Šiais metais minint trisdešimt penktąsias Sausio 13-osios metines Seimas Laisvės premiją skiria vieninteliam Medininkų tragediją išgyvenusiam mūsų šalies muitinės pareigūnui, Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios kunigui Tomui Šernui.

XFM radijui interviu dvasininkas dalijosi mintimis apie laisvą valią, Dievo veikimą Sausio įvykiuose ir istorinį vertinimą.

Kalbamės Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčioje po sekmadienio pamaldų. Pamokslo metu pabrėžėte tikinčiam žmogui itin svarbias šviesą ir druską.

Mano, kaip teologo ir dvasininko, nuomone, viskas prasidėjo Adomo ir Ievos laikais. Jie jau tuomet pradėjo šviesti sau norėdami būti kaip dievai, viską žinoti ir spręsti patys. Visi norime padaryti gerą įspūdį kitiems, stengiamės būti įdomūs, madingi, išmintingi, tačiau pamirštame, kad esame būtybės, einančios į nebūtį. Žvelgdami į praeitį matome nuodėmę, o priekyje – mirtį. Krikščionišku požiūriu, mūsų viltis yra Kristuje, o ne mumyse. Tik atsimindami Kristaus pamokymus ir nusižemindami geriau suvokiame, ką reikia daryti.

Pamaldų metu nuskambėjo žodžiai, kad šiuolaikiniam žmogui paguodos nereikia. O kaip buvo 1991-aisiais?

Prieš trisdešimt penkerius metus dar nebuvau nei krikščionis, nei evangelikas. Mūsų himne sakoma: „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Mes sėmėm tą stiprybę, tik ne iš praeities, o ateities. Mes vylėmės, kad bus kitaip, nenorėjome gyventi primestoje santvarkoje, melo karalystėje. Kiekvienas tuomet darė tai, kas nuo jo priklauso, ir kaip išmanė. Galvojimas apie ateitį nusprendė mūsų dabartį.

Daugelis krikščionių su nostalgija prisimena masinius to laikmečio atsivertimus, tautos atgimimą, dvasinių pašaukimų bangą. Ar žvelgdamas iš dabartinės perspektyvos matote Dievo veikimą tuose įvykiuose?

Atsivėrė langas, kiekvienas stengėsi save realizuoti. Vieni per turtus, kontrabandą, o kiti suprato, jog yra daugiau galimybių. Kaip ir sakote, prasidėjo atsivertimai, savęs paieškos. Buvo nepaprastas keitimosi metas. Sena virto nauja. Ne visą laiką gražiai ir sklandžiai, tačiau tai buvo gyvybės pilnas metas.

Atrodo, tam tikri dalykai nesikeičia. Tiek tada, tiek dabar žmogus turi laisvą valią rinktis, kurioje pusėje būti.

Liuteris su Roterdamiečiu labai rimtai ginčijosi apie laisvą žmogaus valią. Liuteris laikėsi nuomonės, kad žmogus neturi laisvos valios, nes ji pažeista Adomo nuodėmės ir jis tik įsivaizduoja, kad yra laisvas, o mūsų vienintelė valia yra Kristuje. O humanistas Roterdamietis mėgo žmogų truputį pagražinti tikindamas, kad jis turi laisvą valią. Šiuo atveju mano nuomonė lieka ortodoksiškai evangeliška. Mūsų valia, kaip mes įsivaizduojame, yra tik Kristaus malonė. Užtenka nuo Jo nusisukti ir esi toks laisvas, kad nėra kur dėtis.

Jūs esate gyvas tiesos kelio pasirinkimo pavyzdys. Iki šiol kalbant apie Sausio 13-ąją netrūksta priminimų, kad anaiptol ne visi tą naktį ėjo į gatves, nemažai sąmoningai liko namuose laukdami, kas bus. Juk tai irgi iliustruoja laisvą valią?

Tąnakt vieni peržegnojo vaikus ir nubėgo prie bokšto, o kiti, neseniai man pasakojo, prasidėjus tankų šūviams prileido pilną vonią vandens ir visus stiklainius, kad nepritrūktų, jei kartais užsuktų. Tas vyras turėjo du vaikus. Ir paskui galvoji, tai kuris pasielgė teisingai? Nubėgęs prie bokšto ar prileidęs savo šeimai vandens? Mes nežinome, turime krikščioniškai žvelgti ir įvertinti visus dalykus. Vienam svarbiausia buvo šeima, tai yra labai teisinga, o kitam – Lietuva ir jos laisvės dvasios gynyba. Jiems atsibodo bijoti. Nežinau, kur tiesa, manau, kiekvienas daro savo sprendimą.

Neseniai vienas iš Sąjūdžio steigėjų, filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis išleido pirmąją knygą apie tą metą „Tikroji Sąjūdžio istorija“. Vieni istorikai sako, kad dar ne laikas apie tai kalbėti, o antri tai vadina sunkiai paaiškinamu stebuklu. Ar yra tinkamas laikas kalbėti apie laisvę?

Laisvė yra teologinis ir filosofinis terminas. Sudėtingas dalykas. Liudytojų atsiminimai yra istorijos dalis, memuarinė literatūra, beje, pati silpniausia, palyginti su kitais istoriniais žanrais. Kai bus atidaryti archyvai, prieinami skaičiai, pasisakymai ir pan., viliuosi, istorikai rimčiau pažvelgs į tai, kas vyko. Įvertins, kas tuo metu vyko Sovietų Sąjungoje ir Vakarų Europoje. Sąjūdis nėra šventa karvė, nebijau, kad Juozaitį daug kas gali pataisyti. Nė neabejoju, kad tai ir padarys. Istorija rašoma ir perrašoma.

O laisvę labai sunku paaiškinti, lengviau eiti atmetimo keliu. Melas nėra laisvė, korupcija nėra laisvė, mažumų engimas nėra laisvė. Tikėjimas, budėjimas yra laisvė. Jeigu jautiesi taip, tarsi nuolat atostogautum, tai tikrai nėra laisvė. Laisvė yra budėti dėl tiesos, meilės, žodžio, demokratijos. Manyčiau, budėjimas yra laisvės požymis.

Ar per 35-erius metus mūsų laisvė užaugo? Daug liko nepasakyta ar neparodyta apie to laikotarpio įvykius?

Aš manau, kad jau daug kas parodyta, dabar tereikia istorikų išvadų. Jie iš mūsų atsiminimų gali objektyviai istoriją nušviesti. Visuomenėje yra priešų arba labai nesusipratusių, net sunku suprasti, ką jie nori pasakyti, daug kuo spekuliuoja. Sausio 13-oji ir Medininkų įvykiai yra tarsi lakmuso popierėliai, apsauga. Tik taip atsimename, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas, dėl jos reikia budėti. Tamsos aplinkui yra daug ir melas mus užgniauš, jeigu leisimės.

*   *   *   *   *

Paroda Lietuvos Respublikos Seime „SU LIETUVOS VĖLIAVA. 2025 metų Laisvės premijos laureatas Tomas Šernas“