Nerija Putinaitė

Sovietinė valstybės politika siekė ateizuoti žmones. Tikėjimas nederėjo su sovietinio režimo tikslu visiškai pavergti žmones politinei sistemai. Siekdamas tikinčiuosius atitraukti nuo Bažnyčios, režimas naudojo įvairiausias priemones, kurias leido totalitarinė valstybė. Kunigai bei tikintieji buvo persekiojami ir tremiami. Viešai buvo naudojama propaganda, pagal kurią tikintieji buvo apibūdinami kaip menkai išprusę, o tikėjimas – kaip tikėjimas prietarais, nebūtais dalykais, nelaimingiems žmonėms kunigų įbruktas išsigalvojimas.

Mokyklose visi vaikai buvo auklėjami ateistiškai, o tikinčių tėvų vaikai – pašiepiami ar net persekiojami. Buvo kuriami ir populiarinami sekuliarūs pakaitalai religinėms šventėms ir apeigoms. Ir nors po Stalino mirties tiesioginės represijos prieš tikinčiuosius susilpnėjo, propagandinės ir auklėjamosios priemonės išliko ir buvo stiprinamos.

Lietuvoje ateizacijos politika pokariu buvo vykdoma griežčiau nei daugelyje kitų sovietinių respublikų. Tai vyko dėl didelės Katalikų bažnyčios įtakos visuomenei. Į Katalikų bažnyčią lietuviškoji sovietinė valdžia žvelgė kaip į politinį oponentą ir pasipriešinimo režimui šaltinį. Ateizacija siekė visiškai išstumti Katalikų bažnyčią iš visuomenės gyvenimo, neutralizuoti jos įtaką. 

Šios dvisluoksnės ateizacijos politikos (prieš religiją apskritai ir prieš Katalikų bažnyčią konkrečiai) kontekste Reformacijai ir Lietuvoje tradiciškai veikusioms reformuotoms (Evangelikų liuteronų ir Evangelikų reformatų) bažnyčioms buvo paskirtas savitas vaidmuo. Reformacijai buvo skirta vaidinti istorinės priešpriešos katalikybei ir "pažangesnės" religijos vaidmenį. Šiame straipsnyje trumpai aptarsiu ryškiausius sovietinės propagandos suformuotus Reformacijos įvaizdžio, kuris pirmiausia buvo naudojamas vykdant ateizaciją, bruožus. Medžiaga, kuria remsiuosi, yra paimta iš ateistinės propagandos ir politikos šaltinių. 

Reformacija – "pažangus" žingsnis ateizacijos link 

Sovietinė propaganda skelbė, kad religija visuomenėje neišvengiamai išnyks. Remiantis istoristine ideologine interpretacija, mokslui vystantis ir stiprėjant mokslinei visuomenės pasaulėžiūrai bei didėjant visuomenės gerovei, religija neteks pagrindo. Mokslinė pasaulėžiūra panaikins žmonių poreikį pasaulį aiškinti nemoksliškai. Aukštesnė gyvenimo gerovė padarys žmones laimingesnius, ir jie nesieks kompensuoti savo vargingos būklės mistiniais anapusybės vaizdiniais. Reformacija buvo suvokiama kaip epochos, skatinusios rastis ir mokslinei pasaulėžiūrai, padarinys. 

Ideologiškai Reformacijos įvaizdyje buvo ryškiausi du bruožai. Pirma, pabrėžiama jos priešprieša Katalikų bažnyčios ydoms ir popiežiaus valdžiai. Antra, rodoma, kad reformuotos bažnyčios esančios daug arčiau "išsivadavimo" nuo religijos nei katalikybė. Joms nesanti tokia svarbi bažnytinė hierarchija, jose ne toks svarbus kunigų vaidmuo, palaikant žmonių tikėjimą ir siejant jį su tikinčiųjų asmeninėmis nuostatomis, mažiau reikšmės teikiama bažnytinei simbolikai. Reformuotos bažnyčios ir kitais atžvilgiais esančios "pažangesnės". Reformacija buvo pristatoma tarsi tarpinė stadija tarp organizuotos hierarchinės viduramžiškos religijos ir nereligingos socialistinės visuomenės. 

Propaganda pabrėžė Reformacijos kovą su visokeriopu katalikiškuoju blogiu. Šis blogis dažniausiai buvo rodomas kaip darbo liaudies išnaudojimas ar kunigų gobšumas. 1966 m. parengtame naujos Ateizmo muziejaus ekspozicijos apraše yra teigiama: "Reformaciją sukėlė katalikų bažnyčios išsigimimas, atitrūkimas nuo liaudies." Per kontrreformaciją siekiama parodyti Katalikų bažnyčios "fanatizmą". Bronius Jauniškis, 1982 m. parašęs pusiau istorinių ateistinių esė rinkinį "Peržengę kryžkeles", pirmąją istoriją skiria Reformacijos laikams, "kai katalikų bažnyčia viešai persekiojo kalvinus". Katalikų bažnyčia taip pat rodoma ir kaip atitrūkusi nuo liaudies, klausanti toli esančio ir gerovės tesiekiančio popiežiaus valdžios. Štai 1983 m. rengtoje dokumentinės fotografijos parodoje "Iš religijos ir ateizmo istorijos" rubrika "Reformacija Lietuvoje" susieta su religiją įvietinančiu pokyčiu feodalinėje Lietuvoje: "[...] pasireiškė kaip platus didikų, bajorų ir miestiečių antikatalikiškas judėjimas, kuriuo buvo siekiama atpiginti bažnyčią ir padaryti ją priklausomą nuo vietinės valdžios." Reformacijos vaizdavimas kaip judėjimo prieš katalikybės blogį nesiekė rodyti Reformacijos "gerumo", o stengėsi sukurti stiprų negatyvų foną katalikybei. 

Reformacija taip pat buvo pristatoma kaip "pažangesnė" religija, lyginant su katalikybe. 1966 m. rengiant Lietuvos TSR Ateizmo muziejaus ekspoziciją, krikščionybė pristatyta kaip vienas iš religijos vystymosi etapų, o katalikybė – kaip daug labiau archaiška, atsilikusi nei vėlesnė Reformacija: "Krikščionybėje yra votai, medalikėliai, škaplieriai, rožančiai – tai fetišizmo liekana." Propagandinėse ekspozicijose ir aiškinimuose Reformacijos aptarimui pasitelkiamas katalikybės ir ateizmo pradininku Lietuvoje laikytas Kazimieras Liščinskis. Taip pateikiama istorijos raida rodė Reformaciją kaip racionalesnio nei katalikybė tikėjimo pokyčio etapą kelyje link ateizacijos. 

Propagandine prasme labai aktyviai buvo pasinaudota Evangelikų reformatų superintendento Adomo Šerno kunigystės ir tikėjimo išsižadėjimu 1964 m. Jo žingsnis rodytas kaip aiškiausias požymis, kad evangelikai reformatai esą netoli nuo nureligėjimo. Religinių reikalų įgaliotinis Justas Rugienis 1964 m. ataskaitoje pažymi, jog ateistinės propagandos patrauklumą evangelikams reformatams parodęs "Reformatų bažnyčios superintendento A. Šerno persiorientavimas į ateizmą". Ateizmo propagandistas Jonas Aničas, komentuodamas Šerno viešą tikėjimo išsižadėjimą, pateikia reformatų Bažnyčios situacijos pokytį: 1946 m. komunikantų buvę išdalyta 5 tūkst., o 1967 m. – 14 vienetų. Lygina panašiai dramatiškai sumažėjusį ir konfirmantų skaičių. Čia pat padaro išvadą apie "dėsningą tikinčiųjų pasitraukimo nuo religijos procesą". 

Nors reformuotas tikėjimas pristatomas kaip "pažangesnis", jis vis tiek kritikuojamas kaip tikėjimas, turintis tas pačias ydas kaip ir kitos religijos. Kai kada įtampos tarp protestantų ir katalikų aiškinamos ne tiek pasaulėžiūrų skirtumo, kiek visoms religijoms būdingo kunigų gobšumo aspektu. Petras Griškevičius 1961 m. knygoje "Įmonės ateistai" perpasakoja darbininko iš Papilio, kuria-me gyveno ir katalikai, ir reformatai, istoriją. Skirtingų konfesijų kunigai "pešėsi tarpusavyje", mėgindami pritraukti kuo daugiau tikinčiųjų, nes "kiekvienas šventikas pajamas didesnes nori gauti". Radijo laida "Ateistų radijo klubas" 1967 m. pateikė nedviprasmišką atsakymą į klausimą, kas yra reformatai: "[...] dabartinis protestan-tizmas, sudarantis atskirą krikščionybės srovę, maža kuo tesiskiria nuo katalikybės ar kitų religijų. [...] Lietuvos reformatų bažnyčios General-superintendentas Adomas Šernas, 1964 metais pasitraukęs iš šių pareigų, pasakojo, jog protestantizmas taip pat temdo žmonių sąmonę kaip ir kitos religijos." 

Sovietinis režimas, priešpriešindamas konfesijas, vienoms suteikdamas daugiau galimybių reikštis nei kitoms, vienas rodydamas kaip mažesnį blogį nei kitos, neretai siekdavo supriešinti tikinčiuosius. Vis dėlto tikinčiųjų supriešinimas nebuvo pirminis ateizmo politikos tikslas, nes į protestantiškas bažnyčias Lietuvoje ideologai žvelgė kaip į mažas ir nykstančias, nekeliančias didelių politinių problemų. Pagrindinis tikslas buvo kova prieš Katalikų bažnyčią. Ateistinėje propagandoje buvo svarbu parodyti protestantizmą kaip pasaulėžiūrinę alternatyvą katalikybei, atsiradusią istorijos, vedančios į nureligėjimą, viename iš etapų, tad – ir labiau suderinamą su esamu laikmečiu. Taip formuotas katalikų tikėjimo, kaip atitrūkusio nuo epochos ir istorinių realijų, kaip "atsilikusio", įvaizdis.

Mažvydas ir Donelaitis – protoateistai 

Sovietmečiu, siekiant istorinių asmenybių darbus išlaikyti visuomenės atmintyje kaip "legalius", juos buvo būtina priderinti prie ideologinio konteksto. Taip įvyko ir su Lietuvos istorijoje ryškiomis protestantizmo figūromis. Martynas Mažvydas ir Kristijonas Donelaitis buvo įrašyti į sovietinę lietuvių atmintį tokiu būdu, kad jų kunigiškumas tapo nepastebimas ar net visai "ištrintas". Jų asmenybės ir darbai pristatyti išryškinant vienus bruožus ir nutylint kitus. Taip buvo sukurtas sovietinis Mažvydas ir sovietinis Donelaitis. 

Vėliau pakalbėsime apie su šiomis asmenybėmis glaudžiai susietą lietuviškąjį nacionalumą. Čia parodysime jų kitą ideologiškai išryškintą bruožą. Prūsiškoji (liuteroniškoji) lietuvių kultūra buvo susieta su propagandiškai svarbia liaudies švietimo tema. Donelaitis, Mažvydas ir kiti protestantų kunigai buvo įvardijami kaip kovoję su liaudies (ir tautos) neraštingumu, kurdami raštą ir klodami kelius liaudies išsilaisvinimui, – taip pat ir iš religinių prietarų. Liuteronų ar reformatų raštingumas buvo priešpriešinamas kontrreformacinei katalikybei kaip "tamsai". Taip buvo ignoruojami ar užmaskuojami katalikybės civilizaciniai nuopelnai Lietuvos istorijai. 

Vilniaus universitetas, kaip katalikybės švietimo centras, buvo maskuojamas, pasitelkiant daugiausia protestantų tikėjimo asmenybes. Taip pat buvo neutralizuojamas ir jų priklausymas krikščioniškai konfesijai. 1964 m. pabaigoje pastatyta Donelaičio skulptūra Vilniaus universiteto fasado nišoje. Statulos statytojams Vilniaus universitetas, kontrreformacijos židinys, neatrodė netinkama vieta Donelaičiui. Jis pavaizduotas beveik kaip tipiškas senovės laikų lietuviškasis išminčius-dainius. Aprengtas keistu į tautinį panašiu ilgu rūbu, per juosmenį perjuostas tautine juosta. Ant kelių padėta knyga, nors pagal tai, kaip Donelaitis laiko rankas ir kaip sėdi, kompozicijoje prašyte prašytųsi kanklės. 

Panašiai elgtasi ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto koridoriuje pastatant Mažvydo, Liudviko Rėzos ir Donelaičio biustus. Jie buvo pristatomi kaip "lietuvių raštijos pradininkai", tautos rašto puoselėtojai. Romanų ir germanų filologijos skaitykla buvo neofi-cialiai vadinama Mažvydo vardu, nes joje buvo Šarūno Šimulyno 1969 m. tapyta freska, vaizduojanti Mažvydą Ragainėje. Ideologiškai tai simbolizavo lietuviškojo rašto pergalę nelietuviškame krašte. Vilniaus universitetas, pasitelkus šias asmenybes, buvo įsimbolintas kaip raštijos centras ir lietuvių švietimo židinys. Kontrreformacinė Vilniaus universiteto istorija leidiniuose buvo minima. Tačiau ji buvo ištrinta iš aktualios istorinės lietuvių atminties. 

Mažvydo, Donelaičio ar kitų į tarybinio lietuviškumo istoriją įrašytų liuteronų kunigiškumas ar net jų tikėjimas propagandiniame kontekste buvo pateikiamas kaip tam laikui būdingų aplinkybių išraiška, kaip jų nelaisvas pasirinkimas. Išsilavinimo ir švietimo siekusiems žmonėms anomis sąlygomis beveik nebuvę kito kelio, kaip tik tapti kunigu. Buvimas kunigu lėmęs ir ribotą pasaulėžiūrą socialine ir politine prasme. Tačiau juos iš kitų kunigų išskiria tai, kad jie buvę "demokratiški", nuoširdžiai rūpinęsi paprastais žmonėmis, buvę nepakantūs išnaudojimo atvejams. Kai kuriose ideologizuotose interpretacijose – dažniausiai meniškai apipavidalintuose tų interpretacijų įvaizdžiuose – net jų krikščioniškasis tikėjimas rodomas kaip negilus, neesminis. Jiems daug labiau nei Dievas rūpėję paprasti žmonės, gamta ir kalba. 

Būtent šie aspektai buvo pabrėžiami, Donelaitį iškeliant kaip pagrindinį lietuvių literatūros klasiką. Literatūrologai ir ideologai sugamtino poemą "Metai", per šią prizmę aiškino ir Donelaičio pasaulėžiūrą. Kova su amtmonu Teofiliu Ruigiu pateikiama kaip ženklas, rodęs Donelaičio nesutarimą su "išnaudotojais". Būrų vargų, darbų ir džiaugsmų aprašymai – kaip socialinis rūpestis liaudimi. 

Apie Mažvydo asmenį informacijos nebuvo daug. Mažvydo kunigiškumas buvo "neutralizuojamas", jo raštuose parodant katalikų kunigų gyvenimo būdo ir žmonių palinkimo į prietarus bei burtus kritiką. Pabrėžiama, kad jis dėl katalikų persekiojimų turėjęs bėgti iš Lietuvos. 

1988 m. išleistoje "Lietuvos ateizmo istorijos chrestomatijoje" pateikiama Mažvydo "Katekizmo" ištrauka. Ji pateko į skyrelį "Katalikybės kritika renesanso ir reformacijos laikotarpiu". "Katekizmas" nusipelnęs ateizmui, nes atskleidęs pagoniškas (ne katalikiškas) lietuvių nuostatas. Taip propaganda "išvertė" Mažvydo išsakytą gyventojų prietaringumo kritiką. Chrestomatijoje buvo pristatytas ir Abraomas Kulvietis. Jo nuopelnai ateizmui atsispindį laiške "Tikėjimo išpažinimas", kuriame kalbama "apie bažnyčios turtus ir liaudies švietimą, neigiamai vertinami katalikų dvasininkai". 

Nemažai tipiškų bruožų Mažvydui, kaip susitelkusiam į liaudies švietimą ir jos socialinę gerovę, pridėjo Justinas Marcinkevičius 1977 m. poemoje-giesmėje "Mažvydas". Čia Mažvydas tėra kunigas lyg formaliai. Jis gyvena tarsi tremtyje, visą laiką nusikreipęs į katalikų užvaldytą Lietuvą, kurioje jam neliko vietos. Jis stengiasi šviesti liaudį, moko ją rašto. Įrengęs špitolę, kurioje gyvena jo globojami gana keisti žmonės. Mažvydas netgi taikstosi su jų liaudies pagoniškais ritualais, tik formaliai pabardamas, bet iš tiesų pritardamas. Sodinant Mažvydo būklę simbolizuojantį iš Lietuvos Nemuno atplukdytą ažuolą, jis elgiasi ne kaip kunigas, o kaip prietaringas žmogelis. Jam ąžuolas yra sakralus dalykas: "Išvysiu iš špitolės, oi, išvysiu, jei nužudysit ąžuolą!" Dėl ąžuolo jis pasiruošęs pamiršti krikščioniškumą: "Ką tu čia bumbi, Tirva? Jeigu moki kokių nors burtų, tai sakyk juos garsiai." Tirva atsako, kad bijąs likti be pietų dėl gresiančios iš Mažvydo bausmės už burtininkavimą. Į tai Mažvydas replikuoja: "Velniai nematė, kad tiktai prigytų." Šis dialogas bei kitos poemoje vaizduojamos aplinkybės neutralizuoja ar net diskredituoja Mažvydo kunigiškumą. Toks jo asmuo puikiai dera su tarybinės ideologijos kontekstu. 

Sovietmečiu buvo paslėptas ne tik Mažvydo kunigiškumas, bet ir "Katekizmo" religiškumas. Jis tapo "pirmąja lietuviškąja knyga", tolesnio liaudies švietimo ir raštingumo pradžia. 1947 m. Lietuvoje buvo skambiai švenčiamas pirmosios lietuviškosios knygos jubiliejus. Knyga specialiame tų metų leidinyje pristatoma kaip praskynusi "kelius lietuvių raštijai, rašomosios kalbos formavimuisi ir plėtojimuisi". Apie ją kalbama kaip apie dar nebrandžią ir išnaudotą: "Gimė Mažojoje Lietuvoje įnamės teisėmis ir iš pat pradžių buvo pajungta tarnauti religijai ir lietuvių liaudies išnaudotojų reikalams." "Katekizmo" religiškumas pristatomas kaip "pirmosios knygos" trūkumas, kurį sąlygojusios aplinkybės ir baudžiavinė išnaudotojų priespauda. "Katekizmas" sovietmečiu buvo analizuotas ir pateikaimas tik kaip knyga, verta dėmesio dėl "literatūrinių, kalbinių, pedagoginių, muzikinių ir kt. kūrybos užuomazgų" pasireiškimų rašte. 

Pasakojimai, į kuriuos buvo įpinti Mažvydas ir Donelaitis, rodo jų, kaip ryškių lietuvių liaudies švietėjų, bruožus. Kunigiškumas ir net tikėjimas pristatomi kaip atsitiktiniai, neesmi-niai jų bruožai, primesti epochos ir aplinkybių. Sovietinių laikų mažvydai ir donelaičiai būtų buvę jei ne aktyvūs ateistai, tai bent jau atsiriboję nuo tikėjimo inteligentai. 

Reformacija – tautinis kultūrinis judėjimas 

Reformacija sovietmečiu buvo pasitelkiama ir siekiant parodyti katalikybę kaip nutautinančią religiją ir Bažnyčią, o pati Reformacija traktuota kaip priešinimasis nutautinimui. Apie Reformaciją kalbama ne kaip apie religinį pokytį, o kaip apie kultūrinį nacionalinį judėjimą, kuriam religinės implikacijos teturėjusios šalutinę reikšmę. 

Kalbėdami apie Mažvydą ir Donelaitį atskleidėme, kokiu būdu buvo maskuojami su tikėjimu ir kunigyste susiję jų bruožai. Pristatant juos kaip "raštijos" pradininkus ir vystytojus, buvo pabrėžiama, kad tai "lietuviškoji" raštija. Į Mažvydą ir Donelaitį žiūrima kaip į lietuviškosios kalbos, tai yra, lietuviškojo nacionalumo, kuris sovietmečiu labiausiai ir buvo paremtas kalba, gynėjus. Katalikų kunigai siejami su lenkiškąja raštija, o lietuviškai kūrę senųjų epochų katalikai pateko į Mažvydo, Donelaičio ir kitų Prūsijos lietuvių liuteronų šešėlį. 

Reformacijos judėjimas rodytas kaip nacionalinis judėjimas, kilęs iš priešinimosi katalikybei, kuri neva buvusi lietuviškojo nacionalumo išdavikė. Tiesa, būta labai trumpo pokario periodo, kuomet propagandiškai katalikybę buvo mėginta susieti su lietuviškuoju nacionalumu. 1946 m. saugumui siekiant įsteigti sovietinės valdžios valdomą nacionalinę Katalikų bažnyčią, atskirtą nuo Vatikano, buvo rengiama speciali propagandinė brošiūra. Ją buvo tikimasi paskleisti tarp katalikų kunigų. Pradiniame agento Šimkaus parengtame brošiūros projekte buvo numatyti tokie skyreliai kaip "Valančius – pirmasis lietuvių nacionalinis vyskupas. Jo kova prieš lenkus už katalikų bažnyčios nacionalinį charakterį – prieš Romos popiežių". Ketinta kalbėti ir apie katalikybės esmės ir nacionalumo derėjimą, nors "oficialusis Vatikano klerikalizmas ir imperializmas prieštarauja nacionalumui". Norėta atskleisti nacionalinės Bažnyčios kaip katalikiškumo ir nacionalumo sintezės galimybę. Kai planas atriboti lietuvių katalikus nuo Vatikano žlugo dėl kunigų pasipriešinimo, ateistinė propaganda, manipuliuodama žmonių tautiniais jausmais, ėmė rodyti katalikiškumą kaip nesuderinamą su lietuviškuoju nacionalumu. Tam buvo pasitelkta ir "Reformacija". 

1966 m. rengtoje Ateizmo muziejaus ekspozicijoje nurodoma, kad Reformacija buvusi "valstybinis, tautinis judėjimas prieš katalikybės universalumą ir kosmopolitizmą". Vėlesnėje devintojo dešimtmečio ekspozicijoje atsiranda ir rubrika "Bažnyčia nutautinimo talkininkė", ir tai siejama su Lietuvos didikų patekimu "į lenkiškos kultūros sūkurį". 

1983 m. ir 1984 m. rengtose dokumentinės fotografijos parodose "Iš religijos ir ateizmo istorijos" faktas, kad Lietuva paskutinė iš regiono šalių priėmusi krikštą, aiškinamas taip: "Pasipriešinimą katalikybei sukėlė pavojus prarasti valstybinį savarankiškumą." Kova su kryžiuočių ordinu suvienijusi Lenkijos ir Lietuvos interesus. Didikų ir bajorų Lietuvoje palaikomas, prieš katalikybę nukreiptas Reformacijos judėjimas siekęs "sukurti nepriklausomą nuo užsienio centrų religinę organizaciją". 

Juozas Jurginis 1984 m. knygoje "Kankiniai ir šventieji" Reformaciją painiai susieja su tautiškumu per lietuviškąją raštiją: "Iki XIX a. vidurio, iki pačioj Lietuvoj prasidėjusio kultūrinio judėjimo, pavadinto lituanistiniu sąjūdžiu, lietuvių nacionalinės kultūros židinys buvo Prūsijoj, o ne Lietuvoj." 

Propagandiniuose pasakojimuose esama daug faktinių spragų, nutylėjimų ir iškraipymų. Nutylimos kalvinistinės Reformacijos sąsajos su Lenkija. Visa Reformacija matoma kaip tam tikras vientisas kultūrinis sąjūdis, nesigilinant į skirtumus ar panašumus tarp liuteroniškos ir kalvinistinės Reformacijos Lietuvoje. Nekeliamas klausimas apie prūsiškojo kultūrinio lietuviškumo ištakas. Visi šie dalykai vienaip ar kitaip vestų prie propagandinio pasakojimo entropijos. Propaganda Reformaciją rodė kaip lietuviškojo nacionalumo ir net valstybingumo gynėją nuo pasekmių, kurias sukėlusi katalikybė kaip universalistinė ir lietuvius su lenkais artinusi religija. 

Apibendrinimas 

Sovietinė propaganda sukūrė savitą Reformacijos įvaizdį. Reformacija buvo pristatoma ne kaip religinio atsinaujinimo judėjimas, bet pirmiausia kaip prieš katalikybę nukreiptas kultūrinis ir socialinis sąjūdis. Svarbiausias sovietinės Reformacijos bruožas buvo jos nureliginimas ir įkultūrinimas. Ji vaizduota beveik kaip protoproletarinė revoliucija: kaip švietimo projektas vargstančiai liaudžiai, kaip socialinis projektas besirūpinant vargšais, kaip užguitos (lietuvių) tautos laisvinimosi nuo tautinių pavergėjų judėjimas, kaip laisvinimasis nuo katalikiško religinio archajiškumo, kaip žingsnis istoriniame kelyje religijos atsisakymo link. 

Reformacijos įvaizdžiai buvo įdarbinti ne vien ateistinėje propagandoje. Jie veikė daug plačiau: jų negalėjo laužyti ar išvengti Reformacijos ar Mažosios Lietuvos istorijos tyrėjai. Tai buvo klišės, kurios varžė mokslines interpretacijas, skatino užmaskuoti ar nutylėti faktus, kurie šių klišių ribas peržengė ar net jas griovė. Sovietmetis suformavo nureligintos, sukultūrintos ir savaip sutautintos Reformacijos mokslą. 

Propagandos kurti Reformacijos įvaizdžiai veikė ir protestantiškų bendruomenių narių tapatybę. Ji skatino save suvokti kaip istoriškai "pažangesnės" pasaulėžiūros turėtojus. Ateizmo veikiamiems reformatams, o ypač liuteronams, toks Reformacijos įvaizdis siūlė "kultūrinio protestantizmo" pakaitalą tikėjimui. Mažvydo ir Donelaičio, kaip lietuviškosios raštijos gynėjų, kulto puoselėjimas, kurį skatino režimas ir palaikė kai kurie sovietiniai kultūrininkai, buvo patraukli alternatyva režimo demonizuojamam tikėjimo kultivavimui. 

Propagandos suformuotas kultūrinės ir nacionalinės Reformacijos įvaizdis buvo pozityvus. Pasitaikydavę neigiami protestantų religijos vertinimai šio pozityvumo netemdė. Ir tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl nepriklausomoje Lietuvoje populiarios protestantizmo ir Reformacijos interpretacijos nebuvo iš esmės peržiūrėtos. Bendra Reformacijos desovietizacija nėra įvykusi, nors ją tiriantys mokslininkai paliečia vis daugiau naujų jos aspektų. Iki šiol apie Donelaitį kalbama daugiausiai kaip apie žodžio, gamtos, žemės ir būrų poetą. Mažvydas vis dar yra pirmiausia lietuviškosios raštijos pradininkas, pateikęs senųjų kalbos pavyzdžių. Tik siaurą specialistų ratą domina nelietuviški Reformacijos Lietuvoje bruožai. Vilniaus universitetas 1996 m. buvo dekoruotas durimis, kaip paminklu pirmajai lietuviškajai knygai ir lietuviškajai raštijai. 

Reformacija vis dar suprantama kaip vientisas kultūrinis judėjimas, neišskiriant joje buvusios įvairovės ir susipriešinimo, naujai nepažvelgiant į ją sukėlusią epochą, neidentifikuojant jos srovių religinių siekių. Tą liudija ir ketinimas Reformacijos jubiliejui Vilniuje, Reformatų skvere, pastatyti paminklą "XVI a. Lietuvos Reformacijos ir raštijos pradininkams". Į Reformaciją žvelgti vientisai ir ją sieti išimtinai su raštija leidžia vis dar nešiojami sovietiniai akiniai, kovą prieš katalikybę ir už kultūrinį liaudies švietimą rodantys kaip pagrindinį Reformacijos bruožą. 

Nerija Putinaitė – Filosofijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi LR švietimo ir mokslo viceministrė, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Vilniaus parapijos tarybos pirmininkė, knygų Nenutrūkusi styga (2007), Nugenėta pušis (2015) ir kelių kitų knygų autorė autorė. 

Knygą galima įsigyti http://www.knygos.lt/ ir http://elknygynas.lt

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 

Juozas Mišeikis8 606 09273       

 

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas