Gertrūda Šernaitė

Balandžio šešioliktą - dvidešimt šeštą dienomis, dešimčiai dienų palikusi mokslus, keliavau į ekumeniškus kursus Josefstalyje, Vokietijoje (delegatu iš Lietuvos šiemet pasisekė būti man). Šie kursai, organizuojami Vokietijos evangelikų liuteronų Bažnyčios, siekia – kaip daug kartų buvo pakartota kursų metu - „statyti tiltus ir griauti sienas tarp krikščionių Bažnyčių!“.

Patys kursai, įskaitant kelionę, sotų maitinimą ir apgyvendinimą, yra visiškai nemokami dalyviams, viską apmoka organizatoriai. Josefstalis (pavadinimo kilme nesidomėjau) - mažas miestelis.  Šią jaunavedžių ir pasiturinčių pensininkų pamėgtą vietelę iš visų pusių supa Alpės, dengia ežerai su mažomis salelėmis ir net upeliai, ir net kriokliai! Visas šis pažadėtas gėris drąsino mane, o skeptiškas požiūris į senųjų Vokietijos evangelinių Bažnyčių  besaikį liberalizmą bei kiek lozungiškai nuskambėjęs šių metų kursų pavadinimas („God is communication“ liet. Dievas yra komunikacija) gąsdino.

Turbūt bet kokiame susibūrime, kuriame dalyvauja žmonės iš įvairių Europos šalių, įmanoma pastebėti, kuo išsiskiria viena ar kita šalis, galima susidaryti bendrą vaizdą apie skirtingas  pasaulėžiūras ir prisitaikymą prie XXI amžiaus naujovių ritmo, taip pat pamatyti, kas šalis jungia. Kai kalba eina apie krikščionių Bažnyčias, jas skiriantys klausimai atrodo be galo akivaizdūs. Nekalbant apie konfesinius skirtumus, kone didžiausi vaidai kyla dėl homoseksualų bei moterų vaidmens Bažnyčioje klausimų.

Paskaitų turinio nesirengiu per daug komentuoti vien iš pagarbos organizatoriams (užuomina - paveikslėlyje, kuriame pavaizduotos besikalbančios avelės, turėjome atpažinti pozityvią komunikaciją). Šiaip esu linkusi tikėti, kad šių kursų esmė buvo ne paskaitos, o tiesiog susitikimas  ir buvimas kartu. Pradžioje sutarti sunku buvo visiems - atrodė, kad tai vienintelis mus siejantis dalykas. Pavyzdžiui, aš, pamačiusi keistai su Antrojo pasaulinio karo žaizdomis besitvarkančios Vokietijos Bažnyčios realybę, kuri dabar, panašu, ignoruoja ir netgi neigia bet kokio blogio egzistavimą, pirmosiomis dienomis patirdavau kone pykčio priepuolius. Iš viso per tas dvi savaites perėjau kokią dešimtį vidinių etapų/pakopų - vienas pirmųjų buvo visų liberalių Bažnyčių smerkimas ir naujai atsiradęs rimtas noras tapti namų šeimininke. Vėliau supratau, kad kursai nepatinka ir kai kuriems vokiečiams ir kad kai kurių liberaliųjų šalių atstovų nuolatinis tylėjimas nėra, kaip man iš pradžių atrodė, neturėjimas ką pasakyti ir perdėtas taikumas, bet be galo nuolankus ir nuoširdus noras pasimokyti. Mes juk nežinome, kas iš dalyvių savo kambarėliuose meldėsi, o kas burnojo (priskirčiau save abiems kategorijoms). Tokiame pasimetime kartą garsiai pasimeldžiau atleidimo už visus kursų netobulumus ir paprašiau, kad Jis priimtų tas dešimt dienų kaip mūsų netobulą dovaną, ir visi sutiko su manimi. Jei bandyčiau dėstyti viską, kas ten įvyko ir kaip tai mane palietė, kaip, kuriose vietose ir kodėl keitėsi mano požiūriai, šis straipsnelis būtų neįdomus. Taigi jei norėsite daugiau tikslesnės informacijos ar tiesiog mano patyrimų, klauskite.

 Galbūt nepakeičiau savo kiek skeptiškos nuomonės apie kursų pavadinimą bei jų turinį, tačiau tų dviejų savaičių pabaigoje žinojau, kad  žmonės iš skirtingų Bažnyčių visoje Europoje iš tikrujų myli Dievą ir iš tikrųjų Jo bijo, kad sunkiai priima sprendimus, susijusius su Bažnyčia, nes nori , kad jie būtų teisingi Dievo akivaizdoje, kad būna pasimetę, kad meldžiasi, kad verkia. Suprantu, kad pagrindinė aštriųjų klausimų problematika yra ne ta, kas būtų geresnis kunigas ar kas pritrauktų daugiau žmonių į Bažnyčią, o ko nori Jis ir ką Jis mums šneka per Bibliją. Tačiau noriu pasakyti, kad Dievas yra valdantis ir duodantis įstatymus, kurių reikia laikytis, bet taip pat Jis yra be galo asmeniškas Dievas, pačiais įvairiausiais būdais švelniai kalbantis kiekvienam.  Jei galvosime, kad  tik mes esame Dievo vaikai, o visi kiti eina klystkeliais, tai tikriausiai ir apie mus kažkas neužilgo taip galvos. Kursų pabaigoje galėjau nuoširdžiai skanduoti tai, ką visi žinome, bet nebūtinai esame supratę - niekada negalima prisiskirti Bažnyčios dideliai stereotipų sistemai - visos jos be galo skirtingos, visos turi nuodėmių ir gražių pusių; niekada negalima rimtai spręsti apie žmogų iš to, kokiai Bažnyčiai jis priklauso; skirtingos apeigos yra skirtingos Dievo garbinimo formos ir tik Jis vienas žino, kaip į jas reaguoti; krikščionė moteris turi būti nuolanki ir pasiruošusi klausyti; krikščionis vyras turi būti nuolankus ir pasiruošęs klausyti; krikščionis kunigas turi būti nuolankus ir pasiruošęs klausyti.

Ko dar išmokau:

Nepasitikėti per daug mandagiais ir taikiais žmonėmis.

Ortodoksas kunigas, teologijos dėstytojas iš Serbijos gali rimtai susidraugauti su kunige iš Suomijos ir iš tikrųjų gerbti jos pasirinkimus, gėrėtis jos tikėjimu ir darbais. Ir dar būti pankroko fanu.

Jei vietinis muzikantas daro nemalonias pauzes po kiekvieno savo žodžio, visi, nepaisant amžiaus, profesijos, išsilavinimo ir konfesijos, į jį žiūri keistai.

Atvažiavau kaip į karo lauką, o išvažiavau su naujais draugais iš skirtingiausių Europos Bažnyčių ir dar labiau susijaukusiais asmeniškai skaičiuojamais „už“ ir „prieš“ moters kunigystės klausimu. 

 

 

Kunigai

Tomas Šernas8 655 43677       

 

Rimas Mikalauskas8 686 66383       

      

Sigita Veinzierl
8 681 66661       

  

Raimondas Stankevičius8 655 43678       

 

Romas Pukys8 650 50302       

 
    

Tomas Sakas
(akadem. atostogos)
8 678 72960       

Senjoratas

Raštinės adresas

Pylimo g. 20-13,
LT-01118, Vilnius

Gen. superintendentas   8 655 43677
Vicesuperintendentas   8 655 43678
Kanclerė   8 699 04137
Buhalterė   

Skaityti plačiau...

 

 

 

Rekvizitai

Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia - Sinodas
Identifikavimo kodas: 192100594
Adresas: Reformatų g. 3a, LT-41175 Biržai
Kontaktinis el. paštas: info[eta]ref.lt 
Telefonas: +370 450 35100
Banko kodas: 40100, Luminor Bank AB
Sąskaita: LT174010041300081376

Prisijungimas