Holger Lahayne

Meistras ir Margarita yra žymiausias rusų rašytojo Michailo Bulgakovo (1891–1940) kūrinys. Prie romano jis praleido virš dešimtmečio, ir tai nestebina, nes veiksmą sukūrė labai kompleksišką bei vietomis painų. Bulgakovas romane papasakoja dvi istorijas: vieną iš to meto Maskvos, kitą iš Jeruzalės, apie Jėzaus („Ješua Ha Nocri“) gyvenimo pabaigą. Tai itin savotiškas fantastinis romanas, iškeliantis galybę klausimų ir galintis būti interpretuojamas labai įvairiai. Gal dėl to sovietų sąjungoje romanui savo publikacijos teko laukti net dvidešimt septynerius metus.

Velnio apologetika

Jau pirmoje romano scenoje suvedami du rašytojai: Michailas Aleksandrovičius Berliozas ir Ivanas Nikolajevičius Ponyrevas, slapyvardžiu Benamis, tais laikais, žinoma, abu išpažįstantys ateizmą. Benamis pasipasakoja ką tik parašęs užsakytą „didelę antireliginę poemą“. Prie jų prisijungia keistasis užsienietis Volandas, besigiriantis bendravęs net su filosofu I. Kantu. Vėliau išaiškėja, kad tai pats velnias.

Volandas pareiškia esąs įsitikinęs, kad Jėzus yra ne pramanas, o istorinė asmenybė ir su abiem literatais užveda diskusiją apie ateizmą: „Bet man štai kas rūpi: jeigu Dievo nėra, tai kyla klausimas, kas tada valdo žmogaus gyvenimą ir apskritai visus žemiškus reikalus?“ „Žmogus pats ir valdo“, atsako Benamis. „Atleiskite, – maloniai atsiliepė nepažįstamasis, – tačiau norint valdyti, mažų mažiausiai reikia turėti planą kokiam nors bent kiek ilgesniam laikui. Leiskit paklausti, kaip žmogus gali valdyti, jeigu ne tik nepajėgia sudaryti nors kokio planelio, kad ir juokingai trumpam laikui, sakysime, tūkstančiui metų, bet negali būti tikras net ir dėl savo rytdienos?“ Žmogus pradeda valdyti ir jau junta tokio valdymo skonį, bet staiga suserga „plaučių sarkoma... ir štai jūsų valdymas baigtas!“

Kad valdymas baigtas, vėliau pamatome ir iš paties Volando veiksmų, kai jis su savo demoniška komanda įstumia Maskvą į tikrą chaosą. Kadangi Jėzus romane vaizduojamas vien kaip žmogiška figūra, lieka neaišku, ar kūrinyje Dievas vis dėlto egzistuoja, ar ne. Tačiau velnio personažas sukuriamas gana įdomiai, su kurio apologetika vietomis tenka sutikti: žmogus nevaldo ir negali valdyti situacijos (Volandas išpranašauja Berliozo netolimą mirtį, kuri ir įvyksta eismo avarijos metu). Apskritai visa knygos istorija pabrėžia, kad žmonių valdymo galios yra labai ribotos, – o tai Stalino imperijoje buvo jau per kritiška mintis.  

Galios duotos iš aukštybių

Kas valdo? Iš tikrųjų iš dalies pasaulio įvykius gali kontroliuoti ir kontroliuoja velnias arba šėtonas, paties Jėzus pavadintas net „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jn 12, 31). Žinoma, šiek tiek valdymo galių turi ir žmogus kaip Dievo viceregentas žemėje (Pr 1, 26–28). Jėzaus gimimo laikais Judėjos karaliaus Erodo valdžia buvusi net tokia didelė, kad Juozapui su šeima tenka bėgti į Egiptą (Mt 2, 14–15), o pats karalius, užsimojęs pašalinti bet kokį konkurentą į žydų sostą, „baisiai įniršo ir pasiuntė išžudyti Betliejuje ir jo apylinkėje visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius“ (Mt 2, 16).

Ps 2, 2 kalba apie „žemės karalius“, kurie nepaklūsta ir maištauja prieš „pateptąjį“, t. y. Mesiją, Jėzų Kristų. Pranašystės, aprašytos psalmėje, išsipildymą randame aprašytą evangelijos pagal Matą antrame skyriuje. Kurį laiką tikrai atrodo, kad šios žemės karalius, Erodas, yra galingesnis, nes Jėzus, kuris yra ir Dievas, priverstas bėgti. Tačiau psalmės eil. 4 rašoma: „Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats tyčiojasi iš jų“. Net Babilonijos karaliui Nebukadnecarui, tuo metu galingiausiam pasaulio valdovui, teko pripažinti, kad Dievas, o ne jis, yra „visavaldis“ (Dan 4, 23). Betliejuje Jėzus į pasaulį ateina silpnume. Tačiau išauš diena, kai išsipildys Lk 1, 52 pasakyti žodžiai: „Jis numeta galiūnus nuo sosto“.

Biblija daugsyk kartoja, kad žemiškosios valdžios yra praeinančios ir laikinos. Karalystės ir galybės nuvys kaip žolė ar lauko gėlės (Jok 1, 10). Erodas buvo galingas valdovas, vienu rankos mostu galėjęs lemti gyvybę ar mirtį. Panašių galių turėjo ir Pilotas (svarbi figūra ir Bulgakovo romane), bet Jėzus jam sako: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“ (Jn 19, 11). Tavo valdžia ateina iš Dievo, t. y. virš tavęs egzistuoja tas, kuris turi žymiai daugiau galių.

Galingiausiasis pasaulio Valdovas yra pajėgus apginti savo Sūnų, pasiųstą į žemę, ir daugsyk tai padaro. Per angelą perspėja Juozapą bei Rytų išminčius apie gręsiantį pavojų; per sapnus duoda konkrečius nurodymus (Mt 2, 12.13.19.22). Panašių istorijų Biblijoje nemažai. Antai pranašą Danielių kelissyk išgelbsti Dievas per tikrą stebuklą (Dan 6). Stebuklingai išlaisvina ir apaštalą Petrą iš kalėjimo (Apd 12). Bet tą patį Petrą vėliau atiduoda kankinio mirčiai, lygiai kaip ir ištikimąjį Steponą (Apd 7). Tai vieni iš ilgos eilės tikėjimo didvyrių, kuriuos Dievas tam tikru metu nusprendžia būtent neišgelbėti iš mirties (žr. Lk 11, 50–51; Apd 7, 52). Senojo Testamento tikinčiųjų išsaugojimas ir neišsaugojimas aprašytas ir Hbr 11, 32–38: vieni „užgesino ugnies karštį, paspruko nuo kalavijo ašmenų..., tapo galiūnais kovoje... Moterys atgavo prikeltus savo mirusiuosius“. Tačiau kiti „leidosi kankinami“, „dar kiti turėjo iškęsti patyčias ir plakimus... Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi...“

Apvaizdos paguoda

Teologijoje tokiai Dievo kontrolei apibendrinti naudojama sąvoka „Apvaizda“. Kai kurie Reformacijos tikėjimo išpažinimai jai paskiria net ištisus skyrius. H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinimerašo: „Tikime, kad šio išmintingojo, amžinojo ir visagalio Dievo Apvaizda saugo ir valdo visa, kas yra Danguje, Žemėje bei visoje kūrinijoje“ (VI). Puikiai paaiškina ir Heidelbergo katekizmas: Dievas „lyg savo ranka laiko dangų ir žemę su visais kūriniais, ir taip valdo, jog lapija ir žolė, lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, valgis ir gėrimas, sveikata ir liga, turtas ir skurdas, ir visa kita mums tenka ne atsitiktinai, o iš Jo tėviškos rankos.“ (27) Todėl blogis ir visi minėti neigiami reiškiniai (kaip Hbr 11 minimi nužudymai) iki šio žemiškojo gyvavimo pabaigos bus ne naikinami, o Dievo valdomi.

Bet visi visų laikų netikintieji iš tokio mokymo tik šaiposi: žiūrėkite, kodėl tas jūsų Valdovas pasaulio nesuvaldo taip, kad bent jus apsaugotų nuo skurdo ir ligų? Matyt, vis dėl to ne toks jau ir visagalis tas jūsų Valdovas... Bet Gvidas de Bresas savo laiku gerai suprato, kas yra Valdovas ir koks Jis. Belgų (arbaNyderlandų) išpažinimo (1561) autorius, kilęs iš prancūzakalbės Valonijos regiono (šiandieninės Belgijos), 1547 m. po intensyvių Biblijos studijų tampa Reformacijos šalininku. Dėl tėvynėje kilusios protestantų priespaudos jis priverstas keturiems metams apsigyventi Anglijoje. Sugrįžęs, apsistoja gimtinėje ir imasi rūpintis net keliomis tikinčiųjų bendruomenėmis. Tačiau 1555 metais vėl priverstas bėgti, šį kartą į Frankfurtą, paskui į Lozaną, Ženevą. Savo šalį išvyststa vėl po ketverių metų, 1559. Apsistoja  Vakarų Belgijoje, Turnėje, kur vietos bendruomenėje imasi ganytojiško darbo. Čia sukuria šeimą. Bet netrukus ir ši vieta reformatoriui tampa nesaugi. Dabar jau su šeima jis bėga iš Turnės, nuo 1566 m. apsigyvena ir įsidarbina Valansjene, šiandieninėje Prancūzijoje. Tačiau ir Valansjenas ramybės nepadovanoja. Jį užėmus ispanams, de Bresas su bendražygiu suimami, įkalinami ir 1567 metų gegužės 31 d. pakariami.

Kaip išgyventi šitaip persekiojamam ir nuolat klajojančiam be ilgesnio ramybės laikotarpio? Tik tikinti Viešpaties Dievo Apvaizda. Savo išpažinime de Bresas rašo: „Mes tikime, kad, viską sukūręs, šis gerasis Dievas nepaliko savo kūrinių likimo valiai, bet veda juos ir valdo savo šventąja valia taip, kad šiame pasaulyje niekas nevyksta be Jo skrupulingo sutvarkymo.“ O apie mokymo naudą: „Ši doktrina teikia neapsakomą paguodą, nes moko, jog mums nieko nenutinka atsitiktinai, o tik mūsų maloningojo dangiškojo Tėvo potvarkiu... Šia mintimi guodžiamės žinodami, kad Dievas valdo demonus ir visus mūsų priešus, be Jo leidimo ir valios jie negali mūsų nuskriausti.“ (13)

Jonas Kalvinas taip pat buvo pabėgėlis ir tikėjimo tremtinys. Ženevos katekizme (1545) reformatorius Apvaizdą apibūdina įprastai: Dievas „viską laiko savo galingoje rankoje; savo Apvaizda jis valdo pasaulį, savo valia viską tvarko; visą kūriniją jis valdo taip, kaip jam norisi“ (23). Akivaizdu, kad iš Kalvino veikalo kai kurias mintis bus perėmęs ir Heidelbergo katekizmas: Dievas yra „aukščiausiasis Viešpats ir visų dalykų Valdytojas“; jis sutvarko „visą gamtos darną“, jis „pažadina lietus, sausras, ledų krušas ir kitas gamtos negandas, bet taip pat ir dangaus giedrą įžiebia; savo noru jis žemę padaro derlingą, o paskui derlių iš jos ir atima; jo valia kyla ligos, jo valia sugrįžta sveikata. Pagaliau juk visa pavaldu jo valiai ir visa klauso jo žodžio“ (27).

Kalvino Ženevos katekizmas padarė įtaką ir Belgų išpažinimui. De Breso minimi demonai ir krikščionių priešai Kalvino vadinami „bedieviais ir velniais“. Dievas laiko juos „sava galybe tarsi pavadžiu pririšęs savo valioje“; jie priversti „jo valios tarnais“ būti. „Mums būtų riesta, jei velniams ir bedieviams žmonėms be Dievo valios kas nors leidžiama būtų. Jau vien nuo minties būti atiduotiems jų savivalei turėtume pašiurpti. Bet jeigu žinome, kad Dievo valia jiems uždėti apynasriai ir jie sėdi uždaryti tarsi už mūro sienų, be Dievo leidimo negalėdami nieko nuveikti, tik tuomet galime nusiraminti.“ (28–29)

Tikrai būtų labai riesta, jeigu tektų gyventi tokiame pasaulyje, koks aprašytas Bulgakovo romane. Juk ir savajame apstu dienų, kai matome, kaip demonų valdymas sėja chaosą, mirtį ir lieja kraują. Volandas teisus sakydamas, kad žmogus „negali būti tikras net ir dėl savo rytdienos“. Bet galų gale romanas neatsako į klausimą „kas valdo?“, kadangi Meistras ir Margarita žino tik naivų žmogelį Ješuą, tvirtai tikintį visų žmonių gerumu.

Ir tai, deja, ne Biblijos Jėzus. Biblijos Jėzus visai kitoks. Jis yra tikras Karalius (Lk 1, 33; Jn 18, 37) ir „Valdovas“, kuris „viešpatauja tautoms“ (Ps 22, 29). Jam „duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Dievas Tėvas sukūrė viską per savo Sūnų, per Jį, Jam ir Jame „sukurta visa, kad yra danguje ir žemėje“. Ir toliau „visa juo laikosi“ (Kol 1, 16–17), Jis palaiko „savo galingu žodžiu Visatą“ (Hbr 1, 3) – Sūnus vykdo ir Apvaizdos darbą.

Toks yra krikščioniškojo pasaulio įsitikinimas ir tikrovė. Heidelbergo katekizmas pačiame pirmame klausime jungia Evangelijos paguodą ir Kristaus galią: „Jis brangiu krauju“ sumokėjo už nuodėmes ir būtent Jis „išvadavo mane iš visos velnio galybės“. „Jis taip pat mane saugo..., kad netgi viskas mano palaimai turi tarnauti“. Dievo Sūnus „savo ypatingąja Apvaizda saugo tikinčiųjų išganymą“, rašo Kalvinas. Dievo Sūnus turi planą, ir ne „juokingai trumpam laikui“, bet amžinybei. Visi Jo išgelbėtieji yra šio plano dalis. Todėl negali būti „nieko naudingiau negu žinoti šį mokymą“ (Inst. 1,17,6 ir 3).

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas