truputį nustebę? Ne, aš taip nemanau. Aš nemanau, kad jūs būtumėte tik truputį nustebę. Aš manau, kad jūs būtumėte šokiruoti. Jūs galvotumėte, kad jie išsikraustė iš proto, absoliuti nesąmonė. Kas iš viso taip galėtų padaryti: prašyti jūsų pinigų? Aš žinau, kad aš iš karto atsisakyčiau.

Bet mūsų Dievas mėgsta teisingumą. 80 metų egiptiečiai naudojo nemokamą izraelitų darbo jėgą. Dabar jie turi už tai susimokėti. Ir kai egiptiečiai pamatė, kokios būtų jų atsisakymo pasekmės, jie džiugiai atidavė savo turtą. Jie džiugiai paleido izraelitus. Paleiskite juos! Jie tapo mums prakeiksmu.

2) Dievas išgelbėja Izraelį.

Tas egiptiečių prakeikimas tapo izraelitams Dievo palaima. Jie paliko savo namus ir pradėjo ilgą žygį į Pažadėtąją žemę Kanaane. Pirmąją dieną jie nenukeliavo labai toli... tik 13 kilometrų. Bet per 17 dienų, kol egiptiečiai vis dar gedėjo ir laidojo savo mirusius, izraelitai nukeliavo palei Raudonąją jūrą iki tos vietos, kur galėjo saugiai persikelti.

Svarbiausias dalykas yra tai, kad Dievas juos išlaisvino iš vietos, kur jie buvo pastaruosius 430 metų. Ir šis išlaisvinimas suteikia mums vilties dėl mūsų pačių kovos su nuodėmėmis, priklausomybėmis, asmeniniais sunkumais ir visais kitais dalykais, kas mus slegia. Mes galime manyti: nėra jokios prasmės kovoti su savo nuodėme. Mane ji kontroliavo 20 metų! Arba aš tiesiog galiu pasiduoti. Arba mus gali kankinti mintis: nėra prasmės, aš niekada nebūsiu laisvas. Tai buvo per ilgai. Aš tiesiog turiu pripažinti, kad toks yra mano gyvenimas.

Bet taip nėra, ne to mus moko Biblija. Biblija mus moko, kad Jėzuje ir per Jį gali būti tikroji laisvė! Laisvė nuo nuodėmės galios ir jos priespaudos. Prisiminkime Jėzaus žodžius, kuriuos girdėjome prieš tai: Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas/ Jono 8,34/. Ir šie žodžiais yra palydimi nuostabaus pažado: Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi /Jono 8,35-36/. Per Jėzų Dievas pašaukia mus, nuodėmės vergus, ir padaro Jo sūnumis ir dukterimis.

Vergas visada stengiasi įtikti savo valdovui. Bet sūnus žino, kad kas beatsitiktų, jis visada bus jo šeimos narys. Gal jam nepasiseks, gal jis suklys, bet jis niekada nepraras savo teisės būti Dievo šeimos nariu. Būtent taip Dievas padarė izraelitams Egipte. Jis padarė juos Savo šeima. Ir tai tas pats Dievas daro mums šiandien. Jis priima tuos iš mūsų, kurie pasitiki Jėzumi kaip mūsų Gelbėtoju ir padaro mus Savo šeimos dalimi amžinai. Apaštalui Jonui tai yra beveik neįtikėtina. Jis rašo: Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame! /1Jono 3,1).

Išėjimo istorija yra susijusi su didžiąja Išganymo istorija.  Per ateinančias kelias savaites, besiruošdami Velykoms, prisiminkime, kaip Dievas gali išlaisvinti mus iš vergystės ir padaryti Savo sūnumis. Kai mes tai įsisąmoninsime, tada bus nesvarbu, kiek mums pavyksta  ar ne kovoti su savo nuodėmėmis bei kitais dalykais, kurie mus gniuždo, mes vis tiek pilnai tikėsime, kad esame iš tiesų laisvi Jėzuje. Garbinkite Dievą už Jo gerumą ir Jo išganymą! Amen.

Išvertė Andrė Česnakaitė

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas