Holger Lahayne

• Sandora

Septintame skyriuje (Apie Dievo sandorą su žmogumi) aptinkame vieną iš svarbiausių temų tiek išpažinime, tiek apskritai visoje reformatų-presbiterijonų teologijoje – apie Dievo sandorą (sandoras) su žmogumi. Iš karto konstatuojama: „Atstumas tarp Dievo ir Jo kūrinio toks didelis, kad, nors protingi kūriniai turėtų Jam paklusti kaip Kūrėjui, vis dėlto jie nepajėgūs nei suvokti, nei priimti iš Dievo jokio palaiminimo ar atlygio, jeigu Jis pats prie jų neprisiartintų. Todėl Dievas malonėjo sudaryti su žmogumi sandorą“ (7, 1).

Taip paliečiama visa krikščioniškoji pasaulėžiūra. Šio mokymo platesnis kontekstas yra reformatų akcentuojama perskyra tarp kūrinio ir Kūrėjo. Teologas Johnas Frame’as rašo: „Pagal biblinę pasaulėžiūrą iš esmės yra dvi būties rūšys: Kūrėjas ir kūriniai. Vienintelis Dievas yra Kūrėjas; visi ir visa yra kūriniai. Esame sukurti Jam tarnauti. [...] Jis yra Viešpats, mes iš prigimties esame Jo tarnai.“ (Salvation Belongs to the Lord)

Perskyra, arba išpažinime minimas „atstumas“, yra esminis dalykas ir neturi nieko bendro nei su žmogaus nuodėme, nei su kokiu nors kitu jo trūkumu. Žmogus, būdamas kūrinys, yra žemesnis už savo Kūrėją ir privalo Jam paklusti; Dievas, kaip Kūrėjas, yra aukščiau ir nė vienam savo kūriniui nėra nieko įsipareigojęs. Tačiau Kūrėjas savo noru nusprendžia nusileisti į žmogaus lygmenį ir užmegzti su juo asmeninį ryšį, nustatydamas tam tikrą bendravimo schemą – sudarydamas sandorą.

Viena vertus, perskyra tarp kūrinio ir Kūrėjo niekur nedingsta, ji nepanaikinama. Kita vertus, Dievas inicijuoja ir palaiko ryšį su kūriniais, ypač su žmonėmis. Dievas tuos ryšius nustato pagal aiškią tvarką ir tokiu būdu pažada neveikti savavališkai. Tokio santykio tarp Dievo ir žmogaus ypatingumas itin išryškėja, pažvelgus į kitą didžiąją monoteistinę religiją – islamą. Kad Dievas imtų ir nusileistų į žmogaus lygmenį (7, 1 angl. „condescension“), žemintųsi įsipareigodamas žmogui, t. y. susaistydamas save pažadais – musulmonams neregėtas dalykas. Islamo religijoje matoma vien tik aiški perskyra, arba atstumas, tarp Dievo ir kūrinijos; regimas Dievas, esantis tik danguje, aukštybėse, o ne besižeminantis; nepripažįstama nė menkiausių Dievo įsipareigojimų žmogui jokiais aspektais.

Sandoros akcentas – asmeniniai santykiai, apibrėžti Dievo nustatytos tvarkos. Sandoros „veiksmažodžiai“ yra asmeniški („pažadėti“, „prisiekti“, „mylėti“, „įsipareigoti“ ir kt.); daug asmeninių įvardžių („tavo/jūsų Dievas“, „mano tauta“ ir kt.). Sandoros idėja yra išskirtinai biblinė, tačiau deramo dėmesio sulaukė tik reformacijos laikais: M. Liuteris su J. Kalvinu sandoros sąvoką vartojo retai, bet tvirtai laikėsi jos esmės. Išsamesnę sandoros teologiją pradėjo formuluoti U. Cvinglis, J. Oecolampadius ir H. Bulingeris. XVI–XVII a. reformatų teologijoje išsivystė visa mokykla, pasivadinusi „sandoros teologija“ (kartais vadinta ir „federaline teologija“, nuo lot. foedus – „sandora“, „sandrauga“), su vokiečių ir olandų mąstytojais Z. Ursinusu, C. Olevianusu, J. Cocceiusu ir H. Witsiusu priešakyje. Daugelis britų puritonų taip pat laikė save sandoros teologais (pavyzdžiui, J. Owenas). Tad nieko nuostabaus, kad sandoros teologija taip aiškiai suformuluota ir Vestminsterio tikėjimo išpažinime.

Išpažinime įvardijamos dvi pagrindinės sandoros: „darbų“ ir „malonės“. Apie pirmąją 7, 2 skirsnyje sakoma: „Pirmoji su žmogumi sudaryta sandora buvo darbų sandora, pagal kurią Adomui ir per jį jo palikuonims buvo pažadėtas gyvenimas su visiško asmeninio paklusnumo sąlyga.“ Kituose raštuose „darbų“ sandora kartais vadinama „gyvenimo sandora“ (Vestminsterio trumpasis katekizmas, 12 kl.).

Kalbant apie sandoras, reikia pastebėti, kad teisė – priešingai, nei mano daugelis tikinčiųjų – yra viena iš pagrindinių kategorijų santykiuose tarp Dievo ir žmogaus. Dieviškosios sandoros, kaip ir šiandieninės sutartys, yra teisiniai dokumentai su šalių įsipareigojimais, teisėmis, atsakomybe ir t. t. Tad ir išganymas nėra ir negali būti supriešinamas su teisiniais dalykais. Biblijoje aiškiai atskleidžiama, kad Dievo teisingumas ne priešpastatomas meilei, o dera su ja.

Apie „darbų sandorą“ 7, 3 skirsnyje aiškinama toliau: „Dėl savo nuopuolio žmogus tapo bejėgis gyventi pagal šią sandorą.“ Vis dėlto šioji sandora nėra anuliuota. Tobulo klusnumo reikalavimas išlieka, nes Dievas nenaikina savo nuostatų ir neprieštarauja savo teisingumui. Tačiau Geroji naujiena byloja, jog Jėzus tobulai pakluso visiems įsakymams ir tobulai įvykdė darbų sandorą. Dėl šitokio Kristaus veiksmų tobulumo ir mes esame išgelbėti darbais – būtent Kristaus darbais! Todėl dabar tie žmonės, kurie netiki Kristumi, pasilieka pavaldūs Įstatymui (darbų sandorai), o tie, kurie tiki, pavaldūs malonei (malonės sandorai). Tad žmonių sandoros su Dievu galva tebėra arba Adomas, arba jau Jėzus Kristus.

7, 3 skirsnyje apie „malonės sandorą“ sakoma taip:

„Viešpats sudarė antrą, vadinamąją, malonės sandorą. Šia sandora Jis dovanai siūlo nusidėjėliams gyvenimą ir išgelbėjimą per Kristų, reikalaudamas tikėti Kristumi, kad jie būtų išgelbėti, ir pažada suteikti Šventąją Dvasią visiems, kurie skirti amžinajam gyvenimui, kad jie norėtų ir pajėgtų tikėti.“

Sandoros teologijoje itin pabrėžiamas sandorų vientisumas, todėl kalbama būtent apie vieną – Malonės sandorą. Ji apima abi sandoras: Įstatymo (Mozės) sandorą Senajame Testamente bei Evangelijos sandorą Naujajame Testamente. 7, 6 skirsnyje apibendrinama: „Nėra iš esmės dviejų skirtingų sandorų; tėra viena ir ta pati sandora, tik vykdoma skirtingais būdais ir laikais.“

Jau Kalvinas akcentavo Senojo ir Naujojo Testamentų vienybę (Inst. II, 10, 1–2); kalbėjo apie vieną maloningąją Sandorą, kurioje „skiriasi tik išorinis pateikimas“. Taip teigiama ir išpažinimo 7, 5 skirsnyje: „Įstatymo laiku ši sandora buvo vykdoma kitaip nei Evangelijos laiku.“ 7, 6 skirsnyje apibūdinama Naujoji sandora:

„Evangelijos laiku, nuo tada, kai pats Kristus buvo apreikštas kūne, ši sandora vykdoma Žodžio pamokslavimu ir Krikšto bei Viešpaties vakarienės sakramentų teikimu. Šitie sandoros vykdymo būdai, nors jų mažiau ir jie įvykdomi paprasčiau bei išoriškai ne tokie įspūdingi, kur kas pilniau, akivaizdžiau ir dvasiškai veiksmingiau perteikia sandorą visoms tautoms – ir žydams, ir pagonims; ji vadinama Naujuoju Testamentu.“

Abi sandoros pasižymi tais pačiais esminiais aspektais: sąlygomis ir pažadais; abiejose numatytas išrinkimas; abiejose sandorose Dievas priartėja prie žmonių; abiejose įtvirtintas abipusės meilės įsipareigojimas; egzistuoja pagrindinis sandoros pažadas –„Pasiimsiu jus kaip tautą ir būsiu jūsų Dievas“ (Iš 6, 7), abiejų sandorų tikinčiųjų dvasingumas pasireiškia tikėjimu, atgaila, meile, džiaugsmu, Dievo garbinimu, viltimi, nuodėmės nekentimu.

Be abejo, sandoros turi ir ryškių skirtumų (pažadėtosios žemės vaidmuo, Šventoji Dvasia, aukojimo apeigos ir kt.) Skirtumai priklauso nuo apreiškimo atskleidimo ir pildymosi per istoriją progreso (Naujoji sandora veikia „pilniau, akivaizdžiau ir dvasiškai veiksmingiau“, 7, 6). Tad sandoros teologijoje puikiai pastebimas Dievo veikimo vientisumas, nepraleidžiant pro akis apreiškimo ir išganymo istorijos progreso. Sandoros teologija taip pat neleidžia abiejų sandorų supaprastinti ar nepagrįstai supriešinti, malonę priskiriant tik Naujajam Testamentui, o Įstatymą – tik Senajam. Be to, akcentuojama, kad po Adomo kelias į išganymą visada buvo ir tėra tik vienas – per tikėjimą, kuris pasireiškia paklusnumu.

• Išteisinimas

Vienuoliktame išpažinimo skyriuje pereinama prie mokymo apie išganymą klausimo. Tačiau pirmiau reiktų paminėti, kad iš visų didžiųjų protestantiškųjų išpažinimų tik šiame išpažinime pateikiamas skyrius, pavadinimu Apie įsūnystę (12). Neatsitiktinai iš jo, rašydamas šia tema, cituoja ir garsus teologas J. I. Packeris knygos Pažinti Dievą skyriuje „Dievo vaikai“. Mat, anot Packerio, visos Gerosios naujienos esmė yra ta, kad Šventas Kūrėjas per Kristų yra tapęs mūsų Tėvu. Tikintis žmogus suvokia, „kad jis yra Dievo vaikas, o Dievas yra jo Tėvas“. „Tiems, kurie priklauso Kristui, šventasis Dievas yra mylintis Tėvas; jie priklauso Jo šeimai; jie gali prie Jo artintis be baimės ir visada žinoti, kad Jis tėviškai jais rūpinasi. Štai tokia yra esminė Naujojo Testamento žinia.“ Todėl, anot šio autoriaus, įsūnystė yra „didžiausia privilegija, kurią mums siūlo Evangelija“.

Tačiau Evangelijoje skelbiamos ir pirmesnio eiliškumo negu įsūnystė tiesos, pavyzdžiui, išteisinimas, kuriam Vestminsterio tikėjimo išpažinime skiriama itin daug dėmesio, nes nuo M.Liuterio laikų ši samprata evangelikų teologijoje laikoma centrine. 11, 1 skirsnio pradžioje tęsiama mintis apie „veiksmingą pašaukimą“ (10, 2). Teigiama, kad dvasiškai mirusius žmones Dievas atgaivina savo Dvasia, įgalindamas atsiliepti į Jo šaukimą ir tikėti. Dievo pašauktieji Jo malone dovanai gauna išteisinimą: „Tuos, kuriuos Dievas veiksmingai pašaukia, Jis ir išteisina dovanai.“

Po to iš karto atmetama Romos katalikų išteisinimo samprata, kuri kalba apie tam tikrą žmogaus indėlį į išteisinimo darbą. Išpažinime pabrėžiama, kad teisumas nėra įdiegiamas arba įliejamas; žmonės išgelbstimi ne dėl to, „kad juose buvo kažkas padaryta ar kad jie patys kažką padarė“. Visiškas teisumas išgelbėtiesiems įskaitomas; įskaitomas „tik dėl Kristaus“, o ne dėl žmonėse neva glūdinčių išgelbėjimo „užuomazgų“. Kaip ir visuose protestantiškuose išpažinimuose, taip ir šiame sekama M. Liuteriu, kuris buvo tvirtai įsitikinęs: Kristus yra mūsų teisumas; dėl jo Dievo akivaizdoje esame laikomi visiškai teisūs ir išlaisvinti. Šis teisumas nėra mūsų; tai „svetimas“ teisumas, Kristaus teisumas, įskaitomas mums. Išgelbėjimo šaltinis bei pagrindas glūdi anapus žmogaus – būtent Jėzuje Kristuje. Dėl to žmogaus paskelbimas teisiu įvykdomas kartą ir visiems laikams; padarymas teisiu (šventėjimo procese) yra palaipsnis ir progresuojantis (žr. ir Heidelbergo katekizmas, 60, Antrasis šveicariškasis išpažinimas, 15, 3.)

Toliau išpažinime pasisakoma ir prieš arminijonų mokymą. Anot Jokūbo Arminijaus šalininkų, esą su Kristaus mirtimi buvo tarsi iš naujo „sumaišytos kortos ir pradėtas naujas žaidimas“. Dievas jau nebereikalaująs taip nuosekliai ir tiksliai laikytis Įstatymo nurodymų; Naujojoje sandoroje reikia tik tikėjimo – jis yra mūsų išganymo priemonė ir pagrindas. Vestminsterio tikėjimo išpažinime akcentuojama, kad net ir tikėjimas negali būti laikomas išganymo pagrindu tikrąja prasme (taip teigiama ir Dorto kanonuose, II, 2, 4). „Nei jų tikėjimo, nei jokio kito klusnumo veiksmo Evangelijai Dievas nevertina kaip jų pačių teisumo“ (11, 1). Tikėjimas, tiesa, yra esmiškai svarbus, bet jis yra „vienintelis išteisinimo būdas“ (11, 2), t. y. tik įrankis. Tikėjimas nėra adaptuotas paklusnumas Dievo įsakymams pagal principą: jei negali paklusti, tai bent tikėk! Tikėjimas yra visiško žmogaus bejėgiškumo išraiška, išpažinimas; tikėjimas yra visų pirma „priimantis“ (šią sąvoką aptinkame 11, 1; 11, 2; 14, 2). Tikėjimas (priešingai, nei mokė Arminijus) neinicijuoja atgimimo ir loginėje išganymo proceso sekoje nėra pirmas, bet kaip tik yra naujosios dvasinio gyvenimo tikrovės ženklas bei išraiška.

Dėl to ištiestos tuščios rankos kuo puikiausiai iliustruoja protestantų tikėjimo sampratą: neturiu nieko, ką galėčiau pasiūlyti Dievui; neatsinešu nieko, ką iškeisčiau į išganymą; neturiu net tikėjimo. Tad M. Liuteris ir suformuluoja Mažajame katekizme savo garsųjį paradoksą: tikiu, kad negaliu tikėti. Arba, Biblijos žodžiais tariant, – „Tikiu. Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9, 24)

Ką gi išteisinimo procese Kristus pelnė tikinčiųjų labui? 11, 1 skirsnyje sakoma: „klusnumą ir atlygį“. 11, 3 skirsnyje tęsiama: „Savo klusnumu ir mirtimi Kristus visiškai panaikino išteisintųjų kaltę ir deramai, tikrai bei absoliučiai patenkino Tėvo teisingumą.“ Čia autoriai paliečia mokymą apie „dvigubą Kristaus paklusnumą“. Tradiciškai išskiriamas aktyvusis ir pasyvusis Kristaus paklusnumas. Pasyvusis paklusnumas reiškia Kristaus kančią už mus dėl mūsų kaltės, kaip rašoma Iz 53, 4–6 („Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę.“). Išpažinimo 11, 3 skirsnyje tai išreiškiama žodžiu „mirtis“. Baptistų pamokslininkas C. H. Spurgeonas 1862 metų pamoksle „The Old, Old Story“ teigia: „Be to, Jis savo Tėvo Įstatymui išliko paklusnus, kaip nė vienas kitas. Jis taip nuoširdžiai vykdė Tėvo valią, kad net sakoma: „Mano džiaugsmas – vykdyti Tavo valią, mano Dieve, Tavo Įstatymą turiu širdyje“ (Ps 40, 9). Taigi Kristus ne tik sumokėjo išpirką už mūsų nuodėmes, bet ir visiškai įvykdė Įstatymo reikalavimus.“ C. H. Spurgeonas čia kalba apie aktyvųjį Kristaus paklusnumą. Kristus ne tik prisiėmė Įstatymo bausmę ir prakeikimą, bet ir tobulai įgyvendino patį Įstatymą. Jis ne tik išliko nenusidėjęs, bet ir darė tai nuoširdžiai, visomis valios pastangomis, iki pat galo, kiek tik reikalavo Įstatymas. Kitaip tariant, Kristus dėl mūsų atliko du dalykus: vietoj mūsų prisiėmė Įstatymo bausmę, numirė ant kryžiaus, tuo pelnydamas mums nuodėmių atleidimą; ir vietoj mūsų įgyvendino tikrąjį paklusnumą Dievui bei jo Įstatymui, tuo iškovodamas mums amžinąjį gyvenimą.

Vestminsterio trumpajame katekizme rašoma: „Išteisinimas yra žmonių nepelnyta Dievo malonės dovana, per kurią Jis (1) atleidžia visas mūsų nuodėmes ir (2) priima mus kaip teisius savo akivaizdoje vien dėl mums įskaityto Kristaus teisumo“ (33 kl.; taip pat žr. Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą 15, 3). Kitaip tariant, pirmiausia mes gauname nuodėmių atleidimą, t. y. pašalinama mūsų kaltė dėl nuodėmės ir esame apvalomi; antra, mes įgyjame ir Kristaus teisumą, kurio dėka pelnome amžinąjį gyvenimą. Liuteronų Santarvės formulėje (1577) teigiama, kad „Kristus yra mūsų teisumas [...] savo klusnume, kurį Jis, būdamas Dievas ir žmogus, savo Tėvui rodė iki pat mirties, taip pelnydamas mums nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą.“

• Laisvė

Išganytas žmogus išvengia Dievo rūstybės ir pasmerkimo. Išganytas žmogus laisvas nuo kaltinančio Įstatymo laikymosi ir prakeikimo. Dievo Įstatymas „[...] daugiau mūsų nebesmerkia ir nebenukreipia į mus rūstybės. Mat esame malonės valdžioje, o ne Įstatymo valdžioje“ (Antrasis šveicariškasis išpažinimas, 12, 4). Vestminsterio tikėjimo išpažinime pasakyta dar geriau: „Kai Dievas atgimdo nusidėjėlį ir perkelia į malonės būseną, Jis išlaisvina jį iš nuodėmės pavergimo ir vien tik iš savo malonės įgalina norėti ir daryti tai, kas dvasiškai gera“ (9, 4).

Laisvės tema labai svarbi reformacijos teologijoje. Pirmiausia paminėtinas veikalas Apie krikščionio laisvę – vienas reikšmingiausių iš viso M. Liuterio raštų palikimo. J. Kalvinas krikščioniškai laisvei taip pat nepagaili vietos savo garsiajame Institutio (III, 19). Vestminsterio tikėjimo išpažinime irgi puikiai nusakoma laisvės sąvoka, o po to šiai temai skiriamas visas ilgas 20 skyrius. Pirmajame skirsnyje iš karto papunkčiui pateikiamas išpažinimui būdingas išplėstas konkrečios sąvokos išaiškinimas. Krikščionio laisvė yra laisvė nuo:

„[...] kaltės už nuodėmę [1], nuo pasmerkiančios Dievo rūstybės [2] ir nuo dorovinio įstatymo prakeikimo [3]. Jis taip pat išlaisvino juos iš dabarti-nio blogo amžiaus [4], iš vergystės Šėtonui [5], iš nuodėmės viešpatavimo [6], iš pražūtingų sielvartų [7], iš mirties geluonies [8], iš pragaro valdžios [9] ir amžino pasmerkimo [10]. Tikintieji gali laisvai ar-tintis prie Dievo [11] ir paklūsta Jam ne iš vergiškos baimės, bet noriai, kaip mylintys vaikai [12].“

Dievo Įstatymas, nors ir netekęs pasmerkimo galios, tikinčiajam išlieka gyvenimo vadovu. Įstatyme paskelbti Dievo reikalavimai mums ir toliau galioja. M. Liuteris viename 1532-ųjų pamoksle yra sakęs: „Kristus mus išlaisvino ne nuo paklusnumo Įstatymui, bet nuo jo prakeikimo.“ Jis išlaisvino mus tik iš pagundos per Įstatymo darbus darytis teisiais prieš Dievą. Tikintysis, išlaisvintas nuo prievolės laikytis Įstatymo dėl išgelbėjimo, dabar paklūsta jam savanoriškai, dėkinga širdimi. (žr. Heidelbergo katekizmo 3 dalį).

Tad galima sakyti, kad Kristaus Bažnyčia yra vienintelė laisvės erdvė. Joje tikintysis paklūsta tik Dievo žodžiui ir Jo įsakymams. Bažnyčios tarnai dieviškais nurodymais gali skelbti tik tai, kas arba užrašyta Biblijoje, arba tiesiogiai iš jos išvestina. Tikintysis laisvas nuo vien tik žmogiškos valdžios bei nuo visų žmonių išgalvotų įsakymų. Jo sąžinė saistoma tik Dievo žodžiu, ir tik jam pavaldus tikintysis. 20, 2 išpažinimo skirsnis nuskamba itin revoliucingai: „Tik Dievas yra sąžinės Viešpats, ir ji neturi būti varžoma jokiais žmonių mokymais ir priesakais, kurie tikėjimo ar Dievo garbinimo klausimais nors kiek prieštarauja Jo žodžiui arba jį papildo.“ Bažnyčia įpareigojančiais, tarsi Dievo palieptais, dalykais gali nustatyti tik tai, ką nurodo Biblija; t. y. privalomomis normomis paskelbti tik tokius nuostatus, kuriuos galima aiškiai pagrįsti Dievo žodžiu. Bažnyčios tarnai šias sudarytąsias normas turi tikintiesiems gerai išaiškinti bei įrodyti jų biblinį pagrįstumą.

Pažymėtina tai, kad J. Kalvinas veikale Institutio, skyriuje apie krikščionišką laisvę, trumpai pristato ir aptaria protestantų mokymą apie dvi karalystes. Mat iškyla klausimas, ar su tikinčio žmogaus laisve nuo Įstatymo „atšaukiamas ir visas paklusnumas tarp žmonių“? (Inst. III, 19, 14). Ar pilietiniame gyvenime žmogus gali daryti, ką panorėjęs? Vestminsterio tikėjimo išpažinime taip pat paliečiami santykiai su politine valdžia ir nurodoma, kad, „prisidengdami krikščionio laisve“ (20, 4), neturime teisės priešintis teisėtai valdžiai. Skyriuje Apie pilietines valdžias (23, 4) sakoma, kad reikia „paklusti jiems [valdžios atstovams] ir jų teisėtiems įsakymams dėl sąžinės“.

Reformatoriai priešinosi libertinistinei laisvės sampratai, pabrėždami, kad tikintis žmogus, nors ir esantis visiškai laisvas, nėra atleidžiamas nuo paklusnumo politinės valdžios reikalavimams, nes evangelinio mokymo apie dvasinę laisvę negalima tiesiog pritaikyti ir politinei santvarkai. Tikintis žmogus laisvas savo sąžine prieš Dievą, tačiau „kūnu“ išlieka paklusnus politinei valdžiai. Dėl to iš esmės jai ir būtina visą laiką paklusti – nebent ji reikalautų to, kas prieštarauja Dievo duotiems įsakymams ir nuostatams. Tačiau Bažnyčioje tikintysis paklūsta tik Dievo žodžiui ir Jo įsakymams.

• Užtikrintumas

Kaip galime būti užtikrinti, jog esame išgelbėti? Tai reformacijos pradžios klausimas. Mat tuo laiku atlaidų pamokslautojas Johanas Tecelis patikliems Saksonijos žmonėms pardavinėjo atlaidų raštus, tvirtindamas, kad jie garantuoja amžinąjį išgelbėjimą. M. Liuteris šią praktiką griežtai kritikuoja garsiosiose 95 tezėse, o kituose raštuose pareiškia dar tvirčiau: indulgencijos suteikia apgaulingą saugumo jausmą. Šiam klaidinančiam užtikrintumui jis priešpastato tikėjimo užtikrintumą, kurį aptaria mažai žinomame, lotynų kalba parašytame dokumente Pro veritate inquirenda et timoratis conscientiis consolandis („Apie tiesos tyrinėjimą bei išgąsdintos sąžinės paguodą“), pasirodžiusiame 1518 metų pavasarį.

Tad nuo pat reformacijos pradžios tikėjimo užtikrintumas visiems protestantams tapo ne tik svarbia tema, bet ir esminiu įsitikinimu. Epochos pabaigoje jis įtvirtinamas Vestminsterio tikėjimo išpažinime išsamiu ir svariu tekstu. Būtent šiuo klausimu atsiskleidžia šio „akademiškojo“ išpažinimo praktiškumas ir pastoracinis aspektas!

18 skyriaus pradžioje pabrėžiama, kad ne bet koks subjektyviai patirtas užtikrintumas yra tikras išgelbėjimo užtikrintumas: „Nors veidmainiai ir kiti neatgimę žmonės gali apgaudinėti save, tuščiai vildamiesi ir pasikliaudami kūniškais samprotavimais, jog Dievas jiems palankus ir jie išgelbėti, jų viltys žlugs.“ Mat esama tikro ir tariamo tikėjimo. Tik tie, „kurie iš tiesų tiki Viešpačiu Jėzumi, nuoširdžiai Jį myli ir stengiasi gyventi Jo akivaizdoje tyra sąžine“, gali įgyti ir tikrą užtikrintumą. J. Kalvinas taip pat rašė: „Tikrai tikintis yra tik tas žmogus, kuris tvirtu užtikrinimu įsitikinęs, jog Dievas yra jo gerasis ir maloningasis Tėvas, ir kuris vien tik dėl šio gerumo viskuo viliasi.“ Tikintysis yra tik tas, „[...] kuris gyvena paguostas savo išganymo užtikrintumu ir džiugiai juokiasi iš šėtono bei mirties.“ (Inst. III, 2, 16)

Tikėjimas visų evangelikų vadinamas tvirtu pasitikėjimu. Tačiau tikėjimo užtikrintumas nėra „toks užtikrintumas, kurio niekada nepaliestų abejonė“, – teigia J. Kalvinas. Tikintieji „visą laiką kovoja“, nuolat „stokoja pasitikėjimo“, patiria daug „sukrėtimų“ (Inst. III, 2, 17). Tai aiškiai matome ir Biblijoje (pavyzdžiui, Ps 38, Ps 73, Ps 88). Vestminsterio tikėjimo išpažinime šiuo klausimu rašoma taip: „Šis [gelbstintis, tikras] tikėjimas gali būti ir silpnesnis, ir stipresnis, dažnai ir įvairiais būdais išbandomas ir silpninamas, tačiau nenugalimas“ (14, 3). „Tikėjimas gali ne iš karto pasižymėti šiuo tvirtu užtikrintumu, todėl tikinčiajam kartais tenka ilgai laukti ir nugalėti daugelį sunkumų, kol pasieks tokį užtikrintumą“ (18, 3).

Dievas nereikalauja iš mūsų tobulo ir subrendusio tikėjimo išgelbėjimui. Jis netgi sako, kad pakanka ir tokio kaip garstyčios grūdelis (Mt 17, 20). Būtina atskirti išganantį tikėjimą nuo tikėjimo užtikrintumo, kuris yra to tikėjimo vaisius. Todėl nieko keista, kad žmogaus tikėjimą gali lydėti ir abejonės. Kalvinas netgi teigia, kad užtikrintumas „visuomet susimaišęs su abejone“ (Inst. III, 2, 18). Dėl to užtikrintumas „gali susilpnėti, būti sudrebintas ar net kuriam laikui prarastas“; bet tikri tikintieji „apsaugomi nuo visiškos nevilties“ (18, 4), o tai sykiu reiškia, kad ir neviltis nėra netikėtas tikinčio žmogaus palydovas. Mūsų asmeninė patirtis taip pat dažnai byloja: neviltis ir tikėjimas grumiasi, bet Dievas pažada, kad neviltis nenugalės.

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo 18 skyriaus pirmame skirsnyje aptariama užtikrintumo galimybė, o antrame – jos pagrindas. Užtikrintumo pagrindą sudaro objektyvūs ir neatšaukiami Dievo pažadai: „tvirtas tikėjimo įsitikinimas“ yra „pagrįstas dieviška tiesa apie išgelbėjimo pažadus“ (18, 2). „Tvirtas tikėjimo įsitikinimas“ (angl. „infallible persuasion of faith“) – ne-klystantis, arba neklaidinantis, įsitikinimas. Jau minėjome, kad subjektyviai mūsų tikėjimas ir užtikrintumas vis dėlto svyruoja, tad šiuo atveju aišku, jog kalbama apie objektyvųjį užtikrintumo pagrindą. Dievo pažadai tvirti ir nekintantys, todėl objektyvi tiesa, malonės dovanos tikrai mums suteiktos ir Dvasia tikrai veikia mumyse. Šiais objektyviais ir nepajudinamais faktais remiasi mūsų užtikrintumas. Anot J. Kalvino, šiuos pažadus „turime suvokti vidumi ir pasidaryti savais“ (Inst. III, 2, 16). Tai darome tikėjimu ir mums padeda Šventoji Dvasia, kuri išpažinimo 18 skyriuje minima daug kartų. Tad išganymo pagrindas yra absoliučiai objektyvus dalykas. Tačiau tai nėra tik tiesos anapus mūsų – tai tiesa ir mumyse, būtent Dvasios veikimas. Ant šio pagrindo mes tarsi statome savo tikėjimo užtikrintumo statinį.

Tikėjimo užtikrintumą mes stipriname „deramai naudodamiesi įprastomis priemonėmis“ (18, 3). „Įprastomis priemonėmis“ visų pirma laikomas Dievo žodis ir jo studijavimas, sakramentų priėmimas ir malda. Mat dažniausiai Dvasia veikia per šias „priemones“; per jas sužadina pradinį tikėjimą ir per jas toliau jį stiprina. Dvasia ir sakramentus naudoja kaip priemones, kaip „antspaudus“, mūsų tikėjimą „sutvirtina per šventųjų sakramentų priėmimą“ (Heidelbergo katekizmas, 65–66). Todėl ir Vestminsterio tikėjimo išpažinimo skyriuje Apie sakramentus minimas „Dvasios veikimas“ (27, 3). Dvasia per sakramentus veikia ne automatiškai, bet taip, kaip Ji nori, panaudodama juos mūsų tikėjimo užtikrintumo stiprinimui. Taip pat pabrėžiamas ir asmeninis tikinčiųjų aktyvumas: „[...] kiekvienas turi uoliai stengtis sutvirtinti savo pašaukimą ir išrinkimą“ (18, 3). Šiuo atžvilgiu itin svarbus yra pamokslaujamo Dievo žodžio klausymas pamaldose.

• Bažnyčia

Nors mokymui apie Bažnyčią Vestminsterio tikėjimo išpažinime skirta daug mažiau vietos negu Antrajame šveicariškajame išpažinime, tačiau pasakyta ne mažiau, be to, šis mokymas išdėstytas tradiciškai protestantiškai, sykiu naujoviškai, ir lieka aktualus iki šių dienų. Bet čia pasigilinsime tik į vieną aspektą.

Romos katalikų bažnyčia, be kita ko, patraukli ir dėl to, kad daug kas joje patiria vienybę, pajunta istorinį tęstinumą, įsilieja į didžiulę pasaulinę tikinčiųjų šeimą. Protestantai šiuo atžvilgiu, regis, toli gražu neturi kuo lygintis, jiems tenka nuolat teisintis ir gintis. O iš tiesų reformatoriai juk taip pat labai pabrėžė Bažnyčios vienybę. Antai Augsburgo tikėjimo išpažinime akcentuojama, kad „šventoji Bažnyčia išliks visada“ (7). Antrajame šveicariškajame išpažinime sakoma, kad [...] neabejotinai yra tik viena Bažnyčia, kurią vadiname Visuotine [catholica] todėl, kad ji yra visuotinė [universalis] ir pasklidusi po visą pasaulį.“ Todėl „visada buvo ir yra vienas visų šių žmonių bendravimas, vienas išganymas viename Mesijuje, kuriame visi susijungia tarsi vieno kūno nariai po viena galva, tame pačiame tikėjime, dalydamiesi tuo pačiu dvasiniu maistu ir gėrimu“ (17, 2 ir 4).

Tačiau ši viena Bažnyčia – ir tai vienas esminių skirtumų tarp Romos bei protestantų bažnyčių – nėra identiška kuriai nors vienai žemiškai, taigi regimai, organizacijai. Bažnyčiai, kaip Avinėlio Nuotakai, priklauso visi visų šimtmečių, visų žemynų ir šalių tikrai tikintys, išrinkti ir išgelbėti žmonės; visi tie, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje (Fil 4, 3). Šie gyvojo Dievo namai, pastatyti iš gyvųjų akmenų (1 Pt 2, 4), nėra visiškai tapatūs nė vienai žmonių suburtai bažnytinei bendruomenei, netgi tai, kuriai vadovauja popiežius.

Protestantų požiūriu, Bažnyčios vienybės požymiai yra visai kitokie: visų pirma išrinkimas, tikėjimas ir Šventosios Dvasios buvimas, o ne priklausymas organizacijai ir paklusnumas tam tikriems dvasininkams. Tačiau tikrą tikėjimą ir atgimimą žmogui nelengva neklystamai identifikuoti, dėl to šia prasme tikroji Bažnyčia yra „paslėpta nuo mūsų akių, pažįstama tik Dievui“, kaip sako H. Bulingeris Antrajame šveicariškajame išpažinime; ji „gali būti vadinama neregima“ (17, 15). Ši mintis kyla ir iš Biblija gerai pagrįstos tiesos, kad „ne visi, kurie priskiriami Bažnyčiai, iš tiesų yra šventi ir gyvi bei tikri Bažnyčios nariai. Nes yra daug veidmainių, kurie viešai klauso Dievo žodžio ir visų akivaizdoje priima sakramentus, Dievo šaukiasi tik per Kristų, tačiau viduje stokoja tikrojo Dvasios apšvietimo, tikėjimo ir sielos nuoširdumo bei tvirtumo, išliekančio iki pat galo.“ Jie „nors ir nėra iš Bažnyčios, vis dėlto laikomi Bažnyčios nariais“ (17, 16). Neregimajai Bažnyčiai jie nepriklauso, bet yra regimosios bažnyčios nariai.

Vestminsterio tikėjimo išpažinime ši mintis tęsiama ir išdėstoma labai aiškiomis bei taikliomis formuluotėmis. Skyriuje Apie Bažnyčią (25) iš pradžių aptariamas neregimumo aspektas: „Katalikų, arba visuotinė, Bažnyčia yra neregima ir ją sudaro visi išrinktieji, kurie buvo, yra ir dar bus suvienyti Kristuje, kuris yra Bažnyčios galva; Bažnyčia yra Jo nuotaka, Kūnas, pilnatvė To, kuris visa visame pripildo“ (žr. ir Heidelbergo katekizmą, 54). „Regima Bažnyčia, kuri irgi yra katalikų, arba visuotinė, Naujojo Testamento laiku neapsiriboja viena tauta kaip kad įstatymo laiku; ją sudaro visi, kurie išpažįsta tikrąjį tikėjimą, taip pat ir jų vaikai. Ši Bažnyčia yra Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystė, Dievo namai ir Jo šeima“ (25, 1–2). Tačiau, kaip minėjome, išpažįstamas tikėjimas gali būti ir netikras, apsimestinis; toks žmogus nepriklauso neregimajai Bažnyčiai. Apibendrintai galima pasakyti, kad neregimoji Bažnyčia yra Bažnyčia iš Dievo perspektyvos, o regimoji – iš žmogaus (žr. ir Inst. IV, 1, 7).

Regimumo-neregimumo perskyra išryškina svarbų dinamiškumo elementą – regimosios bažnyčios regimumo kintamumą. Ketvirtame skyriaus skirsnyje rašoma: „Ši visuotinė Bažnyčia skirtingais laikais regima labiau arba mažiau. Ją sudarančios atskiros bažnyčios taip pat yra labiau arba mažiau tyros; tai priklauso nuo to, kaip jose laikomasi Dievo potvarkių, Evangelijos mokymo ir kaip sveikai jis skelbiamas, ir nuo to, kaip tyrai jose garbinamas Dievas.“

Čia išryškėja ir vienas iš didžiųjų skirtumų tarp protestantų bei katalikų. Pagal Romos katalikų supratimą, Bažnyčia nėra „labiau arba mažiau“ regima. Katalikai visų pirma nurodo į tarnysčių (popiežiaus, vyskupų, kunigų) hierarchiją ir valdymą bei į mišių aukojimą – viskas yra visiškai ir nekintamai regima. Dėl to savo bažnyčią jie ir laiko ta vienintele regimąja Bažnyčia. Evangelikai bažnyčios regimumą apibrėžia visų pirma Dievo žodžio skelbimu bei Evangelijos išpažinimu. Tik ten, kur ištikimai ir teisingai skelbiama bei išpažįstama Evangelija, yra Bažnyčia. Jei to trūksta (Kristaus Geroji naujiena iškraipoma, menkai arba visai neskelbiama bei neišpažįstama), bet kuri bažnyčia (Romos, reformatų ar kita), nepaisant jos išorinio blizgesio ar nepriekaištingos pamaldų tvarkos, nėra ir negali būti laikoma tikrai regima Bažnyčia.

Todėl reformatoriai neatmetė teisingosios Bažnyčios požymių buvimo galimybės net ir, jų akimis, „neteisingoje“ Romos bažnyčioje, nes ir joje pastebėdavo tikro Evangelijos skleidimo ženklų. Tas pats pasakytina ir apie evangelikus: jeigu jų bažnyčiose Kristaus balsas pritils, Jo žodis bus iškraipomas ir menkinamas, įsakymai paminami, tikrosios Bažnyčios ir čia ims nesimatyti, teliks tik apgailėtini jos pėdsakai. 5 skirsnyje rūsčiai apibendrinama: „Net ir tyriausios bažnyčios šiame pasaulyje nėra be dėmės ir neišvengia paklydimų. Kai kurios taip žemai nupuolė, jog tapo nebe Kristaus bažnyčiomis, o Šėtono sinagogomis.“ Paskutinysis teiginys, žinoma, skirtas Romos bažnyčiai; galiausiai 6 skirsnyje pats popiežius net antikristu pavadinamas. Tačiau, kaip minėjome, bažnyčių „tikrumo“ požymiai kinta – ir protestantų bažnyčios bei jų dvasininkai gali įgyti „antikristiškumo“ bruožų, pulti į paklydimus ar net visiškai paklysti. Presbiterijonų teologas J. Greshamas Machenas (1881–1937) knygoje Christianity and Liberalism („Krikščionybė ir liberalizmas“, 1923 m.), taikliai pastebi: „Protestantiškasis liberalizmas, kuris tuo metu sėkmingai tęsė pergalingus žygius per bažnyčias, yra „kitokia religija“ nei krikščionybė; liberalizmas iškelia „visiškai kitokį religinio tikėjimo tipą.“ Net ir tyriausia bažnyčia gali taip iškrypti iš kelio, kad joje beveik neliks tikrosios Kristaus Bažnyčios bruožų.

• Dievo garbinimas

Dievas savo didybėje yra tarsi magnetas, trau-kiantis kūriniją Jį šlovinti. Tačiau Jis ne tik traukia, bet ir pasako, kokiu būdu nori būti garbinamas, nes ne bet koks garbinimas Jam priimtinas. Netinkamas garbinimas pirmą kartą aprašomas Pradžios knygos 4 skyriuje, pasakojime apie Kainą ir Abelį; po to Senajame Testamente aptinkame daugiau tokio garbinimo istorijų, iš kurių svarbiausios – apie aukso veršį (Iš 32) ir Aarono sūnų žūtį (Kun 10, 1–2). Pagal Bibliją stabmeldystė laikoma netikrų dievų garbinimu arba (ir net dažniau) tikrojo Dievo garbinimu jam nepriimtinu būdu (pavyzdžiui, Įst 12, 29–31).

Tinkamas Dievo garbinimas buvo svarbi reformacijos tema. Protestantai vėl ėmė akcentuoti, kad Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus ir kad tik Trejybės Dievą reikia garbinti. Išpažinime rašoma: „Garbinti turime Dievą Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią; ir tik Jį, o ne angelus, šventuosius ar kokius kitus kūrinius. Po nuopuolio garbinti galime tik per Tarpininką, ir nėra jokio kito tarpininko, tik vienas Kristus“ (21, 2).

Reformatai grįžo prie seno žydų Įstatymo skirstymo, atskyrė pirmą ir antrą Dievo įsakymus (katalikams ir liuteronams – tai vienas įsakymas). „Pirmasis įsakymas mus informuoja apie tinkamą garbinimo objektą, o antrasis nurodo tinkamą garbinimo būdą.“ (G. I. Williamsonas, Heidelbergo katekizmas – studijų vadovas) Apie Dievo garbinimo būdą Vestminsterio tikėjimo išpažinime kalbama 21 skyriuje (Apie Dievo garbinimą ir Šabo dieną):

„Deramą tikrojo Dievo garbinimo būdą pagal savo valią tiksliai ir aiškiai apreiškė pats Dievas; Jis negali būti garbinamas nei pagal žmonių įsivaizdavimus ar supratimus, nei pagal Šėtono patarimus, nei naudojant regimus atvaizdus, nei jokiais kitais, Šventajame Rašte nenurodytais, būdais“ (21, 1). 

Čia apibendrintai rašoma apie Dievo garbinimą, kuris turi apimti visą mūsų gyvenimą (1 Kor 10, 31). Greta aptariama malda – „ypatinga garbinimo dalis“ (21, 3), itin svarbios yra ir bendruomenės pamaldos. Viešas tikinčiųjų susirinkimas į pamaldas yra ne tiek Dievo vaikų suėjimas draugėn, kiek visų pirma trivienio Dievo susitikimas su savo išrinktąja tauta. Dievas viešose pamaldose yra kartu su mumis ne tik dėl savo visurbuvos, bet ir dėl to, kad yra Naujosios sandoros Galva bei Išganytojas.

Pabrėždama bendruomenės viešo Dievo garbinimo svarbą, reformuotoji bažnyčia ir šioje srityje seka Dievo žodžiu, kruopščiai taikydama sola scriptura principą, nes būtina rūpintis, kad „negarbintume Jo [Dievo] kitaip, nei pasakyta Jo žodyje“ (Heidelbergo katekizmas, 96). Be abejo, visos bažnyčios įsitikinusios, kad jų Dievo garbinimo būdas neprieštarauja Biblijos mokymui. Reformatų bažnyčios laikosi dar griežtesnės nuostatos – neužtenka vengti Dievo žodyje draudžiamų dalykų; privalu atkreipti dėmesį į tai, ko Biblijoje konkrečiai reikalaujama. Išpažinimo 21, 5 skirsnyje rašoma:

„Nuolankus Rašto skaitymas, sveiko mokymo pamokslavimas, Žodžio klausymas, sąmoningai, pagarbiai ir su tikėjimu paklūstant Dievui, psalmių giedojimas su dėkinga širdimi, deramas Kristaus įsteigtų sakramentų teikimas ir priėmimas – visa tai yra įprastas dvasinis tarnavimas Dievui ir Jo garbinimas.“ 

Tad reikalingi tik šitie paminėti pamaldų elementai ir nieko daugiau! Todėl reformatų ar presbiterijonų pamaldos įprastai būna gana kuklios, nes apsiriboja tik šiomis biblinėmis garbinimo apeigų dalimis. Jų pamaldose Dievo žodis pirmiausia skaitomas (balsiai), paskui pamokslaujamas – nes per savo Žodį Dievas kalba su bendruomene. Bendruomenė į Dievo žodį atsiliepia malda, tikėjimo išpažinimu ir giesmėmis.

Kai kurie kiti pamaldų elementai išpažinime neminimi, tačiau aiškiai implikuoti, – pavyzdžiui, visuotinis bendruomenės nuodėmių išpažinimas (neminimas 21, 5). Jis dažniausiai priskiriamas pasirengimo šventajai vakarienei apeigoms, nors iš esmės atliekamas ir per reguliarias bendruomenės pamaldas. J. Kalvinas rašė: „Juk per kiekvieną šventą susirinkimą stojame Dievo ir angelų akivaizdon – tai ką gi kita turėtume daryti pirmiausia, jei ne išpažinti mūsų nevertumą?“ Reformatorius nuodėmių išpažinimą laiko „sveiku nurodymu“, kuris būtinai turi būti praktikuojamas (Inst. III, 4, 11).

Principą „Tik tai, kas paliepta Biblijoje“ reformatai laiko pagrindiniu „garbinimą reguliuojančiu principu“ (angl. „regulative principal of worship“) ir beveik visi jie sutaria dėl išpažinime minimų garbinimo elementų, nors jų vykdymo būdai ir aplinkybės gali skirtis. Mat ir Biblijoje nepateikiama labai tikslių nurodymų, kaip, ką ir kada daryti. Pavyzdžiui, koks turėtų pamaldų laikas ir trukmė? Antrajame šveicariškajame išpažinime rašoma: „Nėra būtina, kad visose bažnyčiose bendrai būtų meldžiamasi vienodai ir tuo pačiu laiku, nes visos bažnyčios gali naudotis savo laisve“ (23, 2). Arba štai kitas atvejis: jau reformacijos laikais kilo ginčai dėl giedojimo ir grojimo per pamaldas. Ką giedoti – tik Psalmių tekstus ar ir nebiblinius? Ar galima groti kokiais nors instrumentais, ar iš viso negalima? Šių dienų reformatai ginčijasi, ar per pamokslą dera naudoti vaizdinę medžiagą (demonstruojamas skaidres, filmus ir kt.). Ar tai naujas elementas, ar tik prisitaikymas prie naujų aplinkybių? Diskusija panašiais pamaldų tvarkos klausimais – ką galima ir ko negalima pagrįsti Biblija – tikriausiai niekada nesibaigs (žr. 1, 6).

Ir Dievo garbinimo klausimu iškyla labai svarbi Dievo įsakymų ir tikinčiųjų laisvės tema: ko Dievas nori, kad mes darytume, ir kiek jis palieka laisvės patiems pasirinkti? Vestminsterio tikėjimo išpažinimas ir visa reformatų tradicija į šį klausimą atsako taip: Dievas nori, kad per pamaldas praktikuotume tik Jo nurodytus elementus ir nieko daugiau. O jeigu tam tikrais veiksmais Jo nurodymus viršijame, jie neturi būti įpareigojantys, t. y. negali būti traktuojami kaip dieviški įsakymai. Vienokia ar kitokia liturgija negali būti primesta visiems kaip įstatymas. Būtent dėl to škotai nepripažino anglikonų Common Book of Prayer (žr. šio įvado skyrių Dvi istorijos perspektyvos). Presbiterijonų Directory for the Public Worship of God yra visiškai kitokio pobūdžio ir pateikia tik bendrus nurodymus, kuriuos pagal aplinkybes galima taikyti įvairiai.

Kaip minėjome, reformatų bei presbiterijonų pamaldos rengiamos gana santūriai, kad nesuvaržytų tikinčiųjų laisvės nebibliniais reikalavimais. Tačiau pamaldų paprastumas nėra savitikslis sumanymas. Taip daroma dėl to, kad kiekvienas iš susirinkusiųjų pirmiausia savo širdyje deramai garbintų Dievą. Vestminsterio tikėjimo išpažinime tai aiškiai pabrėžiama ir 21, 5 skirsnyje vartojamomis sąvokomis (viską daryti nuolankiai, sąmoningai, pagarbiai, dėkingai). Galima išoriškai atlikti gausybę ritualų ir tik į juos susikoncentruoti, bet nepagarbinti Dievo nuoširdžiai. Todėl išpažinime raginama meldžiantis atsisakyti bet kokio prietaringumo (21, 6). Anot J. Kalvino, svarbiausia, kad tikintieji Dievo akivaizdon ateitų „laisva sąžine, be jokio prietaringumo, tačiau visuomet maldingai bei klusniai nusiteikę“ (Inst. IV, 10, 31).

I dalis

www.evangelija.lt