Kun. Tomas Šernas

Vienam mano pažįstamam vyrui labai tinka vilkėti griežtą klasikinį kostiumą su visais būtinais elementais - baltais marškiniais, kalklaryšiu... Galėtų būti modeliu demonstracijoms. Bet jis vengia dėvėti kostiumą, net juokais prilygina jį būtinajam reikalingumui ir būtinajai ginčiai. Juk tai nėra kasdieninis rūbas.  O  būtinoji gintis turi būti naudojama tik esant būtinam reikalingumui ir ne daugiau, nei to reikia.  Jei žmogus ginasi ar gina kitus žmones, leidžiama naudoti adekvačią „būtiną gintį“, bet jos neviršyti.

Tas pajuokavimas primena, kad esame atsakingi už gyvenimą net tokiose smulkmenose. Kažkaip nujaučiame, kad išeiginių rūbų ar šventinių valgių, linksmybių dažnas vartojimas nėra gerai mūsų gyvenimui. Tai net pavojinga mūsų kūnui ir sielai. Lyg imtume kažkokią subtilią kredito formą iš mūsų pačių gyvenimo ateities. Apie tai liudija ne tik mūsų nuojautos, bet ir Šv.Raštas daugelyje vietų. Jėzus apie tai sako palyginimuose:

Gyveno vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai linksminosi. 
O prie jo vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunys atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. 
Kentėdamas pragare, jis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje’. 
Bet Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes.
Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. (Lk 16, 19-25)

To turtingo žmogaus požymiai yra tik du- jis „kasdien ištaigingai linksminosi” ir nebuvo jautrus elgetai, kuris gulėjo prie jo vartų. Tais laikais socialinė rūpyba nebuvo išvystyta, todėl gulintys, per miestus traukiantys elgetos ir jų būriai buvo gana įprastas vaizdas. Tačiau juk ir mes dažniausiai nesame labai jautrūs asocialiems asmenims, benamiams ar tiesiog ne savo rato žmonėms.

Atsakymas turtuoliui  - “tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes” - nurodo į tai, kad šiam žmogui daugiausia rūpėjo viena – nepraleisti galimybių linksmintis. Nors šalia jo kiemo vartų kentėjo “artimasis”-  izraelitas, bet turtuoliui rūpėjo tik jis pats ir jo malonus laiko praleidimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vargšas beturtis kenčiantis žmogus yra asmuo su vardu. Tai pabrėžia jo realumą ir žmogišką vertingumą. Jėzus, Dievo sūnus, akcentuoja galutinę esmę, kurią Jis mato, ir  kurią mes taip pat turėtume suprasti. Štai Lozorius ir Mozė yra tikri, realūs asmenys. Bet turtuolis yra ne toks realus, jis – bevardis. Turtuolis kreipiasi į Mozę vardu ir pagarbiu kreipiniu “tėve”. Tačiau Mozei ir Dievo pašauktai tautai jis yra tik prapuolęs “sūnus”. Šio turtuolio pavadinimas “sūnumi” tik paryškina jo priklausomybės Dievo tautai praradimą.

Turtuolis yra bevardis, jis yra tik turtuolis. Tai yra požymio ir aplinkybės pavadinimas, bet ne asmens. Todėl jis labiau panašus ne į tikrą asmenį, bet į laikiną aplinkybę, kuriai prapultyje - pragare nereikia asmens vardo.Tai yra baisu ir verčia gerai susimąstyti.

Jėzaus Evangelijos žinia skelbia mums kitokią tiesą, pasaulėžiūrą ir kultūrą. Ji vadinama krikščioniška kontrkultūra pasaulio kultūrai. Juk toje kultūroje, kuri kyla iš pasaulio ir mums yra gerai žinoma, viskas būtų atvirkščiai – turtuolis turėtų žinomą vardą, o elgeta būtų eilinis bevardis. Jėzus sako: Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti” (Mt 5,6)
O pasaulyje yra atvirkščiai – galingieji šlovinami, nes yra šio pasaulio herojais, o silpnieji ir troštantys teisumo yra niekinami. Panašus palygimas apie žmogaus santykį su turtu yra šis:                              

Jis pasakė jiems: „Žiūrėkite, saugokitės godumo, nes žmogaus gyvybė nepriklauso nuo jo turto gausos“.  Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis ėmė sau vienas svarstyti: ‘Ką man dabar daryti? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Pagaliau jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 
Tuomet sakysiu savo sielai: ‘Siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis!’  O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo sielos. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’ 
Taip yra tam, kuris krauna turtus sau, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą
. (Lk 12,15-21)

Vėlgi, nesakoma, kad turtas yra blogas dalykas ar nereikia pasirūpinti derliaus išsaugojimu. Svarbiausia, kokios išvados padaromos turto akivaizdoje. Esminis pamokymas yra antrojoje paskutinio sakinio dalyje - bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą. Svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenimo uždavinys – tapti turtingu pas Dievą. Tačiau iš tikrųjų mums nėra lengva priimti šią tiesą.

Natūraliai atrodantys žmogaus norai  ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmintis yra neutralūs, bet Jėzaus duotame pavyzdyje yra priešingai. Kodėl? Nes turtingas ūkininkas yra nuodėmingai godus, o ši gyvenimo nuostata yra esmingai priešiška Dievui. Godžiam žmogui atrodo, kad turint daugiau turto galima pamiršti Dievą ir net pačiam save “išganyti”. Šios Dievui esmingai priešiškos gyvenimiškos nuostatos požymiai yra negęstantis godumas, užuojautos stoka ar visiškas jos nebuvimas (Lozoriui ir visiems kitiems), nerimas ir nepaliaujamas noras visaip “linksmintis”.  Jėzus pabrėžia :  Niekas negali tarnauti dviems šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba vienam bus atsidavęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Mt 6,24) 

Trečio šeimininko nėra. Arba Dievas yra tavo atrama, arba ne…Todėl Jo skelbimas nuoseklus:

Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai (t.y. kuo mes rūpinamės) bus jums pridėta.  (Mt 6, 33)

Grįžtant prie išeiginio kostiumo humoristinio prilyginimo “būtinajai ginčiai” reikia suprasti šį juoką iki galo. Mums būtina prisiminti, kad kiekvienos būtinos ginties atvejį nagrinėja baudžiamųjų bylų teismas. Todėl visų pirma ieškokime ne turto, bet Dievo karalystės ir Jo teisumo. Turtas yra geras dalykas, bet žiūrėkime, kad jis nepavirstų mums spąstais. Su turtu elkimės blaiviai, atsižvelgdami į „būtinąjį reikalingumą“ ir naudokime atsakingai - “kaip būtiną gintį“. Nes už savo darbus reikės atsakyti: O jeigu Aš ir teisiu – mano teismas teisingas, nes Aš ne vienas, bet esu Aš ir mane siuntęs Tėvas. (Jn 8,16)  

Taip pat - Teismas negailestingas tam, kuris neparodė gailestingumo. O gailestingumas triumfuoja prieš teismą. (Jok 2,13)

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas