Popiežiaus palikimą analizuoja teologas ir pastorius, pasaulinis katalikybės specialistas Leonardo De Chirico.

Popiežius Pranciškus buvo pasauliniu mastu reikšmingas asmuo, tad nenuostabu, kad jo mirtis sukėlė daugybę reakcijų ir nuomonių visame pasaulyje. Evangelikai irgi neliko nuošalyje. Be to, jis vadinamas bene artimiausiu evangelikams popiežiumi, todėl verta atidžiai apsvarstyti jo palikimą.

Pastorius ir teologas iš Italijos Leonardo de Chirico jau tris dešimtmečius tyrinėja šiuolaikinę katalikybę ir  katalikiškos teologijos santykį su evangeline krikščionybe, šia tema veda seminarus įvairiose pasaulio šalyse. (Neseniai Leonardo de Chirico viešėjo ir Lietuvoje. Jis vedė seminarą Roma – mieli namai? Plačiau apie tai skaitykite https://evangelija.lt/articles/pastoriaus-zodis/dvasia-ir-zodis/seminaro-roma-mieli-namai-apzvalga.html) Jo darbai išversti į kelias kalbas ir skelbiami įvairiose pasaulio žiniasklaidos priemonėse. Šis pokalbis su Leonardo de Chirico, atskleidžiantis pirminę jo reakciją į popiežiaus Pranciškaus – Jorge Mario Bergoglio – mirtį, paskelbtas evangeliškame naujienų portale Protestante Digital.

Koks, jūsų nuomone, yra svarbiausias popiežiaus Pranciškaus doktrininis palikimas Romos katalikų bažnyčiai?

Leonardo de Chirico: Popiežius Pranciškus nebuvo doktrininis popiežius, jam nepatiko profesionalūs teologai. Jis manė, kad jei remiantis doktrina vieni priimami, o kiti atmetami, toks užsiėmimas yra laiko švaistymas, o pati doktrina tampa velnio įrankiu.

Popiežiaus teologiją galima apibendrinti šūkiu „Visi visi visi“: visų pakraipų katalikai, nekatalikai, žydai, musulmonai, tikintys ir netikintys – visi esame broliai ir seserys. Jo enciklika „Visi broliai“ gal kuriam laikui ir paliks pėdsaką Romos katalikų bažnyčioje. Kitaip tariant, Pranciškus išplėtė katalikybės „katalikiškumo“ (įtraukimo) aspektą ir susilpnino Romos katalikybės „romiškumą“ (tradicinę pasaulėžiūrą į jos išskirtinumą).

Visgi kalbant apie jo doktrininį požiūrį, galima išskirti du dalykus: pirma, popiežius norėjo sudaryti įspūdį, kad nekeičia tradicinio katalikų bažnyčios mokymo (pvz., dėl moterų dvasininkių); antra, jis įvedė daug įvairių dviprasmybių, kurios į katalikų bažnyčios mokymą ir praktiką įnešė nemažai sumaišties.

Ar visos religijos veda pas Dievą? Ar gali būti kataliku, bet gyventi taip, kaip nori (gyventi išsituokus, turėti nesantuokinių lytinių santykių, nepraktikuoti savo tikėjimo ir, apskritai, mažai tuo rūpintis)? Ar magisteriumo ir kanonų nustatytos ribos vis dar svarbios? Ar atgailos sakramentas ir išpažintis būtini, ar tai katalikams tėra prekė? Į šiuos klausimus Pranciškus sąmoningai atsakinėjo neaiškiai. Jis troško visus priimti, nes norėjo, kad jo bažnyčia būtų lyg kokia „karo lauko ligoninė“, kurioje „visi esame broliai“.

Kaip toks brolystės ir tarpreliginio dialogo akcentavimas pakeitė katalikų tapatybę jo pontifikato metu?

Leonardo de Chirico: Kai popiežius Pranciškus kalbėdavo apie „vienybę“, jis neturėjo omenyje krikščionių vienybės pagal Evangelijos kriterijus. Jis į žmonijos vienybę žvelgė kaip į daugiakampę figūrą. Ekumenizmas ir tarpreliginis dialogas jam buvo būdai, kreipiantis, pavyzdžiui, į nekatalikus, žydus, musulmonus ir kt., pasakyti tą patį: „Mes jau esame viena, tad kartu melskimės ir tarnaukime...“

Pranciškaus pontifikatas prasidėjo paraginimu „Evangelijos džiaugsmas“, kviečiančiu bažnyčią vykdyti misiją, tačiau misija jam reiškė eiti ir priimti visus tokius, kokie jie yra. Toks visuotinis priėmimas ir buvo jo evangelija.

Kokią įtaką Katalikų bažnyčios ateičiai ir politikai padarė „posūkis į pasaulio Pietus“?

Leonardo de Chirico: Pranciškus buvo išrinktas siekiant padėti katalikų bažnyčiai augti pasaulio Pietuose, kol Vakarų santykiai su ja išlieka įtempti. Į tai buvo sutelktas jo ganytojiškas dėmesys ir tarptautinės kelionės. Statistika byloja, jog nors Vakaruose katalikybė išgyvena nuosmukį, Pietuose ji auga.

Tačiau Pietų šalys (ypač Afrika) laikosi gan konservatyvios moralinės teologijos ir neigiamai reagavo į kai kurias Pranciškaus „naujoves“, pavyzdžiui, dėl tos pačios lyties porų palaiminimo ir leidimo išsiskyrusioms poroms priimti Eucharistijos sakramentą.

Jei pažvelgtume į jo pontifikato metu paskirtų kardinolų skaičių ir kilmę, neabejotume, kad Pranciškus katalikų bažnyčią padarė labiau „pasaulinę“ ir mažiau „vakarietišką“. Žiūrėsime, kas nutiks per artėjančią konklavą.

Ar tikite, kad Pranciškaus inicijuotas sinodo procesas iš tiesų pakeis katalikų bažnyčios valdžios struktūrą, ar jis yra labiau simbolinis nei veiksmingas?

Leonardo de Chirico: Būdamas jėzuitas, Pranciškus mėgo inicijuoti „procesus“, nelabai žinodamas, kokie bus jų rezultatai. Paskatinęs Vokietijos sinodo kelią, jis išsigando nuspėjamų rezultatų (pvz., moterų kunigų šventimų, tos pačios lyties asmenų santuokų) ir jį sustabdė. Tačiau tuo pat metu jis pradėjo visos bažnyčios sinodinį procesą, vartodamas ore pakibusius skambius žodžius (pvz., „aukštyn kojomis apversta valdžios struktūra“). Iki šiol atrodo, kad tai labiau biurokratinė mįslė nei kas nors kita.

Kaip vertinate Pranciškaus žingsnius suartėti su evangelikais? Ar tai atnešė realių pokyčių, ar tai buvo daugiau diplomatiniai gestai?

Leonardo de Chirico: Pranciškus rodė evangelikams palankumą. Panašiai jis elgėsi ir su liberalais, Rytų ortodoksais bei kitomis religinėmis grupėmis. Atrodė, kad jis su visais suartėjo ir visiems stengėsi sudaryti įspūdį, jog yra jiems artimas.

Kalbėdamas jis vartojo evangeliškas sąvokas (pvz., „atsivertimas“, spontaniška malda). Kai kuriems evangelikams toks požiūris padarė įspūdį ir jie manė, kad popiežius laikosi evangelinio požiūrio, laikė tai „evangeliniu“ etosu (etosas – socialinės grupės priimtų normų, reguliuojančių jos narių elgesį ir veiklą, visumą; gr. ethos – paprotys, įprotis, red. past.).

Iš tikrųjų popiežius Pranciškus lygiai taip pat elgėsi ir su visais kitais žmonėmis, vis kartodamas tą pačią žinią: „Mes jau esame broliai ir seserys, gyvenkime drauge, melskimės drauge ir ateis institucinė ir tobula vienybė.“ Jis atrodė toks artimas, tačiau buvo taip toli nuo Evangelijos.

 Iš https://evangelicalfocus.com

Vertė Žaneta Martingale ir Dalia Janušaitienė