Holger Lahayne

Sola gratia

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį suprato reformatoriai, byloja apie visišką visų žmonių nuodėmingumą. Visiškas nusidėjėlis pats išsigelbėti iš savo nuodėmių negali. Tai atlieka Dievas, padovanodamas tikėjimą, o per jį ir atpirkimą iš nuodėmių. Atpirkimas įvykdomas be jokio žmogaus indėlio, vien iš Dievo malonės – sola gratia.

Pagrindas šitokiai malonei yra Dievo amžinasis išrinkimas. Šis išrinkimas pasaulį padalija į Bažnyčią ir netikinčiuosius. Dievo atpirktieji tampa Dievo vaikais ir gyvena su juo taikoje, tikėjime ir garbinimo džiaugsme. Netikintieji elgiasi pagal savo nuodėmingos širdies sprendimus ir maištauja prieš Dievą.

Šis poliariškumas būdingas visam Naujajam Testamentui. Daugelyje NT laiškų skaitytojams primenama: kadaise jūs buvote... – o dabar esate... (Rom 6, 19–22; 7, 5–6; 11, 30; 1 Kor 6, 10–11; 12, 2; Gal 4, 8–9; Ef 2, 1–6.11–13.19; 5, 8–9 ir kt.) Tapimas krikščioniu primena lūžį arba radikalų pjūvį. Dėl to NT rastume dar ir tokią schemą: "tie, iš pasaulio" ir "jūs" (Ef 4, 17–20; 5, 7; 1 Tes 4, 5; 2 Tes 1, 8; 2 Kor 6, 14–17; 1 Pt 2, 7.12; 1 Kor 1, 18).

Tačiau priešprieša tarp Dievo ir tamsos karalystės nereiškia – kaip kai kurie mano ir elgiasi – krikščionių gyvenimo getuose. Atpirktųjų gyvenimas su Dievu negali ir neturėtų vesti į pasitraukimą iš pasaulio, sektantiškumą bei kultūrinį pesimizmą. Nes tam Dievas įtaisė saugiklį – "bendrąją malonę". Nors mokymas apie šią malonę ir yra nepamainomas teisingai suprasti santykį tarp krikščionybės ir kultūros, praktikoje jis labai retai minimas. Bažnyčia šią malonę beveik užmiršo.

Ypatingoji ir bendroji malonė

Būtina suprasti, kad Dievo malonė yra viena, bet pildosi įvairiais būdais. Kai reformatorius Jonas Kalvinas kalba apie išganančiąją malonę, jis turi omeny "ypatingąją", skirtą tik kai kuriems žmonėms:

"Mūsų tikėjimo Jėzumi Kristumi šaknis auga ne iš mūsų asmeninių pastangų... Kaip tik atvirkščiai: ji dygsta iš Dievo malonės, iš tosios, kuri didesnė už mūsų prigimtį. Telieka tik ištirti, ar ši malonė yra visuotinis, visų žmonių turtas, ar ne. Šventasis Raštas sako, kad būtent ne visų: Dievas savo Šventąją Dvasią žmonėms skiria savo asmenišku sprendimu ir apšviečia juos per savo Sūnų... Iš to galime daryti išvadą, kad tikėjimas kyla iš daug aukštesnių ir paslėptų šaltinių versmės: iš Dievo malonės pasirinkimo, kurio pagrindu jis suvereniai paskiria žmones išganymui." (De aeterna Dei praedestinatione, 1551).

Tai yra išrinkimo malonė, tik kai kuriuos atvedanti į išganymą. Ji yra antgamtiška, kelianti žmoguje atgailą ir tikėjimą. Bet Institutio mini ir kitą malonę, kurios sąvoką J. Kalvinas apibrėžė, ko gero, pirmasis – tai "bendroji malonė". Ji Dievo skiriama bendrai, t. y. visiems žmonėms vienodu mastu. Po nuopuolio, kad ir labai nusidėję, žmonės išlaikė skirtumą nuo gyvūnų, nes neprarado nei proto, nei kitų gebėjimų. Tačiau "viską, kas mums likę, ramia sąžine galime priskirti Dievo malonei; jei jis nebūtų mūsų pasigailėjęs, nuopuolis būtų sunaikinęs ir visą mūsų prigimtį" (Inst. II,2,17). O tai, kad žmonės vis dėlto ieško gėrio, rodo, "jog ir toje prigimties griūtyje buvo numatyta vietos Dievo malonei; žinoma, ji neveikia apvalančiai [kaip specialioji, išganančioji malonė], o tik vidujai pristabdančiai... Šitaip Dievas savo išankstiniu sprendimu uždėjo apynasrį prigimties subjurimui, kad jis neprasiveržtų visu pajėgumu." (II,3,3)

Šis skirstymas yra gerai pagrįstas Biblija. Ne vienoje jos vietoje sakoma, kad Dievas savo gerumą išlieja visai kūrinijai, visiems žmonėms. Antai Ps 145, 9 sako: "Geras kiekvienam VIEŠPATS ir gailestingas visiems savo kūriniams" (žr. Mt 5, 44–45; Ps 65, 5–13; 104; 136, 25; 145, 9.15–16). Arba Apd 14, 17: Dievas "nepaliko savęs nepaliudyto geradarybėmis: iš dangaus duodavo jums lietaus bei vaisingų metų, teikė jums maisto ir širdies džiaugsmo". Čia visur kalbama apie neužtarnautą Dievo gerumą, kurį galėtume pavadinti žmogiškosios būties šioje žemėje gerumu, vis dėlto nevedančiu į anapus, į išganymą.

Apynasris blogiui

Kaip sakė J. Kalvinas, svarbus bendrosios malonės veikimo aspektas yra nuodėmės bei jos padarinių pažabojimas, suvaržymas. Visas viso pasaulio nuodėmingumas yra suvereniai nepaliaujamai kontroliuojamas Dievo. Kai kuriais atvejais tai vyksta labai asmeniškai (Kainas, Pr 4, 15; žr. Job 1, 12). Tai ne kas kita, kaip nepelnytos Dievo malonės išraiška. Dievas neleidžia lietis savo rūstybei, 'užmerkia vieną akį' prieš nepaklusnumą (Apd 14, 16; 17, 30) ir išlieka kantrus (Rom 3, 26). Paskutinis teismas atitolinamas, kad kuo daugiau žmonių įgytų galimybę atgailauti (2 Pt 3, 9.15). Šiame kontekste negalima nepaminėti ir politinės valdžios kaip tam tikro Dievo malonės įrankio. Nes jos užduotis kovoti su blogiu, tad, tarp kitų dalykų, ginti ir tikinčiuosius bei visą Bažnyčią, idant ji saugiai ir taikoje galėtų vykdyti savo pašaukimą (žr. Rom 13, 4; 1 Tim 2, 2; 1 Pt 2, 14).

J. Edwardsas garsiame pamoksle "Sinners in the Hands of an Angry God" (1741 m.) apie bendrąją malonę yra sakęs: "Šventajame Rašte nusidėjėliai lyginami su audros pašiaušta ir negalinčia nurimti jūra (Iz 57, 20). Kol kas Dievas jų blogį dar laiko kaip tas įsiaudrinusios jūros bangas, sakydamas: 'Iki čia ateik, bet ne toliau' (Job 38, 11); bet jei Dievas savo tramdymo galią atimtų, viskas būtų bemat nunešta."

Kaip dažnai Dievas sako blogiui "stop!" Mes to nei matome, nei girdime, išvystame tik rezultatą. Jei šiandienos Europos ‚jūra' dar gan rami, tai visai nėra savaime suprantama. Įsivaizduoti audringą pasaulį, kuriame nuimtas apynasris blogiui ir kuriame dėl išnykusios civilizacijos siaučia žiaurumas, padeda tokie filmai kaip "Kelias" (The Road) ir "Elijaus knyga" (Book of Eli). Tik bendrosios malonės dėka žmonės vieni kitus ne puola kaip gyvūnai, o civilizuotai sugyvena bendruomenėse; bendroji malonė įgalina gyvenimą žemėje. Išganančioji malonė kuria Bažnyčią ir sugyvenimą joje.

Gyvybės ir tiesos Dvasia

Visos Dievo malonės įgyvendintoja yra Šventoji Dvasia. Ji įvykdo ir žmogaus atgimdymą iš aukšto, atsigręžimą į Dievą bei padovanoja jam naują gyvenimą (Apd 11, 18). Šventoji Dvasia buvo nuo pat pradžių, Dievui kuriant pasaulį; ji net dalyvavo kūrime (Pr 1, 2) ir toliau teikia fizinę gyvybę (Job 33, 4; Ps 104, 30). Tad galima sakyti, kad Dvasia ne tik kuria naujus – antgamtiškus – dalykus, bet apskritai saugo visą gyvybę, ribodama mirtį bei griuvimą – nuodėmės padarinius. Reformatų teologas L. Berkhofas rašo:

"Kalbėdami apie bendrąją malonę, turime omenyje: a) bendruosius Šventosios Dvasios veiksmus, dėl kurių Ji, neatnaujindama širdies, įgyvendina žmoguje tokią moralinę įtaką, kai nuodėmė apribojama ir socialiniame gyvenime išlaikoma tvarka bei skatinamas civilinis teisingumas, arba b) bendruosius palaiminimus, kuriuos Dievas savo nuožiūra suteikia visiems žmonėms be jokių išimčių." (Krikščioniškų doktrinų santrauka)

L. Berkhofas sako, kad Šventoji Dvasia yra ta, kuri realizuoja Dievo bendrosios malonės sumanymus. Panašiai teigia ir J. Kalvinas Inst. II,2,14, kur jis meninius, amatų ir mokslo gebėjimus vadina "Dievo malonės dovanomis". Biblijoje galėtume rasti Becalelio ir Oholiabo pavyzdį (Iš 31, 1–11). J. Kalvinas taip pat priduria:

"Kiek beskaitytume pagonių raštus, iš jų mums nuostabiai šviečia tiesos šviesa. Iš to suprantame, kad nors žmogaus dvasia ir netekusi savo pirminio tyrumo bei sugadinta, vis tik net ir tokia yra apdovanota ir išpuošta nuostabiomis Dievo dovanomis. Tad pagalvokime, jei Dievo Dvasia yra vienintelis tiesos šaltinis, tada tiesos, kad ir kur su ja susidurtume, negalime nei atmesti, nei niekinti" (Inst. II,2,15).

Kitoje pastraipoje J. Kalvinas taip pat akcentuoja, "kad šie gebėjimai yra nuostabiausios Dvasios dovanos, jos valia teikiamos žmonių gerovei, pasirinktinai tiems, kuriems ji nori." Net tik išganyme, bet ir bendruosiuose dalykuose Dvasia veikia suvereniai. Apie skirtingus Dvasios veikimo būdus reformatorius teigia: "Nors ir sakoma, kad Dievo Dvasia gyvena tikinčiuosiuose (Rom 8, 9), tačiau tai liečia tik pašventinimo Dvasią, per kurią mes paskiriami būti šventykla Dievui. Tačiau tos pačios savo Dvasios galia Dievas ne mažiau veikia bei tvirtina ir visus dalykus, būtent kiekvieną pagal jo savitą prigimtį."

Tad galima teigti, kad Dvasia po nuopuolio įgalina visą mokslinį pažinimą, netgi apskritai visą žinojimą. Be jos maloningosios veiklos puolęs žmogus sudarkytų visą sukurtojo pasaulio pažinimą taip, kad niekas siūlo galo nesurastų. Nes nuodėmė yra aptemdžiusi mūsų protą, tačiau bendrosios malonės dėka šioji tamsa nėra beribė. Garsusis Nyderlandų reformatų teologas, pastorius, žurnalistas ir politikas Abrahamas Kuyperis (1837–1920) įsitikinęs: "Be praregėjimo Šventosios Dvasios dėka, t.y. išskyrus bendrąją malonę, mokslo nuopuolis taptų absoliutus" (Wisdom&Wonder).

Bažnyčia kaip institucija ir organizmas

XIX a. mokymą apie bendrąją malonę iškėlė būtent ką tik cituotasis A. Kuyperis. Jis puikiai atskleidžia abi malonės rūšis nuodėmės atžvilgiu ir tuo pratęsia J. Kalvino tradiciją: "Turėtume atskirti du malonės pasireiškimo lygmenis. 1. Išganančiąją malonę, kuri galų gale visiškai sunaikina nuodėmę ir visiškai atšaukia jos padarinius. 2. Laikiną sulaikančiąją malonę, tik švelninančią ir sulaikančią nuodėmės veikimą. Pirmoji yra... pagal savo prigimtį ypatinga ir skirta tik išrinktiesiems. Antroji... aprėpia visą žmogiškąjį gyvenimą." ("Common Grace", iš Abraham Kuyper – A Centennial Reader)

A. Kuyperis puikiai sujungia malonės mokymą ir su mokymu apie Bažnyčią. Jis įveda perskyrą tarp bažnyčios kaip institucijos ir Bažnyčios kaip organizmo. Institucija yra regimoji arba žemiškoji Bažnyčia su visomis savo tarnystėmis, pamaldomis, sakramentais bei nuostatais ir t. t. Bažnyčia kaip organizmas iš dalies yra neregima, įsiliejanti į visas gyvenimo sritis, nes tikintieji gyvena ir veikia visame pasaulyje Evangelijos bei Dievo teisingumo šviesoje. Pirmoji Bažnyčia primena statinį, nes yra statydinama, antroji Bažnyčia – gyvą darinį, nes auga.

Bažnyčia kaip institucija sykiu yra ir ypatingosios Dievo malonės buveinė. Jos pirmasis ir tiesioginis pašaukimas – "rinkti šventuosius [tikinčiuosius] ir juos tobulinti" (Vestminsterio tikėjimo išpažinimas, 25.3). Visų pirma čia Šventoji Dvasia panaudoja Bibliją ir skelbiamą Dievo žodį bei sakramentus ir sukuria tikėjimą. Bažnyčios užduotis kuo pilniau ir aiškiau tą Žodį skelbti, išaiškinti Evangeliją ir Dievo įsakymus.

Tačiau tai dar ne viskas. A. Kuyperis į paaiškinimą dar įtraukia šviesos vaizdinį. Kristus yra "pasaulio" arba "tautų šviesa" (Iz 42, 6; 49, 6; Jn 3, 19; 8, 12). Dievas yra šviesa (1 Jn 1, 5). Dėl to šviesa gali bei privalo būti ir tikintieji, tie, kurie atspindi savo Viešpatį. Tikintieji yra ir privalo būti "žiburiai pasaulyje" (Fil 2, 15) bei "šviesos vaikai" (Ef 5, 8; 1 Tes 5, 5).

Bažnyčia surenka visus, kurių širdyse sušvito pats Dievas (2 Kor 4, 6), kurie tapo žiburiais, kurie pašaukti iš tamsos į šviesą (1 Pt 2, 9). Jėzus Kalno pamoksle (Mt 5, 14–16) moko: "Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje."

Jam atitaria A. Kuyperis:
"Nors krikščionių religijos žibintas dega tik tarp jos institucijos [Bažnyčios] sienų, jo šviesa sklinda toli pro langus, pasiekdama visas sferas ir sambūrius, besirandančius plačiame žmonių gyvenimo ir veiklos lauke. Teisė ir teisėtvarka, namai ir šeima, verslas, viešoji nuomonė ir literatūra, menas ir mokslas, ir dar daugelis kitų dalykų apšviečiami šios šviesos. O tas apšvietimas tuo ryškesnis ir skvarbesnis, kuo ryškiau žiba Evangelijos žibintas pačioje Bažnyčioje." ("Common Grace")

Miestas ant kalno yra Bažnyčia kaip institucija. Ji privalo skirtis nuo aplinkos. Dėl to A. Kuyperis labai sveikina Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kad Bažnyčia galėtų būti Bažnyčia pagal savo principus ir "religijos žibintas" šviestų kuo ryškiau, jai būtina laisvė (valstybės nesikišimas). Bažnyčiai, kaip Dievo išganytųjų bendruomenei, laisvės reikia ir šiam ypatingam jos bruožui išsaugoti bei jo grynumui palaikyti.

Tik viską užtikrinus, Bažnyčia gali "toli pro langus" apšviesti ir plačiąsias visuomenės gretas. Šioje, bendrosios malonės srityje, Bažnyčia formuojasi kaip organizmas, būtent "drąsiu jos narių veikimu visose gyvenimo sferose".

Tačiau A. Kuyperis liepia neužmiršti, kad "krikščionybės palaiminimai tik tada bus paveikūs įvairiose gyvenimo sferose", jei "institucinė Bažnyčia paklus Šventojo Rašto reikalavimams". Kitaip sakant, sąžiningai vykdys tai, kam pirmiausiai yra pašaukta. Dėl to reiktų labai rimtai rūpintis savo reikalais ir nesimaišyti su pasauliu. Jeigu šviesos vaikai į savo tarpą prisileis daug tamsos vaikų, šviesa priblės, o gal net ir visai nustos degti. Tik jeigu patys tikintieji saugos savo kaip šviesos tapatybę, jeigu jų bendruomenė bus ne kaip pasaulis, mirguliuojanti, o vientisas šviesos srautas, – tik tokia, tik galinga, šviesa galės persmelkti tamsą. Siekiant padaryti įtaką pasauliui, visų pirma pasaulio neturi būti pačioje Bažnyčioje.

Todėl Bažnyčios poveikis visuomenei visada bus labiau netiesioginis. A. Kuyperis sako, kad "Bažnyčia daro du dalykus: ji tiesiogiai veikia išrinktųjų gerovei, ragina atsiversti, guodžia, teikia paramą, vienija ir laimina juos; bet Bažnyčia veikia ir netiesiogiai, būtent rūpinasi visos pilietinės visuomenės gerove, siekia pilietinių dorybių." Kitaip sakant, Bažnyčia, kuri apleidžia pati save ir nesirūpina savuoju žiburiu, negalės ir aplinkai jokios įtakos padaryti. Tik būdama ir išlikdama ypatingosios malonės saugotoja, Bažnyčia kaip institucija įneš savo dalį ir į bendrosios malonės palaiminimus.

Tarp liberalizmo ir sektantiškumo

A. Kuyperio atnaujinta bendrosios malonės koncepcija, kuri čia negalėjusi būti apžvelgta plačiai ir išsamiai, pajėgi duoti nepaprastai daug naudos. Paminėsiu tik keturias galimybes.

Pirmiausia ji leidžia sujungti dvi puses: žmonės yra visiški nusidėjėliai, o nuodėmė paveikia visas gyvenimo sritis; šis mokymas paaiškina blogio griaunamąją galią. Kita vertus, bendroji malonė bei bendrasis Dvasios veikimas atsako į klausimą, kaip ir kodėl net ir didžiausi bedieviai šio pasaulio tvarkyme kartais pasiekia nuostabių rezultatų arba kodėl pasaulis po nuopuolio nėra toks blogas, koks galėtų būti. Tikintiesiems tai reiškia, kad jie kartu su pasaulio vaikais gali kurti ir kuria kultūrą. Tik bendrosios malonės egzistavimo dėka pradžioje minėta antitezė nenugramzdina mūsų į kultūrinį pesimizmą!

Antra, ji gali apsaugoti Bažnyčią nuo per didelių ambicijų. A. Kuyperiui buvo nepriimtinas autoritarinis Bažnyčios kaip institucijos noras kontroliuoti visuomenę ar savotiškai ją "pakrikštyti". Dėl to ir net sekuliarizaciją jis laikė iš esmės teigiamu dalyku. Anot jo, nei valstybė, nei visuomenė neturėtų šlietis prie kurios nors vienos konfesijos ar nustatyti visiems kurį nors tikėjimą. Bažnyčios politinių galių telkimą ar liejimąsi su valstybe laikė kenksmingu ir jai, ir jos įtakai. XX a. pradžioje pats A. Kuyperis kelerius metus buvo Nyderlandų Ministru Pirmininku – būtent ne kaip institucinės Bažnyčios atstovas, o tik kaip tikintis žmogus. "Laisva Bažnyčia laisvoje valstybėje!" – skelbė jo šūkis. Tik šitaip įmanomas krikščioniškosios šviesos paveikumas, t. y. Bažnyčios kaip organizmo įtaka įvairioms gyvenimo sritims. A. Kuyperiui buvo svetimas prancūziškosios tradicijos laicistinis, religiją niekinantis liberalizmas, tačiau užtat labai artimas atrodė klasikinis politinis liberalizmas, kurio gynėju jis visuomet buvo.

Bet to nemaišykime su liberaliąja teologija, kuriai A. Kuyperis smarkiai priešinosi. Šioje kovoje jam daug patarnavo ir jo bendrosios malonės koncepcija. Tad trečia, ji padeda pamatyti šios teologijos silpnąsias puses. Jos atstovai teisėtai troško veikti ir anapus Bažnyčios ribų ir viešajame gyvenime. Bet teologinis liberalizmas sukėlė labai daug sumaišties malonės klausimu. Liberalų didžioji klaida buvo ir iš dalies tebėra ta, kad jie suplakė bendrąją ir ypatingąją malonę, iš esmės paneigdami atskirtį tarp jų. Liberalioji teologija tikina, esą Dievas visam pasauliui paskleidęs ypatingąją malonę; kad ir šią galima 'visur' pasaulyje išvysti; kad išganymas pasaulyje jau yra net ir daug kur įvykęs. Dėl to žmogui tapti išganytam galima ir kitose religijose, visai nė neišpažįstant krikščionių tikėjimo. Tačiau šitaip ištrynus bendrąją malonę ir palikus vien tik specialiąją, išganančiąją, ir dar veiksmingą net ir už Bažnyčios ribų, iškyla galingas noras visą pasaulį temptis į Bažnyčią. Kuo daugiau, tuo geriau! Ir šitaip Bažnyčia kaip institucija palūžta, ribos blunka, nyksta, gesindamos ir "krikščionių religijos žibintą". Bažnyčios įtaka visuomenei ir aplinkai – kurios taip labai siekta! – nyksta.

Ir ketvirta – A. Kuyperio koncepcija padeda išsiaiškinti šiandienos Bažnyčios būtinuosius uždavinius. Jau tapo įprasta misijinę veiklą apibrėžti labai plačiai: siekiu visą pasaulį sutraukti po Dievo sparnu; siekiu įgyvendinti viską aprėpiančius socialinius pokyčius pagal Dievo principus ir pan. Tam net įvesta speciali sąvoka "transformacija". Žinoma, sveikintinas krikščionių platus žvilgsnis, atvirumas ir jautrumas pasaulio socialinėms problemoms. Tačiau A. Kuyperis primena, kad Bažnyčios kaip institucijos misija nėra tokia plati. Visų pirma ją sudaro: šventųjų surinkimas, Dievo žodžio skelbimas, socialinė rūpyba Bažnyčios viduje, sielovada bei disciplina. Tik visų pirma paisant šių dalykų, tikintieji bus pakankamai aprūpinti tarnavimui pasaulyje. Tik pirmiausiai ištikimai skelbdama Dievo žodį ir mokydama, Bažnyčia sudarys galimybę tikinčiųjų dvasiniams žibintams skaisčiai šviesti ir neužgesti. Nors socialiniai pokyčiai tikrai labai svarbūs, tačiau Bažnyčia dalyvauja juose dažniausiai netiesiogiai. Būtent tik per save kaip organizmą, per savo tikinčiuosius, nuoširdžiai išgyvenančius tikėjimą, esančius druska ir šviesa pasauliui, dalyvaujančius visuomenės gyvenime ir dėl to gebančius keisti, "transformuoti" pasaulį bendradarbiaujant su netikinčiais žmonėmis.