Katech. Holger Lahayne

Šiais laikais kiekviena rimtesnė įmonė ar organizacija turi savo „misijos“ formuluotę. Dažniausiai joje vienu sakiniu apibrėžiama pagrindinė veikla. Štai keletas pavyzdžių: „Siūlome vietos gyventojams reikalingas prekes ir paslaugas už prieinamą kainą“ (Maxima); „Jungiame žmones ir verslus geresnei ateičiai“ (Lietuvos geležinkeliai); „Kuriame erdves, kuriose patys norime gyventi ir būti“ (Eika).

Kokia krikščionių Bažnyčios misija? Koks būtų mūsų, evangelikų reformatų, pagrindinės veiklos apibrėžimas? Kokie mūsų bažnyčios uždaviniai Lietuvoje? Mato evangelijos pabaigoje (28,16–20) Jėzus atsako taip: 

16 Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. 17 Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. 18 Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. 19 Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, 20 mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

Aiškindami šį Misijinį arba Didįjį paliepimą pirma turime išsiaiškinti, kam skirtas šis paliepimas. Kas privalo jį vykdyti?

Tekste minimi „mokiniai“. Naujajame Testamente mokiniais visų pirma vadinami Jėzaus apaštalai, dvylika artimiausių jo sekėjų. Po Judo išdavystės jų buvo likę tik vienuolika (16 eil.). Visus mokinius, kaip ir patį Matą, Jėzus buvo susikvietęs eiti drauge: „Sek paskui mane!“ (Mt 9,9) Todėl mokiniai vadinosi sekėjais.

Bet ne vien tik apaštalai sekė Jėzumi. Visiems tikintiesiems Jis yra Ganytojas, kuris yra pasakęs: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane.“ (Jn 10,27) Visi, kurie priklauso Jėzui, klauso Jo ir seka paskui Jį. Tad šia prasme visi krikščionys yra Jėzaus mokiniai, ne vien tik apaštalai. Vėliau, kai jau atsirado pirmosios krikščionių bendruomenės, Naujajame Testamente kai kur ir visi tikintieji pavadinami mokiniais (Apd 6,1; 9,1 ir kt.).

Todėl ką tik perskaitytas Mato evangelijos 19 eilutėje išsakytas Jėzaus paliepimas eiti galioja visiems Jo mokiniams. Vienuolikos mokinių grupė reprezentuoja visą būsimąją bažnyčią, visus Jėzaus mokinius. Tad mes visi esame pašaukti vykdyti Bažnyčiai skirtą misiją.

Jėzus liepia savo mokiniams kitus taip pat padaryti mokiniais. Taip pabrėžiama visų mokinių lygybė. Nesvarbu, ar esu patyręs dvasininkas, ar tik naujas bažnyčios narys – vadinuosi Jėzaus mokiniu. Šioje žemėje net pats protingiausias, labiausiai išsilavinęs ir patyręs krikščionis visada bus ir liks Jėzaus mokiniu. Jei bendrojo lavinimo mokyklą galima pabaigti ir nebesivadinti mokiniu, tai Jėzaus Kristaus mokiniais liksime visą gyvenimą

Kaip tampama Jėzaus mokiniu? Mato misijinis paliepimas mini tik krikštą, kuris žymi narių įtraukimą į krikščionių Bažnyčią. Tačiau vien tik krikštas žmogaus nepadaro Jėzaus mokiniu. Didysis paliepimas, užrašytas Morkaus evangelijoje, papildo Mato versiją. Morkus Jėzaus žodžius persako šitaip: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją... Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ (Mk 16,15–16) Morkus sako, kad Jėzaus mokinystei būtinas asmeninis tikėjimas! Kiekvienas kūdikystėje pakrikštytasis, vėliau turės pats nuoširdžiai pasitikėti Jėzumi ir tapti sąmoningu Jo mokiniu.

Tekste Mato evangelijoje sakoma, kad dauguma apaštalų pagarbino Jėzų, bet kai kurie „abejojo“ (17 eil.). Artimiausio Jėzaus mokinių rato nariai, dvylika apaštalų, toli gražu nebuvo tobuli tikintieji ir sekėjai. Ypač nenutylimas jų silpnas tikėjimas: jie net pavadinami „mažatikiais“ (Mt 6,30). Būtent su tokiais netobulais, silpnais, kartais abejojančiais mokiniais Jėzus pradeda statyti savo Bažnyčią! Bažnyčios misijos įgyvendinimas pavedamas ne vien tik dvasiniam elitui.

Gera žinia ta, kad Jėzaus mokykla skiriasi nuo mūsų įprastų mokyklų. Įprastos mokyklos savo mokinius rūšiuoja pagal gerumą, suskirsto pagal pažymius ir gerbia tik pačius geriausius ir pažangiausius. Į juos daugiausiai investuoja, juos siunčia į konkursus, olimpiadas, jų vardus surašo garbės lentose. Apačios, arba tie, kuriems mažiausiai sekasi, tampa savotiškomis ‘probleminėmis atliekomis’. Užtat Bažnyčioje yra kitaip. Bažnyčios misijai tinkami tiek gerieji tiek silpnieji. Visiems tenka garbės prisidėti prie Dievo karalystės statydinimo. Nes Dievo karalystės mokykloje visi mokiniai laikomi daugiau ar mažiau netobuli!    

Taigi Misijinis paliepimas skirtas ir tiesiogiai kiekvienam iš mūsų. Skirtas visai Bažnyčiai, kalba apie jos autoritetą, pareigas ir paguodą.

Bažnyčios autoritetas

Apaštalai nuo pat Bažnyčios pradžios ragino įvairių tautų žmones: „atgailaukite ir atsiverskite“ (Apd 3,19). Nusidėjėliams yra tik vienas kelias pas Dievą – tikėjimas į Jėzų Kristų. Visi kiti keliai veda į pražūtį; visos kitos religijos yra klaidingos, o Evangelijai prieštaraujančios pasaulėžiūros atmestinos. Ar tikrai visi žmonės tokie blogi, o jų gyvenimai tokie klaidingi, kad visiems reiktų atgailauti ir priimti Jėzų Kristų!? Kaip mes drįstame taip reikalauti? Kas mums davė autoritetą taip netolerantiškai nurodinėti?

Atsakymą į šiuos klausimus duoda pats Jėzus: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (18 eil.); galima versti ir „visas autoritetas“. Jau kai Jėzus buvo žemėje, Jam pakluso vėjas ir vanduo (Mk 4,35–41). Jis ir „mokė kaip turintis galią“ (Mk 1,22). Po atlikto išganymo darbo Tėvas pasodino Sūnų „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes... ir visa jam palenkė po kojų“, rašo Paulius (Ef 1,21–22).

Dabar Jėzus yra absoliutus visa ko Valdovas. Kadangi visos pasaulio tautos yra Jam pavaldžios, tai mes, krikščionys, turime eiti pas visas tautas ir visus žmones raginti įtikėti. Kiekvienas tikintis žmogus siunčiamas veikti Jėzaus Kristaus vardu, tad visas mūsų autoritetas privalo būti paremtas Dievo Žodžiu. Bažnyčios autoritetas yra Jėzaus autoritetas. Ir tai reiškia štai ką: tik tada, kai tikrai skelbiame Jėzų Kristų, Jo reikalavimus, kai esame ištikimi Jo Žodžiui, tik tada ir mūsų žodžiai įgyja autoritetą. Todėl visi klausytojai gali ir turi tikrinti mūsų žodžius bei gyvenimą, turi teisę reikalauti pagrindimo ir paaiškinimo. Kai mūsų reikalavimai pagrindžiami tikrai bibliškai, galime drąsiai skelbti Jėzaus paliepimus. 

Tačiau vieno dalyko neturėtume pamiršti: Jėzus, nors ir yra visatos Valdovas, bet ne despotas ar piktas tironas. Nors Jis Mato 11, 28–30 ir gana kategoriškai liepia „ateikite pas mane visi“, „imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs“; nors mes visi  turime prieš jį pulti ant kelių (17 eil.), garbinti Jį, nes Jis yra Viešpats, tačiau visi ir girdime gerąją žinią – žinią, skirtą tiems, kurie vargsta ir yra prislėgti. Tokiems Jėzus sako: „aš jus atgaivinsiu!“ Pas Jėzų rasime „savo sieloms atgaivą“, Jo „jungas švelnus“. Tad nors Jėzaus autoritetas ir absoliutus, tačiau mums yra labai naudingas – tai gydantis, atgaivinantis ir gelbstintis autoritetas.

Bažnyčios pareiga

Jėzaus galia ir autoritetas yra Bažnyčios veiklos pagrindas. Bet Jis nenori veikti vietoj mokinių. „Tad eikite“ prasideda 19 eilutė. Krikščionims įsakyta patiems veikti. Apaštalai tai ir padarė. Vieni ėjo į Vakarus kaip Paulius, kiti į Rytus; Tomas galimai nukeliavo net iki pat Indijos. Pirmieji krikščionių misionieriai anksti peržengė Romos imperijos sienas ir pasiekė Etiopiją ir Arabiją.

Įsakymu eiti prasideda ir visa Biblijos išganymo istorija. Dievas liepė Abraomui: „Eik iš savo gimtojo krašto... į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12,1). Abraomas patikėjo Dievu ir išėjo. Iki šiol tikėti Dievu reiškia eiti Jo keliais. Kaip jau matėme, tikintieji visų pirma yra sekėjai. Jie seka paskui Jėzų, eina tuo pačiu keliu kaip Jis. Taigi visas krikščioniškas gyvenimas yra ėjimas, viena ilga piligrimo kelionė. Ką mes bedarytume, turime eiti Jėzaus pėdomis (1 Pt 2,21), gyventi kaip Jis.

Krikščionys pašaukti dirbti, rūpintis savo šeima ir t.t. Misijinis paliepimas Bažnyčiai žvilgsnį nukreipia į konkretesnį ir siauresnį tikslą: eikite „ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“. Jėzus čia kalba apie Bažnyčios pagrindinę pareigą. Jos veikla turi vieną didelį tikslą: skelbti Evangeliją ir siekti, kad netikintieji priimtų tikėjimą ir taptų mokiniais bei išliktų tokiais. Bažnyčia turi būti aktyvi, eiti pas žmones ir rūpintis savo augimu, kadangi iš karto minimas krikštas – Bažnyčios gausinimo ženklas.

Daryti mokiniais yra visų tikinčiųjų atsakomybė. Visi krikščionys pašaukti būti „žmonių žvejais“ (Mt 4,19). Bažnyčios auginimas ir plėtra yra ne vien tik dvasininkų, misionierių, evangelistų, įvairių profesionalų reikalas. Nepamirškime, kad apaštalai taip pat nebuvo tokios veiklos profesionalai; jie buvo amatininkai.  

Lietuvos reformatų bažnyčios narių skaičius negailestingai mažėja. Tačiau mes turime gerai žinomus pastatus miestų centruose; turime turtingą teologinį paveldą: katekizmus ir išpažinimus; turime ilgą ir garbingą istoriją. Ir pagaliau – šiandien turime visišką laisvę skelbti Dievo žodį bei puikias galimybes atvirai veikti. Šiandien mes turime visas ir net labai puikias galimybes būti gerais Jėzaus Kristaus mokiniais: būti patys aktyvūs ir aktyviai kviesti kitus į savo renginius.

Tačiau šiandien kai kurie tuo abejoja sakydami, kad reformatai taip nedaro, kad jie neafišuoja savo tikėjimo ir nevaikšto belsdamiesi į duris tarsi kokie Jehovos liudytojai. Tiesa, niekas neprivalo daryti lygiai tą patį daryti ką kiti. Visi turime didelę laisvę įvairiais būdais įgyvendinti misijinį paliepimą. Tačiau turime veikti! Ir mes privalome kviesti, nes neturime teisės tylėti. Mūsų Karalius mums tokios laisvės nedavė! Tai paklusnumo klausimas. Ne visi turime evangelisto dovaną, bet daugelis galime kviesti į parapijos pamaldas, dalinti krikščionišką literatūrą, ar liudyti apie savo tikėjimą.

Esame pašaukti būti aktyvi bažnyčia, eiti ir skelbti Evangeliją, raginti kitus prisijungti prie mūsų. Ir tai dar ne viskas. Dažnai pamirštame, kad misijinis paliepimas turi ir antrą pusę: padarykite mokiniais, „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“.

Ką daro mokiniai? Eina į mokyklą. Kur mūsų mokykla? Čia. Visi turime mokytis, nes visi turime vis daugiau panašėti į Jėzų, tapti tokie kaip Jis. Turime išmokti paklusti Jo įsakymams, nes Jėzus pasakė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15). Būtent tai ir reiškia sekimą Juo. Tai ilgas ir nesibaigiantis kelias.  

O mokytis tikrai yra ko! Nes paliepimas aiškiai rodo, kad perteikti turi būti ne mokymo fragmentai, o viskas, ką įsakė Jėzus. Visko reikia mokyti: visų Jėzaus žodžių, bet taip pat ir apaštalų žodžių ir viso Senojo Testamento (žr. 2 Tim 3,16). Be to, Misijinis paliepimas kalba ir ne apie pliką informacijos perteikimą. Vien klausytis neužtenka, reikia išmokti ir darbuotis, veikliai paklusti Žodžiui („laikytis visko“). Krikščionio gyvenime svarbu tiesą ne tik žinoti, bet ir suprasti bei mokėti praktiškai pritaikyti gyvenime.

Laikytis visko – vadinasi, prieš akis turėti labai platų mokymosi lauką. Daug klausimų galime aptarti ir dažnai išsispręsti bažnyčioje: pavyzdžiui, kaip dorotis su savo ydomis ir silpnybėmis? Ką daryti su maištaujančiais vaikais? Kaip tapti geresniu sutuoktiniu? Kaip išlikti krikščioniu profesinėje veikloje? Ką galvoti apie homoseksualumą? Kaip žmonėms tinkamai paaiškinti Evangeliją? Kaip apginti Dievą ir tikėjimą? Kas bus po mirties? Kaip mylėti savo priešą? Ir taip toliau...

Savo vaikus verčiame eiti į mokyklą, ten ramiai sėdėti valandų valandas, mokytis  dalykų, kurių daugumos visiškai nereikės jų gyvenime, arba kuriuos jie po kontrolinių iš karto pamiršta. Visa tai suprantame, tačiau vis tiek mes, suaugusieji, tvirtiname: mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs; kad ir sunku, bet mokytis reikia. Taip jau yra. Taip ir liks ir nieko čia nepadarysi.

O kaip yra bažnyčioje? Kai valstybė liepia mokytis, mes esame baisiai klusnūs. O kaip mes elgiamės, kai tai daro pats visatos Valdovas? Kaip reaguojame, kai Jis savo absoliučiu autoritetu mums visiems liepia: mokykitės? Nuolat mokykitės!

Dauguma Lietuvos reformatų atsako šitaip: „na, kartą per metus ar mėnesį aš nueinu į tą mokyklą, tai yra, į bažnyčią – argi to neužtenka?“ Ne, neužtenka. Juk ir Dievas ragina išmokti „laikytis visko“. Norint tapti Bažnyčios nariu, būtina konfirmuotis. Konfirmacijos pasižadėjime kiekvienas naujas narys patvirtina: „Noriu augti Dievo Žodžio pažinime“. Tikriausiai kiekvienas supranta, kad norint augti, būtina tą Žodį studijuoti, nes tikėjimo žinios iš dangaus nenukrinta.

Liudvika Karolina Radvilaitė savo laiške, kuris skaitomas per kiekvieną Sinodą, kalba  apie jaunimo katekizmo mokymąsi. Ji sako: „Velyčiau, kad tai būtų daroma, nes tai yra privalomas ir labai naudingas dalykas.“ Ir teisingai ji sako, nes mokytis katekizmo yra privalomas ir naudingas dalykas – ir ne vien tik jaunimui, bet visiems reformatams. Taigi ne tik turime, bet ir privalome ateiti į bažnyčią, kuri yra mūsų tikėjimo mokykla. Negalime kaupti „n“ raides kaip valstybės mokyklų mokiniai savo dienyne.

Tačiau yra ir kita medalio pusė. Nariai turi ateiti ir mokytis; Bažnyčios užduotis mokyti ir aktyviai remti kiekvieno tikinčiojo tikėjimą. Bažnyčia mus moko per savo tarnautojus; jie yra paskirti teikti dvasines žinias ir privalo tai daryti. Todėl reikalaukime iš Bažnyčios tarnautojų, iš seniūnų ir kuratorių, o ypač iš dvasininkų, kad jie mus mokytų; kad išmokytų taip pažinti Dievo žodį, jog mes patys galėtume laikytis to, ko Dievas reikalauja. Bažnyčios tarnautojai yra mūsų mokytojai (bet, kaip matėme, kartu ir patys būdami mokiniais). Dvasininko talaras nėra garbės ženklas. Tai drabužis, panašus į „Maximos“, „Senukų“ ar kitų prekybos centrų darbuotojų švarkus su užrašu ant nugaros „Aš galiu jums padėti“.  Talaras – tai ženklas, kad galima kreiptis į jį dėvintį asmenį su klausimu ir tikėtis atsakymo: padėk man išspręsti gyvenimo problemą, paaiškink man Biblijos eilutę! Duok man atsakymą! Žinoma, tarnautojai neprivalo turėti visų atsakymų, bet jie turi išklausyti, įsigilinti ir stengtis padėti juos rasti ar bent nurodyti, kur ieškoti.

Bažnyčios paguoda

Mato evangelija baigiasi įsakymu „eikite ir padarykite“ – tai nėra nei prašymas, nei pasiūlymas. Tai yra įsakymas. Iš mokinių reikalaujama gana daug; reikia dėti nemažai pastangų, kad gerai mokyti ir mokytis; Bažnyčia – neskirta tinginiams. Dar daugiau – Bažnyčia ir ne bailiams! Jėzus siunčia savo mokinius tarsi „avis tarp vilkų“, pridėdamas, kad „būsite visų nekenčiami dėl mano vardo“ (Mt 10,16.22). Ir iš tikrųjų apaštalai vėliau buvo persekiojami ir kalinami. Apd 7 skyriuje pasakojama apie pirmąjį Bažnyčios kankinį – Steponą. 

Tikinčiam žmogui labai reikalingos ir netgi būtinos tokios dorybės kaip drąsa, ryžtas ir ištvermė. Bet joms reikia pagrindo. Kodėl galiu būti drąsus? Jėzus duoda atsakymą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (20 eil.). Graikų originale žodis „aš“ netgi pabrėžiamas. Be to, Jėzus kalba apie dabartį: aš „esu“. Nuo pat pradžių ir dabar jis yra ir liks su savo mokiniais – tik todėl mums nėra ko bijoti ir mes galime būti drąsūs. 

Nedrąsūs vaikai nori, kad tėvai juos visur lydėtų ir būtų su jais. Ir tai natūralu. Krikščionims taip pat reikalingas palydovas, ir Jėzus pažadėjo: aš pats – visatos Valdovas! – jau dabar ir visada tikrai būsiu su jumis!

„Dievas su jumis“ yra didis Biblijos pažadas visiems tikintiems žmonėms. Jis buvo su Abraomu, kai šis išėjo iš savo gimtinės į nežinomą kraštą; kai Juozapas, kurį broliai pardavė į vergovę, nekaltai pateko į Egipto kalėjimą, „Dievas buvo su juo“ (Apd 7,9); kai Izraelio tauta stovėjo prie Kanaano sienos ir abejojo, ar pavyks užkariauti visą kraštą, Dievas per Mozę jiems pranešė: „Būkite stiprūs ir ryžtingi! Jų nebijokite ir jų neišsigąskite, nes pats VIEŠPATS, tavo Dievas, eina su tavimi: jis tavęs vieno nepaliks ir nuo tavęs nepasitrauks“ (Įst 31,6) Ir pagaliau pats Dievas įsikūnijo Jėzuje ir atėjo į žemę. Jo vardas yra Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su jumis“ (Mt 1,23).

Taigi turime ne vien tik paliepimą veikti; turime tam pagrindą – paties Dievo autoritetą ir galią. Ir turime dar daugiau – Jo buvimo, Jo artumo paguodą. Tačiau dėmesio – pažadas galioja Bažnyčiai ir tokiems nariams, kurie tikrai eina, pakyla ir veikia – ne sėdintiems krikščionims, ne tinginiams. Dievas mus ves, stiprins ir paguos, bet mes patys turime eiti Jo keliu.

Pradžioje girdėjome žinomų įmonių „misijos“ formuluotes. Kaip dabar mes galime vienu sakiniu apibrėžti pagrindinę mūsų Bažnyčios veiklą? Štai vienas pasiūlymas: „Su Jėzumi einame ir padarome mokiniais Lietuvos tautų žmones.“ Tai darykime tai!

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                   8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas