(2017 m. spalio 14 d. kelionės autobusu įspūdžiai)

Ankstyvas šeštadienio rytas, dar tamsu, tačiau Vilniuje, prie Olandų gatvėje esančio Karo muziejaus filialo jau „budi“ išsirikiavę keliautojai, pasiryžę ypatingai kelionei, skirtai Lietuvos ir Pasaulio Reformacijos jubiliejiniams metams, o išsirikiavusi eilutė primena beveik trisdešimties metų senumo įvykius - Baltijos kelio atkarpą.

Keliautojai – tai pasiryžėliai per vieną dieną lankyti istorinės atminties vietas ir prisiminti tai, kas nutolę nuo mūsų ir ko gero sujaudina tik minint didžiąsias datas. Viena iš tokių atmintinų datų 2017 metais – tai penkių šimtų metų Reformacijos jubiliejus, kuris  skatina iš naujo prisiminti tą metą, kai lietuviai buvo išdidūs ir drąsūs, kai istorija – tai ne  vien iš mokyklinių vadovėlių išmokti faktai.

Atvyksta autobusas ir prasideda ilgoji vienos dienos kelionė: beveik 50 keliautojų ir du jų vedliai – dr. Gintaras Labutis ir evangelikų reformatų kunigas Raimondas Stankevičius iškilmingai pradeda kelionės pokalbius. Kaip ir kiekvienos Lietuvos karių asociacijos kelionės metu iškyla klausimas apie tai, kodėl keliaujame („kad save geriau pažintume, save geriau suprastume, o save geriau pažinę ir perpratę taptume geresniais žmonėmis), o vėliau pereinama prie temų, susijusių su tikėjimu ir prieš penkis šimtus metų prasidėjusia krikščionybės Reformacijos epocha, kuri neatpažįstamai pakeitė Europą ir pasaulį. Kelionės vedliai, Gintaras ir kun. Raimondas, skatinami kelionės dalyvių, užveda ir vysto tikėjimo temas. Temų, susijusių su Reformacija – labai daug, nes regis, kad gyvendami greta evangelikų reformatų, jų tikėjimo ypatingumui neskyrėme dėmesio, o gal buvome mandagiai nesmalsūs. Pradžioje kalbos sukasi apie penkių šimtų metų senumo įvykius: kaip tikėjimas įprasmina žmogaus būtį, kada prasidėjo krikščionybės reformacija, kas buvo jos pradininkai ir žinoma, ką surašė  vienuolis, profesorius Martynas Liuteris savo 95 tezėse, kurias paskelbė 1517 metų spalio 31 d. Nuostabą sukėlė kun. Liuterio tezių gausumas („penkias tezes ko gero parašytų kiekvienas, o čia – 95 tezės!“). Kun. Raimondui teko keliautojams priminti, kad kunigas Liuteris buvo labai išsilavinęs ir giliai mąstantis žmogus, universiteto profesorius... Vienas temas keitė kitos, tačiau verta pastebėti, kad beveik visos jos buvo skirtos Reformacijai ar Lietuvos evangelikams reformatams ir su jais susijusia didžia Lietuvos istorija. Vedlių Gintaro ir kun. Raimondo „pokalbiai į autobuso mikrofoną“ toliau plėtojosi apie  Reformacijos kryptis (kuo skiriasi evangelikai reformatai nuo evangelikų liuteronų, kokios dar reformatų benduomenės veikia Lietuvoje), apie pamatinius evangelikų reformatų tikėjimo klausimus, o nuotaikos pakėlimui buvo prisiminta viena ar kita tarp Romos katalikų ir evangelikų reformatų ar liuteronų nutikusi anekdotinė situacija.

Kelionė iki Dubingių miestelio, kuris dažno lietuvio galvoje siejamas su kunigaikščių Radvilų gimine (išties, kiek gi kiekvieno lietuvio sąmonėje iškyla Lietuvos kunigaikščių giminių?), neprailgo: keliautojams buvo išdalinti kelių evangelikų reformatų giesmių tekstai ir melodijos, todėl keliaujantys autobusu uoliai mokėsi naujų melodijų.     

Atvykę į Dubingių miestelį patekome į tikrą rudenį: lynojo, per debesų properšas švietė saulė, suteikdama rudeniui ypatingas spalvas. Užkopus į Dubingių pilies kalną keliautojus pasitiko kelionių gidė Laura, kuri atvedė mus – keliautojus į ten stovėjusią Dubingių pilį, šiandieną paslėptą po naujovišku gelžbetonio stogu,  – kad būtų išsaugota tai, kas išlikę ateities lietuviams – ir katalikams ir reformatams.  Radvilų pilies griuvėsiai, pavirtę į muziejaus erdvę skatino prisiminti tolimus - beveik keturių šimtų metų įvykius ir Lietuvos valdovus Radvilas. Taip pat prisiminėme ir 2004 m., kai, vykdant kasinėjimus Dubingių pilies bažnyčios griuvėsiuose, buvo atrasti Radvilų giminės didikų palaikai, kurie 2009 metais buvo iškilmingai perlaidoti Dubingių pilies bažnyčios vietoje, po menamu Dievo stalu įrengtoje kriptoje. Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios išlikę nedaug – tik pamatų kontūrai ir Radvilų kriptos vietą žyminti akmeninė plokštė su 2009 m. perlaidotų Lietuvos didikų - Mikalojaus Radvilos Juodojo, jo žmonos Elžbietos Šidlovieckos-Radvilienės, Mikalojaus Radvilos Rudojo, Mikalojaus Radvilos, Rudojo sūnaus, ir jo antros žmonos Sofijos Elenos Hlebovičaitės, Jonušo VI Radvilos- Rokošininko, Rudojo anūko, mažamečio Kristupo Radvilos Perkūno sūnaus Mikalojaus ir jo motinos, pirmosios K. R. Perkūno žmonos Kotrynos Anos Sobkovnos - palaikai. 

Pasibaigus kelionės po Dubingių pilies kalną atkarpai, keliautojai toliau klajojo Dubingių pilies kalno takais, žvalgėsi po nuostabiąsias Dubingių apylinkes, apžiūrėjo naująją Dubingių katalikų bažnyčią ir geru žodžiu paminėjo dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos mecenatus -  Aurelijaus Rusteikos šeimą ir fondą, pagrindinius šios bažnyčios statybos mecenatus.

Dubingiuose keliautojai praleido tik  dvi valandas, o įspūdžių – kaip po ilgos dienos!

Patraukėme link antrojo mūsų kelionės tikslo – Deltuvos miestelio, kurį šešioliktajame amžiuje valdė kunigaikščiai Radvilos.  Pradėjo lyti, tačiau autobuse vėl užsimezgė kalbos apie evangelikus reformatus, o kun. Raimondui Stankevičiui teko ne tik gilinti keliautojų žinias Reformacijos istorijoje ir reformatų tikėjime, bet ir pasakoti savo asmeninio gyvenimo istoriją. Pokalbis nukrypo į kasdienį žmogaus gyvenimą, o klausimai apie „mišrias“ katalikų ir  evangelikų reformatų šeimas buvo ne mažiau įdomūs, nei didieji tikėjimo dalykai.  Sparčiai artėjome prie Deltuvos, pasikalbėjimus keitė dainos ir giesmės. Netrukus sustojome prie Deltuvos miestelyje esančio obelisko, žymens - liudijančio apie tai, kad toje vietoje beveik prieš du šimtus metų įvyko ginkluotas susidūrimas tarp Napoleono ir Rusijos imperijos kariuomenių – vienintelis prancūzmečio mūšis dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Kiek nustebino obelisko spalvų margumynas ir tik sugrįžus iš kelionės sužinojome, kad tai – Rusijos ir Prancūzijos vėliavų spalvos.

Pagrindinis mūsų kelionės Deltuvoje tikslas – aplankyti Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčią. Lyjant lietui keliautojai vaikščiojo aplink apgriuvusias bažnyčios sienas (į vidų įeiti draudžiama!), po to bandė akimis atkurti bažnyčios vaizdą panaudodami 2017 m. prie bažnyčios griuvėsių pastatytą vizualinį maketą, liudijantį apie bažnyčios, kuri buvo sunaikinta antrojo pasaulinio karo pabaigoje, išnykusį vaizdą. Deltuvos miestelio lankymas buvo labai trumpas, o keli keliautojai pasiguodė, kad jie taip ir nepajuto šio miestelio grožio ar ypatumų. Ką gi, teks sugrįžti į Deltuvą kitos kelionės metu.

Nei Dubingiuose, nei Deltuvoje nesutikome nė vieno vietinio evangeliko reformato, nedaug jų ir visoje Lietuvoje, nors remiantis kai kuriais vertinimais – šiandieną jų beveik septyni tūkstančiai, stiprybę semiantys iš savo tikėjimo, vedami šiandienos evangelikų reformatų kunigų ir atmenantys Radvilų giminės didikus, Mažvydą, Kulvietį, Rapolionį, Volaną ir  kitus Lietuvos evangelikus.

Atvykome į Kėdainius. Kėdainių ekskursijų vedančioji Edita mus lydėjo visą kelionę po Kėdainius, kurią pradėjome nuo Kėdainių Šviesiosios gimnazijos, kurią septynioliktajame amžiuje įkūrė kunigaikščiai Radvilos,  aplankymo. Šviesi ši Gimnazija – tikras spindulėlis, kuris kadaise, prieš šimtmečius galėjo tapti dar vienu Lietuvos universitetu.

Kėdainiuose atminties dalelę paskyrėme Kėdainių evangelikų liuteronų atminimui, aplankėme Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčią, šiuo metu atgyjančią iš užmaršties, ir palengva atkuriančią save ir savo bendruomenę, kuri sunyko baigiantis antrajam pasauliniam karui, kai visa tikinčiųjų bendruomenė ir jos dvasininkai pasitraukė į Vokietiją. Bendruomenės narys Ričardas atvėrė mums bažnyčios duris ir tapo laikinuoju kelionės vedliu.

Mūsų kelionės kulminacija – Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia, tačiau pakeliui aplankėme Kėdainių katalikų bažnyčią, trumpam sustojome prie Kėdainių sinagogų, kurioms miestas surado naująją – kultūrinę ir edukacinę paskirtį. Trumpam stabtelėjome Kėdainių Didžiosios rinkos aikštėje, prie paminklo Jonušui Radvilai prisimindami jo pastangas gelbstint Lietuvą.

Kėdainių evangelikų bažnyčioje – vienoje iš didžiausių Lietuvos evangelikų reformatų šventovėje dažnas keliautojas sukalba maldelę prisimindami Lietuvos didikus Radvilas, kurie siejami su Kėdainių miesto istorine šlove, o kelių  jų palaikai ilsisi šios bažnyčios rūsyje - mauzoliejuje. Bažnyčios rūsyje palaidoti Kristupas Radvila Perkūnas, Jonušas Radvila bei jų šeimos nariai.

Toliau be perstojo lyja, o mes, „pasikinkę“ autobusą išvykstame į Kauną. Kaune lankome Kauno evangelikų reformatų bažnyčią, kuri dar nėra sugrąžinta reformatams, tačiau regis, kad dvidešimt šeštaisiais ar septintaisiais atkurtosios Lietuvos nepriklausomybės metais tai bus atlikta. Bažnyčia - ramioje E. Ožeškienės gatvėje, savo išvaizda primenanti  Kauno Prisikėlimo bažnyčią. Tačiau dabartinė Kauno evangelikų reformatų bažnyčia – tai ir sporto salė ir valgyklėlė, ir maldų salė. Mus pasitiko kunigas Frankas, kunigas misionierius iš Jungtinių Amerikos Valstijų, turintis viziją – atkurti evangelikų reformatų bendruomenę Kaune ir, kaip jis užsiminė, pasiekti, kad bendruomenė vienytų bent tūkstantį narių. Klausantis šio kunigo misionieriaus kalbos ir jo išsakytos vizijos, norom-nenorom prisimeni garsaus amerikiečio frazę „I have a dream ...“. Ypač matant ne tik šiandieninę šios bažnyčios ir bendruomenės būklę, bet ir pirmuosius svarbius žingsnis kunigo vizijos įgyvendinime – jaunimo subūrimą, giesmių giedojimą, maldas ir darbus, susietus su šios bažnyčios grąžinimu bendruomenei ir kitus, svarbius ateities planus.

Paskutiniosios devyniasdešimt kelionės minučių iš Kauno į Vilnių neprailgo, dainavome, juokavome, kūrėme naujų kelionių planus. 
Baigdamas rašyti šį rašinį, prisiminiau keliautojo Antano Poškos pasakytus žodžius: „Kelionę planuoti – džiaugsmas. Kelionę vykdyti – katorga. Kelionę prisiminti – visa ko atpildas. Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė... ".   Man regis, kad pasibaigus šiai kelionei, galėtume kiek pakeisti Antano Poškos žodžius apie kelionės vykdymą, nes mūsų kelionės Lietuvos Reformacijos takais vykdymas buvo didelis džiaugsmas.

Ačiū kun. Raimondui, kartu vykdžiusiam šią kelionę.


Iki kitų kelionių,
Gintaras Labutis, Lietuvos karių asociacijos keliautojų klubo vedlys

 

Daugiau kelionės įspūdūdių skaitykite čia

 

 

Kunigai

Tomas Šernas 8 655 43677 |
Rimas Mikalauskas 8 686 66383 |
Sigita Veinzierl 8 681 66661 |
Raimondas Stankevičius 8 655 43678 |
Tomas Sakas
(akadem. atostogose)
8 678 72960 |
Romas Pukys 8 650 50302 |
Juozas Mišeikis 8 606 09273 |

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 673 04537
Buhalterė   8 671 38188

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, AB DnB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas

Template Settings

Color

For each color, the params below will give default values
Blue Red Oranges Green Purple Pink

Body

Background Color
Text Color

Header

Background Color

Footer

Select menu
Google Font
Body Font-size
Body Font-family
Direction