Erik Raymond

Pamenu, kad pradėjęs tarnauti visu etatu mąsčiau, jog didelę dalį laiko turėčiau skirti apologetikos tyrinėjimui ir studijoms. Tai tapo netikėtu daugybės palaiminimų šaltiniu. Turbūt didžiausiu palaiminimu laikau tai, jog mano tikėjimas vis stipriau remiasi į Biblijos įkvėpimą bei autoritetą. Be abejo, tuo pačiu mačiau, kaip stiprėja mano gebėjimas ginti Bibliją, kam nors bandant paneigti jos patikimumą. Ir nors galimybė ginti ir skleisti krikščionybę man teikė malonumą, aš pirmiausiai buvau vietinės bažnyčios pastorius, o ne apologetas.

Apmąstydamas paskutiniuosius dešimt savo tarnystės metų, pastebėjau, kad dažniausiai man, kaip Biblijos apologetui, tekdavo įrodinėti ne Biblijos teisingumą, bet tai, kad jos pakanka. Ir didžioji dalis tokių apologetinio pobūdžio diskusijų, kuriose man yra tekę dalyvauti, vyko išpažįstančių krikščionių ratuose. Nustebote? Kuo daugiau bendrauju su kitais pastoriais, tuo labiau įsitikinu, jog doktrina, kad Šventojo Rašto pakanka (lot. Sola Scriptura), yra puolama tiek už bažnyčios ribų, tiek jos viduje.

Ši doktrina paprasčiausiai reiškia, kad Biblija yra visiškai pakankamas tikėjimo šaltinis. Šventajame Rašte randame „visus Dievo žodžius, reikalingus norint būti išgelbėtam, tobulai Juo pasitikėti bei Jam paklusti“ (Systematic Theology, Grudem, p. 127). To mokoma tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame: Tobulas Viešpaties įstatymas, jis gaivina sielą. Viešpaties liudijimas tikras, išminties moko paprastuosius (Ps 19, 7); Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui (2 Tim 3, 16–17).

Pirmoji iš trijų Grudemo įvardintų sferų daugumai evangelikų retai kada kelia keblumų. Išgelbėjimas mums yra apreiškiamas iš išorės į vidų, o ne atvirkščiai, t. y. mes išgirstame Žodį, jį suvokiame ir tuomet patikime Gerąja Naujiena. Likusias dvi sferas įgyvendinti praktiškai vis dėlto yra sunkiau. Todėl toliau pateiksiu tris dažniausiai mano pastebėtas atakas arba argumentus, nukreiptus prieš nuostatą Tik Raštas (Sola Scriptura).

Pavojingai apgaulingas, tačiau paveikus yra „dominuojančiojo jausmo“ principas. Sakykime, žmogus nori nuveikti ką nors gero, tarkime, tapti pastoriumi, tačiau sulaukia bažnyčios narių prieštaravimų. Ką tai patiriantis žmogus daro? Pirmiausia reikia įvertinti situaciją: ar jis turėtų klausyti tų, kurie jį geriausiai pažįsta? Ar reikėtų šiam žmogui įvertinti savo charakterį, turimas dovanas bei tai, kaip šie aspektai atitinka pasirinktą tarnystę? Žvelgdami bibliškai, į abu klausimus atsakytume teigiamai. Tam tikras asmens charakterio ir konkrečiam tarnavimui reikalingų dovanų įvertinimas yra būtinas (1 Tim 3, 1–7; Tit 1).

Visgi sakykime, kad būsimajam pastoriui nepatinka gautas atsakymas ir jis nusprendžia leistis į kelią ir tarnystės siekti kitoje bendruomenėje. Užuot paklusęs Biblijos viršenybei ir autoritetui, šis asmuo pasikliauja dominuojančiuoju jausmu – negalėdamas būti vienos bažnyčios pastoriumi, šios tarnystės sieks kitoje. Ką tai sako apie tokio žmogaus požiūrį į tai, kad Biblijos pakanka? Pateikta situacija sufleruoja, kad su minėta doktrina jis sutinka nevisiškai.

„Nusprendžiau to nedaryti.“ Įsivaizduokime, kad tarp dviejų bažnyčią lankančių moterų įvyksta konfliktas. Taigi, viena kitos atžvilgiu jos nusiteikusios atšiauriai, o tai tikrai realus ir gal net dažnas scenarijus bendruomenėje, kurioje apstu nusidėjėlių. Pokalbio su Džoana metu Selė atsiveria ir papasakoja, jog yra priešiškai nusiteikusi Barbaros atžvilgiu. Džoana paklausia, ar tai susiję su kokia nuodėme, ir pasiūlo Selei susitikti su Barbara ir pasikalbėti. Selė atsako, jog kalbėtis nenori, nusprendžia atsiriboti nuo Barbaros, o galiausiai ir palikti bažnyčią.

Net tada, kai parodome, ko moko Biblija, ši krikščionė visgi nusprendžia elgtis taip, kaip nori, o ne taip, kaip nurodo Šventasis Raštas. Užuot pasitikėjusi ir paklususi Dievui bei Jo žodžiui, ji nusprendžia klausyti savęs. Atrodo, Markas Tvenas yra pasakęs: „Galvos skausmą man kelia ne neaiškios Biblijos vietos, o aiškiosios.“ Šventojo Rašto pakankamumo doktrina mus moko, jog mes esame kito valdžioje – ne patys kuriame įstatymus, bet jiems paklūstame.

Sukrečiantis ir neišmatuojamas emocinis šantažas. Ar kada esate su tuo susidūrę? Aš pats esu susidūręs su šiuo reiškiniu iš abiejų pusių. O pasireiškia tai štai kaip: mums atrodo, kad žmonės nepakankamai mus myli arba yra nepakankamai malonūs. Tuomet sakome: „Nesijaučiu mylimas ir vertinamas.“

Šie žodžiai turi didelį emocinį svorį, nes byloja apie skausmą ir polinkį į nuodėmę. Kitais žodžiais tariant, dažnai mes arba skaudiname kitus, arba patys esame skaudinami. Visgi, turime išlikti budrūs, kad subjektyvaus vertinimo neiškeltume aukščiau to, kas rašoma Šventajame Rašte. Džonas Paiperis (John Piper) puikiai nusako šią takoskyrą: „Nesijausti mylimam ir nebūti mylimam nėra tapatu. Jėzus nepriekaištingai mylėjo visus, tačiau daugeliui tokia Jo meilė nepatiko.“ Turime atidžiai stebėti, kad mūsų standartus formuotų Biblija, o ne kiti neapibrėžiami ar subjektyvūs veiksniai.

Dž. Paiperis tai vadina „emociniu šantažu“ ir tęsia: „Emocinis šantažas vyksta tuomet, kai savo emocinį skausmą asmuo sulygina su nesėkmingomis kito asmens pastangomis mylėti. Tačiau tai nėra vienas ir tas pats. Gali būti, kad asmuo myli ir savo meilę reiškia tinkamai, bet mylimasis vis tiek jaučiasi įskaudintas ir šį skausmą naudoją kaip šantažo formą, siekdamas priversti artimą jaustis nepelnytai kaltu. Emocinis šantažas tarsi sakytų: „Jaučiuosi lyg tu būtum mane įskaudinęs, todėl esi dėl to kaltas.“ Nėra kaip gintis nuo tokio pasakymo – įskaudintasis tampa dievu, o jo emocijos – tai teisėjas ir prisiekusieji. Tiesa čia nesvarbi. Vienintelis reikšmingas dalykas šioje situacijoje atrodo suvereni nukentėjusiojo kančia – ji neliečiama, ji yra aukščiau visko. Šis emocinis konstruktas – didis blogis. Per tris dešimtis savo tarnystės metų dažnai su juo susiduriu ir visuomet atkakliai ginu tuos, kurie tokiu būdu yra neteisingai kaltinami.“

Kaip tai pamina nuostatą, kad Biblijos pakanka? Šventasis Raštas mums atskleidžia, kokios yra meile grįsto elgesio išraiškos, tačiau ne visos jos mums atrodo priimtinos ir patogios.

Tai viso labo trys būdai, kuriais Šventojo Rašto pakankamumo doktrina dažnai yra puolama bažnyčiose. Tačau būtų galima kalbėti ir apie sprendimų priėmimo, remiantis Biblija, ir evangelinio misticizmo priešpriešą, „pasninkaujančius“ nuo Biblijos, bibliškos bendruomenės ignoravimą bei daugybę kitų pavyzdžių.

Tačiau visa tai galiausiai veda prie to, jog, sakydami, kad Biblijos pakanka, mes Sola scriptura vis tiek pakeičiame tuo, ką pavadinau Sola experienca. Sola experienca nežada šventumo. Netgi priešingai – tai kursto nesutarimus. Sola scriptura (tik Raštas) pakeisdami sola experienca (tik patyrimas), mes prarandame ne tik galią būti pašventinti, bet ir tikro krikščioniško gyvenimo esmę. Kita vertus, krikščioniškoji pasaulėžiūra – tiek kalbant apie atsivertimą, tiek apie pašventinimą – veda mus prie žodžio iš šalies. Ir tas žodis iš šalies yra Biblija, kuri yra patikima, ir kurios pakanka.

blogs.thegospelcoalition.org

Vertė Samuelis Lukošius

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Frank van Dalen                   8 61601303

        

Holger Lahayne                    8 686 60684

Romas Pukys                         8 650 50302 


    

Tomas Sakas     
(akadem. atostogos)      
     8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Generalinis superintendentas

  8 655 43678
Vicesuperintendentas   8 655 43677
Kanclerė   8 699 04137
    

 

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas