Spalio 31-ąją minima Reformacijos diena. Šiemet ji visuomenę pasitinka žiniasklaidoje pasirodžiusiu pranešimu apie atidėtus Reformatų sod

o darbus, naujai išrinktą sinodą. Iššūkiai, su kuriais susiduria evangelikų reformatų bažnyčia, buvo aptarti Reformacijos dienai pažymėti skirtoje XFM radijo laidoje „Horizontai“.(ved. Rokas Simanavičius) Mintimis dalijosi reformatų sinodo direktorė dr. Renata Bareikienė.

Gerbiama Renata, jūs esate iš Biržų, reformatų krašto. Ar žmonės, gimę šiame Šiaurės Lietuvos kampelyje, turėjo galimybę būti ne reformatai?

Be abejo, kad turėjo. Mes gyvenome nedideliame kaime, mūsų artimiausi kaimynai buvo katalikai, jų sūnus buvo kunigas, o kitos penkios šeimos buvo reformatų. Mes niekada nesipykome, gražiai gyvenome, sutardami. Biržų krašte tolygiai yra tiek katalikų, tiek reformatų, kurie čia nėra mažuma.

Jūsų tėvai buvo reformatai. Kiek tai buvo svarbus veiksnys siekiant  pažinti reformatišką kryptį?

Kitaip, man atrodo, ir būti negalėjo, nes mano seneliai, tėvai, giminės  buvo reformatai. Su sese buvome auklėjamos reformatiškai ir nesupratome, kad gali būti kitaip. Kai su bobute pėsčiomis eidavome į savo bažnyčią ir praeidavome katalikų, kurios durys buvo atvertos, aš visada matydavau kryžių ir ant jo nukryžiuotą Jėzų. Man taip baisu buvo praeiti pro tą bažnyčią, nes ten kraujas teka iš Jo kūno, aš įsikibdavau bobutei į sijoną, kad praeitume kuo greičiau, o jau kai ateidavau į savo bažnyčią, tuomet lėkdavau, taip šviesu ir ramu būdavo. Aš prisimenu Liuterio žodžius: „Aš čia stoviu ir kitaip negaliu ir, Dieve, man padėk“. Noriu pasakyti, kad esu reformatų bendruomenėje ir kitaip negaliu ir, Dieve, man padėk.

Ką jūs labiausiai prisimenate iš vaikystės?

Šventojo Rašto skaitymas tiek reformatams, tiek liuteronams yra labai svarbi gyvenimo dalis. Mano bobutė kiekvieną dieną dvyliktą valandą sėsdavo prie stalo ir skaitydavo. Nepaisydavo nieko – ar lyja, ar šieną vežti reikia. Jai niekas nerūpėjo. Ji skaitydavo Bibliją visuomet tuo pačiu metu ir dar gotiškomis raidėmis. Ir mane išmokė taip skaityti. Šventojo Rašto skaitymas yra šventas dalykas. Mes turime skaityti, suprasti, studijuoti. Aš ilgus metus buvau Lietuvos Biblijos skaitymo  draugijos pirmininkė,  gal ir todėl man tai yra labai artima.

Dabar visuomenėje yra daug įvairiausių auklėjimo metodų: nuo liberaliausių iki konservatyviausių. Reformatiškas auklėjimas šiomis dienomis dar egzistuoja?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad žinau tokių šeimų, kurios skaito Bibliją konkrečiu laiku, bent jau mano šeimoje taip nėra. Visi išeina į darbus, niekas per daug neskaito, bet aš labai patenkinta, kad ant mano dukters naktinio stalelio yra padėtas Šventasis Raštas ir ji jį paskaitinėja. O  su anūku yra liūdniau. Jis iš pradžių lankė mokyklėlę, bet nuvyko į Graikiją ir susižavėjo jos kultūra, tada pareiškė man, kad tiki šios šalies dievais. Kita vertus, jam dar tik trylika metų.

Reformacija XV–XII amžiais buvo religinis sąjūdis, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną. Kaip šiandien ši sąvoka keičiasi?

Sąvoka nepasikeitė. Dabar svarbu išlaikyti tai, kas buvo iškovota mūsų protėvių. Nepaisant to, kad Lietuva – giliai katalikiškas kraštas, penkių šimtų metų jubiliejaus minėjimas tam giliai pasitarnavo. Buvo daug įvairiausių renginių, šventė paminėta gan plačiai. Aš labai džiaugiuosi, kad Seimas įteisino spalio trisdešimt pirmąją kaip Reformacijos dieną, džiugina aktyvi Reformacijos ir istorijos draugijos veikla. Jos dėka mes judame į priekį.

Ne tik minima ši diena, vyksta Reformacijos sodo pertvarkymo darbai. Labai tikiuosi, kad viskas bus kaip svajojome. Buvo atkasti bažnyčios pamatai, yra kapinės bei koplyčia, o Sinodo rūmai tebestovi. Nors debatų yra visokiausių, nebus laiptų, prisiminimų, koks ten paminklas stovėjo, nes bus suprojektuotas naujas, kuriam renkamos lėšos. Jis atmins Lietuvos raštijos pradininkus, protestantus. Turiu viltį, kad jis bus pastatytas ir neatsitiks taip, kaip su paminklu Lukiškių aikštėje. 

Kaip manote, ar Reformacija, ypač pastaruoju metu, neapibrėžia tik istorinio ir kultūrinio konteksto, ar dar yra vietos dvasinėms vertybėms?

Jeigu būtume kalbėję prieš dvidešimt penkerius ar dvidešimt septynerius metus, kai tik  atgavome Nepriklausomybę, o mūsų bažnyčia buvo suniokota, nebuvo nė vieno tikro kunigo, tuomet tiek reformatų bažnyčia, tiek reformacija Lietuvoje balansavo ties išnykimo riba. Dabar yra užsienyje teologinį išsilavinimą įgijusių dvasininkų. Kaune dirba misionierius iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Būna ir krikštynų, ir vestuvių, ir konfirmacija. Tikrai negaliu pasakyti, kad esame ties išnykimo riba. Reformatų kunigai yra aktyvūs. Labai džiaugiuosi priimtu nutarimu, kad mūsų dvasininkai ordinuoti gali būti tik įgiję aukštąjį universitetinį teologinį išsilavinimą. Man atrodo, tai labai svarbu, kad žmonės galėtų jais tikėti ir sekti.

Praėjusiais metais Seimas pritarė pastato grąžinimui Kauno evangelikų reformatų bažnyčios tikintiesiems. Laikinojoje sostinėje esantis objektas yra  įtrauktas į kultūros paveldo objektų sąrašą. O Klaipėdos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri, kaip tikimasi, artimiausiu metu bus atkurta, bent jau kiek žiniasklaidoje skelbiama, taip pat atliks svarbią kultūrinę funkciją.

Kol Klaipėdoje gyvena kunigas Reinholdas Moras, tol  tikrai bažnyčia neatliks tik kultūrinės funkcijos. Šiam dvasininkui reformatai yra labai dėkingi. Kai mūsų bažnyčia buvo ties išnykimo riba, jis atvažiavo į Biržus ir subūrė žmones. Deja, bet mirus jo tėčiui, jis perėmė jo palikimą, evangelikų liuteronų parapiją uostamiestyje. O Kaune veikia reformatų bendruomenė, nors ir nelabai didelė, bet jos atstovai dalyvavo ir sinode, veikia  taryba, todėl tikrai nemanau, kad ten bus tik koncertų salė.

Kiek pagrįstos kalbos, kad evangelikų reformatų bažnyčią sudaro tik pagyvenę žmonės? Kaip pritraukiamas jaunimas  į parapijų veiklas?

Vilniaus parapijoje ilgus metus tarybą sudarė senjorai, šiemet išrinkti nauji  atstovai, liko tik dvi anksčiau dirbusios vyresnės seniūnės. Jaunimas ateina su naujomis idėjomis. Aš tikrai nejaučiu pesimizmo. Labai tikiuosi, kad ir man mirus išliks reformatai ir bažnyčia. Kitaip ir negali būti, nes tai tikrai neša šviesą ir tiesą visuomenei. Pažiūrėkime į protestantiškas šalis kaip Estija ar Šveicarija, kuriose vyrauja  evangelikai, juk joms geriau sekasi. Būtų smagu, jei ir  Lietuvoje daugiau protestantų būtų.

Kokius pagrindinius reformatiškos krypties bažnyčių iššūkius kaip Sinodo direktorė įvardintumėte?

Iššūkiai išlieka tie patys – kad turėtume daugiau dvasininkų. Lapkričio pabaigoje rengiame papildomą, neeilinį sinodą. Jo metu ordinuosime į katechetus iš JAV grįžusį dvasininką, kuris ten įgijo puikų teologinį išsilavinimą. Labai svarbu, kad mes turėtume užtektinai kunigų. Tuomet jie galėtų dirbti ir su jaunimu. Gerai išsilavinę, jauni, energingi dvasininkai tik ir gali suburti jaunimą, kaip darė minėtas R. Moras ar Biržuose besidarbuojantis Rimas Mikalauskas. Labai svarbu jaunuolius pritraukti ir išlaikyti, taip pat lavinti kunigus, turėti puikius pamokslininkus. Jeigu dvasininkai sakys gerus pamokslus, bus žmonių. Jie ateis, jiems nebus nuobodu per pamaldas.

Parengė Ilona Petrovė ir Rokas Simanavičius

Visą laidos įrašą rasite čia :  https://soundcloud.com/xfmlt/horizontai-renata-bareikiene-2019-10-30 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys                        8 650 50302

        

Holger Lahayne                    8 686 60684
    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
    8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas