Reformatų žinia 

Mt 5,13-16: ₁₃`Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. <sub>14</sub>`Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. ₁₅ Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. ₁₆Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. Tai Dievo Žodis. Amen.

Mielieji, šiandienai – labai gerai žinomas Evangelijos skaitinys. Viešpats Jėzus savuosius lygina su žemės druska. Ir tai labai puikiai iliustruoja krikščionio būdą, charakterį, jo veiklą, jo darbus. Arba tai, ko krikščionis turėtų siekti.

Druskos skonis – vienodai sūrus, bet jos vartojimas turi būti saikingas. Ja skaninami įvairūs patiekalai. Druska nepadaro visų patiekalų vienodo skonio, tačiau ji paskanina beveik viską, į ką tik jos dedame. Net neįsivaizduojame maisto be jos. O prasidėjus karui Ukrainoje, kažkodėl buvo išpirkta druska ir Lietuvoje. Tikriausiai ne šiaip sau.

Taip ir su krikščionimis: Kristaus liudijimas, Evangelijos skelbimas, Dievo Žodis – kaip druska keičia gyvenimą žmonių, ir jų tikėjimo darbai tampa Dievui patinkantys, geri ir teisingi.

Druska apsaugo daugelį maisto produktų nuo sugedimo, taip ir skelbiamas Dievo Žodis apsaugo tikinčius ir Žodžio pamokymų besilaikančius Kristaus sekėjus nuo sugedimo. Tik dvasiškai sveiki – teisingai pasūdyti -- gali nuveikti Dievui patinkančius darbus, kad juos būtų galima pavadinti gerais.

Šiandien mes toliau skaitome ir nagrinėjame Vestminsterio tikėjimo išpažinimą, ir jau XVI sk. – Apie gerus darbus. Pirmoji šio skyriaus dalis moko, kad Geri darbai yra tik tokie darbai, kuriuos įsakė daryti Dievas savo šventame Žodyje, o ne tie, kurie sugalvoti žmonių, kad ir kaip uoliai ar iš gerų paskatų daromi. Šiame paaiškinime mes privalome įžvelgti Reformacijos šūkį: Soli Deo Gloria! – Vienam (arba Vien) Dievui garbė!

Taigi, šioje išpažinimo dalyje labai svarbus trumpas žodelis tik, kuris sugriežtina reikalavimą arba pasūdo šį teiginį, šią tikėjimo išpažinimo tiesą. Šis žodelis reikalingas, kad nekiltų noras nuodėmingam žmogui net menkiausios dalies Dievo garbės prisiimti sau. Juk ne paslaptis, kad mėgstame Dievo Žodžio reikalavimus koreguoti, švelninti, prisitaikyti taip, kaip man patogiau, kaip lengviau įvykdyti, o SAVO darbus atlikti taip teisingai, taip protingai, taip išradingai, kaip net Dievas nesugebėtų, todėl ir neliepia, ir savo Žodyje nenurodo jų atlikti.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas nurodo tik tokius darbus, kuriuos įsakė daryti Dievas savo šventame Žodyje, o ne tuos, kurie sugalvoti žmonių, kad ir kaip uoliai ar iš gerų paskatų daromi. Todėl kiekvieną darbą atlikdami, turime pasitarti su Viešpačiu, apsvarstyti, ar tai tikrai geras darbas Dievo akyse ir melsti vedimo, atliekant kiekvieną darbą. Galbūt, tai reikalingas, būtinas ir privalomas darbas man, mano išgyvenimui, mano buičiai ir aplinkai – tuomet tuo nereikia puikuotis, girtis ir džiaugtis. Pranašas Michėjas moko 6 sk. 8 eil.: Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. Vėl girdime trumpą, kuklų, bet labai reikšmingą žodelį tik, kuris, kaip druska, pakeičia skonį, išryškina, atidengia aiškią sakinio prasmę. Teisinga, gera ir Dievui patinka tik tai, ko Jis reikalauja, o ne kas mums patinka ir mums atrodo gera. Apaštalas Paulius dar išgrynina reikalavimą, perspėja jau ne tik ką daryti, bet ir ko nedaryti. Kaip Michėjas parodo į gerus, Dievui patinkančius darbus, veiksmus, taip Paulius -- ir į nuodėmingus, mums baisiai pavojingus darbus Rom 12,2: Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula. Labai dažnai, sprendžiant įvairius klausimus, girdžiu daug patarimų ką reikia daryti, nurodymų į siekiamą tikslą, tačiau žymiai mažiau patarimų kaip to tikslo siekti ir dar mažiau atsiranda darančių arba konkrečiai veikiančių. Paulius parodo ne tik tikslą, bet ir aiškų būdą, kaip siekti tikslo, ko vengti ir ką daryti.

Kalbėdami apie gerus darbus, kad ir kaip norėtųsi, niekaip negalime praleisti blogųjų. Kiekvienas šioje žemėje šių blogųjų pridirbame begalę ir tai turime pripažinti. To nepripažinus, negalime pradėti kalbėti apie geruosius. Čia kaip skęstantis žmogus pasiekia dugną ir atsispiria. Tuomet turi viltį išsigelbėti. Taigi, pirmiausiai pripažįstame, išpažįstame, tuomet pasikeičiame – atnaujiname savo mąstymą, kad galėtume suvokti Dievo valią.

Taigi, kokie tie geri ir kokie blogi darbai? Galime pamąstyti apie poilsį, apie jo turinį. Poilsis tikrai neprieštarauja Dievo valiai ir Jo Žodžiui. Tačiau, jei poilsis ir pramogos trukdo Dievo reikalams, jei pramogoms iššvaistoma energija ir laikas, kuris galėtų būti skirtas kilniems ir teisingiems dalykams – šeimai, krikščioniškam švietimui, Bažnyčiai, pagalbai artimui, tuomet tokios pramogos – žalingos. Labai paprastas pavyzdys, kai žmonės sekmadienio pamaldas iškeičia į pramogas – koncertus, spektaklius, sporto varžybas. Arba, kai po šeštadienio pramogų labai sunku suspėti į sekmadienio pamaldas. Juk dažniausiai pamaldų pradžia tokia ankstyva – 11 valanda. :-)

Nors būna ir kitaip. Prisiminiau neseniai per XFM radiją girdėtą pasakojimą panašia gerų darbų tema:

Las Vegas‘o dvasininkas šeštadienį sulaukė keisto skambučio. Vyriškas balsas pasiteiravo apie sekmadienio pamaldų laiką, vietą ir išreiškė norą apsilankyti. Dvasininkas suteikė jam šią informaciją, o taip pat ir užklausė apie skambintojo tikslus – į Las Vegas‘ą žmonės dažniausiai atvyksta ne Dievo Žodžio klausyti, o pramogauti. Skambinęs jaunuolis atsakė, kad jo atvykimo tikslas -- tikrai ne pamaldos, bet jis planuoja daugiausia laiko praleisti kazino ir naktiniuose klubuose, paūžti su merginomis, taigi, jei bent pusė jo lūkesčių išsipildys, jam sekmadienį tikrai prireiks Bažnyčios.

Štai taip. Ar tai teisinga?.. Aišku, kad ne. Ir į tai, ir į daugelį kitų abejonių gerai atsako Vestminsterio tikėjimo išpažinimo XVI sk. 5 dalis: Mes negalime nusipelnyti nuodėmių atleidimo ar amžinojo gyvenimo iš Dievo net geriausiais savo darbais, nes jie niekingai menki palyginus su būsimąja šlove, be to, mes esame atskirti nuo Dievo begaliniu atstumu. Dievui iš mūsų gerų darbų nėra jokios naudos, ir jais mes neatsipirksime už savo nuodėmes. Darydami viską, kas mums pavesta, tik vykdome savo pareigą ir esame nenaudingi tarnai. Mūsų darbai geri tiek, kiek jie kyla iš Jo Dvasios, o jeigu mūsų pačių atliekami, tai jie suteršti mūsų silpnumu bei netobulumu, todėl negali atlaikyti griežto Dievo teismo. Štai toks atsakymas Las Vegas‘o jaunuoliui pramogautojui, o taip pat ir kiekvienam iš mūsų, įsivaizduojančiam save teisuoliu, nešinu dideliu gerų darbų kraičiu bei galvojančiu, jog viena koja jau įžengė į Dievo Karalystę. Čia reiktų prisiminti Vestminsterio išpažinimo žodžius apie tai, kad šis minėtas darbų kraitis tikrai negali atlaikyti griežto Dievo teismo.

Apie tai mus, o taip pat ir tų laikų Romos gyventojus apaštalas Paulius aiškiai moko Rom 3 20: Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Ir efeziečius moko 2,8: Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, o taip pat ir karalius Dovydas savo 143 psalmėje patvirtina, 2 eil.: Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus.

Taigi, mielieji, nei Pauliaus, nei Dovydo argumentai niekaip nepaneigiami. Įstatymo darbais nebus išteisinamas nei vienas žmogus. Mums, reformatams, dėl to nekyla klausimų, mes žinome dar vieną Reformacijos šūkį arba šią solą: Sola Gratia – Vien tik iš Malonės – Mes visi esame nusidėjėliai, negalintys niekuo prisidėti prie savo išgelbėjimo. Mūsų išgelbėjimas įvykdytas suverenia nepelnyta malone Dievo, kuris laisva valia pasirinko išgelbėti nusidėjėlius. Vienas iš Reformacijos tėvų, didysis reformatorius Martynas Liuteris apie šią solą ir apie Dievo Malonę taip sakė: Nuodėmės neatperka gyvenimas pagal Įstatymą, nes nei vienas žmogus negali įvykdyti Įstatymo. Niekas negali panaikinti nuodėmės – tik Dievo malonė. Taigi, mums aišku ir dažnai net nesigiliname. Tačiau ar galime motyvuotai atsakyti ir paaiškinti tiems, kurie kitaip galvoja? O tokių šalia mūsų -- tikrai labai daug. Taigi, kodėl negali būti nei vienas išteisintas savo darbais?

Pirmiausiai mums būtina išsiaiškinti, ko reikalauja Įstatymas. Mt 22,37-40: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį:  Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai. Arba dar giliau – Pak. Įstat. 6,5: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Ar bet kuris žmogus gali tai įvykdyti? Tik vienas žmogus ir Dievas – Jėzus Kristus. Ir niekas kitas. Kas yra lygus Viešpačiui Jėzui? Prieš Dievą kiekvienas yra kaltas ne tik dėl savo padarytų blogų darbų, bet ir nepadarytų gerų, ne tik dėl nuodėmių, kurias padarėme viešai ar slapčia, bet ir tų nuodėmių, kurias darydami net nesupratome, kad tai nuodėmės. Žmogus prieš Dievą smerktinas ne tik dėl nuodėmių, bet ir dėl savo nuodėmingos būsenos ir dėl prigimtinės nuodėmės. Vienintelė išvada – žmogus visiškai pražuvęs. Ir tam pražuvėliui, suprantančiam savo apgailėtiną būklę, reikalingas Gelbėtojas – vienintelis teisusis ir galintis išgelbėti Gydytojas – Viešpats Kristus Jėzus.

Taigi, jeigu pripažįstame esantys tais beviltiškais nusidėjėliais, vadinasi, kad jau galime atsispirti nuo tvirto pagrindo ir eiti link Dievo Karalystės. Ir tai ne patys, ne savo jėgomis, bet suvereniu Viešpaties sprendimu, Jo jėga ir noru.

Tai yra geroji Jėzaus Kristaus Evangelijos Žinia – Jėzus Kristus savo mirtimi ant kryžiaus išgelbėjo mus nusidėjėlius – nevertus ir nenusipelniusius, neįvykdžiusius Įstatymo, savo pažadų, įsipareigojimų, bet Dievo paskirtuosius ir išrinktuosius, tikinčiuosius ir pasitikinčius nuostabia Dievo Malone. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo,`kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. (Ef 1, 5-7) Amen.