Katech. Holger Lahayne

Žodis „ekumenizmas“ krikščionių diskurse, regis, savo vietą jau rado. Ypač Maldos už krikščionių vienybę savaitės metu sausio mėnesį jį galime išgirsti itin dažnai. Patys krikščionys ekumenizmą vertina skirtingai. Vienos bažnyčios į jį žiūri labai skeptiškai arba net visai atmeta, kitos, priešingai – demonstruoja ypatingą atvirumą ir net aistringai remia. Viena iš svarbių tokių skirtingų nuostatų priežasčių yra ta, kad pats žodis „ekumenizmas“ turi daug reikšmių.

Enciklopedijos, deja, dažniausiai žodžio reikšmę per daug susiaurina. Pavyzdžiui, Idėjų žodynas „ekumenizmą“ apibūdina kaip „judėjimą už įvairių krypčių krikščionių bažnyčių susijungimą“. Svarbu pastebėti, kad tai toli gražu ne vienintelė definicija. Istoriškai žiūrint vienas seniausių apibūdinimų skamba šitaip: nuoširdus ir intensyvus įvairių evangelinių bažnyčių tikinčiųjų bendradarbiavimas vardan Evangelijos plėtros.

Būtent dėl to ir diskusijos apie ekumenizmą kartais baigiasi nevaisingai ar patenka į aklavietę, kadangi neišsiaiškinama, apie kokį ekumenizmą norima diskutuoti. Tad toliau ir pristatysime įvairias ekumenizmo sampratas, kurių bus net dešimt, ir išryškinsime joms būdingus bruožus. 

  1. Difuzinis arba antikonfesinis ekumenizmas

„Esu ekumeniškų pažiūrių“, praneša vienas iš šiandien populiarių prisistatymų. Ką tai reiškia? Dažniausiai – nieko konkretaus. Gaila, bet šią bendrinančią bei beveik nieko nesakančią frazę vartoja nemažai bažnyčios žmonių.

Taip teigiantys, be abejo, teisingai supranta, kad Dievas veikia ne vien tik jų bažnyčioje ir kad Dievo karalystė yra plati. Tačiau, kaip nebūtų keista, šią iš principo teigiamą nuostatą neretai lydi du neigiami veikimo būdai. Pirmiausiai atkakliai stengiamasi ignoruoti arba bent jau užglaistyti tarp bažnyčių egzistuojančius rimtus dogminius nesutarimus, tarsi jie būtų vien tik kitokie akcentai arba nereikšmingi kultūriniai skirtumai. Kai kurie ekumenizmo gerbėjai netgi atvirai peikia tvirtas dogmines nuostatas bei tikėjimo išpažinimus. Šitaip vienybės siekis tampa difuzinis, o bažnyčių kontūrai – tokie blankūs, kad galų gale į vienybės ratą įtraukiami kas tik nori, net ir visokiausio plauko eretikai.  

Trūkstant pagarbos (arba net egzistuojant nepagarbai) konfesijoms, pasigirsta griežtas draudimas ‘blogai’ kalbėti apie kitus. „Jokiu būdu negalima svaidytis tokiomis frazėmis, kaip ‘stabų garbintojai’ ar ‘atskilėliai’, ‘sektantai’“, piktinasi ekumenistai viename straipsnyje ekumenizmo tema. Intencija iš dalies suprantama, tačiau rimtai įsižiūrėjus į frazę „jokiu būdu“, tektų sutikti, kad ja uždraudžiama bet kokia kitų bažnyčių mokymų kritika, o žodis „erezija“ – apskritai padaromas tabu. To rezultatas – visuotinė gražbylystė, kuri tikrai nieko gero neduoda.

O juk iš tikrųjų būtina labai rimtai pasižiūrėti į skirtumus tarp konfesijų bei apie juos kalbėti, nes tik suvokdami, kas mus skiria, suprasime tai, kas vienija ir yra bendra. Tik šitaip pamatysime, ką reiškia būti ekumeniškų pažiūrų, pastebėsime, kad sutariame tik iš dalies, įsigilinsime, kokios vienybės siekiame, kokių turime bendrų mokymų ir įrankių vienybei pasiekti.

  1. Siekis sujungti visas bažnyčias

Praeitų metų pradžioje Romos katalikų bažnyčios kunigas A. Kazlauskas ekumenizmą apibūdino kaip „procesą, siekiantį vėl sujungti visas krikščionių Bažnyčias, dėl įvairiausių priežasčių susiskaldžiusias įvairiais istorijos tarpsniais.“ („Artuma“, 2019/1) Tikslas sujungti „visas krikščionių Bažnyčias“ kaip toks nėra atmestinas, tačiau praktiškai jis galėtų būti įgyvendintas tik vienu būdu: visas bažnyčias pri(si)jungiant prie Romos bažnyčios.

Mat Kazlausko formuluotę būtina patikslinti: kai Romos bažnyčia kalba apie ekumenizmą, ji visuomet išreiškia siekį prijungti kitas bažnyčias, tame tarpe ir protestantų, prie vienatine laikomos – Romos katalikų bažnyčios, kadangi katalikų teologijoje egzistuoja tik viena teisėta regima, institucinė bažnyčia. Todėl, anot katalikų, per Reformaciją atskilusioms evangelikų bažnyčioms vertėtų atsisakyti beprasmiškai susikurtų tapatybių.

Vatikano dokumente „Atsakymai į klausimus dėl kai kurių mokymo apie Bažnyčią aspektų“ (2007) rašoma, kad XVI a. kilusioms bendrijoms, t. y. Reformacijos bažnyčioms, nepriskiriamas „Bažnyčios“ titulas, nes „tos bendrijos neturi apaštališkosios įpėdinystės per Šventimų sakramentą ir todėl stokoja esminio [!] Bažnyčios elemento. Bažnytinės bendrijos, pirmiausia dėl sakramentinės kunigystės stygiaus neišlaikiusios autentiškos ir visos Eucharistijos slėpinio tikrovės, negali, vadovaujantis katalikų mokymu, būti vadinamos ‘Bažnyčiomis’ tikrąja šio žodžio prasme.“ Tad evangelikai turėtų tenkintis pavadinimu „bažnytinės bendruomenės“.

Popiežius Jonas XXIII (valdė 1958–1963) atvėrė Romos bažnyčią ir įsteigė Krikščionių vienybės sekretoriatą. Bet jo inicijuotos naujosios krikščionių vienybės pastangos iš tikrųjų buvo ne kas kita, kaip vienybės siekis po Romos sparnu. Pirmoje savo enciklikoje Ad petri cathedram (1959) popiežius ragina atrasti „mokymo, vadovavimo ir apeigų“ vienybę (67). Jam savaime suprantama, kad vadovavimo vienybė įgyvendinama tik katalikų bažnyčioje (73). Apeigų vienybė apima septynis sakramentus (74), kurių centre šv. eucharistija su kaskart joje besiaukojančiu Kristumi (75). Jonas XXIII, kreipdamasis į nekatalikus krikščionis, tik patvirtina: „Leiskite jus kuo nuoširdžiausiai pavadinti broliais ir sūnumis. Teauga mūsų tėviška viltis regėti jus sugrįžtančius.“ (80) Būtent – sugrįžtančius. Ne ateinančius „į svetimus namus“, o sugrįžtančius „į savus ir bendrus gimtuosius namus“ (84). Protestantai kviečiami sugrįžti į Romos bažnyčios sudėtį, todėl klysta ir kitus klaidina tie ekumenizmo šalininkai, kurie teigia, kad grįžti visai nereikia.  

Romos katalikų vadovų akimis, galutinis ekumeninio sąjūdžio tikslas yra atkurti visišką regimą visų pakrikštytųjų vienybę – toje vienoje regimoje bažnyčioje. „Visos Bažnyčios yra visiškoje ir regimoje bendrystėje dėl to, kad visi ganytojai yra bendrystėje su Petru ir per tai vienybėje su Kristumi“, rašoma Jono Pauliaus II enciklikoje Ut unum sint (94). Popiežiaus tarnystė yra būtina ir neišvengiama, dėl to nėra reikalo derėtis: „Iš tiesų visiška bendrystė, kurios aukščiausia sakramentinė apraiška yra Eucharistija, turi būti regimai išreikšta tarnyba, per kurią visi vyskupai pripažintų savo vienybę Kristuje [...]. Ši Petro funkcija turi Bažnyčioje išlikti [...].“ (97) Kaip ir turi išlikti bei būti visų priimta katalikiškoji mišių auka (77).

Taigi, žiūrint giliau, šio mokymo fone Romos katalikų bandymas sujungti visas krikščionių Bažnyčias pasirodo kaip vien jų ekumenizmo samprata, todėl šį punktą galėtume pavadinti Romos katalikų ekumenizmu. Jeigu protestantai su juo sutiktų, tai jie išnyktų.  

  1. Vienos konfesijos bažnyčių pasaulinė sąjunga arba tarptautinė partnerystė

Žodis „oikoumene“ pirmą kartą pavartotas V a. pr. Kr. labai plačia prasme, kalbant apie visą (žinomą) žmonių apgyvendintą žemę. Septuagintoje (Senojo Testamento vertimas į graikų kalbą) ši sąvoka vartojama, pvz., verčiant Ps 24,1 (liet. „pasaulis“). Romos imperija su sostine Roma taip pat buvo vadinamas „ekumene“. Imperatorius save vadino „geruoju ekumenės dievu, gelbėtoju ir geradariu“. Lk 2,1 minimas imperatoriaus Augusto reikalavimas „surašyti visus valstybės [gr. oikoumene] gyventojus“ – ir čia Romos imperija vadinama „ekumene“.

Religinę prasmę šis žodis įgijo IV a., kai buvo sušaukti pirmieji Bažnyčios ekumeniniai arba visuotiniai susirinkimai ginčytiniems teologiniams klausimams spręsti. Pirmieji septyni pripažįstami daugumos krikščionių. Tuomet žodžio politinė reikšmė (visas pasaulis su savo gyventojais) pasitraukė, o pasiliko tik religinė: „ekumenė“ plačiąja prasme pradėjo reikšti tai, kas susiję su universalia, pasauline Bažnyčia. Konstantinopolio (Stambulo) „ekumeninis stačiatikių [ortodoksų] patriarchas“ save laiko ne įvairių konfesijų, rusų, serbų ar kitų stačiatikių vadovu, o visos pasaulinės stačiatikių bažnyčios patriarchu.

Ortodoksai ir Romos katalikai jau nuo seno akcentuoja savo konfesijų tarptautiškumą – mes esame viso pasaulio, visos „ekumenės“ bažnyčia. Vienos konfesinės tradicijos evangelikai tik nuo XIX a. antrosios pusės pradėjo burtis į pasaulines sąjungas: anglikonai (1867), reformatai (1875), metodistai (1881); XX a. jų pėdomis pasekė baptistai (1905), menonitai (1925), liuteronai (1947) ir sekmininkai (1947). Kartais ir pas juos vartojama „ekumenės“ leksika, pvz., „Ecumenical Methodist Conference“ (Ekumeninė metodistų konferencija, 1881), siekiant parodyti, kad tai yra pasaulio metodistų daugumos sąjunga.

Evangelikų pasaulinės sąjungos dažniausiai nevienija visų vienos ar kitos konfesijos narių. Paprastai tai yra tik gana dideli dariniai, kaip, pavyzdžiui, įvairios reformatų ir liuteronų tarptautinės sąjungos. „Pasaulinė reformatų bažnyčių bendrija“ (World Communion of Reformed Churches, WCRC) yra didžiausias konfesinis pasaulio protestantiškų bažnyčių susivienijimas. Bendrija įkurta 2010 birželį, susijungus „Pasauliniam reformatų bažnyčių aljansui“ (World Alliance of Reformed Churches, WARC, įk. 1875) su mažesne „Reformatų ekumenine taryba“ (Reformed Ecumenical Council, REC, įk. 1946). Prie WARC jau 1970 prisijungė „Tarptautinė kongregacionistų taryba“ (International Congregational Council, įk. 1891).

Bet greta WCRC gyvuoja ir teologiškai konservatyvesnių reformatų sąjunginės organizacijos kaip „Pasaulinė reformatų draugija“ (World Reformed Fellowship, WRF) arba „Tarptautinė reformatų bažnyčių konferencija“ (International Conference of Reformed Churches). Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia priklauso ir WCRC, ir WRF.

  1. Bažnyčių jungimasis

Antrame punkte buvo kritiškai pažvelgta į bažnyčių sujungimą. Tačiau svarbu pastebėti, kad iš principo jokios bažnytinės institucinės sąjungos nėra blogai. Atvirkščiai, tokių susivienijimų būta ir atsiranda nemažai. Dažniausiai jungiasi lygiateisiai partneriai, t.y. bažnyčios ar konfesinės grupės ‘nepraryja’ viena kitos.  

Lengviausiai vyksta vienos konfesinės šeimos bažnyčių susijungimai. Tai galima pastebėti JAV, tačiau ir kai kuriose Europos valstybėse, kur atsiradę nemažai vienos konfesijos jungtinių bažnyčių, suvienijusių buvusius atskilėlius arba specifiškai susiformavusius (pvz., vien tautiniu pagrindu). Tai pasakytina apie metodistus (apie tai byloja ir pavadinimas: „Jungtinė metodistų bažnyčia“ / „United Methodist Church“) ir reformatus/presbiterijonus bei kongregacionistus („Jungtinė reformatų bažnyčia“ / „United Reformed Church“, atsiradusi Jungtinėje karalystėje, 1972; „Jungtinė Kristaus bažnyčia“ / „United Church of Christ“, JAV, 1957).  1988 metais JAV tokiu būdu susijungė ir dauguma liuteronų („Evangelikų liuteronų bažnyčia Amerikoje“ / „Evangelical Lutheran Church in America“, ELCA).  

Tarp evangelikų esama ir nemažai skirtingų konfesijų bažnyčių junginių. Pavyzdžiui, pirmoje XIX a. pusėje Prūsijoje ir kai kuriuose kituose Vokietijos kraštuose susivienijo liuteronų ir reformatų bažnyčios (deja, valdžios nurodymu). Atsirado „unijinės“ (jungtinės) bažnyčios, dažniausiai vadintos tiesiog evangelinėmis.

XX a. būta vienijimosi ir tarp gana skirtingų tradicijų nacionalinių bažnyčių. Tokios buvo „Jungtinė Kanados bažnyčia“ / „United Church of Canada“ (1925; susijungė Kanados presbiterijonai, baptistai ir metodistai), „Pietų Indijos bažnyčia“ / „Church of South India“ (1947; vienijosi Indijos anglikonai, presbiterijonai ir metodistai), „Jungianti bažnyčia Australijoje“ / „Uniting Church in Australia“ (1977; Australijos presbiterijonai ir metodistai), „Protestantų bažnyčia Nyderlanduose“ / „Protestantse Kerk in Nederland“ (2004; Nyderlandų reformatai ir liuteronai). 2011 metais Švedijoje susijungė metodistai, baptistai ir liuteronų-pietistų kilmės „Misijos bažnyčios“ (Misionskyrkan); nuo 2013 šios naujos bažnyčios pavadinimas yra „Equmeniakrykan“ – Ekumeninė bažnyčia (angl. „Uniting Church in Sweden“ / „Jungianti bažnyčia Švedijoje“). Tačiau čia būtina pabrėžti, kad dažnai jungdavosi ne visos konkrečios konfesijos bažnyčios.

Šiandien daug kalbama apie ekumenizmą. Bet šie pavyzdžiai rodo, kad galima imtis ir konkrečių darbų, žengti toliau ir susivienyti kaip lygiateisiams partneriams. Lietuvoje  tokiu keliu galėtų ir turėtų eiti bent kelios bendrijos, bendruomenės ir bažnyčios.

  1. Bažnyčių artimesnis bendradarbiavimas

Šalia susijungimo kaip dar viena krikščionių vienybės išraiškos galimybė yra glaudesnis įvairių bažnyčių bendradarbiavimas. Čia pirmiausiai būtina paminėti 1570-ųjų „Sandomiero susitarimą“. Istorikė I. Lukšaitė rašo: „Sandomiere buvo susitarta, kad evangelikų bažnyčios [reformatai, liuteronai ir Čekų broliai Lenkijoje ir Lietuvoje] viena kitos tikėjimą vertina kaip teisingą, sutartinai saugo šv. Trejybės dogmą, sutaria dėl mokymo apie nuteisinimą ir kitų pagrindinių tikėjimo teiginių, sutinka naudoti viena kitos bažnyčias savo apeigomis atlikti, priimti viena kitos kunigus ir toliau derinti  skirtingus požiūrius.“ (Reformacija) Susitarimas galioja iki šiol: Lietuvos liuteronai ir reformatai pripažįsta savo konfirmacijas, leidžia dvasininkams tarnauti vieni kitų bažnyčiose.  

Europos mastu tradicinės protestantų bažnyčios 1973 metais pasirašė „Leuenbergo konkordiją“ (sutarimą). Dokumente liuteronų, reformatų ir jungtinės („evangelinės“) bažnyčios pripažino viena kitą ir deklaravo „sakyklos ir altoriaus/stalo bendrystę”. Vėliau prie Leuenbergo bažnytinės bendrystės prisijungė metodistų bažnyčios (liet. antologijoje Dievo pėdsakais: „Europos Reformatoriškųjų Bažnyčių konkordija“). 2003 Leuenbergo bažnytinė bendrystė buvo pervadinta: virš šimto bažnyčių sąjunga dabar vadinasi „Europos evangelikų bažnyčių bendrija“ (Community of Protestant Churches in Europe, CPCE). Tačiau anabaptistų kilmės bažnyčios bei įvairios kitos laisvosios bažnyčios (sekmininkai) neprisijungė.

Nuo 1992 Šiaurės ir Vakarų Europoje kartu veikia 15 anglikonų ir liuteronų bažnyčių. Jos pasirašė „Porvoo sutartį“, kuria pripažįsta visišką bažnytinę bendrystę (sakramentų, konfirmacijos ir įšventinimų, taip pat altoriaus ir sakyklos), kadangi laikosi apaštalinės vyskupų sukcesijos. Bažnyčios narės sudaro Porvoo bendriją, kuriai priklauso ir Baltijos šalių liuteronų bažnyčios (žr. www.porvoocommunion.org).

Lietuvoje 2016 m. dvi šalies bažnyčios – viena „tradicinė“, kita „naujas religinis judėjimas“ – oficialiai priėme „Evangelinių Bažnyčių sutarimą dėl mokymo pagrindų“. Prisijungti prie Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios ir Lietuvos evangelinių bažnyčių bendrijos (LEBB, iki 2017 „Bendrija Tikėjimo žodis“) susitarimo galės ir kitos bendrijos, bendruomenės ir sąjungos. Numatyta bendradarbiavimą toliau gilinti ir plėsti, formuluoti bendrus dokumentus dėl etikos, tarnystės ir kitų reikalų. Tam nereikia jungtis į vieną organizaciją. Svarbiausia bendrai sutarti ir veikti nuolankumo bei meilės dvasioje vardan Evangelijos plėtros.

  1. Plačios bažnyčių arba tikinčiųjų sąjungos

Bažnyčios turi galimybę jungtis, artimiau bendradarbiauti ar aptarinėti bendrus reikalus tarpkonfesinėse bažnyčių tarybose (konfederacijose/konferencijose). Ryšys tarp narių jose dažniausiai nebūna labai tamprus, o bendruoju konfesiniu pagrindu įprastai pakanka vien tikėjimo išpažinimo į Trejybės Dievą arba Apaštališko išpažinimo pripažinimo. Vis dėlto tokios tarybos gali atlikti svarbų vaidmenį, pvz., ginant krikščionių interesus kokioje nors šalyje.  

XX a., veikiant ekumeninio judėjimo įtakai, bažnyčių tarybos atsirado daugelyje šalių – 1905 m. Prancūzijoje, 1912 m. Indijoje, 1908/1951 m. JAV, 1948 m. Vokietijoje. 1959 įvyko susijungimas regioniniu pagrindu – buvo įkurta „Europos bažnyčių konferencija“. Kai kurios bažnyčios narėmis tapo tik nacionaliniu lygmeniu; kai kuriose šalyse prisijungė ir Romos katalikų bažnyčia. Deja, Lietuvoje tokių tarybų iki šios dienos nėra įsikūrę arba, tiksliau, atsiradusios neįsitvirtino.  

Kitas bendrystės būdas yra organizacijos, kurios save laiko ne bažnyčių, o labiau tikinčiųjų sąjungomis. Teologiškai konservatyvūs evangelikalai (angl. „evangelicals“) daugelyje šalių įkūrė bendras organizacijas, visų pirma Evangelikų aljansus (pvz., 1942, JAV „National Association of Evangelicals“, NAE). Narystė jose kaskart nustatoma savaip. Dažniausiai nariais tampa asmenys, organizacijos, vietinės bendruomenės, kartais ir ištisos bažnyčių sąjungos. Lietuvoje jau kurį laiką mėginama įkurti Evangelikų aljansą.

Kai kuriose šalyse savo sąjungas yra įkūrusios laisvosios, nepriklausomos ir teologiškai itin konservatyvios bendruomenės, pvz., 1941 m. JAV susibūrė fundamentalistinė „Amerikos krikščionių bažnyčių taryba“ („American Council of Christian Churches“); Didžiojoje Britanijoje „Nepriklausomų evangelikų bažnyčių bendrija“ („The Fellowship of Independent Evangelical Churches”, FIEC; independentai) arba „Affinity“ (anksčiau „The British Evangelical Council“, BEC).

Tarpkonfesinės tarybos bei aljansai egzistuoja ir viso pasaulio mastu. Pirmuoju tokiu tarptautiniu sambūriu laikomas „Evangelikų aljansas“, įkurtas Londone 1846 (šiandien „World Evangelical Alliance“, WEA). Įprastai šio grandiozinio darinio įkūrimas ekumenizmo istorijos apžvalgose apeinamas, nors Aljansas yra vienas svarbiausių bažnyčios istorijos įvykių (ką byloja jau vien faktas, jog steigime dalyvavo netoli tūkstančio delegatų iš Europos ir Šiaurės Amerikos). Pasaulinis evangelikų aljansas savęs nelaiko bažnyčių sąjunga ir stengiasi atstovauti šimtams milijonų pasaulio     evangelikalų.

Kita reikšminga data ekumenizmo istorijoje, žinoma, yra 1948 metai. Amsterdame buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba („World Council of Churches“, WCC; kartais vadinama ir Pasauline ekumenine taryba). Jai šiuo metu priklauso daug evangelikų ir stačiatikių/ortodoksų bažnyčių (bendrai per 350 su 600 mln. narių). Romos katalikų bažnyčia tikrosios narės statusu šiai tarybai nepriklauso. Yra ir WCC regioninių padalinių kaip „Europos bažnyčių konferencija“ (įk. 1959; kai kurios narės nepriklauso WCC).   

Nuo 1960-ųjų WCC vis labiau ėmė stiprėti modernistinės, liberaliosios teologijos įtaka. Smarkiai pritilo raginimas įtikėti ir atsiversti. Išganymas tapo vis dažniau suprantamas kaip pasaulio humanizavimas. Per 1968 m. asamblėją Upsaloje buvo teigiama: „Tarnystė ir kova dėl socialinio teisingumo turi eiti pirma Žodžio skelbimo.“ Vis daugiau buvo teigiama, kad Kristus randamas ir kitose religijose. Indas R. Panikkaras parašė knygą apie „nežinomą induizmo [!] Kristų“ (The Unknown Christ of Hinduism, 1965). 1961 m. pasauliniame suvažiavime Delyje J. Sittleris kalbėjo apie „kosminį Kristų“, išganymą siejo su visa žmonija, nepriklausomai nuo religijos. Buvo mokoma, kad Bažnyčia yra ne vien tik Kristaus kūnas, bet ir visas pasaulis. Nairobio suvažiavime 1975 m. žodis buvo suteiktas nekrikščioniškų religijų atstovams.

Be to, WCC, pradėjusi bendradarbiauti su marksistiniais „išsilaisvinimo judėjimais“ ir sukūrusi „antirasizmo programą“, sulaukė aštrėjančios kritikos dėl politinio šališkumo. Tiesa, šiandien praraja tarp WCC ir WEA nebėra tokia gili kaip prieš 40 metų (žr. ir 9 punktą). Po komunizmo žlugimo WCC atsisakė kai kurių radikalių teiginių, vėl daugiau kalba apie misijinę veiklą ir evangelizavimą. Vis dėlto aštrūs pasisakymai praeityje, regis, ilgam sugadino WCC ir viso ekumeninio judėjimo įvaizdį tarp teologiškai konservatyvesnių evangelikų.

  1. Krikščionių iš skirtingų bažnyčių bendradarbiavimas įvairiose organizacijose

Ne be pagrindo kartais teigiama, kad ekumenizmo šaknys siekia XVIII a. pabaigą, kai buvo įkurtos pirmos Biblijos bei religinių traktatų draugijos. Iki šiol veikia 1804 m. įsteigta Didžiosios Britanijos „Bible Society“. XIX a. buvo įkurta daug organizacijų, suvedusių įvairių evangelikų bažnyčių tikinčiuosius konkrečiai veiklai: „Antislavery Society“ (1833), „Scripture Union“ (1867, Lietuvoje nuo 1992 m., „Biblijos skaitymo draugija“), „Young Men‘s Christian Asscociation“ (YMCA, 1855), „Christian Endeavor“ (CE, Vokietijoje EC, 1881), „Student Volunteer Movement“ (1886), „The Gideons International“ (1899, Lietuvoje nuo 1992 m., „Gideono broliai“), „Child Evangelism Fellowship“ (CEF, 1937; Lietuvoje VKUD), „Youth for Christ“ (1945), „International Fellowship of Evangelical Students“ (IFES, 1947; Lietuvoje nuo 1993 m., LKSB).

Lietuvoje greta Biblijos draugijos veikia Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga (LEBMS), Gerosios Naujienos centras (GNC) ir Evangelinis Biblijos institutas (EBI). Kai kuriose organizacijose bendradarbiauja vien tik įvairūs evangelikai, kitose ir Romos katalikai. Puikus tokio ekumenizmo pavyzdys yra „Acton Institute“ (Grand Rapids, JAV): gindami laisvę ir jungdami religiją bei moralę, petys petin nuo 1990 m. kartu veikia Romos katalikai ir evangelikai (presbiterijonai, baptistai).

Būtina paminėti ir Lozanos judėjimą kaip tarptautinę evangelizavimo platformą ar katalizatorių. Pirmasis tarptautinis pasaulinės evangelizacijos kongresas, kitaip Lozanos kongresas, įvyko 1974 m. Lozanoje, Šveicarijoje. Amerikos evangelisto Billy Grahamo iniciatyva į kongresą susirinko apie 2700 evangelikalų vadovų iš 150 šalių. Susirinkusieji svarstė galimybes remti pasaulinę misijinę veiklą ir tarėsi, kaip skatinti evangelizavimą. Kongreso rezultatas – „Lozanos sandora“, suformuluota vadovaujant britų teologui Johnui Stottui. Sandora laikoma vienu svarbiausių evangelikalų judėjimo dokumentų. Iš kongreso kilo tarptautinis Lozanos judėjimas, koordinuojamas Lozanos pasaulinės evangelizacijos komiteto. Daugelyje šalių buvo įkurtos nacionalinės organizacijos, kurioms pavesta skatinti bažnyčias bei krikščionių organizacijas aktyviau evangelizuoti. Lozanos judėjimo paskelbti dokumentai laikomi pagrindiniais evangelikalų judėjimo susitarimo dokumentais. („Lozanos sandora“, „Manilos manifestas“ ir „Keiptauno įsipareigojimas“ išversti į lietuvių kalbą, žr. www.lausanne.org)

  1. Ekumenizmas iš apačios

Bažnyčių artimesnį bendradarbiavimą ar jungimąsi bei oficialių tarpkonfesinį dialogą būtų galima vadinti ekumenizmu „nuo viršaus“, nes dažniausiai pirmu smuiku groja bažnyčių vadovai. Bet esama ir ekumenizmo „iš apačios“ – skirtingų konfesijų krikščionių bendravimo kitapus institucinių bažnyčių ar net apskritai nebažnytiniame kontekste. Pavyzdžiui, įvairi tikinčiųjų bendrystė darbo vietose – savivaldybėje, kariuomenėje, mokykloje, ligoninėje, LR Seime ir t.t. (buriantis maldai, vienas kito krikščioniškam pastiprinimui, palaikymui ir pan.).

Evangelikalams toks ekumenizmas yra labai svarbus, kadangi juos vienija bendras ir visiems krikščionims didžiausias turtas – asmeninis ir nuoširdus tikėjimas. Būtent čia konfesinės ribos nėra lemiamos. Jei įmanoma būti pakankamai tikram, kad šalia esantis žmogus yra tikrai tikintis, jo priklausomybė „klaidingai“ bažnyčiai neturėtų trukdyti palaikyti su juo dvasinio ryšio ar melstis. Todėl ir Evangelikų aljanso maldos savaitėje (sausio mėnesio pirma savaitė) gali dalyvauti ir Romos katalikų broliai bei seserys. Tačiau tokią bendrystę būtina aiškiai atskirti nuo bažnyčių bendravimo. Kad kažkam įmanoma melstis su vienu ar kitu Romos kataliku, dar visai nereiškia, kad ir jo bažnyčia turėtų artimiau bendrauti su katalikais. 

Evangelikų aljansai ketina stiprinti būtent šį (bei 7 punkte aprašytą) ekumenizmo būdą, suteikiant asmeniniam bendravimui ir bendradarbiavimui daugiau pagrindo. Charta oecumenica (2001) eina kitu keliu: krikščionių vienybės siekia narystės bažnyčiose pagrindu. Bet šis būdas kuria prielaidą kiekvienam pakrikštytam bažnyčios nariui būti laikomam atgimusiu tikinčiuoju, ko tikrovėje nėra. Todėl nemažai evangelikalų šį dokumentą atmeta.

  1. Tarpkonfesinis dialogas

Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta dialogas tarp Vatikano ir pasaulinių evangelikų organizacijų. Jame siekiama ne bažnyčių vienijimosi, o tik geresnio tarpusavio supratimo bei pozicijų išsiaiškinimo. Dialogas su Pasaulio liuteronų sąjunga 1999 atvedė prie „Bendros deklaracijos dėl nuteisinimo doktrinos“ (2006 patvirtintos ir metodistų). 2017 m., Reformacijos jubiliejiniais metais, prie Deklaracijos prisijungė ir reformatų WCRC (tiesa, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia nepasirašė, t.y. neperėmė dokumento nuostatų). Vatikanas dialogą palaiko ir su sekmininkais, baptistais bei WEA.

Dialogas tarp didžiausių krikščioniškų institucijų ir sambūrių jau nuo 2011 m. duoda konkrečių vaisų. Vatikanas, WCC ir WEA kartu priėmė dokumentą „Krikščioniškas liūdijimas daugiareliginiame pasaulyje: veiklos rekomendacijos“ („Christian Witness in a Multi-Religious World: Recommendations for Conduct“). Šis visų trijų dalyvių pripažįstamas etikos kodeksas numato, pagal kokius principus krikščionių bažnyčios vykdo misijinę  veiklą, ragina atsiversti ir įtikėti.

  1. Tarpreliginis ekumenizmas

Jau keleri dešimtmečiai, ypač WCC kontekste, kalbama ir apie „platesnį“ ekumenizmą, ne vien tik tarp krikščioniškų bažnyčių, bet tarp visų pasaulio žmonių iš visų religijų. Siekis suvienyti bažnyčias ima peraugti į siekį suvienyti visų tikybų žmones. Ši ekumenizmo rūšis kartais vadinama „adomiškuoju“ arba „abraomiškuoju“ ekumenizmu (krikščionys, žydai, musulmonai), o neutraliau – „tarpreliginiu dialogu“. Organizaciniai šitokio ekumenizmo pavyzdžiai yra „Global Interfaith Movement“, Pasaulio religijų parlamentas, Pasaulinės etikos projektas ir kt.

Tiltas tarp Romos katalikų ir šio, platesnio, tarpreliginio ekumenizmo yra fokuliarų judėjimas (Movimento dei Focolari), įkurtas po II Pasaulinio karo Chiara‘os Lubich (1920–2008). Jo atstovai išskirtinai pabrėžia visos žmonijos vienybės aspektą. Fokuliarų interneto svetainės (folocare.org) lankytojui kone kiekviena pastraipa primenama, kad tikslas yra „statydinti pasaulio žmonių šeimos vienybę“. Lubich mėgo Jėzaus žodžius iš Jn 17, 21 („tegul visi bus viena“) ir vadino juos „Dievo planu visai žmonijai“. Jai rūpėjo vienybė tarp visų krikščionių, kitų religijų atstovų ir net visai netikinčių žmonių: „Ji [fokuliarų bendruomenė] apima ne tik katalikus, bet ir kitų bendruomenių bei bažnytinių bendrijų krikščionis, taip pat ir žydus. Palaipsniui šio judėjimo dalimi yra tapę daug didžiųjų religijų atstovų bei jokių religijų neišpažįstančių žmonių.“ Visi kartu „dirba vardan žmonijos vienybės“ ir visi kartu privalo „būti gyvas brolybės pavyzdys“: „Bendras tikslas yra kurti vis labiau ir labiau besivienijantį pasaulį – lygiai tarp tikinčiųjų ir netikinčių, brolystę, kuri taptų liudijimu kitiems.“

Šitokio mąstymo pagrindu tapo įsitikinimas, kurį fokuliarų atstovas išdėstė ir interviu bernardinai.lt: „Jėzus yra kiekvieno žmogaus tikroji, giliausioji asmenybė.“ Kad šiomis ir panašiomis mintimis Lubich yra nutolusi nuo biblinės krikščionių vienybės sampratos, rodo ir jos interneto svetainėje pateiktos pokalbio su netikinčiaisiais nuorodos. Tokiame pokalbyje, anot jos, „nėra vietos prozelitizmui; čia kalbamasi, kad užmegzti ryšį, o ne patraukti prie savo idėjų.“ Viskas pajungta vienai, labai plačiai vienybės sąvokai. Misijinė veikla, evangelizavimas, kvietimas atgailauti ir atsiversti, apologetika – visa tai tik trukdo siekti tos vienybės.

Pabaiga

Štai kokia didelė ekumenizmo įvairovė! Tokia plati, kad praktiškai neįmanoma jos sutalpinti į vieną apibrėžimą. Dėl to pokalbiuose apie ekumenizmą visada naudinga pirmiau išsiaiškinti, kurią konkrečiai iš minėtų ekumenizmo rūšių turime omeny. 

Mano manymu, visi punktai nuo 3 iki 9 iš principo evangelikams yra priimtini. Tai toli gražu nereiškia, kad viskas, kas jiems būdinga, turi būti priimtina (pvz., minėti WCC nukrypimai). Tačiau bendrai reikia pabrėžti, kad krikščionys privalo siekti vienybės, o konkrečiai įgyvendinant šį pašaukimą atsiveria itin platus laisvės laukas. Kaip ir kur kiekvienas jame veiks, priklauso nuo išminties, gebėjimų bei pašaukimo. 

7 ir 8 punktuose aprašytas ekumenizmas labai artimas evangelikalams. Čia „per daug“ beveik nieko nėra. Lietuvoje daug potencialo slypi ir 5 punkte, nes dar labai stinga artimesnio ir pačių evangelinių bažnyčių bendradarbiavimo. Kadangi evangelikų čia labai mažai (mažiau negu 1 proc. visų gyventojų), būtina jiems ir bažnyčių, ir asmeniniame lygmenyje kuo intensyviau bei artimiau kooperuotis – to paprasčiausiai reikalauja praktinė išmintis. Protestantams, žinoma, būtų labai naudinga ir šalies bažnyčių taryba bei Evangelikų aljansas (6). Tikrai įdomu, kodėl visos to iki šiol dar nėra? Kodėl kai kurios net itin giminingos bažnyčios, bendruomenės ir sąjungos vis dar nesusijungė? Nejau ir čia trukdo lyderių netinkamos ambicijos?

Kartais tradicinių konfesinių bažnyčių atstovai kaltinami pernelyg susiaurinę tikėjimą griežtais išpažinimais, per daug viską sudėlioję ‘į dėžutes’, prisistatę sienų ir atsiriboję nuo kitų krikščionių. Tokie kaltinimai kyla iš difuzinio ekumenizmo šalininkų stovyklos. Tačiau nei vienai, nei kitai pusei nereikėtų baimintis, juk, kaip jau minėta, viskas yra atvirkščiai: kuo tiksliau žinome, kas esame ir kas mus skiria, tuo lengviau nustatyti, kas vienija.

Kas krikščionių bendrystei tikrai ir labiausiai trukdo, tai klaidingos ambicijos, valdžios troškimas ir kai kuriose bažnyčiose įsigalėjusi vienvaldystė. Tuo tarpu konfesiškumas su ekumenizmu iš tikrųjų puikiausiai sutaria! Dėl to rimtas ir konfesiškai labai įsišaknijęs presbiterijonų filosofas bei teologas Cornelijus Van Tilis (1895–1987) tvirtina: „Nė vienas krikščionis negali būti nusistatęs prieš ekumenizmą.“ (The Reformed Pastor and Modern Thought)

(Nuotrauka Gintauto Tumulio, Šiauliai)

 

Kiti autoriaus staipsniai ekumenizmo tema:

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas