Holger Lahayne

Reformacijos laikotarpis, prasidėjęs apie 1520-uosius, trunka iki XVII a. vidurio. Po jo Europa atgimsta smarkiai pakitusi – Viduramžius išstumia Naujieji laikai. M. Liuterio ir U. Cvinglio – dviejų kunigų, tapusių reformatoriais, sužadintas judėjimas, iš pradžių tesiekęs tik tikėjimo, teologinio mokymo bei bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, netrukus virto ir politiniu. Mat tais laikais žmonių maldingumas ir visuomeninis gyvenimas, bažnytinė bendruomenė bei politinė valdžia, krikščioniškoji ir politinė veikla buvo daug glaudžiau susijusios negu dabar.

Tad nieko keista, kad atkaklios bei ilgai trukusios grumtynės vardan tikrosios Evangelijos bei teisingos Bažnyčios peraugo į karinius susirėmimus. Pirmieji, kilę Šveicarijoje, buvo Kapelio karai (1529–1531), po jų Vokietijoje įsiplieskė Šmalkaldeno karas (1546–1547); Prancūzijai teko iškęsti itin ilgą pilietinį karą (hugenotų karai, 1562–1598); Nyderlanduose 1568 metais taip pat užvirė dešimtmečius trukusi išsilaisvinimo kova, žymėjusi reformuotųjų olandų konfliktą su katalikais ispanais.

Galiausiai tarpkonfesinės įtampos prislėgė Europą Trisdešimties metų karu, kuris be žmonių paliko ištisas teritorijas, – kraujas liejosi beveik tik dėl politinės viršenybės. 1648 metais jam pasibaigus, daugelyje šalių aprimo ir religiniai nesutarimai. Nusistovėjo ir šimtmečiams įsitvirtino ir valstybių bei ištisų kraštų bažnytinė tradicija.

Religija kiršino ir skaldė Europą. Tad nenuostabu, kad, bundant Apšvietos laikotarpiui, ši liūdnoji patirtis paskatino ne vieną mąstytoją pagalvoti apie religiją už konfesijų bei dogmų ribų; apie religiją, kuria gali tikėti kiekvienas; apie naują ir tariamai stabilesnį valstybės, teisės, moralės bei tikėjimo pagrindą anapus konfliktuojančio konfesiškumo. Ta rastoji, tiksliau išrastoji, religija buvo tiesiog proto, arba „natūralioji“, religija.

Tačiau epochos užbaigimas Vestfalijos taika ir perėjimas prie Apšvietos dažnam paslepia labai svarbią tiesą apie šį, pusantro šimto metų trukusį, reformacijos laikotarpį – iš tiesų ir iš esmės religinio, dvasinio bei teologinio sujudimo laikotarpį. Epocha išties labai ryškiai paženklinta gyvo ir gilaus pamaldumo, išgyvento ir pavyzdingo tikėjimo bei dažniausiai aukštu lygiu vestų teologinių diskusijų. Tad galima drąsiai tvirtinti, kad per šį laikotarpį, nuo 1520 iki 1650 metų, buvo ne tik liejamas kraujas, bet ir parašyta daug teologinių veikalų bei dokumentų, tokių kaip išpažinimai ir katekizmai, kuriems buvo lemta „išgyventi“ šimtmečius, pasiekti mūsų laikus ir likti nepranoktiems iki pat šių dienų. Taigi būta traukos ne vien tik „švietėjiškai“, nekonfliktinei teologijai. Reformacija apskritai pastūmėjo kultūrą esminėms reformoms. Bažnyčioje kaip niekad anksčiau išryškėjo vidinio reformavimosi būtinybė – tiek Romos katalikų bažnyčia, tiek protestantiškoji pusė, jusdamos stiprų konkurencinį spaudimą, ėmė ginti, gilinti, tobulinti, kartais net ir keisti savo mokymus.

1647 metais pasirodęs presbiterijonų Vestminsterio tikėjimo išpažinimas reformuotoje kalvinistinėje tradicijoje yra paskutinis tos epochos reikšmingas protestantų išpažinimas. Atsitiktinai sudarytas tuo pačiu metu kaip ir Vestfalijos taika, jis taip pat užbaigia ir reformacijos kaip konfesijų formavimosi bei konfliktų epochą. Be to, šis išpažinimas yra ne tik paskutinis tarp gausių bažnytinių dokumentų, bet ir, galima drąsiai sakyti, – jos karūna. Kažin ar surastume kitą išpažinimą, tokį tikslų žodžiu ir tokį precizišką išraiška. Jis – lyg deimantas, virtinę metų šlifuotas daugiau negu šimto teologijos žinovų ir praktikų. Anglosaksiškoje erdvėje iki šių dienų jis yra vienas žinomiausių protestantiškų tikėjimo išpažinimų. Be to, šis išpažinimas nurodo kitokį vienybės bei susitaikymo kelią, negu švietėjiškoji teologija: plataus ir tvirto susitarimo svarbiausiais klausimais, biblinės tiesos išsaugojimo ir išlaikymo bei atvirumo kritikai kelią.

Reformacija Didžiojoje Britanijoje

Reformacijos pradžios Didžiojoje Britanijoje, skirtingai nei Vokietijoje ar Šveicarijoje, nežymi tikrojo tikėjimo paieškos. Kaip žinoma, anglų karalius Henrikas VIII atskyrė savo šalies bažnyčią nuo Romos, kad galėtų išsiskirti su žmona Katarina. 1534 metais jis buvo paskelbtas ir bažnyčios galva. Nors Henriko valdymo laikotarpiu užsimezga pirmieji kontaktai su liuteronų teologais, o vokiečių reformatorius F. Melanchtonas karalystėje pelno net ypatingą pripažinimą, nei teologija, nei bažnytinė liturgija nepasikeičia, lieka iš esmės katalikiška, kaip rodo ir 1536 metais išleisti 10 straipsnių.

Teologinę reformą įvykdo tik Henriko sūnus Edvardas VI (1547–1553). Kadangi šis monarchas į sostą patenka būdamas vaikas, prie teologinio kurso pakeitimo svariai prisideda Somerseto hercogas Edvardas Seimuras (Seymour). Vadovaujant arkivyskupui Tomui Krenmeriui (Cranmer), anglų bažnyčia pertvarkoma pagal reformacijos principus. Šių permainų sūkuryje ilgesnį laiką tenka dalyvauti ir tokiems reformatoriams kaip M. Buceris, P. Vermiglis bei J. Laskis (Laski, a Lasco), o H. Bulingerio veikalai net sulaukia didelio populiarumo. Tarp žymesnių Anglijos reformų vaisių paminėtinas apeigynas Bendrųjų maldų knyga (Book of Common Prayer, 1549/52) bei išpažinimas 42 straipsniai (1552/53). Juose galima justi labai svarią Liuterio minčių įtaką, kitur aiškiai atpažįstamos formuluotės (pavyzdžiui, mokyme apie Dievą ir Kristų) iš Augsburgo išpažinimo. Predestinacijos bei kitu, tuo laiku Anglijoje smarkiai ginčytinu, klausimu – apie Kristaus dalyvavimą šv. Vakarienėje – Anglijos bažnyčia stojo reformatų pusėn, pasekė J. Kalvino bei H. Bulingerio mintimis.

Tačiau Edvardui VI anksti mirus, sostą perima netikra sesuo, Henriko pirmosios žmonos Katarinos duktė Marija (I) Tiudor. Išauklėta griežtai katalikiškai, Marija savo valdymo laikotarpiu (1553–1558) ima persekioti evangelikus. Sakoma, kad jos įsakymu apie 280 protestantų už tikėjimą sumokėjo gyvybe. Tarp jų nemažai vyskupų, taip pat ir pats T. Krenmeris. Maždaug tūkstantis anglų tais metais išvaromi iš tėvynės ir apsistoja visų pirma reformatų miestuose Strasbūre, Ciuriche, Bazelyje bei Emdene. Toks siautėjimas karalienę Mariją į istoriją įrašo Kruvinosios Merės („Bloody Mary“) vardu.

Elžbietos I, Henriko žmonos Anos Bolein dukters, valdymo metu reformacija susigrąžina galias ir visiškai įsitvirtina. 1563 metais pasirodo 39 straipsniai, ankstesniųjų 42 straipsnių reviduotas leidinys, kuris 1571 metais paskelbiamas įpareigojančiu; iki šios dienos jis išlieka svarbiausiu anglikonų bažnyčios tikėjimo dokumentu. Teologiniu požiūriu bažnyčia iš esmės ir toliau pasiliko reformatų teologijos rėmuose. Bažnyčios istorijos ekspertas Philipas Schaffas (1819–1893) rašo: „Neperdedant galima tvirtinti, kad nuo antros XVI a. pusės iki XVII pradžios vyraujanti Anglijos bažnyčios teologija buvo kalvinistinė.“ (The Creeds of Christendom)

Bet puritonams permainos Anglijos bažnyčioje neatrodė pakankamos. Jie siekė nuoseklesnio dvasinio atnaujinimo, ragino labiau keisti bažnytinę liturgiją, ritualus bei teologiją; stengėsi pašalinti visus Romos katalikų bei klerikalistinius elementus (pavyzdžiui, liturginius drabužius, paveikslų garbinimą, komunijos priėmimą klūpant) bei įvairius mokymus, t. y. ėmė „švarinti“ bažnyčią (dėl to kilo ir toks jų pavadinimas, iš lot. purus – „švarus“). Puritonai atmetė vyskupų valdymą bei monarcho palikimą bažnyčios galva, tačiau iš valstybinės bažnyčios trauktis neragino. Jų liturgijos ašimi bei pamaldų pagrindu tapo Šventąjį Raštą aiškinantis pamokslas.

Elžbieta I soste išsilaikė net keturis dešimtmečius, nepaisant daugybės sąmokslų visų pirma iš katalikų pusės. Popiežius Pijus V 1570 metais apšaukė ją eretike ir oficialiai ekskomunikavo, tuo pačiu visus jos pavaldinius atleisdamas nuo prievolės paklusti. Katalikai inicijavo ir rėmė slaptą šimtų kunigų atvykimą į karalystę bei jų misionierišką veiklą tarp Anglijos diduomenės. 1585 metais parlamentas bet kokio katalikų kunigo atvykimą į Angliją paskelbė valstybės išdavimu. Galiausiai 1588 metais vos suspėta užkirsti kelią galingam Ispanijos karaliaus Pilypo II laivyno išpuoliui prieš Elžbietos valdas.

Kadangi Elžbieta palikuonių nesusilaukė, Anglijos sostą 1603 metais perėmė škotas. Protestantiškai auklėtas Jokūbas ne tik tapo Anglijos karaliumi, bet ir pirmą kartą suvienijo abi valstybes. Vis dėlto katalikų grėsmė neslūgo. 1605 metais, parlamento atidarymo metu, katalikai ketino dviem tonomis parako nušluoti visą Anglijos valstybės viršūnę. Tačiau pučas („gunpowder plot“) nepavyksta ir sukelia antrą smarkią keršto bangą prieš katalikus. Net iki XIX a. vidurio katalikams užkertamas kelias į daugelį valstybės tarnybos sričių.

Jokūbas I, Anglijos ir Škotijos karalius, tvirtai laikėsi reformuoto tikėjimo ir pats buvo teologiškai išprusęs, tačiau nesileido į tokias reformas, kokių reikalavo puritonai. Jis atkakliai palaikė vyskupinę bažnyčios valdymo sistemą – po šiai dienai žinomas garsus jo šūkis: „No bishops, no king!“ („Nebus vyskupų, nebus ir karaliaus!“) Karaliaus Jokūbo vardas įamžintas ir svarbiame, anglų kalbos raidą reikšmingai paveikusiame bei iki mūsų dienų didelį populiarumą išlaikiusiame Biblijos vertime (King James Bible, 1611).

Valdant Jokūbo sūnui Karoliui, politinė ir religinė įtampa valstybėje sustiprėjo. Karolis dar labiau negu jo tėvas siekė absoliučios valdžios ir parlamento galių apribojimo. 1625 metais, iškart po atėjimo į sostą, Karolis veda Prancūzijos princesę katalikę, ir dėl to netrukus rūmų aplinka jį apkaltina slaptu sandėriu su Roma. Be to, Karoliui buvo priimtina arminijonų teologija, kurios išganymo mokymo samprata gerokai skiriasi nuo kalvinistų. Anglijoje (kitaip nei Nyderlanduose, kur iki 1609 metų gyveno judėjimo krikštatėvis, reformatų teologas Jokūbas Arminijus) arminijonai pasisakė už sutvirtintą vyskupų poziciją, gausius ritualus, akcentavo sakramentų vaidmenį – visa tai buvo labai priimtina Karoliui.

Karolis itin aktyviai rėmė arminijonus – pavyzdžiui, įsakė 39 straipsnius aiškinti pagal jų teologiją. 1633 metais Kenterberio vyskupu paskelbiamas Williamas Laudas – griežtas antikalvinistas, netrukus ėmęs persekioti puritonus. Jo nuomone, vyskupinė valdžia – dieviškosios teisės institucija. Vos per aštuonerius metus visa Anglijos bažnyčia tapo teologiškai okupuota. Anot istoriko P. Schaffo, valstybiniu lygmeniu valdžia artėjo link tironijos, o bažnytiniu – link popiežystės arba ikvizicionizmo. Karolis siekė valdyti vienas, be parlamento, arkivyskupas – vienas su grupele vyskupų. Pamokslo reikšmė bažnytinėje liturgijoje sumenkinama, o bažnyčios altorius traktuojamas pagal katalikišką sampratą – „svarbiausioji Dievo buvimo vieta žemėje“. Puritonų akimis, didesnio kontrasto su J. Kalvino Ženeva nė negalėjo būti! Tuo laikotarpiu daug jų paliko Karolio valdas ir pabėgo į Šiaurės Ameriką.

Ar pavyko Anglijos bažnyčios tvarką bei liturgiją įtvirtinti ir Škotijoje? Dera prisiminti, kad reformacija Škotijoje skynėsi kelią visai kitaip negu Anglijoje. Škotijoje reformatų idėjos greitai surado atgarsį, tačiau jų šalininkai ir čia buvo persekiojami karalienės Marijos Stiuart. Pamokslininkas George‘as Wishartas 1546 metais buvo nuteistas mirtimi. G. Wisharto mokinys Johnas Knoxas (1514–1572) priverstas prieglaudos ieškotis Ženevoje bei Frankfurte ir ten dar labiau persiėmęs kalvinistinių pažiūrų ir reformatų mokymo, 1559 metais sugrįžo į Škotiją. Pogrindyje, padedamas kai kurių didikų, ėmė burti reformuotą bažnyčią. 1560-aisiais jo plunksna didžia dalimi buvo parašytas kalvinistinis Škotų išpažinimas, kurį vėliau patvirtino šalies parlamentas. Skirtingai nei Anglijoje, Škotijoje įsitvirtino reformatų-presbiterijonų tvarka, pagal kurią bažnyčiai vietinių bendruomenių lygmeniu vadovauja išrinktų vyresniųjų (gr. presbyteros) tarybos, regionų lygmeniu – sinodai, o viso krašto – generalinė asamblėja. Hierarchinis, iš viršaus paskirtų vyskupų vadovavimas buvo atmestas. 1567 metais, parlamentui spaudžiant, iš sosto pasitraukė Marija Stiuart. Tad Škotijoje reformacija plito kur kas greičiau, sklandžiau ir nuosekliau nei Anglijoje.

Be to, reformuotas tikėjimas sulaukė ir liaudies palaikymo. Tad nieko nuostabaus, kad Anglijos bandymas primesti naują tvarką sulaukė didžiulio pasipriešinimo. Škotai sukilo prieš Karolį bei arkivyskupą Laudą ir 1638 metais paskelbė Nacionalinę sandorą („National Cove-nant“). Joje iškilmingai pasižadėjo ginti grynąjį reformatų tikėjimą bei bažnytinę tvarką; Romos klaidatikystė buvo kuo griežčiausiai atmesta. Karolis tai priėmė kaip didžiulę išdavystę; nutarta škotus pamokyti paklusnumo jėga. Deja, per 1639–1640 metais vykdytus vadinamuosius „vyskupų karus“ nieko nepasiekta, atvirkščiai, reformų kibirkštis iš Škotijos persimetė į Angliją. Karolis, tarp kurio ir parlamento jau seniai tvyrojo įtampa, dėl armijos finansavimo turėjo kreiptis į tautos atstovybę, tačiau taip lengvai pritarimo nebesulaukė. Be to, nepritarimas peraugo į rimtą konfliktą. Padėtį dar labiau apsunkino katalikų maištas anglų valdomoje Airijoje 1641 metais. Karolio bandymai išlaikyti valdžią įkaitino padėtį dar smarkiau, kai jis su kareiviais įsiveržė į parlamentą, – kilo reali absoliučios valdžios įtvirtinimo grėsmė. 1642 metais Anglijoje tarp valdžios viršūnių įsiplieskia pilietinis karas.

Pradinė karaliaus pulkų sėkmė ir pastiprinimas iš Airijos katalikų paskatino protestantiškuosius parlamento kariuomenės vadus kreiptis pagalbos į škotus, nes buvo baiminamasi katalikų pergalės Anglijoje. Presbiterijonai škotai sutiko ateiti į pagalbą anglų parlamento kovoje su „popiežininkais“. Kadangi karalius viena koja jau stovėjo katalikų pusėje ir galutinai diskreditavo save kaip Romos pakaliką, protestantiška valstybinė bažnyčia neteko savo globėjo. Parlamentinė pusė pajuto, jog atėjo valanda keisti ir Anglijos bažnyčios tvarką, – buvo nutarta ją perimti iš Škotijos. Tam neprieštaravo ir vadinamasis „Ilgasis parlamentas“, kurio dalį sudarė ir presbiterijonai.

1643 metais Škotijos presbiterijonai ir Anglijos puritonai sudarė Iškilmingąją lygą ir sandorą („Solemn League and Covenant“). Ji buvo savotiškas abiejų pusių susitarimas garantuoti bei ginti reformatų tikėjimą Škotijoje ir reformuoti Anglijos bei Airijos bažnyčias „pagal Dievo žodį ir pagal labiausiai reformuotos bažnyčios [žinoma, škotiškosios] pavyzdį bei pašalinti „popiežizmą“ ir vyskupo valdžią Anglijoje. Abi šalys taip pat prisiekė kiek tik įmanydamos „siekti Dievo bažnyčių glaudžiausio religinio susijungimo bei vienodumo trijose karalystėse“ [Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje].

Vestminsterio asamblėja ir jos veikla

Idant būtų pasiekti minėti tikslai, nuspręsta sudaryti bendrą tikėjimo išpažinimą, katekizmą ir bažnyčios nuostatus. Šiam darbui Anglijos parlamentas sušaukė dvasininkų ir pasauliečių susirinkimą. Posėdžiai vyko Vestminsterio bažnyčioje, tuo metu buvusioje Londono priemiestyje, dėl to ir pavadinti „Westminster Assembly“ – Vestminsterio asamblėja. (Iki reformacijos ši bažnyčia priklausė vienam benediktinų vienuolynui, todėl išliko pavadinimas „Abbey“ – abatija. Katedros statusą bažnyčia įgijo tik XVI a. ir išlaikė labai trumpai. Nuo 1560 metų ši bažnyčia buvo monarcho valdžioje, todėl parlamentas, kuris 1642–1643 metais iš esmės užėmė karaliaus vietą, galėjo ir suteikti ją Asamblėjos darbui.) Dera pastebėti, kad tik škotų pasiuntiniai į Asamblėją buvo deleguoti bažnyčios (oficialiai tik kaip patarėjai). Anglų delegacija buvo paskirta parlamento. Anglijos parlamentas taip pat nustatė ir Asamblėjos pirmininkavimo tvarką, susirinkimų trukmę, tikslus, apmokėjimą ir t. t. Kitaip tariant – visą Asamblėjos darbotvarkę. Dėl to ji negali būti vadinama sinodu, nes šiuo žodžiu apibūdinamas bažnyčios bendruomenės atstovų susirinkimas. Vestminsterio asamblėją formaliai galima laikyti savotiška parlamento ekspertų komisija. Tačiau tuo pačiu būtina pabrėžti, kad parlamentas nė kiek nevaržė ir net pats užtikrino žodžio bei debatų laisvę, nesikišdamas į Asamblėjos esminį teologinį darbą.

Asamblėją sudarė 30 pasauliečių (iš jų 10 didikų) ir 121 dvasininkas. Visi dalyviai atstovavo keturioms skirtingoms bažnyčios atšakoms. Vyskupinės bažnyčios santvarkos šalininkai (vienas iš jų – garsusis Airijos arkivyskupas Jamesas Ussheris) susirinkimuose dalyvavo retai, kadangi nebuvo gavę karaliaus leidimo. Didžiausią grupę sudarė presbiterijonai, tarp kurių buvo tokios įžymybės, kaip škotai George’as Gillespie’is ir Samuelis Rutherfordas. Kiek mažiau buvo vadinamųjų „independentų“, arba kongregacionistų, labai akcentavusių atskirų bendruomenių autonomiškumą. Pastarųjų gretose centrinė figūra buvo Thomas Goodwinas, o žymiausias jų teologijos atstovas Johnas Owenas Asamblėjoje nedalyvavo. Ir pagaliau ketvirtoji grupė – erastijonistai (nuo šveicarų teologo Thomaso Erastuso), gynę poziciją, kad bažnytiniuose reikaluose, ypač disciplinos klausimais, valstybės žodis būtų svariausias; kitaip tariant, siekė valstybės iškėlimo virš bažnyčios. Žymiausias pastarųjų atstovas buvo teologas Johnas Lightfootas.

Pirmas Asamblėjos susirinkimas įvyko 1643 metų liepos 1 dieną Vestminsterio abatijoje, „Henriko VII Šv. Mergelės koplyčioje“. Vėliau posėdžiauti buvo renkamasi „Vestminsterio Jeruzalės salėje“. Kaskart susirinkdavo vidutiniškai nuo 60 iki 80 dalyvių. Iki 1649 metų posėdžiauta per tūkstantį kartų. Pirmaisiais mėnesiais Asamblėjos dalyviai daugiausiai užsiėmė 39 straipsnių pertvarkymu. 1643 spalio 12 dieną Asamblėjai duotas parlamento nurodymas sudaryti keletą atskirų dokumentų. Taip per ketverius metus atsirado Bendroji bažnytinių pamaldų tvarka („Directory for the Public Worship of God“), bažnyčios nuostatai („Form of Presbyterian Church Government“), du katekizmai („Westminster Larger Catechism“ ir „Westminster Shorter Catechism“) ir vienas naujas tikėjimo išpažinimas („Westminster Confession of Faith“). Be jų, sudaryta ir mažesnių dokumentų, pavyzdžiui, „The Sum of Saving Knowledge“, „Directory of Family Worship“. Visi dokumentai, sudėti į vieną rinkinį, iki šiol vadinami „Westminster Standards“ (visų pirma du katekizmai ir išpažinimas, kaip konfesinis kai kurių bažnyčių pagrindas). Vien tikėjimo išpažinimui parengti buvo paskirti dveji metai ir trys mėnesiai (nuo1644 iki 1646).

Visą tikėjimo išpažinimo tekstą parengė kelios darbo grupės, kiekviena atskirai ruošdama po tam tikrą skyrių ir vėliau pateikdama bendram, labai kruopščiam, netgi smulkmeniškam aptarimui. Išlikę Asamblėjos susirinkimų protokolai („Minutes of the Assembly“) liudija kartais vykus net ir labai intensyviems debatams. Susirinkimai buvę ne tik darbiniai, bet ir turėję dvasinių pratybų bei pamokslų intarpų. Pirmoji išpažinimo redakcija, pavadinimu „Dvasininkų asamblėjos nuolankus patarimas“ („The Humbly Advice of the Assembly of Divines“), 1646 metais buvo pristatyta parlamentui. Parlamentas, ją apsvarstęs, paprašė pridėti biblines nuorodas ne tik išpažinimo tekstui, bet ir abiems katekizmams. Išsamiai išnagrinėtą ir šiek tiek pakeistą Vestminsterio tikėjimo išpažinimą Anglijos parlamentas oficialiai aprobavo 1648 metais (katekizmai patvirtinti 1647 metų pabaigoje bei 1648 metų pavasarį). Škotų bažnyčia išpažinimą patvirtino ir nepakeistą dar 1647-aisiais, todėl šie metai įprastai ir laikomi išpažinimo išleidimo metais.

Anglijos parlamento kariai, vedami Oliverio Cromvelio, iš pilietinio karo audrų išėjo nugalėtojais. Cromvelis buvo independentas ir, turėdamas „Lord Protector“ titulą, savo veiklos metais (iki pat mirties 1658-aisiais) neleido steigti nacionalinės presbiterijonų bažnyčios. Be to, 1660 metais buvo sugrąžinta monarchija, o 1662-aisiais vėl patvirtinta vyskupinė tvarka, tad Anglijoje Vestminsterio tikėjimo išpažinimui vietos neatsirado. Visai kitaip reikalai klostėsi Škotijoje, kur šis išpažinimas iškart pakeitė Škotų išpažinimą ir palaipsniui iki 1690-ųjų buvo patvirtintas parlamento. Per škotų išeivius jis pasiekė Ameriką ir ten bei daugelyje kitų pasaulio presbiterijonų bažnyčių iki šiol laikomas pagrindiniu tikėjimo išpažinimo dokumentu.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo bruožai

Protestantų bažnyčių tikėjimo dokumentai pasižymi įvairia struktūros ir tikėjimo tiesų išdėstymo forma. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas nėra trejybinės struktūros kaip Apaštalų išpažinimas (su skirsniais apie Dievą Tėvą, Sūnų ir Dvasią), taip pat neseka ir Liuterio katekizmų pavyzdžiu (įsakymai, tikėjimo išpažinimas, malda Tėve mūsų, sakramentai). Šis išpažinimas išsiskiria tuo, kad per 33 skyrius labai sistemingai aiškina visą protestantų tikėjimą ir yra panašesnis į senesnius reformuotųjų bažnyčių išpažinimus, tokius kaip Antrasis šveicariškasis (1566), Nyderlandų (1562) arba Škotų išpažinimas (1560). Vestminsterio tikėjimo išpažinimo sudarymo pagrindui buvo pasitelkti ir 1615 metų Airių straipsniai.

Išsamus ir tikslus

Evangelinis tikėjimas išpažinime pristatomas glaustai, bet sykiu ir išsamiai; paliečiamos visos svarbiausios teologijos temos, net ir bažnyčios etiniai bei praktiniai klausimai, tokie kaip santuoka ir skyrybos. Išpažinime nekomentuojama Dešimt Dievo įsakymų, nes tai kruopščiai daroma Didžiajame Vestminsterio katekizme (101–148 kl.).

Dauguma protestantų bažnyčių išpažinimų parašyta vieno autoriaus ir/arba nedidelės redakcinės grupės. Vestminsterio tikėjimo išpažinimas ypatingas tuo, kad yra sudarytas labai gausaus rengėjų kolektyvo. Dėl to jis, viena vertus, atspindi daugelio išgrynintą nuomonę, kita vertus, nėra toks asmeniškas ir „šiltas“ kaip, pavyzdžiui, Heidelbergo katekizmas. Kadangi šio dokumento rengimas užtruko ne vienerius metus, buvo preciziškai nugludintas kiekvienas sakinys ir pasiekta labai tikslių formuluočių. Būrio teologų intensyvaus darbo rezultatas – unikalus tekstas. P. Schaffo žodžiais tariant, „Išpažinimo doktrinos suformuluotos neįprastai kruopščiai, logiškai, tiksliai, aiškiai ir apdairiai, atsižvelgiant į įvairius aspektus bei galimas sąsajas.“

Daug šaltinių

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas paprastai vadinamas „scholastinio kalvinizmo“ produktu. Šie du išpažinimą apibūdinantys žodžiai ne vienam tikriausiai skamba atgrasiai. Tačiau panašūs apibūdinimai kartais neišvengiami ir neturėtų būti bauginantys, jeigu teisingai suprantami. Nereikia pamiršti, kad Jonas Kalvinas savo autoritetu Asamblėjos teologų nei stelbė, nei vertė kurį vadintis „kalvinistu“. Britų atstovai, tiesa, labai gerbė Ženevos reformatoriaus indėlį į teologiją ir, be abejo, daugeliu klausimų perėmė jo principus. Tačiau išpažinimo rengėjai nebuvo susitelkę tik į Kalviną, o sėmėsi iš stebėtinai didelio kiekio teologinių šaltinių.

Kaip rodo posėdžių protokolai, Asamblėjos nariai rėmėsi įvairiais autoriais ir Bažnyčios istorijos teologais. Pasirodo, kad Augustinas tiek pat dažnai cituojamas kaip ir Kalvinas, o Teodoras Beza net dažniau už pastarąjį. Dažnai minimi ir didieji Bažnyčios tėvai, tokie kaip Auksaburnis, Tertulijonas, taip pat kiti protestantai – M. Liuteris, P. Melanchtonas ar J. Brencas. Asamblėjos intelektinė perspektyva tikrai nebuvo siaura. Jos nariai laikė save „reformuotais katalikais“, todėl nevaržomi žvalgėsi po visą krikščioniškosios doktrinos lobyną.

Platus sutarimas

Norint tinkamai įvertinti Asamblėjos pasiekimus, reikia turėti omenyje, kad 1640–1660 metų laikotarpiu Anglijoje susidarė labai palankios sąlygos plisti religinei įvairovei. Kelis dešimtmečius beveik nebuvo spaudos cenzūros; išleista tais laikais neįprastai daug teologinių ir dvasinių veikalų; buvo spausdinama daugybė laikraščių, traktatų ir pamfletų; kūrėsi nepriklausomos bendruomenės ir sektos – viskas dygo tarsi grybai po lietaus, o ypač Londone. Neatsitiktinis ir O. Kromvelio šūkis: „Sąžinės laisvė!“

Asamblėjai per šią naują religinę „tankynę“ teko prasiskinti kelią, kurio gale buvo galima pasididžiuoti: kai Biblija ir protestantų tradicija pareikalauja tvirtų pozicijų, jos ir suformuluojamos. Dėl to Vestminsterio tikėjimo išpažinime rastume ne vieną labai drąsų, netgi aštrų teiginį. Vis dėlto sudarytojai labai atsargiai neigia tam tikrų mokymų teisingumą, todėl tik keli jų vienareikšmiškai atmetami, pavyzdžiui, transsubstanciacija (29, 6), Dievo išrinkimas dėl Jo numatymo (3, 2) ar tam tikros tikėjimo interpretacijos (11, 1). Visai nesmerkiami anabaptistai, kaip buvo daroma kai kuriuose ankstesniuose protestantų išpažinimuose. Stebina ir tai, kad daug klausimų buvo palikti neatsakyti, t. y. nebuvo sprendžiami galutinai, nes siekta, kad tekstui pritartų didžioji dauguma visos Asamblėjos dalyvių. Galiausiai Asamblėja stengėsi sudaryti tokį išpažinimą, kuris padėtų tvirtą teologinį pagrindą visai Britanijos „Sandraugos“ bažnyčiai. Todėl buvo pasiekta gana plataus reformatų susitarimo, palikusio erdvės ir tam tikram pliuralizmui.

Ne tik presbiterijonams

Vestminsterio tikėjimo išpažinimas – sistemingas ir konkretus bei sykiu atviras įvairioms reformuoto tikėjimo pozicijoms. Šie išpažinimo bruožai tikriausiai ir lėmė tai, kad jis vėliau buvo labiausiai modifikuojamas, pritaikant kitiems konfesiniams ir kultūriniams kontekstams. Antai Amerikos presbiterijonai 1788 metais pakeitė išpažinimo 23, 3 straipsnį, kalbantį apie santykį tarp bažnyčios ir pilietinės valdžios (valstybė neturi teisės kištis į religinius reikalus ar bausti dėl religijos). 1658 metais kongregacionistinės Anglijos bažnyčios pagal šį išpažinimą sudarė „Savojos pareiškimą“ (Savoy Declaration). 1677/88 ir 1689 metais Anglijos baptistai pagal Vestminsterio tikėjimo išpažinimą sudarė „Antrąjį Londono baptistų išpažinimą“ (Second London Baptist Confession), žinoma, padarydami tam tikrus pakeitimus kai kuriuose skyriuo-se: apie Bažnyčios ir valstybės santykį, apie Bažnyčią ir apie krikštą. Vestminsterio tikėjimo išpažinimą labai palankiai vertino ir pamokslininkas C. H. Spurgeonas – jo žodžiais tariant, „tai puiki Šventojo Rašto mokymų išraiška.“

Aštuoni teologijos akcentai

• Šventasis Raštas

Kaip ir Antrajame šveicariškajame išpažinime bei Airių straipsniuose, taip ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimo pirmame skyriuje visų pirma išsamiai pristatomas Šventojo Rašto patikimumas, autoritetas ir neklaidingumas. Mat jau tuomet suvokta, jog būtina priešintis besistiebiantiems Biblijos kritikos daigams, todėl išskirtinis dėmesys iš karto buvo kreiptas Šventojo Rašto teologijai.

Išpažinime pirmaisiais sakiniais iš pradžių trumpai nusakoma apreiškimo teologija ir tik po to pereinama prie Biblijos:

„Dievo gerumą, išmintį ir galią galima aiškiai suvokti iš Jo kūrinijos ir Apvaizdos, tad žmonės nepateisinami dėl savo netikėjimo. Vis dėlto vien toks supratimas nesuteikia Dievo ir Jo valios pažinimo, reikalingo išgelbėjimui. Todėl Viešpats daugelį kartų ir įvairiais būdais malonėjo apreikšti save ir savo valią Bažnyčiai. Galiausiai Dievas dėl savo gerumo panorėjo, kad visas šis apreiškimas būtų užrašytas, idant tiesa būtų patikimiau išsaugota ir perteikta...“ (1, 1)

Dievo žodis aprėpia kur kas daugiau nei vien tik užrašytąjį tekstą Biblijoje, todėl pirmuoju išpažinimo sakiniu kalbama apie bendrąjį Dievo apreiškimą, Jo veikimą kūrinijoje bei jos palaikymą. Kiekvienas žmogus gali pažinti Dievą kaip Kūrėją, suvokti savo atsakomybę ir kaltę Jo akivaizdoje. Tačiau pažinti Dievą kaip Gelbėtoją negali nė vienas be ypatingojo apreiškimo, kuris išdėstytas Šventajame Rašte.

Toliau išpažinime išvardijamos protestantiškojo kanono knygos. Jos „yra Dievo įkvėptos ir mums duotos kaip tikėjimo ir gyvenimo norma“ (1, 2). Apokrifinės knygos, Romos katalikų Biblijos leidinių dalys, „nėra Dievo įkvėptos ir nesudaro Rašto kanono. Jos nėra autoritetingos Dievo Bažnyčioje...“ (1, 3). Prieš katalikų mokymą nukreipti ir 1, 4 bei 1, 5 skirsniai: Biblijos autoritetą lemia pats Dievas; mes tikime Biblija visų pirma ne dėl to, kad Bažnyčia ar žmonės mums patvirtina jos autoritetą, o todėl, kad Biblija yra Dievo žodis ir visiška tiesa. Šia tiesa mus įtikina ne kas kitas, o Dievo Dvasia: „Biblijos dievišku autoritetingumu ir neklystamumu mus iki galo įtikina tik vidinis Šventosios Dvasios darbas – Ji liudija mūsų širdyse Dievo žodžiu ir per jį.“

1, 6 skirsnis yra vienas iš geriausių visame išpažinime, preciziškai pristatantis evangelikų mokymą apie Šventojo Rašto pakankamumą:

„Viskas, ką mums būtina žinoti apie Dievo šlovę, žmogaus išgelbėjimą, tikėjimą ir gyvenimą, yra arba aiškiai atskleista Biblijoje, arba gali būti nuosekliai ir logiškai išsiaiškinama ja remiantis. Niekuo ir niekada Biblija nebegali būti papildyta – nei naujais Dvasios apreiškimais, nei žmonių tradicija.“

Biblijoje toli gražu nėra užfiksuoti nei visi Dievo žodžiai, nei nutarimai, nei sumanymai; iš jos nesužinosime ir daugelio kitų mus dominančių dalykų. Dievo apreiškimas Šventajame Rašte yra ribotas, bet ne nepakankamas. Jame rasime viską, ko reikia išgelbėjimui, tikėjimui ir žemiškam gyvenimui. Dėl to Biblija turi būti aiškinama; aiškinant joje galima suprasti dalykus, kurie būtini išganymui bei dievotam gyvenimui.

1, 9 skirsnis nurodo ir evangelinio Rašto aiškinimo pagrindinę gairę: „Vienintelis patikimas Biblijos aiškinimo kriterijus yra pati Biblija.“ Ji paaiškina pati save veikiant Šventajai Dvasiai, kuri vienintelė turi aukščiausią autoritetą: „Šventoji Dvasia, kalbanti per Raštą, yra aukščiausias teisėjas, sprendžiant visus ginčytinus tikėjimo klausimus, vertinant bažnytinių sinodų nutarimus, praeities autorių nuomones, žmonių mokymus ir asmeninius apreiškimus“ (1, 10).

Dar vienas tipiškas protestantiškas aspektas – Raštą skaityti ir aiškinti turi visi tikintieji: ir „nemokytas“ gali ir turi suprasti pagrindines Biblijos mintis, nes joje kalbama aiškiai (1, 7). Dėl to turi būti parūpinta pagalbinių „priemonių“, iš kurių pirmoji – Biblijos vertimai į gimtąsias kitų tautų kalbas (1, 8).

• Predestinacija

Po Šventojo Rašto aptarimo išpažinime pereinama prie Dievo sampratos paaiškinimo. Antrame skyriuje puikiai perteikiama trivienio Dievo esmė. 2, 2 primenama apie Dievo bei Jo kūrinijos santykį ir pabrėžiama, kad Dievas „yra suverenus kūrinijos valdovas ir elgiasi su ja, veikia dėl jos ir per ją taip, kaip Jis nori“ (daugiau apie kūriniją kalbama 4 skyriuje). Trečiame skyriuje išsamiau svarstoma apie „amžinus Dievo sprendimus“. 3, 1 rašoma:

„Dievas prieš visų laikų pradžią išmintingiausiu, šventu ir laisvu savo valios nutarimu neatšaukiamai iš anksto nulėmė viską, kas turi įvykti. Tačiau tai nereiškia, kad Jis yra nuodėmės autorius. Jis nesuvaržo savo kūrinių valios ir nepanaikina antrinio priežastingumo galimybės, bet ją įtvirtina.“

Čia aptinkame mintį apie amžinąjį Dievo nutarimą, arba planą, įgyvendinamą kūrinijoje. Šis planas apima ne tik žmonių likimus, bet ir visus įvykius visoje Dievo kūrinijoje. Dievas kontroliuoja viską, taip pat ir kiekvieno žmogaus amžinąjį gyvenimą (žr. Heidelbergo katekizmo 27–28 kl.). Dievui nėra staigmenų ir netikėtumų; niekas negali pasipriešinti Jo suvereniai valiai.

Nors šis mokymas gerai pagrįstas bibliškai, tačiau sulaukė ir tebesulaukia pasipriešinimo. Vienas iš bandymų sušvelninti šią nemalonią Dievo kontrolę – amžinuosius Jo sprendimus laikyti tiesiog ateities žinojimu: kadangi Dievas žino, kaip visiškai laisvas žmogus pasielgs ateityje, tai pagal tai ir sudaro savąjį planą. 3, 2 skirsnyje tokia nuomonė aiškiai atmetama: „Nors Dievas žino, kas gali ar turi įvykti visomis galimomis aplinkybėmis, Jis nieko nenusprendė vien dėl to, kad numatė tai kaip ateities įvykius, galinčius vykti tam tikromis aplinkybėmis.“

Jokių aplinkkelių nėra. Užtat dar svarbiau išsiaiškinti, kaip Dievas įgyvendina savo planus. 3, 1 skirsnyje pabrėžiama, kad Dievas nėra nuodėmės autorius. Taip pat nusakoma pirminio ir antrinio priežastingumo koncepcija. Dievas yra „visa ko pirminė priežastis, ir viskas vyksta neatšaukiamai ir tiksliai pagal Jo išankstinį numatymą ir nutarimą“ (5, 2). Tačiau kūriniją Jis sutvarkė taip, kad dauguma dalykų pasaulyje vyksta ir pagal žemiškus dėsnius, arba antrinį priežastingumą. Antai obuolys ant žemės nukrinta ne tik dėl to, kad toks Dievo planas, bet kad jį veikia ir traukos dėsnis, kaip antrinė priežastis. Bibliniu pavyzdžiu (3, 1 skirsnyje) pateikiama Apd 2, 23: Kristus buvo nukryžiuotas dėl to, kad Dievas savo plane buvo tai numatęs (pirminė priežastis), bet dar ir dėl to, kad tuo laiku atsakingieji (Pilotas, aukštieji kunigai) jį tokiai mirčiai nuteisė (antrinė priežastis).

Tad kurgi žmogaus laisvė? Atsakant į šį klausimą, labai svarbu žinoti vieną dalyką: tik Dievas yra „visiškai laisvas“ (2, 1). Žmogus yra laisvas ta prasme, kad nėra Dievo verčiamas jėga (3, 1 sk. angl. „violence“); Dievas nevertė Piloto nuteisti Jėzų mirtimi. Žmogus yra laisvas, bet ne absoliučiai; toks jis buvo ir iki nuopuolio. Karlas Barthas šią mintį dar tiksliau suformuluoja, sakydamas, kad mes, žmonės, laisvi esame todėl, jog „Dievas yra begaliniai laisvas; visa žmogiškoji laisvė tėra tik netobulas Dievo laisvės atspindys“ (Dogmatik im Grundriß).

Po šio būtino įžanginio paaiškinimo 3, 3 skirsnyje pereinama prie predestinacijos, arba mokymo apie išrinkimą, klausimo, kuris trumpai išreiškiamas šitaip: „Dievas, idant apreikštų savo šlovę, taip nusprendė, kad vieni žmonės ir angelai iš anksto skirti amžinajam gyvenimui, o kiti – amžinajai mirčiai.“ Kodėl taip yra, atsakoma 3, 5 skirsnyje, kuriame aiškiai pabrėžiama, jog šis išrinkimas absoliučiai niekuo nepriklauso nuo žmogaus: „Jis išsirinko juos vien tik dėl savo gailestingumo ir meilės, nepriklausomai nuo numatymo jų tikėjimo, gerų darbų, tikėjimo ištvermės ar dar ko nors. Jo išsirinkimo nepaskatino jokios iš kūrinijos kylančios priežastys ar sąlygos, tai buvo padaryta tik Jo malonės šlovės gyriui.“ Dievo valia išrinktieji yra tie, kuriems Jis suteikia išganymą, juos veiksmingai pašaukia, padovanoja tikėjimą ir kitas išgelbėjimo malones: „Tik išrinktieji, ir niekas kitas, yra Kristaus atpirkti, pašaukti, išteisinti, įsūnyti, pašventinti ir išgelbėti“ (3, 6).

Ir vėl galėtume paklausti: o kurgi žmogaus laisvė? Kodėl neatsiklausiama jo valios? Skaitydami 10, 1 skirsnį, rastume taiklų atsakymą: argi gali dėl savo išgelbėjimo ką nors padaryti dvasios numirėlis? Tai Dievas ateina ir suteikia dvasios numirėliui valią! Jis ateina ir padovanoja ją, idant numirėlis atgytų savanoriškam ir laisvam sprendimui atsiliepti. Dievas „patraukia juos [...] tokiu būdu, kad jie ateina pas Jį visiškai laisvai, savo valia, Dievui maloningai sužadinus jų norą.“

Žmogus yra išgelbėtas, nes Dievas jį pasirinko. Bet tai nesuponuoja žmogaus pasyvumo. Būtent dėl to, kad yra išrinktas, jis gali apsispręsti įtikėti. Tai reiškia, kad net tikėjimas yra ne svarbiausia išganymo priežastis, o tik instrumentas. Jeigu išganymo kelyje pirmiausia būtų akcentuojamas tikėjimas, galų gale išeitų taip, tarsi pats žmogus būtų kažkuo prisidėjęs prie išganymo; tarsi jis savo pastangomis bent iš dalies pats save išsiganytų. Būtina teisinga eilės tvarka, kurią pateikia Dorto kanonai (I, 6): „Pagal šią Dievo nutartį Dievas maloningai minkština kietas išrinktųjų širdis ir maloningai lenkia prie tikėjimo; tačiau tuos, kurie nėra išrinkti, Jis savo teisingu nuosprendžiu palieka jų piktybėje ir kietaširdiškume.“

Mokymą apie predestinaciją pripažįsta visos reformacijos bažnyčios – nuo liuteronų (Santarvės formulė, XI) iki anglikonų (39 straipsniai, XVII) ar reformatų (Hugenotų išpažinimas, XII; Nyderlandų išpažinimas, XVI; išsamiausiai Dorto kanonai, I, 1–18). Tais laikais buvo aiškiai suvokta, kad šis mokymas yra itin svarbus, kadangi tikintiesiems suteikia paguodą (3, 8). Žmogaus išganymas pagrįstas Dieve – ar gali būti dar tvirtesnis užtikrintumo pamatas?!

Kita vertus, to meto teologai taip pat gerai suprato, jog šis mokymas „turi būti vertinamas itin apdairiai ir išmintingai“ (3, 8) – tik predestinacijos klausimu Vestminsterio tikėjimo išpažinime duodamas toks perspėjimas! Kalvinas predestinaciją netgi pavadina „pavojingu vandenynu“ (Inst. III, 24, 4; taip pat žr. Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą, X). Tačiau šiais laikais apie apdairumą ir išmintį, vertinant šią doktriną, nebekalbama. „Mokymas apie predestinaciją, kadaise buvęs brangus perlas, šiandien jau vos vienur kitur aptinkamas tarp teologijos „sendaikčių“, – pastebi Heiko A. Obermanas knygoje The Two Reformations. Mintis apie Dievą, visiškai laisvai išrenkantį žmones išgelbėjimui, XXI a. žmogui atrodo tarsi tikras antausis, o svarstymai apie atmetimą arba išrinkimą „amžinajai mirčiai“ (3, 3) – atgrasūs ir pasibjaurėtini. Vestminsterio tikėjimo išpažinime pastaroji dalis formuluojama atsargiai: Dievas kai kuriuos „nusprendė nepašaukti“, kitaip tariant, „apeiti“ (3, 7 sk. angl. „passe by“) išrinkimo procese. Ši, vadinamoji, „dviguba predestinacija“ – išrinkimas išganymui arba pasmerkimui – šiuo metu laikoma tipišku reformatų mokymu, nors iš pradžių laikyta bibliniu mokymu (kad ir skirtingai akcentuojant) visų reformatorių. Biblijoje aiškiai sakoma, kad Dievas suvereniai kai kuriems tiesos neatskleidžia, idant jie netikėtų; kad kai kuriems užkietina širdis, užveria akis ir ausis. Mokymas apie predestinaciją iki XIX a. buvo bendrosios bažnyčių doktrinos dalis.

Sunku klausytis apie žmogaus išrinkimą išganymui ir mirčiai. Bet ar turime alternatyvų? Kaip kitaip paaiškinti tuos Biblijos tekstus? Jei ne Dievas visame kame taria paskutinį žodį, tai kas? Žmogus? Šėtonas?

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo autoriams reikia tik padėkoti, kad jie išdrįso šį sunkų mokymą suprantamai pateikti. P. Schaffas pastebi, kad 3 skyriuje išdėstoma tik tai, ką rašė jau Augustinas, tačiau jam nepatinka šio skyriaus „sausas scholastiškumas“ bei „kietas ir griežtas puritoniškumas“. Ypač tos kalbos apie išrinkimą pasmerkimui, anot jo, visai netinkančios išpažinimui; tai esąs akademinės teologijos reikalas. Tačiau kodėl akademinės? Argi Biblijoje esama dalykų, kuriuos reiktų slėpti nuo paprastų tikinčiųjų? (Panašiai kaip P. Schaffas jau buvo argumentavęs ir Erazmas veikale Apie laisvą valią.) Bažnyčios gali laisvai savo nuožiūra sudarinėti bei formuluoti išpažinimus. Todėl ne viename iš jų minties apie išrinkimą pražūčiai iš viso nerastume; kai kurie, tokie kaip Antrasis šveicariškasis išpažinimas (X, 2) ar Nyderlandų išpažinimas (Dievas „paliko juos pražūtyje“, 16), šią temą paliečia tik šiek tiek. Tai atitinka Bibliją, kurioje taip pat šis klausimas neiškeliamas į centrinę vietą. Išpažinimai ir šiuo atžvilgiu vienas kitą papildo – Vestminsterio tikėjimo išpažinime kiek daugiau kalbama šia, iš dalies nemalonia, tema, todėl neturėtume priekaištauti išpažinimo autoriams dėl aiškių formuluočių.

II dalis

evangelija.lt