Gvidas de Bresas (Guido de Brès) yra pagrindinis Belgiškojo Išpažinimo, kuris po nedidelių korekcijų tapo svarbiausiu simboliniu kontinentinių Reformuotų Bažnyčių ir jų atšakų, autorius.

Žymus Bažnyčios istorikas Pilypas Šafas (Philip Schaff) apie Belgiškąjį Išpažinimą rašė, kad tai „geriausias simbolinis kalvinistinės doktrininės sistemos išdėstymas, šalia "Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (Pastaba: simbolizmas yra Bažnyčios tikėjimų ir išpažinimų tyrinėjimų rezultatas).

Gvidas de Bresas gimė Monso mieste, Belgijos piečiausios provincijos sostinėje, 1522 metais – vos penkeri metai po to, kai Martynas Liuteris prikalė savo devyniasdešimt penkias tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Gvidas ir jo broliai bei seserys augo neramumų, kurie lydėjo liuteroniškos erezijos plitimą, metu. Jo vyriausias brolis Kristupas (Christophe) buvo stiklo dirbinių pirklys ir savo pirklyste naudojosi kaip priedanga, keliaudamas per visą Europą ir platindamas Biblijas bei Reformacijos literatūrą.
Jaunasis Gvidas buvo išleistas mokytis spalvotojo stiklo meistru, tačiau jo mintys dažniau nukrypdavo į naujas – Reformacijos tiesas, kurios buvo aptarinėjamos netgi turgavietėse. Žmonėms buvo nukertamos galvos už jų pripažinimą. Kažkada, dar būdamas paauglys, Gvidas įsigijo Bibliją, kurią skaitė, kartu su kita – Reformacijos literatūra. Dar nesulaukęs dvidešimt penkerių metų amžiaus, Gvidas de Bresas atsigręžė į Kristų ir priėmė Reformacijos doktrinas. Jis tapo eretiku, nepaisant pavojaus būti sudegintam ant laužo, jeigu taptų išaiškintas jo naujasis tikėjimas.

1548 metais jis priėmė sunkų sprendimą ir išvyko į Angliją, kuri tuo metu buvo tapusi prieglauda persekiojamiems dėl Reformacijos. Po Henriko VIII mirties (1547) Reformacija, vadovaujant arkivyskupui Tomui Kranmeriui (Thomas Cranmer, kuris parašė Bendrų Maldų Knygą - Book of Common Prayer), palaipsniui pradėjo įsigalėti Anglijoje. Gvidas de Bresas lankė teologijos kursus, kuriuos vedė tokie žymūs Reformacijos veikėjai, kaip Laskis (Lasco) ir Buceris iš Strasburo (Strasbourg).
1552 metais G. de Bresas grįžo į Žemutines šalis (Low Countries – maždaug Belgija ir Nyderlandai, vertėjo pastaba) ir tapo keliaujančiu pamokslininku, bazuodamasis Lilyje (Lille), apie 65 km nuo jo gimtojo miesto. Jis laikė pamaldas grupei krikščionių, kurie slaptai susirinkdavo Lilyje ir buvo pasivadinę Rožės Bažnyčia (Church of the Rose).
1556 metais Pilypas II pradėjo persekioti protestantus eretikus. Keletas Rožės Bažnyčios narių buvo nukankinti. Kiti tikintieji pabėgo į Frankfurtą, kur egzistavo Flamandų parapija. Ten buvo ir Anglų pabėgėlių bažnyčia – Kruvinoji Meri (Anglijos karalienė Marija I Tudor, vertėjo pastaba), arši Romos katalikė, 1553 metais Anglijos soste pakeitė savo brolį (Edvardą VI, protestantą, 1554 m. ištekėjo už Ispanijos karaliaus Pilypo II, – vertėjo pastaba) ir pradėjo persekioti protestantus – tuo metu laikinai šios Bažnyčios kunigu buvo Džonas Noksas (John Knox), vėliau tapęs Škotiškosios Reformacijos Tėvu. Frankfurte buvo ir Prancūzų pabėgėlių bažnyčia, tarp kurios narių buvo daug nesutarimų. 1556 metų rugsėjyje iš Ženevos atvyko Jonas Kalvinas, tikėdamasis išspręsti tas problemas, ir taip ten Gvidas de Bresas susitiko su didžiuoju Reformatoriumi.
Siekdamas pagilinti savo hebrajų ir graikų kalbų žinias, de Bresas nuvyko studijų į Lozaną pas Teodorą Bezą (Theodore Beza), o po dvejų metų, kai Beza išvyko į Ženevą padėti Kalvinui, kartu išvyko ir de Bresas. Reformacijos sostinėje jis praleido vienerius metus, mokydamasis pas Kalviną. 
Po šių trejų metų studijų de Bresas pradėjo vėl ilgėtis aktyvaus pamokslavimo. Taip, kartą keliaudamas Reinu aukštyn, jis atvyko į Doornik (dabar Tournai – Turnė) miestą, apie 15 km į rytus nuo Lilio. Jis tapo slaptos protestantiškos Verbų bažnyčios (Protestant Church of the Palm) kunigu, studijuodamas mažame sodo namelyje, o vakarais pamokslaudamas privačiuose namuose.

Ir čia, Doornik mieste, nutiko tai, kad jis įsimylėjo tamsiaakę Katariną Ramoną (Catharine Ramon). Pasipiršdamas jai,  jis ją perspėjo, kad galės jai pasiūlyti tik neužtikrintą gyvenimą šiame pasaulyje. Ši atsakė, kad jai pakanka žinoti, jog jie myli vienas kitą ir kad jie yra gerose Dievo rankose. Taip 1559 metais jie susituokė, ir jau pirmaisiais vedybų metais de Bresas pradėjo rašyti Tikėjimo Išpažinimą, tuo pat metu tęsdamas savo slaptą ir pavojingą pamokslavimą. Jis tikėjosi pateikti žmonėms krikščioniškojo tikėjimo santrauką, kad jie būtų apsaugoti nuo paklydimų.
Ir kol Bažnyčia buvo „pogrindyje“, ji nepatyrė daug persekiojimų, nes miesto valdytojas nebuvo linkęs padėti karaliaus regento emisarams medžioti eretikus.
Taip Bažnyčia stabiliai augo, ir de Bresas tikėjosi sulaukti dienos, kai Reformacijos mokymo idėjos apims visą miestą. Bet to neįvyko. Robertas due Four, vienas iš Verbų Bažnyčios narių, nusprendė, kad jau laikas išeiti į visuomenę – giedoti psalmes viešai, atvirai išpažįstant savo Tikėjimą.
Taip 1561 metų rugsėjo 29 dienos vakare keletas šimtų protestantų susirinko turguje. Temperamentingai giedodami Dovydo psalmes jie žygiavo pagrindinėmis gatvėmis. Bijodamas maišto, pilies komendantas įsakė į juos šaudyti. Tačiau tai nepadėjo – kitą vakarą jie vėl išėjo, 500 žmonių su kaukėmis ir apsiaustais, ignoruodami miesto valdytojus, giedodami ir šūkaudami priešais vyskupo vikaro namus.
Kai Doornik vyskupas, kuris tuo metu buvo Briuselyje, gavo žinią apie tuos neramumus, jis tuoj pat nuvyko pas regentę Margaret. Ši įtūžo ir pasiuntė įgaliotinius į Doornik situacijai ištirti. Buvo apklausti šimtai žmonių grasinant kankinimais, ir palaipsniui buvo išaiškinta visa Verbų Bažnyčia.
De Bresas liko neaptiktas, daugelį metų jis naudojosi netikru vardu. Slėpdamasis savo namuose jis mąstė, ką daryti. Karališkųjų įgaliotinių tyrimas sužlugdė jo laipsniškos Reformacijos planus – protestantai buvo laikomi netvarkinga maištininkų prieš teisėtą valdžią gauja, ne geresni už problemas keliančius anabaptistus.
Taip buvo sumanytas planas pateikti karaliui protestantiškojo Tikėjimo Išpažinimo kopiją. Kad parodytų, jog jie nėra revoliucionieriai, jame rašoma, kad „šiuo klausimu smerkiame anabaptistus, kitokius anarchistus ir apskritai visus, kurie nori nuversti vyresnybę bei valdytojus ir sugriauti teisingumą, skatindami bendrąją nuosavybę ir iškraipydami dorovinę tvarką, kurią Dievas žmonėms nustatė." (Belgiškasis Išpažinimas, 36 straipsnis). Tačiau jie greičiau „duosis nugaras nuplakti, liežuvius nupjauti, burnas užkimšti, o kūnus – sudeginti“, nei atsižadės šiame Išpažinime išdėstytų tiesų.

De Bresas, sudarydamas šį Tikėjimo Išpažinimą, leido sau pasinaudoti Galų (Prancūzų) Išpažinimu, kuriame labai daug atsispindėjo Jono Kalvino teologijos. Jam padėjo ir Adrianas Saravia iš Leideno bei Hermanas Modedas, Williamo Oraniečio kapelionas.

Pagal vieną šaltinį, Išpažinimo projektas 1559 metais buvo pasiųstas į Ženevą aprobavimui, tačiau jam nebuvo pritarta. Sakoma, kad Kalvinui jis patiko, tačiau jis nepatarė de Bresui spausdinti dar vieną Išpažinimą – jo nuomone pakako ir Galų Išpažinimo, o dar vieno išpažinimo įvedimas galėtų sukelti skilimą.

Nepaisant to, 1561 metų lapkričio 2 d. Doornik pilies vartininkas rado paketą, naktį permestą per sieną. Paketas buvo adresuotas karaliui Pilypui ir jame buvo Belgiškojo Išpažinimo kopija su atviru laišku karaliaus įgaliotiniams bei perspėjimu, kad niekas, ką jie bedarytų, nesutrukdys Dievo darbų veikimo Doorniko mieste: „Jeigu jūs bandysite žudyti, tai vietoje vieno žuvusiojo pakils šimtas kitų. Jeigu jūs neatsisakysite savo žiaurumo ir žudynių, tada mes kreipsimės į Dievą, kad suteiktų mums malonę kantriai tai iškęsti Jo vardo garbei .... ir dangus bei žemė bus mūsų liudininkai, jog jūs nepateisinamai mus nužudėte."

De Bresas pabėgo iš Doorniko maždaug 1561 metų gruodį, pasirinkdamas tremtį Prancūzijos miestuose netoli Žemutinių šalių (Lowlands – maždaug Belgija ir Nyderlandai, vertėjo past.) sienos. 1562 metų pradžioje jo gyvenamoji vieta Doornike buvo susekta ir jo tapatybė galų gale išaiškinta. Jo Raštai buvo viešai sudeginti, o Doorniko turgaus aikštėje buvo sudegintas de Bres portretas.

Pats Gvidas de Bresas ir jo šeima penketą metų gyveno ramiai, kuomet jis pamokslavo įvairiose Hugenotų parapijose. Tris kartus, pakeitęs išvaizdą, jis lankėsi Doornike ir daug kartų keliavo net taip toli, kaip Antverpenas. 1566 metais Antverpene įvyko pirmasis Žemutinių šalių (Lowlands) Reformuotų Bažnyčių sinodas, ir vėl – labai slaptai. Įeiti buvo leidžiama tik tiems, kurie žinojo slaptažodį – Vynuogynas. Šiame sinode, kuris revizavo 36-ą straipsnį (Magistratūra, Pasaulinė valdžia), Išpažinimas oficialiai buvo priimtas kaip Reformuotų Bažnyčių tikėjimo simbolis. Šį kartą Išpažinimui pritarė Ženeva, tačiau užtruko iki 1580 metų, kol jis buvo plačiai priimtas Žemutinėse šalyse (Low Countries).
Tuoj po šio Sinodo de Bresas priėmė kvietimą dirbti su Peregrinu de la Grange – karštu kalvinistinio mokymo pamokslininku – Valansjeno (Valenciennes) mieste (tada – Ispanijos Nyderlandai, dabar – Prancūzija, vertėjo pastaba), netoli Prancūzijos sienos. Kartu jie pamokslavo tūkstančiams žmonių, kurie susirinkdavo laukuose, už miesto ribų; niekas neišdrįso bandyti pasipriešinti šiam judėjimui, kuris plito tarp paprastų visuomenės narių.

Entuziazmas dėl reformų sukėlė ir nereikalingus siautėjimus. Nevaldomos minios keliuose miestuose buvo įsibrovę į katedras, apiplėšdamos jas ir pašalindamos visus katalikybės likučius.

Kai Pilypas savo rūmuose Ispanijoje išgirdo apie tokias riaušes, jis greitai ėmėsi veiksmų. Buvo pasiųstos naujos karinės pajėgos į visus miestus, kur protestantizmas buvo įsigalėjęs. Persekiojimas stiprėjo. Kai pasiekė Valansjeną, žmonės nusprendė priešintis Pilypo pajėgoms, nors de Bresas tam ir nepritarė.

Miestas, apleistas sąjungininkų, buvo paimtas tik po keletą mėnesių trukusios apgulties. Nuostabu, bet de Bresas ir keletas jo bendražygių sugebėjo pabėgti iš miesto. Tačiau laisve jie džiaugėsi neilgai: vienas iš jų buvo atpažintas, jie buvo suimti, sukaustyti grandinėmis ir pristatyti į Doorniko pilį, kur prieš šešerius metus de Breso Išpažinimas buvo permestas per sieną. Suimantieji elgėsi labai žiauriai, de Bresą perkėlė į Valensjeną, kur jis praleido septynias savaites tamsiame požeminiame kalėjime – Black Hole of Brunain.
Neįtikėtina, tačiau būtent šioje vietoje, kančiose de Bresas parašė 233 puslapių traktatą apie Viešpaties Vakarienę – puikų ir išsamų veikalą, o taip pat ir savo labai jautrius atsisveikinimo laiškus.

1567 metų gegužės 31 dieną de Bresas, kartu su de la Grange, buvo nugabenti į Valensjeno turgaus aikštę. Ir, kai jis ragino susirinkusią minią gerbti teisėjus bei ir toliau likti ištikimais Viešpaties Žodžiui, kurį jis pamokslavo žmonėms, budelis – korikas gavo signalą ir nustūmė savo auką nuo pakylos*.
Gvidas de Bresas mirė. Tačiau jo parašytas Išpažinimas gyvena, ir per jį ir šiandien de Bresas kalba apie Tikėjimą, dėl kurio žuvo žmonės.

Iš anglų kalbos vertė dr. Algimantas Povilas Jašinskas

http://underdogtheology.blogspot.com/2011/05/primer-on-guido-de-bres-father-of.html

*Gvido de Breso kūnas buvo paliktas kyboti iki dienos pabaigos, tada užkastas negiliame kape, iš kur šunys ir laukiniai gyvūnai išsikasė jo kūną ir suėdė.

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
       

  (ilgalaikėse atostogose)

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas (akadem. atostogose)                

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas