Holger Lahayne

Pranešimas skaitytas Konferencijoje „Evangeliškai suvokiami sakramentai“ Kėdainiuose, 2017 m. sausio 28 d.

Po įvadinio pastabų ir klausimų aptarimo, tekste apžvelgiami pagrindiniai krikščioniškų konfesijų – Romos katalikų ir evangelikų (liuteronų, reformatų, anabaptistų ir laisvųjų evangelikų) – mokymai apie krikšto sakramentą. Pristatomos pozicijos, joms keliami keli kritiški klausimai. Pabaigoje apsvarstomos bažnyčių bendradarbiavimo galimybės katechezės srityje ir evangelizavimo iššūkiai katalikiškoje visuomenėje.  

Apžvalga

A. Krikšto teologinis kontekstas. Įvadas

1. Krikštas – dogma be dogmatikos
2. Krikštas ir Biblijos aiškinimas
3. Krikštas ir dogmų svoris
4. Krikštas ir krikščionių vienybė

B. Konfesijų mokymas apie krikštą

1. Romos katalikų
2. Evangelikų liuteronų
3. Evangelikų reformatų
4. Anabaptistų
5. Laisvųjų evangelikų

C. Paskutinės mintys: kaip gyventi ginčų akivaizdoje

1. Įsiklausyti į kitaip krikštą praktikuojančiųjų argumentus
2. Iškelti katechezės svarbą
3. Pabrėžti evangelizavimo būtinumą

A. Krikšto teologinis kontekstas. Įvadas

1. Krikštas – dogma be dogmatikos

Visi krikščionys sutaria, kad krikštas žymi priklausomybę bažnyčiai. Tačiau dėl krikšto tikslesnės reikšmės ginčai, ko gero, nesiliaus iki pat pasaulio pabaigos. Visų pirma todėl, kad, kaip mums atrodo, Naujasis Testamentas pateikia per mažai duomenų apie krikštą. Kai rašoma, kad Lidija pasikrikštijo „su savo namiškiais“ ar kalėjimo viršininkas „nedelsdamas kartu su visais savaisiais priėmė krikštą“ (Apd 16, 15.33), mielai norėtume tiksliau sužinoti, kas iš tiesų buvo pakrikštyti: kokie asmenys, ar ir vaikai, jei taip, kokio amžiaus, ar ir kūdikiai? Deja, diskusija, ar galime krikštyti kūdikius, ar turėtume tik su suaugusius, sąmoningai tikinčius žmones, vargu ar kada pasibaigs bendru visų krikščionių sutarimu.    

Panašiai ir dėl krikšto būdo. Ar krikštijant būtina panardinti? Ar užtenka tik aplieti arba apšlakstyti vandeniu? Niekas neneigia, kad gr. žodis baptizein gali reikšti ir panardinimą. Tačiau skaitydami Bibliją matome, kad šis žodis apima visą reikšmių paletę: „įmerkti“, „valyti“, „apiplauti“, „maudyti“ ir t. t. Pirmieji krikšto aktai tikriausiai buvo atliekami upėse ar kituose natūraliuose vandens telkiniuose (Apd 8, 36). Bet dažniausiai negauname jokios tikslios informacijos nei apie apeigos vietą, nei apie vandens kiekį, nei apie pakrikštijimo būdą.

Todėl II a. pradžios Didachėje buvo numatyta: jei nėra „gyvo vandens“, t. y. upės, ežero ar pan., „užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Iš pirmųjų krikštyklų arba baptisterijų (lot. piscina), datuojamų II–IV a., pavyzdžių bei pirmųjų krikšto vaizdavimų mene suprantame, kad ankstyvojoje Bažnyčioje krikštas buvo atliekamas įvairiai, tikriausiai dažnai apliejant vandenyje stovintį žmogų (žr. freską). 

Iš to galime daryti išvadą, kad mums duota laisvė yra daug didesnė, negu dažnai manome. Net J. Kalvinas pasisako stebėtinai liberaliai: „O galų gale nėra jokio skirtumo, ar krikštijamasis bus visiškai panardinamas ir tai atliekama tris kartus ar tik vieną, ar tiesiog paprasčiausiai apipilamas vandeniu arba tik apšlakstomas. Daug svarbiau, kad būtų paisoma atskirų kraštų ir bažnyčių skirtingumo. Tačiau šiaip žodis krikštyti reiškia „panardinti“ ar panašiai“ (Inst. IV, 15, 19).

Svarstant krikšto klausimą, labai svarbu atkreipti dėmesį į ribų ir laisvės santykį bei dinamiką teologijoje. Turime kuo tiksliau nustatyti, ko Dievo žodis tikrai ir vienareikšmiškai iš mūsų reikalauja – ką liepia ir ką draudžia, kokią reikšmę krikštui suteikia, kur nubrėžia ribas. Kita vertus, visa tai tuo pačiu atveria ir laisvės erdvę – dėl viso kito jis mums neduoda jokių tvirtų nurodymų, leidžia laisvai apsispręsti ir toleruoti skirtingas pozicijas. Iššūkis – rasti kelią tarp reliatyvizmo ir abejingumo („viskas tinka“) ir perdėtai dogminio siaurumo bei rigorizmo („tik šitaip ir ne kitaip“).   

Deja, dažnai esame linkę šalintis šios sveikos įvairovės. Kitas pozicijas tiesiog ignoruojame, nustumiame į šoną; lengva ranka tapatiname savo konfesinę krikšto sampratą su ta vienintele krikščioniškąja. Pavyzdžiui, Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje straipsnyje apie krikštą baptistų teologija, kad ir vėliau paminima, tačiau pradžioje rašoma: „Krikščionių Bažnyčiose – [krikštas yra] vienas iš septynių sakramentų. Krikštas pakrikštytajam atleidžia gimtąją... [nuodėmę]. Pakrikštytasis atgimsta naujam dvasiniam gyvenimui.“ Kad tai viso labo tėra tik Romos katalikų ir stačiatikių, o ne evangelikų mokymas, pradžioje nesakoma.

Bet ir kai kurie evangelikai sugeba pasisavinti visą krikščionybę ar jos šaką. Pavyzdžiui, K. Rialsas sekmininkų išleistoje knygoje Trys didžiosios bažnyčios 10 skyriuje įvardija protestantų bažnyčias, kurios krikštija mažus vaikus, bet paskui iš karto teigia, kad „didžioji dauguma Protestantų bažnyčių krikštija žmogų tik po to, kai jis atgailauja“. Didžioji dauguma? Tikrai? Iš kur tokia matematika ir statistika?! O gal yra atvirkščiai? Tiesiog paimama baptistų pozicija ir be jokios atodairos paverčiama pasakymu „protestantai įsitikinę...“. Nuo kada gi baptistų ir sekmininkų krikšto mokymas yra pagrindinis visų protestantų? Liuteronai, anglikonai, reformatai ir metodistai prieštarautų.    

2. Krikštas ir Biblijos aiškinimas

Jau ir Lietuvoje leidžiama Precept Ministries studijų medžiaga, „skirta tyrinėti Šventąjį Raštą induktyviuoju būdu“. Indukcija vyksta tuomet, kai nuo pavienių faktų ir pastebėjimų einama prie bendresnių, kai siekiama apibrendinančių teiginių ir teorijų. Biblijos studijų kontekste toks metodas akcentuoja smulkų teksto nagrinėjimą. Indukcinių metodų yra daug, kuriuos (pvz., indukcinį rankraštinį) naudoja ir LKSB Biblijos studijose studentų grupėse. Vienaip ar kitaip, visi krikščionys ir teologai remiasi indukciniais pastebėjimais, nes klausia, ką konkreti eilutė ar Biblijos vieta reiškia. Galima tik pritarti, kad atviras stebėjimas yra geras ir reikalingas dalykas.

Tačiau yra ir kita pusė. K. Arthur, kuri su vyru Jacku 1970 m. įkūrė misiją, interviu žurnalui Modern Reformation (2003 vasaris) teigia, kad studijuoti tekstą reikia be pagalbinių įrankių, pvz., komentarų ar panašiai; kai sąžiningai ir artvirai nagrinėjame Biblijos vietas, turėtume prieiti vieningų išvadų. Kad taip atsitiktų, privalome nusiimti teologinius ir konfesinius „akinius“. Privalome žiūrėti vien tik į tekstą, o jis mums padiktuos ir savo reikšmę, ir kartu visus mokymus.

Problema ta, kad taip atmetamas kitas labai svarbus metodas – dedukcija. Arthur atmeta visą dedukciją, per šimtmečius ir dešimtmečius kauptą teologijoje bei Biblijos studijose. Dedukcija – tai perėjimas nuo bendresnių teiginių prie atskirų. Mūsų kontekste atskiri Rašto tekstai interpretuojami apibendrinančių mokymų šviesoje. Nori nenori, „akiniai“ egzistuoja ir tiesiog naivu manyti, kad juos įmanoma nusiimti.

Arthur praktiškai atmeta „hermeneutinį ratą“ arba spiralę, kai norėdami analizuoti neišvengiamai tekstą skaitome su vienokiu ar kitokiu jau turimu pažinimo kraičiu, savo išankstine nuostata, tam tikru patirties turiniu – visuomet interpretuojame jau turimo suvokimo šviesoje (iliust. apačioje: „Biblijos skaitytojas atsineša esamą supratimą“). Tačiau interpretuojamas tekstas irgi daro įtaką toms žinioms arba nuostatoms, jas galbūt pataiso, pakeičia („Tekstas veikia esamą Biblijos skaitytojo supratimą“). Vyksta savotiški mainai, kaitos procesas. Dėl to „akinius“ reikia ne nuimti, o vis pavalyti!    

Iš to darytina išvada, kad Biblijos studijos induktyviuoju būdu nėra sistematinės ir dogminės teologijos alternatyva, o ją tik papildo. Mūsų kontekste tai akivaizdu. Nesunku įsivaizduoti, koks būtų krikšto mokymas, jei studijuotume vien pagal K. Arthur principą – ogi ne koks kitoks, kaip būtent baptistų. Nes Naujajame Testamente, atrodo, eilės tvarka yra labai paprasta: žmonės įtiki, o paskui krikštijami. Iš tų pastebėjimų išvedamas mokymas, kad privalome krikštyti vien tik tikinčiuosius. Tačiau taip studijuojant kyla didelis pavojus kitaip manantiems prikišti piktavališkumą: neva, jie nenori teksto studijuoti atvirai ir sąžiningai! Jeigu visi taip darytume, galėtume ir turėtume prieiti prie tų pačių išvadų. Kodėl neprieiname? Arthur požiūriu, dėl to, kad kai kurie aiškintojai tiesiog nenori tekste kai ko pastebėti. Gal ir nenori, tačiau griežtas mokymų vienodumo idealas irgi atrodo labai naiviai. Pavyzdžiui, reformatai tuoj replikuotų: kodėl nežiūrima plačiau, kodėl apleidžiamas Senasis Testamentas?    

Kiekvienas liuteronas, kalvinistas ir baptistas pasakytų, kad „mūsų“ interpretacija yra natūraliai iš Biblijos teksto išplaukianti ir todėl teisinga. Tad tiesiog pigu kitiems primetinėti piktavališkumą ar vengimą pastebėti dalykus. Juk visi sutiktų, kad kai kurie mokymai ne taip paprastai išplaukia iš vieno ar kito matymo, o yra susiję su visu paketu kitų. Krikštas yra ryškus to pavyzdys. Bažnyčios supratimas, malonės ir sakramentų teologija, ryšys tarp abiejų testamentų ir t. t. – viskas daro įtaką tekstų suvokimui. Todėl ir dėl krikšto galų gale grumiasi ištisos hermeneutinės paradigmos.  

(Iliustracija iš „Prizmė“ 95/1, „Kaip aš skaitau Bibliją?“, 1 d.)

3. Krikštas ir dogmų svoris

Vestminsterio tikėjimo išpažinimo (VTI) pirmame skyriuje rašoma, kad Rašte ne viskas „yra vienodai savaime aišku ir ne viskas visiems vienodai suprantama“. Mokymų aiškumas Biblijoje skiriasi, ir tai akivaizdu kiekvienam skaitytojui ir teologui. „Tačiau viskas, ką mums reikia žinoti, tikėti ir laikytis, kad būtume išganyti, yra taip aiškiai atskleista ir išdėstyta įvairiose Rašto vietose, kad tiek mokytas, tiek nemokytas žmogus iš Dievo malonės <...> gali tai suprasti.“ (VTI, I,7)

Dievo mums apreikštas Jo planas aprėpia viską ir apima visas gyvenimo sferas; viskas, kas apreikšta Dievo, yra tikra ir svarbu. Bet egzistuoja Dievo mokymų šerdis, kuri yra svarbesnė už visa kita. Egzistuoja tiesos, kurias žmonės privalo sužinoti, kad taptų krikščionimis. Šie pamatiniai dalykai pirmiausiai susiję su pačiu Dievu ir mūsų santykiu su Juo: Jis yra šventas, teisingas ir maloningas Dievas; mes esame Jo kūriniai ir nusidėjėliai, kuriems reikalingas Jo išganymas per Evangeliją. Esame išgelbėti per tikėjimą į Jėzų Kristų.  

Privalome žinoti visai nedaug. Heidelbergo katekizmas (HK) mini tris dalykus: „Kokia didelė mano nuodėmė ir vargas“ Dievo akivaizdoje; „kaip galiu būti išgelbėtas iš visų savo nuodėmių“ per Jėzų Kristų; ir „kaip turiu būti Dievui dėkingas“ – esu išgelbėtas krikščioniškam gyvenimui, mokinystei ir t. t. (HK, 2 kl.). Viskas! Kelias į išganymą nėra sudėtingas ir skirtas tik protingųjų elitui. Išganymo dalykus gali ir privalo suvokti kiekvienas tikintysis ir juos asmeniškai laikyti tiesa. M. Wittmerio iliustracija (iš Don‘t Stop Believing):

Antrą mokymo šerdies ratą sudaro tikėjimo elementai, kurių negalima atmesti. Jie tiesiogiai išplaukia iš pirmo būtinumo mokymų arba su jais artimai susiję: tai Jėzaus tikras žmogiškumas ir dieviškumas; Jo tikra mirtis ant kryžiaus ir kūniškas prisikėlimas; Jis antrą kartą ateis teisti pasaulio, bus naujas dangus ir nauja žemė; Dvasios dieviškumas ir Trejybės dogma. Mes šiuos teiginius ne visada suprantame pakankamai, o kartais, deja, net labai miglotai; bet svarbiausia, kad jų neneigtume ir neatmestume.

Yra ir daugiau dalykų, kurie yra svarbūs ir kuriuos turėtume tikėti: kad Biblija yra tikras Dievo žodis; Bažnyčia yra Kristaus kūnas; kokie yra Dievo atributai. Aš čia įtraukčiau ir etikos pagrindus. Šiam ratui galime priskirti ir mokymą apie sakramentus – Vakarienę ir Krikštą. Šio rato mokymams būdingas krikščionių susitarimas dėl jų esminio turinio – kas yra Bažnyčia, kad tikintieji privalo priklausyti vietinei bendruomenei; kad Biblija yra užrašytas Dievo žodis; kad turime krikštyti ir švęsti Eucharistiją. Bet dėl detalių egzistuoja daug diskusijų.

Sutariama, kad reikia krikštyti vandeniu, o ne kitu skysčiu; sutariama, kad krikštas svarbus ir būtinas; kad krikštas žymi priklausomybę Bažnyčiai. Tuo krikščionių sutarimai beveik ir baigiasi. Skaitant Bibliją matyti, kad mokymas apie sakramentus, palyginti su mokymu apie tikėjimo dalykus, yra žymiai siauresnis, be daugelio detalių ir smulkmenų. Tai byloja apie santykinę doktrinos svarbą išganymui – krikšto doktrina išganymui nėra būtina.

Brandūs krikščionys turi sugebėti atskirti, kokie tikybos mokymai būtini žmogaus išganymui, kokie yra „tik“ svarbūs; kur prasideda prasmingų išvadų ir laisvės sritis, kur spekuliatyvinė diskusija ir galiausiai kur prasideda nežinojimas. Dėl ratų turinių vietos visuomet buvo diskutuojama (pvz., kuriam ratui kokie dalykai turi priklausyti, kuriais turime ir kuriais galime tikėti). Bažnyčios istorijoje visą laiką vyko šiokie tokie judėjimai (pvz., ar vaikus turime krikštyti, ar tik galime). Tokiais atvejais nepamainomi ir beveik būtini katekizmai bei išpažinimai, kurie padeda atskirti mokymus pagal būtinumo kategorijas ir suvokti jų svorį bei reikšmę.     

4. Krikštas ir krikščionių vienybė

Krikšto nėra šerdiniame rate. Nors ši apeiga svarbi, bet centriniame rate išdėstyti tik tie teiginiai ir faktai, kuriuos turime priimti tikėjimu mūsų išgelbėjimui. Esame išgelbėti vien per tikėjimą. Todėl krikščionių vienybę sudaro tikinčiųjų vienybė. Vien tik tikintieji yra viena Dieve, nes sutaikyti su Juo. Kristaus kūnui priklauso tikintieji iš įvairių bažnyčių, konfesijų ir denominacijų, kadangi juos visus vienija vienas dvasinis ryšys. Vienybė tarp jų jau egzistuoja dvasiškai per Jėzų Kristų.

Tikėjimo pagrindu galime puoselėti bendravimą su kitais tikinčiaisiais, nors mūsų krikšto sampratos ir skiriasi. Bet, deja, kartais nepuoselėjame, nes to padaryti neleidžia būtent nesutarimai dėl šių skirtumų. Mes skirtingai atsakome į klausimą, kaip susijęs krikštas ir tikėjimas. Romos katalikų bažnyčia krikšto apeigą ir tikėjimą sujungia taip artimai, kad abu tarsi suauga į vieną. Popiežius Pranciškus enciklikoje Lumen fidei (2013) tvirtina: „Tikėjimas pirmiausia perduodamas per Krikštą.“ (41)  

Taip tikėjimo vienybė paverčiama krikšto vienybe. Bendrame Pasaulio liuteronų federacijos ir Popiežiškosios tarybos krikščionių vienybei skatinti dokumente From Conflict to Communion (2013) penktas skyrius pavadintas: „Krikštas: vienybės ir bendro [2017 m. reformacijos jubiliejaus] minėjimo pagrindas“. Skyriuje teigiama, kad krikštu „tampama Kristaus kūno nariu“; nekatalikai krikščionys „per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų“ (cituojama Unitatis redintegratio, 3). Šeštame skyriuje: „Per krikštą jie [katalikai ir liuteronai] vieni kitus pripažįsta kaip krikščionis.“

Charta Oecumenica (2001) taip pat kiekvieną šių bažnyčių narį traktuoja kaip tikrą, atgimusį krikščionį. Dauguma evangelikų ir evangelikalų, be jokios abejonės, pripažįsta, jog tikėjimo brolių ir seserų esama ir neevangelikų bendruomenėse, bet atmeta dvasinę bendrystę tik krikšto ar vien bažnytinės narystės pagrindu.

Kitame teologijos spektro krašte panašiai elgiasi kai kurie baptistai, kurie krikštą taip pat laiko vienybės pagrindu, tik jų atveju – suaugusiųjų krikštą. Kai baptistų bendruomenėje Viešpaties vakarienėje leidžiama dalyvauti tik tikintiesiems, kurie yra pakrikštyti panardinimo būdu po įtikėjimo, o kitaip pakrikštytiems – neleidžiama, parodoma, kad čia krikšto samprata yra svarbesnė už tikėjimą.   

Tęsinys